Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Rytei Klišauskienei, Rasai Maldanytei, Ingai Kavaliauskaitei, Astai Paškevičienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. ir jo gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 232¹ str. 5 d. (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija), ir nubaustas laisvės atėmimu 11 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pakartotinai, būdamas padaręs nusikaltimus, numatytus 1961 m. BK 232¹ str. 3 d., 16 str. 2 d. ir 232¹ str. 5 d., nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, įgijo 1122,56 g psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams – amfetamino, esančio 2483,35 g miltelių pavidalo medžiagoje, kurią visą neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, iki 2003 m. balandžio 9 d., 15 val., laikė viešbučio ,,Panevėžys”, esančio Panevėžyje, Laisvės a. 26, 306 kambaryje, kur visą laikytą kiekį – 1122,56 g – psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams, amfetamino, esantį 2483,35 g miltelių pavidalo medžiagoje, neteisėtai už 6000 eurų (20716,80 Lt) pardavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio (NVIM) dalyviui slapyvardžiu ,,Olegas”.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo abu apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo abu skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. P. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino iš esmės nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta. I instancijos teismo padarytus trūkumus dėl nepakankamai išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ištaisė apeliacinės instancijos teismas.

Abu apeliantai neginčija S. P. įgijus iš pažįstamų Jurijaus ir Ričardo psichotropinę medžiagą amfetaminą, ją laikius viešbučio ,,Panevėžys” kambaryje bei ten pardavus Olegu prisistačiusiam asmeniui, tačiau teigia, jog jis tai padarė įkalbėtas J. M. (dabar ji yra J. V. , bet dėl aiškumo, priklausomai nuo aplinkybių, aptariant praeities įvykius nutartyje bus minima ir jos ankstesnė pavardė).

Toks apeliantų argumentas atmetamas, nes jo nepatvirtina byloje esantys įrodymai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme S. P. ne kartą nurodė pakankamai skirtingas aplinkybes, kuriomis jis įgijo ir pardavė amfetaminą.

Jau pirmoje apklausoje 2003-04-10, t. y. kitą dieną po sulaikymo, S. P. parodė, jog 2003 m. kovo mėn. pabaigoje Panevėžyje, Laisvės aikštėje, sutiko iš matymo pažįstamus Ričardą ir Jurijų, kurie paprašė paslaugos – per autobuso vairuotoją perduoti buteliuką su sportininkams draudžiamais anabolikais į Šiaulius, paskambinti kažkokiai Jūratei ir pasakyti, kad pasiimtų. Jei ,,prekė” jai tiks, jis turėtų su ja tartis dėl kito perdavimo, nes ten buvo tik pabandymui. Už paslaugą pažadėjo 100 eurų. Maždaug po savaitės Jūratė paskambino ir paprašė dar 4-5 ,,prekės”. S. P. važiavo pas ją tartis, nes taip buvo sakę Ričardas ir Jura. Jūratė sakė 2003-04-09 atvažiuos į Panevėžį ir nupirks iš apelianto apie 2 kg ,,prekės”. Apeliantas galvojo, jog tai nedraudžiami anabolikai. Įvykio rytą S. P. susitiko su Ričardu ir Jura, šie viešbučio kambaryje perdavė Jūratei skirtą ,,prekę” pasakę, kad ši turės sumokėti 6000 eurų. Apeliantas kažkodėl viską paslėpė lovoje, nors vyrai sakė, jog tie anabolikai nedraudžiami. Vėliau paskambino Jūratė, pasiūlė susitikti kavinėje. Ten buvo nepažįstamas vyras, su kuriuo nuėjo į viešbučio kambarį, iš jo gavo pinigus, perdavė ,,prekę”. Einant atgal, juos sulaikė policijos pareigūnai (t. 3 b. l. 34-37).

Apklausiamas 2003-04-24, S. P. analogiškai parodė, kad ,,prekės” kainą – 6000 eurų –nurodė Jura. Tačiau šį kartą atsirado versija, jog Jūratė pasakiusi apie S. P. iškilusias problemas ir reikalą bėgti iš Lietuvos, todėl pasiūlė padaryti tikrą pasą, už jį prašė 3000 JAV dolerių. Šis jai davė 1000 JAV dolerių avansą, tačiau vėliau kilus įtarimui, kad ji paso nepadarys, atsisakė ir paso, ir duotų dolerių. Ji sakė, jog reikia amfetamino, bet apie kiekį nekalbėjo. Po savaitės jam paskambino Jura su Ričardu, vėliau su jais susitikus, šie sakė turį anabolikų, klausė, gal kam jų reikia. S. P. prisiminė Jūratę ir jai pasiūlė. 2003 m. balandžio mėn. pradžioje Jūratė atvežė pasą Rimkaus pavarde su apelianto nuotrauka, už kurį jis nieko nemokėjo, nors už jį prašė 12000 litų, ir tą pačią dieną atidavė Vitalijui (t. 3 b. l. 38-39).

2003-05-19 akistatoje su J. S. P. jau teigė, kad Jūratė jam žadėjusi padaryti ir davusi ne tikrą, bet suklastotą pasą (t. 1 b. l. 131-132).

2003-05-22 paskutinį kartą apklaustas ikiteisminiame tyrime S. P. ėmė tvirtinti, jog jį išprovokavo J. M. . Dar 2002 m. balandžio mėn. atvažiavusi Jūratė pasiūlė padaryti netikrą pasą, prašė surasti narkotikų ir psichotropinių medžiagų, nes ji juos nori perparduoti. Iki tol jis jos nepažinojo. Jie buvo keletą kartų susitikę. Kilus įtarimui, kad ji nešvariai dirba ir gali ,,įkišti”, apie vienerius metus su ja nebendravo. Po to ji atvažiavo 2003 m. kovo mėn., pradėjo siūlyti padaryti suklastotą pasą ir vėl prašė narkotikų bei psichotropinių medžiagų. S. P. žadėjo pasakyti, jei sužinos, kas tuo užsiima. Po kiek laiko atsitiktinai sutiko iš matymo pažįstamus Ričardą ir Jurą, paklausė jų apie tai, šie atsakė turį. Po kelių dienų Panevėžyje, Laisvės aikštėje, jie perdavė kažkokį pavyzdį buteliuke, kurį apeliantas per vairuotoją įdavė nuvežti į Šiaulius. Jis su Jūrate keletą kartų kalbėjo telefonu, buvo susitikę, ji sakė imsianti tai, kas yra buteliuke, ir klausė, kiek tos medžiagos jai gali ,,padaryti”. Apeliantas susiskambino su Ričardu ar Jura, kuris atsakė, jog medžiagos turi 3 kg, o kaina užrašyta ant pavyzdžių, kurie buvo buteliuke. Viską persakė Jūratei, ši teigė, kad jos žmonės paims, bet ji ims po pusę kilogramo. 2003 m. kovo mėn. pabaigoje ar balandžio mėn. pradžioje Ričardas su Jura Panevėžyje perdavė jam 0,5 kg kažkokios medžiagos pasakę iš Jūratės paimti 1500 eurų. Kitą dieną su ja susitiko prie Panevėžio autobusų stoties ir atidavė paketą. Ji pinigų neturėjo, kaip užstatą padavė pasą Rimkaus pavarde su apelianto nuotrauka, o pinigus žadėjo atiduoti, kai pasiims likusią medžiagą. Po to jie ne kartą bendravo. Prieš 2003-04-09 Jūratė pasakė turinti pinigus ir pasiimsianti likusius 2,5 kg medžiagos. Kitą dieną jis šią medžiagą paėmė iš Ričardo ir Juros, padėjo viešbutyje, vėliau ją atidavė, kaip paaiškėjo, policininkui, paėmęs 6000 eurų (t. 3 b. l. 41-43).

Panašius parodymus S. P. davė I instancijos teisme 2003-07-29: narkotikų prašė Jūratė, amfetaminą pasiūlė žmonės iš Kauno, jie nurodė ir kainą, kurią apeliantas persakė Jūratei, ir ši sutiko. Kalbant apie kainą, su ja buvo kažkoks vyras. Jūratė apeliantą suvedė su Olegu, kavinėje viskas jau buvo žinoma iš anksto. S. P. buvo tik tarpininkas (t. 3 b. l. 117-118).

Tiesa, 2003-09-24 teisiamajame posėdyje atsakinėdamas į klausimus S. P. kiek kitaip nusakė aplinkybes: sandoris vyko Jūratės prašymu, pinigų sumą ji derino su apeliantu, o šis – su savo pažįstamais žmonėmis (t. 3 b. l. 128).

Apeliacinės instancijos teisme S. P. negalėjo paaiškinti, kodėl jo ankstesni parodymai skiriasi. Jis teigė, jog amfetamino pardavimą organizavo J. V. , ji provokavo, pati pasakė ,,prekės” kainą. Jis ją mažai pažinojo, tačiau pasidavė įkalbinėjamas. Su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis jis neturėjo nieko bendro nuo 2000 m., kai jį ,,pagavo” su kokainu.

Iš išsamiai išdėstytų S. P. parodymų matyti, kad versija apie J. M. provokavimą atsirado tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje. Pradžioje gi jis aiškino, jog paslaugos parduoti anabolikus (kurie vėlesnių apklausų metu palaipsniui virto amfetaminu) paprašė jo paties pažįstami Jura bei Ričardas, jie ir kainą nustatė, o apeliantas sutiko padėti, nes jam pažadėjo atsilyginti.

Visiškai neįtikėtina, kad J. M. , su kuria S. P. susipažino tik 2002 m., savo iniciatyva iš karto ėmė rūpintis jo problemomis, t. y. pasiūlė padaryti suklastotą pasą, jog šis galėtų pabėgti į užsienį (pirminėje versijoje neaišku, kodėl ji galėjo siūlyti padaryti tikrą pasą), mažai pažįstamo asmens prašė gauti psichotropinės medžiagos, o vėliau nesumokėjusi pinigų gavo 0,5 kg šios medžiagos (1500 eurų vertės) už suklastotą pasą, kurio, pasirodo, nuteistajam visai nereikėjo, ir už pažadą atsiskaityti, kai atsiims visus 3 kg amfetamino.

Taip pat neįtikėtina, jog po pokalbio su Jūrate apie jos poreikį gauti psichotropinės medžiagos S. P. atsitiktinai paskambino pažįstami Jura bei Ričardas, pasiūlė susitikti, klausė, gal apeliantas žinąs, kam reikia anabolikų, o šis prisiminė Jūratę ir jai pasiūlė (versija – jie patys paprašė paskambinti kažkokiai Jūratei, kurią apeliantas net neprisiminė iš kur pažinojo, ir tartis dėl medžiagos perdavimo).

Taigi, analizuojant bet kurią S. P. versiją, akivaizdu, kad jo nurodytos aplinkybės dėl J. M. įtakos neįtikinamos, todėl vertinamos kaip nuteistojo pasirinktas gynybos būdas.

Apeliacinės instancijos teismas ištaisė bylos nagrinėjimo I instancijos teisme trūkumus ir apklausė liudytoją J. V. (J. M. ).

Liudytoja J. V. parodė, kad 2002 m. rudenį S. P. aplankė jo žmonos, atliekančios bausmę Vokietijoje, prašymu. Vėliau su juo keletą kartų bendravo, jis buvo atvažiavęs pas ją į Šiaulius, kalbėjo, jog nori užsiimti verslu, klausė, gal liudytoja žino turtingų žmonių. 2003 m. pavasarį jai paskambino Saša ir žadėjo užvažiuoti. Su juo ji susipažino dar 1991-1992 m. prekiaudama Maskvos turguje ir bendravo, kai šis atvykdavo į Lietuvą. Ji apie tai pasakė S. P. , šis irgi atvažiavo. Liudytoja juos supažindino, jie kalbėjosi jos namuose, tačiau ji pokalbyje ištisai nedalyvavo, išeidavo į virtuvę, kadangi reikėjo duoti valgyti vaikui. Saša liudytojai pasakė, kad jai reikės važiuoti kartu su juo į Panevėžį. Vėliau paskambinęs pranešė, jog su ja važiuos ne jis, bet Olegas. Olegą ji matė vienintelį kartą, važiuojant susitikti su S. P. Pakeliui skambino S. P., domėjosi, kur jie yra. Visi susitiko Panevėžyje kavinėje, kalbėjosi, po to vyrai išėjo ir daugiau negrįžo.

Liudytoja paneigė nuteistojo parodymus, kad S. P. jai buvo davęs psichotropinių medžiagų pavyzdžių, o vėliau jis įgijo ir pardavė Olegui amfetaminą jos prašymu.

Ir ikiteisminiame tyrime (t. 1 b. l. 125-127), ir I instancijos teisme (t. 3 b. l. 122-125) apklaustas liudytojas ,,Olegas”, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, jog policija turėjo duomenų, kad S. P. verčiasi prekyba narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, todėl buvo patvirtintas NVIM, per šio pažįstamą Jūratę užmegztas ryšys. Jūratė sakė, kad S. P. nori susipažinti su turtingu verslininku bendram verslui. P. O. iš Rusijos, liudytojas su Jūrate nuvyko į Panevėžio kavinę, ten atėjo vyriškis vardu Saulius pasakęs, jog turi ,,prekę”, ir pasiūlė pirkti. Jie nuėjo į viešbutį, kur Saulius iš lovos vidaus ištraukė maišelį, iš jo ant stalo išvertė skirtingo dydžio penkis briketus pasakęs, kad viename iš jų grynas amfetaminas, o kituose – maišytas. Nurodė ir kainą – 6000 eurų. Liudytojas pieštuku prakrapštė du briketus, juose buvo specifinio stipraus kvapo balti milteliai. Perskaičiavę pinigus, apsikeitė jais ir ,,preke”. Einant atgal, Saulius siūlė ir toliau palaikyti su juo ryšį, pirkti iš jo dideliais kiekiais amfetaminą, kokainą. Pakeliui juos sulaikė policija.

Šis liudytojas, papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme, patvirtino savo ankstesnių parodymų esmę, juos detalizuodamas. Jis paaiškino, kad ,,prekės” kainą sužinojo iš Sašos, kuris dėl jos jau anksčiau buvo susitaręs su S. P. . Nupirkus iš pastarojo amfetamino, šis kalbėjo apie būsimą bendradarbiavimą platesniu mastu, kadangi gali parduoti ,,rimtesnių” ,,prekių”, būtent, heroino.

Liudytojo ,,Olego”, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus apie psichotropinių medžiagų įsigijimo aplinkybes ir S. P. norą toliau bendradarbiauti šioje srityje patvirtina 2005-03-08 atliktos fonoskopinės ekspertizės akto Nr. 11-544-(05) duomenys (t. 3 b. l. 333-336). Pagal juos, tikėtina, jog tirtas garso įrašas, esantis mini diske (jis darytas įvykio metu), yra originalas. Kategoriškai atsakyti negalima, nes netirta aparatūra, kuria įrašytas garso įrašas. Šis įrašas yra ištisinis, jame nerasta trynimo požymių. Tikėtina, kad jis nesumontuotas. Kategoriškai vėlgi negalima atsakyti dėl prastos įrašo kokybės, užtriukšminto fono (dalis įrašo daryta kavinėje), silpno kalbančiųjų kalbos signalo.

Aptarto liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų esmė sutampa su tirto pokalbio stenograma (t. 3 b. l. 338-346, 347-357).

Šie įrodymai, nors fonoskopinės ekspertizės akto kai kurios išvados dėl objektyvių aplinkybių ir nėra kategoriškos, paneigia nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvą, kuriuo abejojama garso įrašo tikrumu.

Beje, iš stenogramos teksto matyti, jog pokalbyje Jūratės vardą mini ne liudytojas ,,Olegas”, kuriam taikomas anonimiškumas, bet S. P. . Tai taip pat paneigia nuteistojo versiją, kad į nusikaltimą jis įsitraukė ne savo noru, bet provokuojamas J. V. .

Aplinkybė, jog Olego ir S. P. susitikimo Panevėžyje metu nebuvo kalbama apie ,,prekės” kainą, kiekį, tačiau iš karto sumokėta reikiama pinigų suma, neįrodo liudytojos J. V. bei liudytojo ,,Olego”, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų melagingumo, kaip teigiama gynėjo apeliaciniame skunde. Šis apeliacinio skundo motyvas paneigtas, abu liudytojus apklausus apeliacinės instancijos teisme.

Be to, iš jau aptartų nuteistojo parodymų žinoma, kad ,,prekės” kainą – 6000 eurų – iš anksto nustatė S. P. pažįstami kauniečiai Ričardas ir Jura, kurie vėliau jam perdavė pačią ,,prekę”, ją žinojo nuteistasis ir pasakė Jūratei, o jos bute tuo metu buvo dar vienas vyras.

Taigi, nuteistasis pats pripažino, jog kainą pasakė ne Jūratė ar su ja buvęs kitas žmogus. Tiesa, tas žmogus anksčiau nebuvo įvardytas. Apeliacinės instancijos teisme nustatyta, jog tai Saša, kartais su reikalais atvažiuodavęs į Lietuvą ir susitikdavęs su J. V. . Būtent iš jo, J. V. namuose dalyvavusio pokalbyje su S. P. , liudytojas ,,Olegas”, kuriam taikomas anonimiškumas, ir sužinojo ,,prekės” kainą, o nei J. V. , nei Saša, nei NVIM dalyvis ,,Olegas” nebuvo asmenys, rodę iniciatyvą nustatant kainą ir derantis su S. P. dėl ,,prekės” pardavimo.

Nuteistojo gynėjas savo apeliaciniame skunde ginčija įrodymų patikimumą.

Pagal BPK 20 str. 5 d. nuostatas teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių įrodymų vertinimo taisyklių byloje iš esmės buvo laikomasi. Nors I instancijos teisme neapklausus liudytojos J. M. bylos aplinkybės buvo nepakankamai išsamiai išnagrinėtos, tačiau tas trūkumas ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Šios liudytojos ir liudytojo ,,Olego”, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai atitinka BPK 20 str. 4 d. nustatytą įrodymų leistinumo sąlygą. Juos vertinant ir pripažįstant įrodymais, nepažeistos BPK 20 str. 2 d. nuostatos.

Tai, jog 2003-06-02 J. M. atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 238, 300, 260 str., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, jos parodymams nesuteikia jokios išankstinės ar didesnės galios, lyginant su kitais bylos duomenimis, tačiau dėl tos pačios priežasties jie negali būti laikomi neleistinais ar nepatikimais.

Dėl to nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo motyvas, jog teismai turėjo tikrinti, ar J. M. nebendradarbiavo su policijos pareigūnais.

Nuteistasis bei jo gynėjas bylos teisminio nagrinėjimo metu abiejų instancijų teismuose turėjo teisę bei galimybę pateikti dalyvavusiems liudytojams klausimus apie jiems rūpimas bylos aplinkybes ir šia teise pasinaudojo.

Tiesa, I instancijos teisme nepavyko surasti ir apklausti liudytojos J. M. , nors teismas ėmėsi galimų priemonių, todėl jos parodymai buvo perskaityti. To negalima vertinti kaip teismo šališkumo. Šis trūkumas ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Čia liudytoja paaiškino, kodėl slėpė savo buvimo vietą: jai grasino S. P. artimieji, dėl to ji pakeitė gyvenamąją vietą. Jie jai grasino net apeliacinės instancijos teisme. Tai, kad jai buvo grasinama dar ikiteisminio tyrimo metu, įrodo byloje esantys duomenys (t. 1 b. l. 135).

Taigi, nuteistojo teisės, numatytos BPK 44 str. 7 d., nesuvaržytos.

Nuteistojo gynėjas savo apeliaciniame skunde abejoja NVIM teisėtumu ir teigia, kad J. M. bei liudytojo ,,Olego”, kuriam taikomas anonimiškumas, elgesys buvo nusikaltimo provokavimas.

Su tokiais apeliacinio skundo motyvais negalima sutikti.

Iš Panevėžio m. VPK KP ONTT 2003-04-10 rašto Nr. SD-4360 matyti, jog 2003-03-01 Šiaulių apygardos prokuratūros vyr. prokuroras J. B. sankcionavo NVIM Nr. 10s S. P. ir kitų tyrimo nenustatytų asmenų nusikalstamai veiklai, t. y. narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimui ar kitokiam platinimui, dokumentuoti (t. 1 b. l. 8).

Apeliacinės instancijos teismo prašymu 2005-01-20 Šiaulių apygardos prokuratūra savo raštu (t. 3 b. l. 320) patikslino, kad tuometinis Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas J. B. modelį Nr. 10s sankcionavo 2003-04-01.

Taigi, nuosprendyje padaryta klaida, nurodant NVIM sankcionavimo datą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000-05-08 nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” pažymėjo, kad modeliu gali būti tik ,,prisijungiama” prie tęstinių, trunkamųjų ar kitų besitęsiančių nusikaltimų, juo negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, o įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą; teismas turi pareigą tikrinti ir vertinti visų pateiktų įrodymų, taip pat surinktų taikant modelį, teisėtumą, patikimumą, tikrumą, leistinumą.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino NVIM sankcionavimo teisėtumą ir jo realizavimo ribas. Modelis atitinka įstatymo reikalavimus: jis sankcionuotas, turint pirminę patikrintą operatyvinę informaciją apie S. P. nusikalstamą veiką, susijusią su narkotikų platinimu; modeliu nebuvo piktnaudžiaujama, S. P. nebuvo kurstomas, provokuojamas ar kitaip skatinamas nusikalsti; NVIM realizavimo ribos apėmė visą BK 232¹ straipsnį. Tai, kad NVIM sankcionavo ne to teritorinio vieneto, kur gyveno nuteistasis, vyr. prokuroro pavaduotojas, modelio nedaro neteisėtu, nes to nedraudžia 2002-06-20 Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (OVĮ) 12 str., reglamentuojančio NVIM sankcionavimą, nuostatos.

OVĮ 6 str. 5 d. apibrėžia, jog provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti.

Duomenys, užfiksuoti protokoluose apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus (t. 1 b. l. 59, 60) ir jau aptartose pokalbio stenogramose, liudytojos J. V. ir liudytojo ,,Olego”, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, iš dalies paties nuteistojo parodymai (toliau dėstoma jo versija) apeliacinės instancijos teismui leidžia pagrįstai konstatuoti, kad vykdytojo vaidmenį parduodant psichotropinę medžiagą amfetaminą S. P. pasirinko valingai: J. M. paprašius narkotikų bei psichotropinių medžiagų, jis žadėjo pasakyti, jei sužinos, kas tuo užsiima; atsitiktinai sutikęs iš matymo pažįstamus Ričardą bei Jurą, paklausė jų apie tai, ir šie atsakė turį; jų perduotą pavyzdį buteliuke apeliantas per vairuotoją įdavė nuvežti į Šiaulius; su Jūrate keletą kartų kalbėjo telefonu, buvo susitikęs; jai pasakius, jog ims tai, kas yra buteliuke, ir paklausus apie galimą gauti kiekį, susiskambino su Ričardu ar Jura, sužinojo, kad šie turi 3 kg medžiagos, o kaina užrašyta ant pavyzdžių, kurie buvo buteliuke; viską persakė Jūratei; su ja ir Olegu prisistačiusiu vyru susitiko kavinėje, jį nusivedė į viešbučio kambarį, pardavė labai didelį kiekį amfetamino, su juo tarėsi toliau bendrauti.

S. P. veiksmų pasirinkimo laisvė niekaip nebuvo apribota: jis nebuvo spaudžiamas padaryti nusikaltimą, nebuvo šantažuojamas, jam nebuvo grasinama, nebuvo atliekami kitokie aktyvūs veiksmai, skatinantys padaryti nusikaltimą. Kiekvienu atveju S. P. galėjo laisvai pasirinkti savo elgesio variantą – norėti bendrauti su J. M. , Ričardu bei Jura, susisiekti su jais, tartis dėl psichotropinių medžiagų realizavimo ar atsisakyti tai daryti. Turėdamas valios ir elgesio laisvę, S. P. sąmoningai bei laisvanoriškai pasirinko nusikalstamą elgesį.

Nuteistasis žinojo, jog narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas, platinimas yra nusikaltimas, nes tuo metu buvo teisiamas už kokaino laikymą bei platinimą 2000 m., tačiau ir toliau aktyviai dalyvavo nusikalstamoje veikloje. Tokiu atveju net jeigu iš tiesų būtų paprašyta gauti psichotropinių medžiagų, realizuojant NVIM, tai nebūtų provokavimas daryti nusikaltimą, nes S. P. jau turėjo iš anksto susiformavusią nuostatą pardavinėti psichotropines medžiagas.

Taigi, modelis realizuotas, nepažeidžiant OVĮ nuostatų, jį realizuojant nustatytos ribos neperžengtos, gauti faktiniai duomenys atitiko įstatymo reikalavimus, turi įrodomąją vertę ir sutinkamai su BPK 20 str. nuostatomis laikomi įrodymais.

Kita vertus, įstatymas nedraudžia nuosprendžio grįsti asmens, dalyvaujančio NVIM, parodymais (BPK 301 str. 1 d.), patikrinus jų patikimumą, o patikimumą įrodo tai, kad jie atitinka byloje surinktų įrodymų visumą. Dėl to teismas nepažeidė jau minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000-05-08 nutarimo nuostatų.

Specialisto išvados Nr. 2207 duomenys (t. 1 b. l. 38) įrodo, jog penkių baltos spalvos medžiagos briketų, kurių bendra masė yra 2483,35 g ir kuriuos 2003-04-09 NVIM dalyvis įgijo iš S. P. , sudėtyje yra psichotropinė medžiaga amfetaminas, kurio bendra masė yra 1122,56 gramų.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, jog S. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta.

Sutinkamai su nusikaltimo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000-07-11 įsakymu Nr. 299/391 patvirtinta Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, aptiktų nelegalioje apyvartoje, nedidelio kiekio ir stambaus masto nustatymo rekomendacine lentele, stambus mastas yra tada, kai amfetamino aptikta daugiau kaip 50 gramų. Taigi, S. P. pardavė kiekį, daugiau kaip 22 kartus viršijantį stambų mastą.

Pagal šiuo metu galiojančias Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas amfetamino kiekis, viršijantis 100 g, laikomas labai dideliu.

Nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal 1961 m. BK 232¹ str. 5 dalį. Ji neturi būti perkvalifikuota pagal 2000 m. BK 260 str. 3 d., kadangi joje numatyta bausmės sankcija yra griežtesnė, o sutinkamai su BK 3 str. 3 d. nuostatomis baudžiamasis įstatymas, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Nors nuteistasis pardavė amfetaminą, kontroliuojamas teisėsaugos pareigūnų, tačiau jis šią psichotropinę medžiagą įgijo ir laikė laisva valia, todėl nusikaltimas kvalifikuojamas kaip baigtas.

Teismas motyvavo bausmės skyrimą. Jis atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Įvertinus parduotos psichotropinės medžiagos didžiulį kiekį, veika yra labai pavojinga. Ji padaryta sąmoningai, tyčia ir tai rodo paties nuteistojo pavojingumą. Juo labiau, kad veikos darymo metu jis jau buvo teisiamas už kokaino platinimą. Teismas atsižvelgė, jog S. P. gerai charakterizuojamas buvusioje darbovietėje, nebaustas administracine tvarka, turi rimtų sveikatos sutrikimų. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, o atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas įvardijo tai, kad jis iš esmės prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. P. paskirta mažesnė negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu yra teisinga.

Apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo keisti nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. P. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.