Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-03-09 · Administracinė byla Nr. A-438-316-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-09
Bylos Nr.
A-438-316-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
L.M.S.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
Trečiasis asmuo
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai, Vilniaus
Kategorijos
  • 11.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-438-316/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.5.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant atsakovo atstovui R.M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos L.M.S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L.M.S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai, Vilniaus mieto 30-ojo notarų biuro notarei Romutei Sipavičienei dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja L.M.S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2006 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. 1K-415 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąsias patalpas (butą), esančias Vilniuje, (duomenys neskelbtini) Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai“ (toliau – Įsakymas).

Pareiškėja skunde paaiškino, jog priimtas skundžiamas įsakymas pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, kad individualus teisės aktas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis ne oficialiai paskelbtais bei įsigaliojusiais norminiais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo projektu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektu, toks teisės aktas negali sukelti jokių juridinių pasekmių, nes teisės aktas, priimtas Lietuvos Respublikos Seimo ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nepriimto teisės akto (projekto) pagrindu, tokį teisės aktą taip pat daro negaliojančiu.

Pareiškėjos manymu, Įsakymas nepagrįstas objektyviais duomenimis, nes Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 15 straipsnyje yra nurodyta išimtis iš 4 straipsnio, kurioje pasakyta, kad tik išimtiniais atvejais galima atkurti nuosavybės teises į įstatymo 4 straipsnyje nurodytą turtą, šiuo atveju, gyvenamosios patalpos (butas), esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą - pastatai ar jų dalys, kurie perduoti į privačią nuosavybę pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus, įsakyme turėjo būti nurodyti objektyvūs duomenys (faktai), kodėl šiuo atveju Lietuvos evangelikui reformatų bažnyčiai buvo padaryta išimtis, t. y. jai buvo atkurtos nuosavybes teises į privačią nuosavybę perduotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje susitarimui tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir religinės bendrijos turi pritarti Lietuvos Respublikos Seimas, priimant įsakymą buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo projektu „Dėl pritarimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios susitarimui dėl gyvenamųjų patalpų (buto), esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), grąžinimo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai natūra“. Kadangi susitarimas nebuvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo jam priimant atitinkamą nutarimą, jis, anot pareiškėjos, laikytinas negaliojančiu ir nesukeliančiu jokių juridinių padarinių. Todėl nuosavybės teisių į gyvenamąsias patalpas (butą), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atkūrimas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai yra neteisėtas ir negaliojantis. Pareiškėja taip pat nurodė, jog abejoja ar priimant įsakymą buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio 2006 m. vasario 6 d.rezoliucija Nr. 23-808 kaip teisės aktu, neaiškus šios rezoliucijos turinys. Be to, nebuvo nurodyta ir įsakymo apskundimo tvarka siekiant apriboti suinteresuotų asmenų teisę įsakymą skųsti.

Atsiliepimas

Atsakovas - Lietuvos Respublikos finansų ministerija - atsiliepime į pareiškėjos skundą, jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad skundžiamas Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (toliau - įstatymas) 2-4 ir 9 straipsniais bei 15 straipsnio 2 dalimi ir Turto, grąžinamo religinėms bendrijoms natūra, perdavimo tvarka (toliau - Tvarka), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1275 „Dėl Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo įgyvendinimo“, kurie yra oficialiai paskelbti „Valstybės žiniose“ ir įsigalioję teisės aktai. Todėl pareiškėjos teiginys, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis keliais teisės aktų projektais, yra visiškai nepagrįstas. Atsakovas pabrėžė, jog Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kuri patikėjimo teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklauso Finansų ministerijos reguliavimo sričiai, todėl Finansų ministerija nagrinėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos prašymą ir priėmė sprendimą (įsakymą). Priimdama įsakymą, Finansų ministerija, atsižvelgdama į tai, kad perduodamas natūra turtas priklausė valstybei nuosavybės teise ir nepateko į Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytą turto sąrašą, vadovavosi įstatymo 2-4, 9 straipsniais, 15 straipsnio 2 dalimi ir tvarka. Todėl neturi jokio pagrindo pareiškėjos teiginys, kad Įsakymas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais).

Atsakovo teigimu, kadangi Finansų ministerija perdavė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai natūra turtą, kuris nepatenka į Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1-4 punktus, nepagrįstas ir pareiškėjos teiginys, jog reikalingas Lietuvos Respublikos Vyriausybės susitarimas su Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, kuriam pritartų Seimas. Skundžiamame įsakyme aiškiai nurodyti teisiniai pagrindai, kuriais vadovautais priimant skundžiamą įsakymą. Todėl nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad rezoliucija buvo vadovautasi kaip teisės aktu. Atsakovo teigimu, pareiškėjai buvo žinoma įstatyme numatyta sprendimų apskundimo tvarka. Pareiškėja savo skunde nenurodė jokių interesų ar teisių, kurie galėtų būti pažeisi priėmus šį įsakymą. Įsakymas yra individualus administracinis aktas, kuris buvo skirtas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai. Šiai religinei bendrijai nurodytu įsakymu buvo perduotas valstybės turtas natūra, todėl jis nesukūrė, nepakeitė ir nenutraukė jokių pareiškėjos teisių ar pareigų.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad byla negali būti pradėta nagrinėti teisme, kol Vilniaus m. 3-ajame apylinkės teisme nebus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-2948-608/2007 dėl termino palikimui priimti pratęsimo.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus m. 30-ojo notarų biuro notarė Romutė Sipavičienė atsiliepime į pareiškėjos skundą paliko spręsti skundo klausimą teismo nuožiūra, o bylą prašė nagrinėti jai nedalyvaujant .

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog šiuo atveju nagrinėjant bylą yra aktualūs Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (toliau – Įstatymas) bei Turto, grąžinamo religinėms bendrijoms natūra, perdavimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1275 „Dėl Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo įgyvendinimo“ nuostatos. Teismas pabrėžė, jog Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija patikėjimo teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šis turtas priklausė Finansų ministerijos reguliavimo sričiai, todėl Finansų ministerija turėjo Įstatymo numatytą kompetenciją nagrinėti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos prašymą ir priimti sprendimą – skundžiamą Įsakymą. Priimdama ginčijamą įsakymą grąžinti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, natūra, Finansų ministerija, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad perduodamas natūra turtas priklausė valstybei nuosavybės teise ir nepateko į Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytą turto sąrašą, vadovavosi Įstatymo 2-4, 9 straipsniais, 15 straipsnio 2 dalimi ir tvarka. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 10 straipsnyje yra nustatyta, jog institucijų sprendimai dėl turto grąžinimo natūra ar jo išpirkimo gali būti apskųsti teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos. Todėl remiantis įstatymo prezumpcija, pareiškėjos teiginys, kad skundžiamame įsakyme nėra nurodyta šio akto apskundimo tvarka siekiant apriboti suinteresuotų asmenų teisę minėtą administracinį aktą apskųsti, yra nepagrįstas. Teismo vertinimu, pareiškėja savo skunde nenurodė jokių interesų ar teisių, kurios galėtų būti pažeistos priėmus ginčijamą Įsakymą. Minimas Įsakymas yra individualus administracinis aktas, kuris buvo skirtas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai. Šiai religinei bendrijai nurodytu Įsakymu buvo perduotas valstybės turtas natūra, todėl Įsakymas nesukūrė, nepakeitė ir nenutraukė jokių pareiškėjos teisių ar pareigų. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad priimant skundžiamą įsakymą atsakovas laikėsi Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo procedūros ir jų nepažeidė, todėl pareiškėjos skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai nurodo šiuos argumentus:

1. Jei pirmosios instancijos teismui iš tikrųjų kilo abejonių dėl to, ar pareiškėja L.M.S. turi teisę šioje administracinėje byloje ginčyti atsakovo priimtą 2006 m. balandžio 4 d. įsakymą, teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu, numatančiu teismo pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, turėjo galimybę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu spręsti šios administracinės bylos sustabdymo klausimą ir, tik sulaukęs Vilniaus m. 3 apylinkės teismo civilinės bylos išnagrinėjimo pabaigos, spręsti, ar iš tikrųjų ginčijamas Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas Nr. 1K-145 gali turėti pareiškėjos L.M.S., kaip palikėjos T.P. palikimo įpėdinės, teisės ir (ar) pareigoms.

2. Pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino ir savo sprendime nepasisakė dėl to, kad skunde teismui išdėstytas pareiškėjos L.M.S. reikalavimas panaikinti ginčijamą Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą buvo grindžiamas visų pirma tuo, jog minėtas įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis Seimo nutarimo projektu Nr. 5-1424 SN, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. vasario 6 d. kanclerio rezoliucija Nr. 1K-145, kurie nėra privalomo pobūdžio teisės aktai, taip pat nesilaikant Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. nesant Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios susitarimo, kuriam savo ruožtu būtų pritaręs ir Lietuvos Respublikos Seimas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja L.M.S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2006 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. 1K-415 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąsias patalpas (butą), esančias Vilniuje, (duomenys neskelbtini) Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai“ (b.l. 7).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalis numato, jog skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys [...], kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti“. Iš šios teisės normos turinio matyti, kad asmens teisė į teisminę gynybą administraciniame teisme yra siejama su jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo fakto pagrindimu, t. y. pagrindimu fakto, kad viešojo ar vidaus administravimo subjektas, priimdamas skundžiamą aktą ar atlikdamas veiksmą (neveikimą) padarė asmens (pareiškėjo) teisių ar įstatymo saugomo intereso pažeidimą.

Kaip jau buvo minėta, šioje administracinėje byloje pareiškėja prašė panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2006 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. 1K-415 ir pažymėjo, jog šiuo įsakymu galėjo būti pažeistos jos teisės ar įstatymų saugomi interesai, susiję su gyvenamosiomis patalpomis (butu), esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Akcentuotina, kad šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginti pareiškėjos subjektines teises apskritai nėra pagrindo, kadangi pagal Vilniaus m. 30-ojo notarų biuro 2004 m. spalio 28 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paveldėjimo teise perėjo valstybės nuosavybėn, todėl ir skundžiamo atsakovo įsakymo priėmimas negalėjo įtakoti jokių pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų (b.l. 141 – 142).

Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja dar 2007 m. gegužės mėn. kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą su prašymu pratęsti terminą priimti palikimą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kuris nuosavybės teise perėjo Lietuvos Respublikai, t. y. tą patį nekilnojamojo turto objektą, kurio atžvilgiu buvo priimtas ir šioje administracinėje byloje ginčijamas atsakovo 2006 m. balandžio 4 d. įsakymas Nr. 1K-415 (b.l. 151 – 157). Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog pagal pareiškėjos prašymą pratęsti terminą priimti palikimą buvo pradėta nagrinėti civilinė byla Nr. 2-2948-608/2007 (b.l. 158), kuri, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, iki šiol nėra baigta nagrinėti (byloje pareikštas kasacinis skundas nagrinėjamas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, šiame teisme bylai suteiktas Nr. 3K-3-134/2009).

ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog teismas sustabdo administracinę bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Vadovaudamasis nurodyta įstatymo nuostata, nagrinėdamas klausimą ar pareiškėja turi teisę ginčyti atsakovo 2006 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. 1K-415, pirmosios instancijos teismas privalėjo ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir tik sulaukęs civilinės bylos Nr. 2-2948-608/2007 išnagrinėjimo pabaigos, spręsti, ar iš tikrųjų ginčijamas administracinis aktas gali turėti pareiškėjos L.M.S. teisėms ir (ar) pareigoms. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į ABTĮ 81 straipsnio nuostatas, kurios įtvirtina administracinio teismo pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes bei visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamas įsakymas niekaip nepažeidžia pareiškėjos L.M.S. teisių ar teisėtų interesų ir jų ginti nėra teisinio pagrindo, laikytina nepagrįsta, kadangi tokia išvada buvo padaryta teismui tinkamai neišsiaiškinus visų administracinės bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjos apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, administracinę bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

pareiškėjos L.M.S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti, o administracinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas