- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-29
- Bylos Nr.
- I-3991-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04252-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjui V. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
V. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 14–20) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2013 m. birželio 26 d. tam tikrais laikotarpiais buvo gydomas LAVL, kur jam buvo neužtikrintos tinkamos laikymo sąlygos. Pasak pareiškėjo, LAVL sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, nes juose nėra pisuarų, kojų prausimosi vietos. Tualete, prausykloje ir duše įsiveisęs pelėsis, gyvenamosiose patalpose yra parazitų bei tarakonų. Taip pat nurodė, kad lovų ir spintelių būklė yra avarinė, minkštasis inventorius išduodamas nedezinfekuotas, valgyklos patalpos antisanitarinės, nėra rūkymui skirtų vietų. Pabrėžė, kad net ir su gydytojo leidimu, nėra galimybės gauti iš giminių vaistų ar vitaminų. LAVL gyvenamosios patalpose nebuvo stalo, pakankami taburečių ir spintelių, be to, palatose nebuvo užtikrintas tinkamas plotas. Patirtus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, skriaudą ir nepatogumus, pareiškėjas vertina 15 000 Eur.
Atsiliepimas
LAVL atsiliepime (b. l. 24–28) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali. Pabrėžė, jog LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Be to, LAVL privalo užtikrinti ir izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems bei laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis.
Atkreipė dėmesį, kad LAVL Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse).
Be to, LAVL teigimu, palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir / arba keičiamas. Paaiškino, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimo. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normai ar normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami minimaliausiais terminais, LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos. Taip pat pažymėjo, kad patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. LAVL esantis minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje, visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Be to, LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą leidimą-higienos pasą, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti.
LAVL paaiškino, kad įstaigos vadovas gali leisti suimtajam ar nuteistajam iš laisvėje esančių asmenų gauti gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus ir medicinos prekes, jei suimtasis ar nuteistasis raštu kreipėsi su prašymu įstaigoje nustatyta tvarka. Vaistai ar medicinos prekės iš laisvėje esančių asmenų priimami įstaigos pašto bei perduodamų siuntinių ar smulkiųjų paketų su spauda priėmimo ir išdavimo biure bendra tvarka ir perduodami įstaigos sveikatos priežiūros tarnybai, ligoninėje – skyriui, kuriame pacientas gydomas. Taip pat pabrėžė, jog informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta visose palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti, taigi, LAVL nuomone, ji tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.
LAVL teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindę priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos suma.
Šalies argumentai
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus 3 ir mažiau metų nuo tariamai patirtos žalos, todėl pareiškėjo reikalavimui turėtų būti taikomas senaties terminas.
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 109).
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2013 m. birželio 26 d. CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 str. 5 d., tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo LAVL sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
CK 1.125 str. 8 d. nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 20 d. (b. l. 8), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. imtinai. Byloje taip pat nustatyta, kad LAVL, atstovaujanti atsakovę Lietuvos valstybę, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. imtinai nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Taigi konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. imtinai paduoti, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. birželio 26 d.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Vienas iš aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo yra pareiškėjo laikymas LAVL palatose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad minimalaus patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 p. (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo gydomas LAVL: nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d. (14 parų) Chirurgijos skyriaus 3 palatoje (28,49 m² , 6 lovos); nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. kovo 22 d. (16 parų) Chirurgijos skyriaus 4 palatoje (34,06 m² , 8 lovos);. nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2013 m. birželio 26 d. (14 parų) Chirurgijos skyriaus 3 palatoje (28,49 m², 6 lovos).
Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui, tačiau LAVL nepateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju, bet pripažino, jog ploto norma galėjo būti pažeista. Kaip matyti iš palatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų ir joje esančių lovų skaičiaus, tuo atveju, jei visos lovos palatoje buvo užimtos, ploto norma vienam asmeniui sudarė 4,2–4,7 m². Taigi darytina išvada, kad ploto norma vienam asmeniui nebuvo užtikrinta. Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis LAVL 44 paras buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą.
Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandić and Jović v. Slovenia (pareiškimo Nr.5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl and others v. Slovenia (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir LAVL atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas žalą kildina ir iš sanitarinio mazgo įrengimo – nėra pisuaro ir vietos kojoms nusiprausti. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodomi įrenginiai nėra privalomi laisvės atėmimo vietų sanitariniuose mazguose. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios HN 76:2010 21 p. sanitariniame mazge turi būti turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.
Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp LAVL ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o vėliau su UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis. Pateiktas kenkėjų kontrolės žurnalas (b. l. 88–99) patvirtina, kad LAVL nuolat atliekama kenkėjų kontrolė, taigi LAVL neteisėtų veiksmų dėl galimo tarakonų buvimo kamerose nenustatyta.
Kaip minėta, pareiškėjas skundžiasi ir baldų kokybe bei jų trūkumu. Tačiau teismas pažymi, kad LAVL 2015 m. liepos 17 d. pažyma (b. l. 41) bei pateiktos palatų nuotraukos patvirtina, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais; spintelės atlieka stalo funkcijas. Pareiškėjas nedetalizavo, kokias konkrečiai pasekmes jam sukėlė tam tikrų baldų nebuvimas ar senų baldų buvimas, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti teisės aktų pažeidimo.
Dėl galimybės gauti vaistų iš laisvėje esančių asmenų teismas pažymi, kad tokia galimybė numatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. V-156 patvirtintame Vaistinių preparatų ir medicinos prekių įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos apraše, kurio 44 p. nustatyta, kad įstaigos vadovas gali leisti suimtajam ar nuteistajam iš laisvėje esančių asmenų gauti gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus ir medicinos prekes, jei suimtasis ar nuteistasis raštu kreipėsi su prašymu įstaigoje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog buvo kreipęsis raštu į LAVL direktorių dėl vaistų iš laisvės gavimo. Be to, kaip matyti iš minėto reglamentavimo LAVL direktoriui palikta diskrecijos teisė pasirinkti, ar tenkinti tokį asmens prašymą. Taigi šiuo atveju pažeidimas taip pat nenustatytas.
Kritiškai vertintinas ir pareiškėjo teiginys dėl nedezinfekuoto minkštojo inventoriaus išdavimo. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė tokį pažeidimą, tuo tarpu LAVL nurodė, kad visas minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad LAVL turi būti įrengtos rūkymo kameros. Pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 76:2010 14 p. įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėtina, jog LAVL patvirtino, kad jos teritorijoje, koridoriuose, kieme yra iškabinti užrašai, nurodantys, jog ligoninės teritorijoje yra draudžiama rūkyti, taigi LAVL laikomi asmenys apie jiems taikomus apribojimus buvo informuoti tinkamai. Tačiau pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Taigi, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kameroje (palatoje), kurioje pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, taip pat nedetalizavo, abstrakčiai nurodydamas šias aplinkybes. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis galimai žinodamas, kad rūkyti yra draudžiama, kad jis yra nepagrįstai verčiamas kvėpuoti dūmais, nenurodė, kad yra nesilaikoma numatytų reikalavimų ar raštu nesiprašė perkeliamas į kitą palatą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, sutiktina su tuo, kad LAVL ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose ir šiuo aspektu neteisėtų LAVL veiksmų ir pareiškėjo teisių pažeidimo nenustatyta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad LAVL prausykloje ir duše bei valgykloje ant sienų ir lubų veisiasi pelėsis. Atsižvelgiant į pareiškėjo statusą, nagrinėjamu atveju pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad LAVL buvo laikomasi HN:76:2010 nustatytų reikalavimų, tenka LAVL. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad LAVL nei argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su pelėsio paplitimu, neteikė, taigi darytina išvada, kad šiuo atveju pažeidimo faktas įrodytas.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjui neturtinė žala gali būti atlyginama iš esmės tik dėl jo laikymo perpildytose LAVL palatose, bei patalpose, kuriose nesilaikoma visų HN 76:2010 reikalavimų (dėl pelėsio). Tačiau, nors pripažintina, kad laikymas tokiose palatose sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę (44 paros), į tai, jog pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos skyriuje, kuriame yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog LAVL sąmoningai būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 220 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) neturtinės žalos.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.