- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-26
- Bylos Nr.
- I2-11474-931/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08031-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- O. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja O. T. teismui pateikė skundą prašydama panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 23S126917 dėl Baltarusijos pilietės O. T. įpareigojimo išvykti į (duomenys neskelbtini).
Nurodo, kad Lietuvoje pateikė prieglobsčio prašymą, kurį grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini) dalyvavo protesto akcijose. Migracijos departamentas priėmė sprendimą nesuteikti prieglobsčio, pareiškėja dėl šio sprendimo pateikė skundą teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atmetė pareiškėjos skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2023 m. liepos 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą.
2023 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjai buvo įteiktas Migracijos departamento sprendimas Nr. 23S126917 dėl grąžinimo, kurį turi įvykdyti per 14 kalendorinių dienų. Pareiškėjos teigimu, įvertinus ateities grąžinimo riziką, ji tiesiogiai susidurs su (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnais kirsdama sieną, susidurs su nepataisoma (rimta) žala dėl savo skleidžiamų opozicinių įsitikinimų bei bus pažeistas Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis. Apeliacijos metu nurodė, kad turi (duomenys neskelbtini), dėl to yra sudėtinga psichologinė ir psichinė būklė, lemianti paaiškinimus ir elgseną, tačiau į tai neatsižvelgta (b. l. 1–3).
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime teigia, kad Migracijos departamentas 2023 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 23S32441 nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka aukščiau nurodytų prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad, teismams patikrinus Migracijos departamento 2023 m. kovo 21 d. sprendimo teisėtumą, šis sprendimas buvo paliktas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas, taip pat į tai, kad pareiškėja neturi dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje (pvz., vizos, leidimo gyventi), buvo sprendžiamas jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimas. Pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 8 d. užpildė sutikimą, kad sutinka grįžti savanoriškai. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 8 d. priėmė sprendimą (toliau – ir ginčijamas sprendimas) grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.
Pareiškėja prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašė būtent tuo pagrindu, kad dalyvavo protesto akcijose ir dėl to gali patirti kilmės valstybės kompetentingų institucijų vykdomą persekiojimą. Priimant sprendimą nesuteikti prieglobsčio buvo žinomos ir įvertintos aplinkybės dėl jos veiklos viešojoje įstaigoje (duomenys neskelbtini). Galutiniais sprendimais nuspręsta, kad pareiškėjos daromos prielaidos nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, o įžvelgiama grėsmė yra išskirtinai hipotetinė ir grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pareiškėjos skunde nurodyti šaltiniai susiję ne su ja, o su kitais asmenimis. Aktuali kilmės valstybės informacija buvo įvertinta priimant sprendimą dėl pareiškėjos prieglobsčio prašymo. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad situacija (duomenys neskelbtini) būtų esmingai pasikeitusi. Ji nurodo, kad turi (duomenys neskelbtini), tačiau niekaip nepagrindžia, kaip tai galėtų užkirsti kelią grąžinti ją į kilmės valstybę (b. l. 83–84).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja prašė sustabdyti jos išsiuntimo procesą. Pabrėžė, kad jai yra (duomenys neskelbtini), ji gydėsi ligoninėje ir tai paveikė visą procesą dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėja neseniai pradėjo gydymo procesą, todėl galėjo pateikti ne tuos dokumentus arba kai kurių dokumentų visai nepateikė būtent dėl savo sveikatos būklės.
Pareiškėja nurodė, kad ji dalyvavo įvairiuose mitinguose, dalyvavo organizacijos (duomenys neskelbtini) veikloje, dėl to jos motina sulaukia skambučio su paklausimais apie pareiškėją. Naujų aplinkybių, kurios nebuvo vertintos ar yra pasikeitusios po prašymo suteikti prieglobstį išnagrinėjimo, pareiškėja nurodyti negalėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į skundą nurodytais motyvais. Pabrėžė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kuriomis prašo taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio nuostatas, yra išsamiai išanalizuojant sprendžiant pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 23S126917 (toliau – ir skundžiamas sprendimas), kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją O. T. į užsienio valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdama nacionalinę vizą (D), kuri galiojo iki 2022 m. sausio 21 d. (b. l. 108–112).
Pareiškėja 2022 m. sausio 26 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Migracijos departamentas 2023 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 23S32441 nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) (b. l. 91–107).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja apskundė Migracijos departamento 2023 m. kovo 21 d. sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos skundą atmetė (b. l. 126–142). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 116–124).
Įsiteisėjus 2023 m. gegužės 30 d. teismo sprendimui, Migracijos departamentas nustatė, kad pasikeitė pareiškėjos teisinis statusas, ji nebėra laikoma prieglobsčio prašytoja, jos nacionalinės vizos galiojimas yra pasibaigęs, todėl ji neteko teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas sprendė klausimą dėl pareiškėjos grąžinimo į užsienio valstybę.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (nuo 2023 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija, toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja sutiko savanoriškai išvykti į užsienio valstybę, 2023 m. rugpjūčio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 23S126917, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti ją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (b. l. 86–88).
Žemesnės instancijos teismas
Nesutikdama su Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu, pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama sprendimą panaikinti.
Pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 punktą, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo ar vizos galiojimo laikui.
Remiantis Įstatymo 124 straipsnio 1 dalimi, užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.
Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui.
Pagal Įstatymo 125 straipsnio 2¹ dalį, apie galimybę pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytą užsienietį jam suprantama kalba informuoja institucija, nustačiusi, kad užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir bendradarbiauja grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, – Valstybės sienos apsaugos tarnyba arba Migracijos departamentas.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis Įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, grąžinimas į užsienio valstybę – procedūra, kai užsienietis prievolę išvykti iš Lietuvos Respublikos įvykdo savanoriškai arba iš jos išsiunčiamas į valstybę, kuri nėra Europos Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 8 d. užpildė ir pasirašė Migracijos departamento informacinį lapą, kuriame lietuvių, anglų ir rusų kalbomis nurodyta, kad: tuo atveju, jeigu pareiškėja sutinka savanoriškai grįžti namo, Migracijos departamentas jai įteiks sprendimą dėl grąžinimo, kuris jai bus reikalingas išvykstant iš Lietuvos teritorijos; tuo atveju, jei pareiškėja nesutinka grįžti savanoriškai, bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl priverstinio išsiuntimo iš Lietuvos, tokiu atveju judėjimo laisvė gali būti apribota iki išsiuntimo įvykdymo. Pareiškėja užpildė pateiktą informacinį lapą, t. y. pažymėjo atsakymą „Taip“ į klausimą „Ar sutinkate savanoriškai grįžti namo?“ ir pasirašė (b. l. 143). Taigi, pareiškėja raštu patvirtino atsakovui, kad sutinka savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Nustatyta, kad 2023 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjai buvo įteiktas skundžiamas sprendimas, kuriame ji pažymėjo, jog su sprendimu nesutinka ir ketina kreiptis į teismą su skundu (b. l. 5).
Pažymėtina, kad pareiškėja skunde nesutikimą su Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu iš esmės grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su jos prieglobsčio prašymo pagrindais, t. y. jai kylančia grėsme kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) – dėl jos dalyvavimo protestuose, politinių organizacijų veikloje.
Kaip minėta, pareiškėjos prieglobsčio prašymas jau buvo išnagrinėtas Migracijos departamente, dėl jo priimtas sprendimas. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamento sprendimas, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio, yra teisėtas ir pagrįstas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įsiteisėjo 2023 m. liepos 19 d. LVAT nutartimi sprendimą palikus nepakeistą (ABTĮ 98 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Remiantis ABTĮ 16 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas neturi įgaliojimų iš naujo nagrinėti ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgęs į tai, teismas šioje byloje vertina tik skundžiamo sprendimo, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, teisėtumą ir pagrįstumą.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo 2023 m. kovo 21 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio, yra įsiteisėjęs ir galiojantis, o pareiškėjos nacionalinės vizos (D), su kuria ji atvyko į Lietuvą, galiojimas yra pasibaigęs, darytina išvada, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai (Įstatymo 23 straipsnio 2 punktas, 124 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, skundžiamu sprendimu pareiškėjai nustatytas įpareigojimas savanoriškai išvykti per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.
Remiantis Įstatymo 130 straipsnio 1 dalimi, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 2 dalį, užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
Įstatymo 130 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 40 punkte nurodė, kad savaime nėra netikėta, kad pareiškėja galėjo dalyvauti skirtingose demonstracijose (duomenys neskelbtini), tačiau bylos medžiaga savaime nepagrindžia (duomenys neskelbtini) teisėsaugos tikėtino motyvo ir tikslo ieškoti pareiškėjos, siekti ją sulaikyti ir nubausti (b. l. 65). Teismas sprendimo 42 punkte konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog Migracijos departamentas, neišsiaiškinęs konkrečiai įvykusių faktinių aplinkybių, pareiškėjos pasakojimo patikslinimą vertino jos nenaudai. Teismas taip pat pažymėjo, kad bylos medžiaga, susijusi su studijų nutraukimu, savaime nepagrindžia (duomenys neskelbtini) teisėsaugos tikėtino motyvo ir tikslo ieškoti pareiškėjos, siekti ją sulaikyti ir nubausti (b. l. 65). Sprendime teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos paaiškinimai ir kita bylos medžiaga nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjos dalyvavimas organizacijos (duomenys neskelbtini) veikloje kelia realią jos persekiojimo grėsmę (duomenys neskelbtini) (b. l. 66).
LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimo, padarė išvadą, kad pareiškėjos paaiškinimai apie mitingus, patirtą spaudimą universitete, telefono patikrinimą sienos kirtimo metu bei kratą tėvų namuose pagrįsti bendro pobūdžio informacija apie situaciją šalyje, be to, prieštaringi ir nenuoseklūs (b. l. 122).
ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
Prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens (įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos) grąžinimui į užsienio valstybę.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja, ginčydama atsakovo sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, nepateikė teisiškai reikšmingų argumentų, kurie, vadovaujantis Įstatymu, būtų pagrindas nepriimti sprendimo grąžinti jos į užsienio valstybę. Pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl grėsmės būti persekiojamai (duomenys neskelbtini) išsamiai išnagrinėjo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertindami sprendimo nesuteikti prieglobsčio teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėja šioje byloje jokių naujų įrodymų nepateikė ir teismo posėdyje teikdama paaiškinimus nenurodė naujų svarbių aplinkybių. Ji taip pat nepateikė įrodymų, jog aplinkybės, kurios buvo įvertintos administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui priimant 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, buvo iš esmės pasikeitusios ir tai galėjo lemti Įstatymo 130 straipsnio taikymą.
Teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, kad jai yra (duomenys neskelbtini), ji gydėsi ligoninėje ir tai paveikė visą procesą dėl prieglobsčio suteikimo. Mano, kad tai, jog neseniai pradėjo gydymo procesą, todėl galėjo pateikti ne tuos dokumentus arba kai kurių dokumentų visai nepateikė būtent dėl savo sveikatos būklės. Pažymėtina, kad pareiškėja į bylą nepateikė jokių įrodymų apie sveikatos būklę, taip pat nenurodė, dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu, jos nuomone, atsakovas, atsižvelgęs į jos dabartinę sveikatos būklę, turėjo nepriimti skundžiamo sprendimo.
Teismas pažymi, jog Įstatyme yra įtvirtinti konkretūs pirmiau šiame sprendime nurodyti atvejai, kada neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantis užsienietis nėra grąžinamas į kilmės valstybę, tačiau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jų egzistavimą jos atveju.
Kaip minėta, byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjos vizos galiojimas yra pasibaigęs, sprendimas nesuteikti prieglobsčio yra galiojantis, todėl pareiškėja Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai ir turi pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis). Be to, byloje pateiktas pareiškėjos 2023 m. rugpjūčio 8 d. (tą pačią dieną, kai buvo priimtas skundžiamas sprendimas) pasirašytas informacinis lapas (b. l. 143) patvirtina jos sutikimą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
LVAT yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje B. prieš Austriją), o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Ü. prieš Nyderlandus) praktikoje.
Sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo priimamas ir vykdomas, kai užsienietis savo valia nevykdo sprendimo grąžinti į užsienio valstybę pagal Įstatymo 125 straipsnio nuostatas. LVAT pažymima, jog sprendimai, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savanoriškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019).
Skundžiamame sprendime pareiškėja buvo įspėta, kad per jame sprendime nustatytą terminą neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies. Tuo atveju, jeigu pareiškėja savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui (Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Nagrinėjamu atveju atsakovas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Tai buvo patvirtinta įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Iš skundžiamo sprendimo ir pridedamų dokumentų matyti, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai vadovavosi teisės aktų nuostatomis, todėl 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas laikytinas atitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnį. Nors pareiškėja skunde nesutinka su 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu, tačiau, teismo įsitikinimu, jame nustatyta poveikio priemonė – įpareigojimas išvykti savanoriškai į (duomenys neskelbtini) – vertintina kaip proporcinga ir adekvati pareiškėjos padarytam pažeidimui – buvimui Lietuvos Respublikoje neteisėtai (pasibaigus nacionalinės vizos (D) galiojimui). Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su atsakovo pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo, ir pareiškėjos skundą atmeta.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos O. T. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.