Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Sunergus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo „Kancelaria Gospodarcza JK“ ieškinį atsakovui UAB „Sunergus“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovo „Kancelaria Gospodarcza JK“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Sunergus“ atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovo pateikta sąskaita nebuvo apmokėta, nes ieškovas netinkamai vykdė komercinio atstovavimo sutartį. Teismui atliekant preliminarų įrodymų vertinimą, turi būti atsižvelgiama į faktą, kad dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir PVM sąskaitos-faktūros pagrįstumo tarp šalių yra kilęs ginčas ir atsakovas kategoriškai nesutinka su ieškovo reikalavimu;Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė remdamasis vieninteliu argumentu – didele reikalavimo suma, ir dėl šios priežasties laikė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės yra pagrįstas. Ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovo valdomo turto vertė ženkliai viršija ieškinio sumą, bendrovė neturi ilgalaikių finansinių įsipareigojimų. Ieškinio suma atsakovo atžvilgiu nėra didelė. Nėra objektyvių aplinkybių, suteikiančių pagrindą manyti, jog atsakovas gali imtis veiksmų turtą slėpti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog skolininkas turtą mėgintų perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip sumenkintų savo turtinę padėtį, siekdamas išvengti prievolių, galinčių atsirasti ieškovo reikalavimų patenkinimo atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje bylos proceso stadijoje, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės (CPK 144 str.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas „Kancelaria Gospodarcza JK“ atsakovo UAB „Sunergus“ atžvilgiu pareiškė reikalavimą dėl 19 297,83 Eur skolos ir 3 429,09 Eur palūkanų priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartimi ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovui UAB „Sunergus“ priklausantį turtą 22 726,92 Eur sumai.

Nesutikdamas su minėta pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, atlikęs preliminarų įrodymų vertinimą, turėjo atsižvelgti į faktą, kad dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir PVM sąskaitos-faktūros pagrįstumo tarp šalių yra kilęs ginčas ir atsakovas kategoriškai nesutinka su ieškovo reikalavimu. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka.

Akcentuotina, jog dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Kaip žinia, sprendžiant ieškinio reikalavimų užtikrinimo klausimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tik preliminariai vertinamas ieškinio reikalavimo pagrįstumas – nustatoma tikimybė, ar gali būti priimtas šaliai palankus sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo galimai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1241/2014; 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-924/2014; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2647/2013).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškovo pateiktus įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, tik preliminariai vertino ieškovo pareikštus reikalavimus, taigi, nesprendė ir nevertino pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, grėsmę dėl galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo galėtų kelti jau vien faktas, kad ieškovo prašoma priteisti suma yra gana didelė. Be to, ir pats apeliantas skunde pripažino, jog neįvykdė pareigos už suteiktas paslaugas sumokėti ieškovui ir ją ginčija. Akcentuotina ir tai, jog aplinkybė, kad atsakovas ginčija ieškovo pareikštą reikalavimą, per se nereiškia, jog minėtas ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas. Negana to, ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių dar nebuvo žinoma, nes laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos dar iki atsakovui pateikiant atsiliepimą į ieškinį, kuriame jis išdėstė savo poziciją dėl nesutikimo su ieškiniu ir tokio nesutikimo motyvus.

Atskirajame skunde UAB „Sunergus“ nurodė, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė remdamasis vieninteliu argumentu – didele reikalavimo suma. Pasak apelianto, ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, jog atsakovo valdomo turto vertė ženkliai viršija ieškinio sumą, bendrovė neturi ilgalaikių finansinių įsipareigojimų ir ieškinio suma atsakovo atžvilgiu nėra didelė.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, jog didelė reikalavimo suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, taip pat, be skolos dydžio kriterijaus, pavojus, kad būsimas teismo sprendimas gali likti priešingos šalies neįvykdytas, vertinamas individuliai kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į esamą atsakovo finansinę padėtį, veiklos perspektyvas ir kitas aplinkybes, kurios leistų teismui vertinti atsakovo įmonės finansinį stabilumą (patikimumą). Sutiktina, jog nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovo finansinę padėtį, kita vertus, apeliantas kartu su atskiruoju skundu taip pat nepateikė duomenų ir patikimų įrodymų apie gerą įmonės finansinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kartu su atskiruoju skundu pateiktas 2015 m. birželio 30 d. preliminarus balansas ir preliminari pelno (nuostolių) ataskaita negali pagrįsti teiginio, jog UAB „Sunergus“ valdomo turto vertė ženkliai viršija ieškinio sumą, bendrovė neturi ilgalaikių finansinių įsipareigojimų ir ieškinio suma atsakovo atžvilgiu nėra didelė. Tas pats pasakytina ir apie su skundu pateiktą nepriklausomo auditoriaus išvadą, kadangi ji buvo atlikta apelianto užsakymu ir tai kelia abejonių dėl jos ir joje nurodytų išvadų objektyvumo.

Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 str. 3 d.) patvirtina, jog dėl ieškovo „Kancelaria Gospodarcza JK“ 22 726,92 Eur dydžio reikalavimo atsakovui UAB „Sunergus“ šiuo metu toliau vyksta teisminiai ginčai (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-39644-141/2015), todėl nesant sprendimo dėl ieškovo reiškiamo reikalavimo, apeliacinės instancijos teismo nuomone, jis turi būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas, siekdamas, kad pritaikyti ribojimai atsakovui sukeltų kuo mažesnius suvaržymus, laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia pritaikė atsakovui priklausančiam turtui, o tik jo nesant ar nepakankant – piniginėms lėšoms, neviršijant reikalavimo sumos. Tokiu būdu buvo užtikrinta, kad nebūtų pažeisti ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principai.

Dėl nurodytų motyvų spręstina, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.