Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. ir nukentėjusiojo A. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 2 metams 7 mėnesiams 15 dienų. Laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant R. S. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ne ilgiau kaip 7 paras, atsiprašyti nukentėjusiojo tėvo A. S., taip pat R. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Valstybinės ligonių kasos prie SAM civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista jos naudai iš R. S. 38,73 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš R. S. priteista 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugpjūčio 15 d. apie 20 val. jam priklausančio gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini)) pusrūsyje esančiame kambaryje konflikto metu savo tėvui A. S. sudavė ranka du kartus į kairės pusės ausį, nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinius skundus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas išvadas dėl R. S. kaltės nesunkiai sužalojus savo šeimos narį – tėvą A. S. bei teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Iš bylos duomenų matyti, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. S. parodė, jog 2011-08-15 apie 20 val. atėjęs į jo kambarį sūnus išvarė ten buvusį V. B., išpylė vyną ir ranka sudavė smūgį į kairę ausį, ji kitą dieną pradėjo pūliuoti, ir jį kaimynas nuvežė pas gydytojus. Taip pat parodė, kad sužalota ausimi jis blogai girdi ir dabar. Tokius pačius parodymus nukentėjusysis davė ir teisme, bei jo parodymus patvirtina byloje liudytojų, iš dalies ir paties nuteistojo, parodymai, teismo medicinos specialisto išvada bei pažyma apie greitosios medicinos pagalbos kvietimą.

Specialisto išvadoje Nr. G 1168/11(04) nurodyta, kad A. S. padarytas kairės vidurinės ausies ūmus trauminis uždegimas su būgnelio perforacija ir labiausiai tikėtina, kad sužalojimas atsirado dėl tiesioginio trauminio poveikio, jis nebūdingas griuviminei traumai, ir šis A. S. padarytas sveikatos sutrikdymas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes sveikata sutrikdyta ilgiau kaip 10 d. (15 b. l.). Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas H. Daujotas patvirtino šią išvadą ir paaiškino, kad toks sužalojimas dažniausiai padaromas suduodant smūgį plaštaka per ausį ir dėl susidariusio slėgio skirtumų įvyksta platus ausies būgnelio plyšimas, o krapštant ausį susidaro nedidelis plyšimas. Kadangi nukentėjusiojo ausį apžiūrėjusi gydytoja užfiksavo plačią ausies būgnelio perforaciją, todėl jis davė labiausiai tikėtiną išvadą, kad sužalojimas buvo padarytas suduodant smūgį. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų susižalojęs kitokiu būdu, t. y. griūvant ar, kaip teigia, nuteistasis, krapštant ausį. Dėl to daroma išvada, kad nukentėjusiajam sužalojimas buvo padarytas suduodant smūgį per kairę ausį.

Nuteistasis tvirtina, kad jis nukentėjusiojo nesužalojo, mano, kad V. B. turėjo tam priežastį, nes A. S. liudytojui buvo sudavęs smūgį plyta. Tačiau šią nuteistojo versiją paneigia ne tik nukentėjusiojo nuoseklūs parodymai, bet ir teisme apklaustas liudytoju V. B., kuris parodė, kad su nukentėjusiuoju nesipyko, jam smūgių nesudavė, ir nors A. S. jam prieš 5 metus lazda buvo sudavęs smūgį, tačiau tai buvo dėl to, kad jis nukentėjusiajam negrąžino skolos. Be to, V. B. parodė, kad 2011 m. rugpjūčio mėnesį buvo užėjęs pas A. S. ir, kadangi šis jautėsi blogai, jis iškvietė greitąją medicinos pagalbą, o pats išėjo į savo namus. Teisme apklausta nuteistojo sugyventinė S. Ž. patvirtino, kad greitoji medicinos pagalba buvo iškviesta 2011-08-14. Nors ši liudytoja teigė jau tą dieną mačiusi nubrozdinimą pas A. S., tačiau negalėjo nurodyti, kuri kūno dalis buvo nubrozdinta. Iš pažymos apie greitosios medicinos pagalbos kvietimą matyti, kad greitoji med. pagalba pas A. S. buvo kviesta vieną kartą 2011-08-14 19.29 val. ir kad skambino sugėrovas, nenurodęs kvietimo priežasties. Pažymoje taip pat nurodyta, kad pats vyriškis atsisakė bet kokios pagalbos, nusiskundimų neturėjo, sužalojimų nepastebėta, „koliojosi“ necenzūriniais žodžiais, triukšmavo (130 b. l.). Teisme apklausta liudytoja J. K. parodė, kad išorinių sužalojimo požymių ant A. S. kūno nepastebėjo, kad pats A. S. atsisakė pagalbos, nurodydamas, kad jam greitąją medicinos pagalbą kvietė draugas, bet ji jam nereikalinga. Be to, jokių nubrozdinimų neužfiksuota ir medicininiuose dokumentuose. Nors teisme ekspertas H. Daujotas negalėjo nurodyti, kada tiksliai A. S. sužalojimas buvo padarytas, tačiau, atsižvelgus į sužalojimo pobūdį, į tai, kad sužalojimas buvo supūliavęs, jis mano, kad sužalojimas galėjo būti padarytas ir rugpjūčio 15 dieną. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusysis A. S. 2011-08-14 nebuvo sužalotas, todėl nuteistojo versija, kad V. B. galėjo sužaloti ir dėl to kvietė greitąją medicinos pagalbą, yra nepagrįsta.

Nukentėjusysis A. S. tvirtina, kad jam sužalojimą padarė ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis, kai atėjęs pas jį į kambarį išvarė V. B. bei, išpylęs vyną, sudavė smūgį per ausį. Liudytojas V. B. teisme parodė, kad jis 2011-08-15 buvo atėjęs pas A. S., atnešė vyno, kad į A. S. kambarį grįžęs įėjo R. S. ir, išpylęs vyną, jį išvarė lauk. Taigi, liudytojo V. B. ir nukentėjusiojo nurodytos įvykio aplinkybės sutampa, todėl tarp nukentėjusiojo ir šio liudytojo parodymų nėra esminių prieštaravimų. Pats nuteistasis pripažino, kad 2011-08-15 sugrįžęs apie 20 val. namo nuėjo pas tėvą ir ten rado begeriančius ir šaukiančius tėvą ir V. B., pastarąjį išvijo lauk, išpylė ant žemės vyną ir išėjo, tėvui nesudavęs nė vieno smūgio. Nors byloje nėra liudytojų, betarpiškai mačiusių, kaip R. S. sudavė smūgį nukentėjusiajam, tačiau liudytojai A. ir J. G. bei Š. J. nukentėjusįjį matė iš karto po sužalojimo. Liudytoja J. G. parodė, kad 2011-08-15 grįžusi iš Palangos iš savo vyro A. G. sužinojo, kad jis vėl iškvietė policiją dėl nukentėjusiojo sumušimo, bei patvirtino mačiusi, kad A. S. veido viena pusė buvo raudona, kairė ausis sutinusi, ir nukentėjusysis jai papasakojo, kad sūnus jį sumušė, išpylė vyną bei išvarė draugą, o po kelių dienų A. S. atėjęs pas juos sakė, kad jam iš ausies bėga skystis, ir parodė vaistų receptą. Liudytojas Š. J. taip pat parodė, kad pas jį 2011 m. rugpjūčio mėnesį atėjęs A. S. pasiguodė, kad „gavo nuo sūnaus“, o atėjęs kitą dieną sakė, jog skauda ausį, kad bėga skystis iš ausies, todėl jis A. S. nuvežė pas gydytojus bei nupirko gydytojų išrašytų vaistų. Liudytojas A. G. teisme parodė, kad 2011-08-15 nukentėjusiajam išbėgus į gatvę ir šaukiant: „Gelbėkit, sumušė sūnus“, jis iškvietė policiją, taip pat matė, kad nukentėjusysis verkė, jam buvo ištinusi ausis, o A. S. jam papasakojo, jog pas jį buvo atėjęs senas pažįstamas, buvo atsinešęs butelį vyno, tačiau R. S. tą vyną išpylė ir jį sumušė. Įvertinus liudytojų nurodytas aplinkybes – draugo išvarymą, vyno išpylimą ir nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pasekmes, akivaizdu, kad nukentėjusysis liudytojams A. ir J. G. bei Š. J. nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir apklausų metu, todėl nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, ir jais netikėti jais nėra pagrindo. Kadangi liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus laikė tinkamu įrodymų šaltiniu ir jais grindė nuteistojo kaltę, todėl nepagrįstas R. S. skundo argumentas, kad nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Nors A. G. ikiteisminio tyrimo metu atstovavo nukentėjusiajam, tačiau jis teisme liudytoju apklaustas apie įvykio aplinkybes – policijos iškvietimą dėl nukentėjusiojo sumušimo, o ne apie tai, ką jis sužinojo kaip A. S. atstovas, be to, nukentėjusiojo atstovu jis buvo tik ikiteisminio tyrimo metu (BPK 78, 80 straipsniai). Pastebėtina, kad pats nuteistasis teisme neprieštaravo, kad A. G. būtų apklaustas liudytoju (143 b. l.). Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad teismas, apklausdamas A. G. liudytoju, BPK nuostatų nepažeidė. Be to, pažymėtina, kad įrodymu yra bet kokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, todėl A. G., kaip liudytojo, parodymai yra tinkamas įrodymų šaltinis, ir jį vertindamas su kitais įrodymais teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Be to, nėra pagrindo liudytojos J. G. parodymus vertinti kaip prieštaringus vien todėl, kad ji yra nukentėjusiajam ikiteisminio tyrimo metu atstovavusio A. G. žmona. Liudytoja J. G. byloje apklausta apie įvykio aplinkybes, t. y. ji parodė, kad 2011-08-15 A. S., savo kaimyną, matė jau sužalotą ir belaukiantį policijos lauke. Taigi, liudytoja netvirtino mačiusi, kaip R. S. įvykio dieną sudavė smūgį nukentėjusiajam. Pažymėtina, kad liudytoja paliudijo mačiusi, kaip R. S. sudavė smūgį ranka A. S. 2011-03-19, tačiau dėl šio 2011-03-19 nukentėjusiojo sužalojimo fakto R. S. nėra kaltinamas šioje byloje ir todėl nėra pagrindo liudytojos J. G. parodymų apie nukentėjusiojo sužalojimą 2011-08-15 laikyti prieštaringais.

Nors liudytoja B. U. nematė nei sumušto A. S., nei to, kad R. S. muštų savo tėvą, tačiau ši liudytoja patvirtino, kad kelis kartus A. S. prašymu kvietė policijos pareigūnus bei kad jai nukentėjusysis skundėsi dėl patiriamo smurto namuose, todėl jos parodymai kontekste su kitais byloje ištirtais įrodymais patvirtina nukentėjusiojo parodymus kaip patikimą įrodymų šaltinį.

Teisme apklaustos liudytojomis O. S. bei S. Ž. tvirtino, kad pats nukentėjusysis netinkamai elgėsi, vartojo smurtą, tačiau O. S. yra nuteistojo motina, o S. Ž. – sugyventinė, jos paties įvykio nematė, todėl jų parodymai nepaneigia nukentėjusiojo bei paminėtų liudytojų parodymų. Nors pats nukentėjusysis pripažino, kad tarp jo ir R. S. yra nesutarimų bei konfliktų, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir kokie nesutarimai bebūtų, jie nėra pagrindas manyti, kad R. S. nesužalojo savo tėvo.

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog R. S. pagrįstai pripažintas kaltu nesunkiai sužalojus savo tėvą A. S., todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo

Nukentėjusysis prašo jam priteistos neturtinės žalos dydį padidinti.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusysis A. S. dėl nuteistojo R. S. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinės žalos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik santykinai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 3K-103/2009).

Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.

Pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio klausimą išsprendė tinkamai – neturtinės žalos atlyginimo dydį, priteistiną nukentėjusiajam, nustatė atsižvelgęs į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso ir Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Be to, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to pastarasis patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus, nepatogumus, bendravimo sumažėjimą, nes beveik nebegirdi sužalota ausimi, be to, nukentėjusysis buvo sužalotas savo sūnaus. Byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto visiškai prarado klausą, t. y. atsirado nepataisomi liekamieji reiškiniai, arba kad jam dėl sužalojimo buvo komplikacijų. Be to, iš bylos matyti, kad pats nukentėjusysis būdamas neblaivus, kelia konfliktines situacijas, vartoja necenzūrinius žodžius (35–37, 130, 149–150 b. l.). Dėl to daroma išvada, kad nukentėjusiajam priteista neturtinė 3000 Lt žala nėra per maža, todėl nukentėjusiojo skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

atmesti nuteistojo R. S. ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo A. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio.