- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-03
- Bylos Nr.
- 2A-830-210/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- K. K.
- Ieškovas
- D. R.
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. N2-14429-595/2013 pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovui K. K., byloje išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. R. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydama pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo K. K. nepilnamečių vaikų G. K. ir A. K. išlaikymui po 600 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų kiekvienam vaikui nuo ieškinio padavimo teismui dienos, t.y. 2013-03-08, iki vaikų pilnametystės.
Ieškovė nurodė, kad nutraukiant santuoką teismo sprendimu dukros ir sūnaus atžvilgiu atsakovas įsipareigojo vaikų išlaikymui mokėti po 125 Lt per mėnesį. Nuo 2008 m. sausio mėn. nustatytas išlaikymas vaikams po 125 Lt per mėnesį vykdomas reguliariai. Ieškovės teigimu, šiuo metu trylikametei dukrai G. K. ir trylikamečiui A. K. būtiniems poreikiams patenkinti reikia maždaug po 1200 litų per mėnesį kiekvienam. Ieškovė pateikė vaikų poreikių išlaidų dydžius ir nurodė, kad šiuo metu jos darbo užmokestis yra apie 1200 Lt/mėn. Ieškovė gyvena kartu su savo tėvais, kurie yra pensininkai ir materialiai padeda jai išlaikyti vaikus.
Atsakovas K. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas sutiko su tuo, kad ginčo šalių nepilnamečių vaikų poreikiai šiuo metu lyginant su 2002 metais, kuomet buvo nustatytas pradinis 125 Lt periodinio išlaikymo dydis kiekvienam vaikui, padidėjo, tačiau išlaikymo suma, po 600 Lt kiekvienam vaikui, gerokai viršija šiuos poreikius. Dauguma ieškovės pateiktų įrodymų dėl vaiko poreikių tenkinimo atsakovui kelia abejonių. Atsakovas, be ginčo šalių nepilnamečių vaikų, turi dar du išlaikytinius - nepilnametį sūnų K. K. ir pilnametę dukrą B. L. K., kuri yra studentė ir niekur nedirba. Atsakovo pajamos per mėnesį siekia vos kelis šimtus litų. Jokių piniginių lėšų ar santaupų banko sąskaitose atsakovas neturi. Nors atsakovas yra dviejų bendrovių UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) dalies akcijų savininkas ir vadovas, tačiau šios bendrovės jau kelerius metus jokios veiklos nevykdo. Atsakovo gaunamų pajamų ir artimųjų paramos vos pakanka jam išlaikyti save ir keturis vaikus. Atsakovas neturi nekilnojamojo turto, gyvena savo mamai priklausančiame bute. Atsakovo vardu yra registruota viena transporto priemonė –1987 m. gamybos automobilis VW PASSAT. Teigia, kad atsakovo turtinė padėtis yra labai sunki, tuo tarpu ieškovės turtinė padėtis yra geresnė. Atsakovo gaunamos pajamos nesuteikia jam galimybės teikti kiekvienam vaikui didesnį nei 150 Lt dydžio išlaikymą.
Išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.
Priteisė iš atsakovo K. K. nepilnamečių vaikų G. K. ir A. K. išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų kiekvienam vaikui nuo ieškinio padavimo teismui dienos, t.y. 2013-03-08, iki vaikų pilnametystės.
Priteisė iš atsakovo K. K. valstybės naudai 378 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimą dalyje dėl išlaikymo vaikams priteisimo pavedė vykdyti skubiai.
Teismas nurodė, kad reikalavimą dėl išlaikymo dydžio padidinimo nepilnamečiams vaikams nuo 150 Lt iki 600 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui ieškovė grindžia iš esmės pasikeitusiais vaikų poreikiais.
Teismas nustatė, kad ieškovė dirba UAB (duomenys neskelbtini), jos gaunamas mėnesinis atlyginimas yra apie 1200 Lt, nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto neturi. Ieškovei nuosavybės teise priklauso automobilis RENAULT MEGANE, bei 100 vienetų UAB (duomenys neskelbtini) paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė yra 10000 Lt.
Vertindamas atsakovo turtinę padėtį teismas nustatė, kad atsakovas dirba UAB (duomenys neskelbtini), jo darbo užmokestis yra 125 Lt, atsakovas yra dviejų įmonių UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) dalies akcijų savininkas, nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto neturi. Atsakovui nuosavybės teise priklauso transporto priemonė VW PASSAT, be to, atsakovas turi dar vieną išlaikytinį K. K., gim. (duomenys neskelbtini).
Teismas analizuodamas detalų vaikų poreikių paskaičiavimą nurodė, kad vaikai turi specialių poreikių susijusių su sveikata, sūnui nustatyti specialieji ugdymo poreikiai. Teismas pažymėjo, kad po teismo sprendimo, kuriuo buvo išspręstas šalių nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimas, situacija iš esmės pasikeitė – šalių nepilnamečiai dvynukai šiuo metu yra 13 metų paaugliai, mokosi (duomenys neskelbtini) 7 klasėje, po teismo sprendimo praėjo 11 metų ir sprendimo priėmimo metu vaikai buvo tik 2 metų amžiaus. Be to, teismas laikė, kad pasikeitė šalies ekonominė situacija bei paaugliais tapusių vaikų poreikiai. Teismas akcentavo, kad aplinkybės, jog iš esmės pakito vaikų poreikiai neginčija bei su tuo sutinka atsakovas. Teismas vertino, kad ieškovės nurodyta suma vaiko poreikių patenkinimui nėra nepagrįstai išaukštinta ir nereali, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Atsakovas ginčydamas vaikų poreikius, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovės nurodytos išlaidos vaikų poreikių patenkinimui yra nereikalingos. Teismas vertino, kad ieškovė deda visas pastangas, kad patenkintų visus vaikų poreikius.
Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nustatytu orientaciniu nepilnamečio vaiko išlaikymo kriterijumi – teiktino iš abiejų tėvų vieno mėnesio išlaikymo dydis negali būti mažesnis už vieną minimalią mėnesio algą, kuri šiuo metu yra 1000 Lt. Tokie ekonominio pobūdžio pasikeitimai teismo įvertinti kaip svarbi priežastis padidinti šalių nepilnamečiams vaikams iš atsakovo skiriamo išlaikymo per mėnesį dydį.
Nustatant atsakovo turtinę padėtį, teismas vertino ne tik jo turimą turtą ir gaunamas pajamas, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui.
Teismo nustatyta, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, jaunas vyras, neturintis sveikatos problemų, esantis dviejų akcinių bendrovių dalies akcijų savininkas ir vadovas, realiai galintis gauti vidutinį darbo užmokestį, todėl yra objektyviai pajėgus teikti reikalingą išlaikymą savo vaikams. Atsakovo argumentus, kad jam priklausančios įmonės jau kelerius metus jokios veiklos nevykdo, teismas nelaikė pagrindu nekeisti išlaikymo dydį į didesnį. Teismo neįtikino atsakovo argumentai, kad jis būdamas dviejų įmonių akcininkas ir vadovas deda visas pastangas pagerinti savo finansinę situaciją, kad galėtų teikti vaikams tinkamo dydžio išlaikymą. Teismas vertino kritiškai ieškovo nurodytas jo gaunamas pajamas, kadangi gaunant minėtas pajamas, jis negalėtų tinkamai vykdyti jau dabar priteisto vaikams išlaikymo teikimo bei išlaikyti save ir dar vieną savo nepilnametį vaiką. Atsakovo vertinimus, kad ieškovė didesne dalimi turi prisidėti prie vaikų išlaikymo, kadangi jos turtinė padėtis yra geresnė, nes ji gauna didesnį atlyginimą ir ją remia tėvai, teismas laikė visiškai nepagrįstais. Teismas įvertinęs šalių turtinę padėtį, negalėjo konstatuoti, kad ieškovės turtinė padėtis yra geresnė. Teismas akcentavo, kad atsakovas yra visiškai nusišalinęs nuo vaikų auklėjimo ir visas pareigas savo vaikų atžvilgiu perkėlęs ieškovei.
Įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas turi pareigą išlaikyti tris nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymo sumą iš atsakovo padidino iki 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų kiekvienam vaikui, šią sumą pradedant mokėti nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t.y. 2013-03-08, iki vaikų pilnametystės bei išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas K. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti (125-128 b. l.).
Šalies argumentai
1. Apeliantas nurodo, kad teismas neištyrė ir neįvertino visų jo išdėstytų argumentų, netinkamai aiškino ir taikė materialines išlaikymo dydį reglamentuojančias teisės normas, pažeidė vaiko interesų ir tėvų turtinės padėties proporcingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, ko pasėkoje buvo priimtas nepagrįstas ir neteisingas teismo sprendimas.
2. Apelianto manymu, teismas netinkamai ir pernelyg formaliai įvertino byloje surinktus duomenis apie ginčo šalių nepilnamečių vaikų poreikius bei ginčo šalių galimybes patenkinti šiuos poreikius, tuo pačiu pažeidė proporcingumo principą, priteisdamas iš atsakovo vaikams tokio dydžio išlaikymą, kurio jis neturi realių galimybių teikti. Atsakovas ir toliau laikosi pozicijos, kad ginčo šalys bendrai savo dviem nepilnamečiams vaikams galėtų skirti ne didesnį kaip 800 Lt išlaikymą kiekvienam vaikui, kuris būtų pakankamas patenkinti šių vaikų būtinus poreikius ir proporcingas abiejų tėvų turtinei padėčiai. Nepaisant to, net ir pusės nurodyto dydžio išlaikymo sumos atsakovas yra nepajėgus mokėti, dėl ko ieškovei turi tekti didesnė išlaikymo našta.
3. Apelianto teigimu, jo turtinė padėtis tikrai sunki ir už atsakovą ginčo šalių vaikams išlaikymą iki šiol mokėjo ne jis pats, o jo artimieji. Be to, atsakovas turi dar vieną išlaikytinį - nepilnametį sūnų K. K.. Atsakovas, net ir būdamas darbingo amžiaus, jaunas vyras, neturintis sveikatos problemų, esant dabartinei ekonominei situacijai Lietuvoje ir dideliam nedarbo lygiui, neturi objektyvių galimybių uždirbti didesnį darbo užmokestį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą D. R. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą (134-137 b. l).
Šalies argumentai
Apeliantas nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovės nurodytos išlaidos vaikų specialiems ir būtiniems poreikiams patenkinti yra nereikalingos ar per didelės. Be minimalių bendrųjų poreikių (maistas, apranga, higiena, išlaidos mokymo priemonėms, komunalinės išlaidos, sveikatos priežiūra, laisvalaikis, poilsis), būtina skirti lėšų ir vaiko lavinimui ir ugdymui, todėl išlaikymo našta perkelta tik vaikų motinai. Ieškovė nesutinka su atsakovo manymu bei abejonėmis dėl įrodymų, jog vaikai turi rimtų sveikatos sutrikimų ir specialių poreikių. Ieškovės manymu, pagal pateiktus įrodymus bei nenuginčijamus motyvus išlaidos sveikatos priežiūrai t.y. vitaminams, vaistams, maisto papildams, stomatologiniam gydymui (įskaitant ir sūnaus specialų ortodontinį gydymą) bei sūnaus korekcinius akinius, kineziterapijai bei fizioterapijai ir kt., medicininiams tyrimams, švaros bei higienos priemonėms po 115 Lt/mėn. yra nenuginčijamai būtinos. Nesutinka ir su atsakovo abejone dėl trylikamečiams vaikams išleidžiamų komunalinių, būsto, televizijos, telefono, interneto ir kt. paslaugų suma. Būtina atsižvelgti į tai, kad komunalinės, būsto eksploatavimo, vandens, elektros, dujų kainos kyla, o jų didėjimo dalį, tenkančią vaikams, turės padengti ieškovė. Atkreipia dėmesį, kad ieškovei atitenka ir nenumatytos išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Dėl išlaikymo dydžio pakeitimo sąlygų
Byloje kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo (CK 3.201 straipsnis). Pagrindas reikalauti keisti nustatytą išlaikymo dydį yra svarbios aplinkybės, patvirtinančios tėvo (motinos) turtinės padėties pablogėjimą ar pagerėjimą arba vaiko poreikių pasikeitimą, kurie turi būti esminiai. Spręsdamas vaiko išlaikymo dydžio klausimą teismas visais atvejais privalo vadovautis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Nustatytas vaiko išlaikymo dydis privalo būti toks, kad galėtų būti tenkinami bent minimalūs vaiko poreikiai (CK 3.198 straipsnio 1 dalis). Mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesni išlaikymą. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui. Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Nustatant iš tėvų priteistino išlaikymo dydį atsižvelgtina į tai, kad vaiko poreikiams tenkinti kiekvieną mėnesį reikalinga pinigų suma, kuri padengia komunalinių mokesčių būstui, drabužių, avalynės, vaistų, kanceliarinių prekių, pramogų pirkimo išlaidas, ir asmuo, su kuriuo vaikas gyvena, rūpinasi kasdieniais poreikiais, atitinkamai paskirstydamas pinigines lėšas pagal vaiko poreikių prioritetus. Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės neginčija tai, kad išlaikymo dydis turi būti padidintas, tačiau šalys nesutaria dėl konkretaus išlaikymo dydžio. Todėl apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo išlaikymas dviem nepilnamečiams vaikams nuo 125 Lt padidintas iki 500 Lt, kiekvienam kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, teisėtumas ir pagrįstumas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, apeliacijos ribose pasisakys dėl įrodymų vertinimo, nes tinkamas jų kvalifikavimas yra esminė prielaida tinkamai įvertinti apeliacinio skundo, kuriuo prašoma sumažinti nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo dydį, pagrįstumą.
Dėl vaikų poreikių vertinimo
Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai ir pernelyg formaliai įvertino byloje surinktus duomenis apie ginčo šalių nepilnamečių vaikų poreikius bei ginčo šalių galimybes patenkinti šiuos poreikius, tuo pačiu pažeidė proporcingumo principą, priteisdamas iš atsakovo vaikams tokio dydžio išlaikymą, kurio jis neturi realių galimybių teikti. Atsakovas ir toliau laikosi pozicijos, kad ginčo šalys bendrai savo dviem nepilnamečiams vaikams galėtų skirti ne didesnį kaip 800 Lt išlaikymą kiekvienam vaikui, kuris būtų pakankamas patenkinti šių vaikų būtinus poreikius ir proporcingas abiejų tėvų turtinei padėčiai. Tačiau šiuo metu apeliantas pajėgus mokėti po 150 Lt kiekvienam vaikui.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, be abejo, sudarė pagrindą teismui pakeisti ankstesnį teismo procesiniu sprendimu atsakovui nustatytą vaikų išlaikymo dydį. Teismo vertinimu, 2002 m. nustatyta išlaikymo suma negali užtikrinti vaikų poreikių atsižvelgiant į nūdienos kainas. Akivaizdu, kad vaikų poreikiai nuo 2002 metų išaugo, vaikams nustatyti sveikatos sutrikimai ir specialūs poreikiai, atsirado papildomų ugdymo ir laisvalaikio poreikių, padidėjo ir kitos vaiko išlaikymo išlaidos (išlaidos maistui, rūbams ir pan.), apskritai pakilo pragyvenimo lygis, todėl ankstesniu teismo sprendimu priteista išlaikymo suma po 125 Lt per mėnesį tapo nepakankama net ir patiems minimaliausiems vaiko poreikiams patenkinti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pasikeitusius vaikų poreikius: dvyniai jau yra 13 metų amžiaus, lanko mokyklą, daugiau kainuoja drabužiai, higienos priemonės, maistas, vaistai, laisvalaikio poreikiai. Be to, kasacinis teismas yra ne vienoje byloje pasisakęs, kad, vaikams augant, jų poreikiai didėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. K., bylos Nr. 3K-3-528/2011; 2010 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. G. Ch., bylos Nr. 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008).
Dėl išlaikymo dydžio proporcingumo šalių turtinei padėčiai
Išlaikymo dydis priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi pagal šią įstatymo normą, kurioje nustatyta ir tėvų galimybių pusiausvyra, išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą.
Apeliantas teisus teigdamas, kad teismas neturėjo vadovautis orientaciniu minimalios algos kriterijumi, spręsdamas vaikų išlaikymo poreikių dydį, o atsižvelgti į jo turtinę padėtį, vaikų poreikius. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. M. S., byla Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Todėl sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad nustatant teiktino išlaikymo dydį, nėra pagrindo besąlygiškai remtis vien šiuo kriterijumi. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo padidintas išlaikymo dydis visiškai nevertintas būtinųjų poreikių patenkinimo aspektu. Be to, pažymėtina ir tai, kad dažnai nustatyta minimali alga šeimoje tenkina didesnio šeimos narių skaičiaus minimalius poreikius. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1000 Lt suma, skirtina abiejų tėvų, reikalinga vienam mėnesiui trylikos metų vaikui išlaikyti, šiuo atveju atitinka protingumo bei proporcingumo reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino vaikų poreikių ir tėvų galimybių pusiausvyrą.
Byloje nustatyta, kad nepilnamečių vaikų poreikiai padidėjo, be to, vaikai dėl sveikatos problemų turi specialių poreikių, ir prie vaikų išlaikymo ieškovė prisideda žymiai daugiau, nei apeliantas.
Pažymėtina tai, kad apeliantas ginčydamas ieškovės pateiktus vaikų poreikių paskaičiavimus, savo detalaus vaikų poreikių pagrindimo nepateikė, todėl neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik teiginiu, kad atsakovas nepateikė įrodymų pagrindžiančių vaikų poreikių išlaidų reikalingumą. Apeliantas nepaneigė vaikams nustatytų sveikatos sutrikimų ar specialių poreikių būtinumo. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant išlaikymo dydžio priteisimo klausimą yra būtina atsižvelgti į tai, pas kurį iš tėvų lieka gyventi nepilnametis vaikas, nes tokiu būdu jam ir taip neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/20010).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti ir į tai, kad abiem tėvams tenka pareiga aprūpinti vaikus gyvenamuoju plotu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad į aplinkybę, jog vaikui gyvenamąjį būstą užtikrina vienas iš skyrium gyvenančių tėvų, turi būti atsižvelgiama priteisiant išlaikymą vaikams ir taikant CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą bei CK 3.192 straipsnyje įtvirtintą tėvų turtinės padėties proporcingumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004). Bylos duomenimis nustatyta, kad vaikai gyvena su ieškove jos pensininkų tėvų namuose, todėl neišvengiamai mokami ir komunaliniai mokesčiai tenkantys vaikų išlaikymui. Teismui akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju, pareiga aprūpinti vaikus gyvenamuoju plotu ir mokesčių dydis, nepagrįstai perkelta tik ieškovei.
Pažymėtina ir tai, kad apeliantas yra visiškai nusišalinės nuo pareigos auklėti ir bendrauti su vaikais. Tai, kad ieškovės gaunamos pajamos yra didesnės nei atsakovo, nesudaro pagrindo atsakovui prisidėti mažesne dalimi prie vaikų išlaikymo, kadangi vaikų išlaikymo našta ir taip yra perkelta ieškovei. Atsakovo požiūris, į savo kaip tėvo pareigas, teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, pastangos gauti daugiau pajamų, yra pagrindai suponuojantys, jog atsakovas vien dėl savo sunkios materialinės padėties negali būti atleidžiamas nuo pareigos teikti būtiną ir reikalingą išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams. Teisėjų kolegija tenkindama apeliacinį skundą iš dalies pripažįsta, kad byloje įvertinus vaikų poreikių pagrįstumą, vaikų amžiaus grupė – 13 metų, yra tokia, kad vaiko išlaikymui per mėnesį galima apsiriboti 400 litų būtina minimalia suma. Ieškovė pagal savo pajamas turi galimybę skirti 400 litų per mėnesį vaiko išlaikymui, todėl tėvo teiktina 400 litų suma kiekvienam iš dvynių, nagrinėjamu atveju laikytina optimalia, kuri tenkintų bent pačius minimaliausius vaikų poreikius.
Nors proporcingumo kriterijus reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties, t. y. teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog visais vaikui (vaikams) priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo atvejais teismas privalo atsižvelgti į CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko (vaikų) interesus, ir šį principą taikyti. Be to, kaip minėta tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu.
Apelianto įsitikinimu mokėti dukrai ir sūnui išlaikymą po 500 litų per mėnesį kiekvienam vaikui jis finansiškai nepajėgus, nes pats gauna 125 Lt atlyginimo (78 b. l.), todėl apeliantas šiuo metu tokio išlaikymo vaikams mokėti negali. Nagrinėjamos bylos atveju, aplinkybė, apie realiai gaunamas apelianto pajamas pirmosios instancijos teismo, nenustatyta. Apelianto nurodyto dydžio pajamų nepakaktų būtiniausiems ir minimaliems paties jo poreikiams patenkinti, nekalbant apie pareigos vykdymą teikiant išlaikymą dvyniams bei sūnui K. K.. Be to, nepaneigtas apelianto argumentas, kad jo sunką finansinę padėtį patvirtina ta aplinkybė, kad vaikams išlaikymą mokėjo ne jis pats, o jo artimieji, ir tai ieškovei yra žinoma. Byloje yra nustatyta, kad apeliantas turi dar vieną išlaikytinį – nepilnametį sūnų K. K., kuriam taip pat privalo teikti periodinį išlaikymą. Todėl, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl jo pajamų dydžio, kurio tiksliai nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, bei į aplinkybę, kad atsakovas turi ir kitų išlaikytinių, materiali padėtis dėl priteistos iš jo periodinės išmokos gali žymiai pablogėti, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas nustatant mokėtiną sumą po 400 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto K. K. apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo tenkintinas iš dalies, teismo sprendimas keistinas (326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Šalys duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jos iš šalių nepriteistinos.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti iš atsakovo K. K., a.k.(duomenys neskelbtini), nepilnamečių vaikų G. K., a.k. (duomenys neskelbtini), ir A. K., a.k. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 400 Lt (keturis šimtus litų) kas mėnesį mokamų periodinių išmokų kiekvienam vaikui nuo ieškinio padavimo teismui dienos, t.y. 2013-03-08, iki vaikų pilnametystės.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.