Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. G., trečiųjų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, L. G. ir R. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. G. patikslintą ieškinį atsakovei L. G. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, išlaikymo vaikui įsiskolinimo priteisimo bei santuokinio turto padalijimo, prievolės kreditoriui pobūdžio nustatymo ir kitų reikalavimų, tretieji asmenys R. D., L. G., ir pagal atsakovės L. G. patikslintą priešieškinį ieškovui E. G. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei ir santuokos nutraukimo pasekmių, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Lanlita“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Actualis“, taip pat pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškos reikalavimus, R. D. ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo, bei pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, L. G. ieškinį dėl išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

36. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

37. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliantų ieškovo E. G. ir trečiųjų asmenų L. G. ir R. D. apeliaciniuose skunduose pateiktus prašymus bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų

38. Ieškovas E. G. apeliaciniame skunde pareiškė prašymus priimti ir prie bylos pridėti naujus įrodymus: buto, adresu (duomenys neskelbtini), išlaikymą aktualiu laikotarpiu patvirtinančius dokumentus, taip pat prašo iš Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) išreikalauti ir prijungti duomenis apie atsakovės L. G. keliones į užsienį, prašymą ir leidimą išvykti į užsienį ir atsisakymą išvykti, mobilaus ryšio telefono išklotinę. Ieškovas E. G. atsiliepime į apeliantės L. G. apeliacinį skundą pateikė prašymą prie bylos prijungti skelbimą apie atsakovei priklausančio žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) reklamuojamą pardavimą už 59 000 Eur. Prašymus dėl naujų įrodymų prijungimo apeliantas grindžia argumentais dėl vėlesnio įrodymų pateikimo būtinybės.

39. Įrodymai byloje gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

40. Susipažinus su ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktais dokumentais, įvertinus tai, kad teikiamos sąskaitos yra išrašytos 2018–2019 m., ieškovas bylos nagrinėjimo metu nurodytu laikotarpiu patirtas išlaidas įrodinėjo pirmosios instancijos teisme, darytina išvada, kad kartu su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra Nekilnojamojo turto registrų centro išrašo duomenys apie atsakovei priklausantį žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) ir jo vertę, ieškovo prašymas pridėti prie bylos skelbimą pripažintinas pertekliniu. Kiti ieškovo pridedami dokumentai yra vieši ir jų duomenys nurodyti ieškovo procesiniuose dokumentuose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikti įrodymai neturi naujumo savybės, tokių įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme neatitinka proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų, o jų priėmimas ir vertinimas užvilkintų bylos nagrinėjimą.

41. Ieškovas prašymą apeliacinės instancijos teisme išreikalauti naujus įrodymus iš kitame teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos grindžia motyvais, kad įrodymai apie atsakovės keliones reikšmingi vertinant atsakovės turtinę padėtį, ir tokius duomenis ieškovas sužinojo tik 2021 m. balandžio 27 d., susipažinus su baudžiamąja byla. Pažymėtina, kad įrodymų teikimas (prašymas juos išreikalauti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015). Iš ieškovo nurodytų motyvų matyti, kad prašomi išreikalauti duomenys iš esmės yra susiję su atsakovės kelionių faktu ir laiku, o ne atsakovės apmokėjimu už keliones. Pripažintina, kad ieškovo prašomi išreikalauti įrodymai neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo.

42. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytas išimtis, atsisako priimti ieškovo kartu su apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į apeliantės L. G. apeliacinį skundą pateiktus naujus įrodymus ir grąžina juos padavusiam asmeniui, taip pat atmeta ieškovo prašymą apeliacinės instancijos teisme išreikalauti naujus įrodymus iš baudžiamosios bylos.

Dėl santuokos iširimo

43. Apeliaciniu skundu ieškovas E. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria šalių santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir prašo pripažinti, kad santuoka nutrauktina dėl atsakovės L. G. kaltės. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertinto byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo, be pagrindo nesivadovavo ieškovo, trečiojo asmens R. D., liudytojos L. R. ir dukros L. G. paaiškinimais dėl aplinkybių, susijusių su atsakovės elgesiu, veiksmais, lėmusiais santuokos iširimą, todėl neteisingai nusprendė, jog abu sutuoktiniai pažeidė lojalumo pareigą ir be pagrindo nutraukė tarp šalių sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

44. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta prezumpcija, kad santuoka pripažįstama iširusia dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra neištikimas. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nevertino liudytojų parodymų dėl atsakovės neištikimybės, be pagrindo nesivadovavo liudytojos L. R. paaiškinimais, negretino jų su ieškovo ir trečiojo asmens R. D. paaiškinimais, duomenimis apie atsakovės ir (duomenys neskelbtini) bendrą laiko leidimą kartu. Nagrinėjamoje byloje abu sutuoktiniai kaltino vienas kitą neištikimybe, tačiau šiuos teiginius iš esmės grindė liudytojų parodymais apie šalių bendravimą su kitais asmenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde ieškovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ieškovo kviestos liudytojos parodymais, tačiau sutinka, kad atsakovės kviestų liudytojų parodymai pagrįstai buvo vertinti kaip neobjektyvūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į abiejų šalių kviestų liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi ir jų parodymų nevertino kaip objektyvių faktinių duomenų. Vien pati laiko leidimo kartu su kitais asmenimis aplinkybė nepatvirtina būtent sutuoktinių neištikimybės. Byloje nėra objektyvių duomenų, įrodančių sutuoktinių neištikimybę. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė dėl atsakovės neištikimybės pagrįstai byloje pripažinta kaip neįrodyta ir nėra pagrindo preziumuoti, kad santuoka tuo pagrindu iširo dėl atsakovės kaltės.

45. CK 3.60 straipsnio 2 dalis numato, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Ieškovas byloje laikėsi pozicijos, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės, atsakovė su šia ieškovo pozicija nesutiko ir teigė, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (CK 3.61 straipsnio 1 dalis).

Dėl santuokinės pavardės

50. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgiant į tai, dėl kurio sutuoktinio kaltės nutraukta santuoka, be pagrindo nesivadovavo CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais civilinės teisės principais. Įvertinus Lietuvos notarų rūmų Notarų garbės teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo turinį, kuriuo remiasi apeliantas, minėtame sprendime nurodytas aplinkybes apie notarės asmeninę pažintį su atsakove ir pasitikėjimą kaip ilgamete kliente, laikytina, kad šie duomenys nepatvirtina apelianto nurodytų teiginių, jog nurodytu atveju buvo naudojamasi būtent ieškovo žinomumu ir pavarde. Iš bylos duomenų matyti, kad šalių santykiai yra įtempti, nesutarimai tarp sutuoktinių kilę ir dėl skolinių įsipareigojimų ir nekilnojamojo turto, jo įgijimo santuokos metu kaip bendrosios ar asmeninės sutuoktinių nuosavybės aplinkybių, tarp jų – ir ieškovui veikiant pagal jungtinės veiklos sutartį su trečiuoju asmeniu R. D.. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo nurodytos kilusios konfliktinės situacijos ir deklaratyvūs teiginiai dėl ieškovo klientų nuteikinėjimo nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė negerbia santuokinės pavardės ar ją menkina. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra įstatyme numatyto teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą nepalikti atsakovei santuokinės pavardės.

Dėl nukrypimo nuo sutuoktinių lygių dalių principo dalijant bendrąją jungtinę nuosavybę ir piniginės kompensacijos

51. Pirmosios instancijos teismo sprendimu, nustačius, jog yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, po santuokos nutraukimo atsakovei L. G. asmeninės nuosavybės teise priteistas žemės sklypas su statiniais (sodas), adresu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas su statiniais (sodas), adresu (duomenys neskelbtini). Byloje šalys sutiko, kad minėti žemės sklypai asmeninės nuosavybės teise būtų priteisti atsakovei, tačiau ieškovas reikalavo jam priteisti iš atsakovės kompensaciją už atsakovei tenkančią didesnę turto dalį, o atsakovė prašė nukrypti nuo lygių dalių principo, nepriteisiant ieškovui kompensacijos už jai tenkančią didesnę turto dalį. Apeliaciniu skundu ieškovas nesutinka su nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl abiejų žemės sklypų priteisimo atsakovei, ieškovui nepriteisiant kompensacijos už atsakovei tenkančią didesnę turto dalį. Ieškovas teigia, kad be pagrindo nukrypta nuo lygių dalių principo dalijant bendrąją jungtinę nuosavybę ir nurodo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, neteisingo CK 3.123 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, CK 1.5 straipsnio 4 dalies netaikymo.

52. CK 3.123 straipsnio 1 dalis numato, kad atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį; į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo.

53. Rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, kad 2003 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi K. I. E. įsigijo žemės sklypą su statiniais (sodą), dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini), už 26 000 Lt (t. y. 7 530,12 Eur); 2005 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi K. I. E. ir J. E. įsigijo žemės sklypą su statiniais (sodą), dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini), už 57 000 Lt (t. y. 16 508,34 Eur), pirkimo–pardavimo sutartį K. I. E. ir J. E. vardu sudarė įgaliotinė L. G.. Apeliantas teigia, kad nurodytomis sutartimis žemės sklypai įgyti tik formaliai, ir akcentuoja, kad šalys aktyviai dalyvavo santykiuose su pardavėjais notaro biure abiejų žemės sklypų įgijimo metu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra objektyvių duomenų, sudarančių pagrįstą pagrindą abejoti, jog pirkimo–pardavimo sandorių šalimi ir žemės sklypų savininkais buvo K. I. E. bei J. E.. Minėtos pirkimo–pardavimo sutartys nenuginčytos. Reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, kad byloje nėra faktinių duomenų apie galimus ieškovo ir atsakovės susitarimus su turto pirkėjais dėl ketinimų tuo metu žemės sklypus įgyti tik formaliai kitų asmenų vardu. Byloje nepateikta objektyvių įrodymų, kad pagal minėtas sutartis už įgyjamą nekilnojamąjį turtą pirkimo kaina būtų sumokėta ne sutartyse nurodytų pirkėjų, o kitų asmenų lėšomis. Apelianto teiginį, kad 2003 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi turtas įsigytas už šalių lėšas, pagrindžiančių įrodymų nepateikta. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad prieš 2005 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą ieškovas 2005 m. kovo 3 d. susigrąžino 61 000 Eur (t. y. 17 666,82 Eur) skolą grynaisiais pinigais, patvirtina byloje esančio 2005 m. sausio 10 d. išduoto vekselio duomenys. Tačiau šie duomenys patvirtina tik aplinkybę, kad nurodytą pinigų sumą ieškovas atgavo. Nurodyti duomenys nepatvirtina vėlesnio tokių lėšų panaudojimo aplinkybių ir apelianto teiginių, kad lėšos panaudotos būtent atsiskaityti už žemės sklypą 2005 m. kovo 16 d. sandorio pagrindu. Apeliacinio skundo argumentai, kad šalys lankydavosi žemės sklypuose, jais naudojosi, leisdavo laiką, o nurodyti turto pirkėjai žemės sklypų negerino, motyvai dėl turto pirkėjų pensinio amžiaus ir sveikatos, taip pat motyvai dėl vėlesnio turto perleidimo už mažesnę kainą nepaneigia anksčiau nustatytų aplinkybių ir nepaneigia nuosavybės teisinio statuso.

56. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi įrodymų byloje visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bylos duomenys nepaneigia aplinkybės, jog K. I. E. ir J. E. buvo žemės sklypų tikrieji savininkai iki 2010 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, be to, bylos duomenys sudaro pakankamą pagrindą pripažinti įrodyta aplinkybę, jog už nurodytus žemės sklypus pardavėjams visa apimtimi buvo atsiskaityta iš atsakovės asmeninių lėšų, atsakovei padovanotų E. B. (CPK 178, 185 straipsniai). Įvertinusi ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nustatė, kad jie nesudaro pagrindo padaryti priešingas išvadas, dėl to konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo, šią priešieškinio dalį tenkino ir atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteisė žemės sklypus su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), nepriteisiant ieškovui kompensacijos (CK 3.123 straipsnio 1 dalis).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo iki vaiko pilnametystės priteisimo ieškovui

57. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės L. G. 8 481,51 Eur ieškovo naudai ieškovo už atsakovę dukrai L. G. teikto išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki (duomenys neskelbtini) buvo patenkintas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 550 Eur išlaikymo įsiskolinimą. Ieškovas apeliaciniu skundu su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka, prašo ją pakeisti ir padidinti iš atsakovės priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą iki 8 000 Eur. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius išlaidų pagrįstumą ir būtinumą nepilnametei dukrai, išlaikymo išlaidas analizavo epizodiškai ir pasirinktinai, nevertino kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, neatliko jokių konkrečių aritmetinių skaičiavimų, nevertino ieškovo ir dukros paaiškinimų.

58. Sprendžiant klausimą dėl nepilnamečiam vaikui teiktino išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Pagrindiniai priteistino vaikui išlaikymo dydį lemiantys kriterijai yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis.

59. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo pozicija dėl dukters poreikiams tenkinti reikalingų ir skiriamų sumų bylos nagrinėjimo metu buvo nenuosekli: 2018 m. kovo 19 d. ieškinyje ir 2018 m. birželio 18 d. prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas nurodė, kad nepilnametės dukros poreikiams patenkinti būtina lėšų suma bendrai yra 400 Eur per mėnesį, t. y. po 200 Eur iš kiekvieno vaiko tėvo; 2019 m. gegužės 7 d. patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, kad kiekvieną mėnesį vaikui faktiškai išleidžiama nuo 800 Eur iki 900 Eur, šios išlaidos apima visas būtinas ir papildomas išlaidas vaiko sveikatai, higienai, mokslui, laisvalaikiui, kišenpinigiams, atostogoms, užklasinei veiklai, grožiui, ryšio priemonėms, gyvenamajam būstui, pramogoms ir kt.; 2020 m. rugsėjo 25 d. patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė dukters išlaikymui faktiškai išleistas sumas, jos siekia nuo 682 Eur iki 1 546 Eur ir vidutiniškai viršija 1 000 Eur per mėnesį (t. y. 2018 m. apskaičiuota vidutinė išlaikymo suma pagal 2019 m. balandžio 1 d. – gruodžio 31 d. sumokėtas sumas – 1 071,86 Eur per mėnesį; 2019 metų išlaidos: sausio mėn. – 748,31 Eur, vasario mėn. – 1 276,50 Eur, kovo mėn. – 841,77 Eur, balandžio mėn. – 682,73 Eur, gegužės mėn. – 838,60 Eur, birželio mėn. – 1 222,05 Eur, liepos mėn. – 771,65 Eur, rugpjūčio mėn. – 1 540,26 Eur, rugsėjo mėn. – 1 546,84 Eur, spalio mėn. – 955,73 Eur, lapkričio mėn. – 814,44 Eur, gruodžio mėn. – 1 274,41 Eur; 2020 m. sausio mėn. – 1 360,00 Eur, vasario mėn. – 1 479,30 Eur; 2020 metų: sausio mėn. – 1 360 Eur, vasario mėn. – 1 479,30 Eur).

60. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė sutinka su iš viso bendra 400 Eur dukters išlaikymui reikalinga suma ir teigia, kad ši suma pakankama maistui – 240 Eur, drabužiams ir aksesuarams – 50 Eur, ryšio priemonėms – 21,60 Eur, papildomam ugdymui – 25 Eur, kirpyklai – 15 Eur, važiavimo bilietui – 5,40 Eur, taip pat lieka lėšų laisvalaikiui ir kitiems poreikiams.

61. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai aprangai, būstui, maistui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui, tačiau tokiems vaiko poreikiams tenkinti skirtos pinigų sumos turi būti panaudojamos racionaliai. Byloje nenustatyta, kad šalių dukra turi su jos sveikata ar ugdymu susijusių specialių poreikių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, kad nėra logiška, jog vaiko išlaikymo suma padidėtų nuo 400 Eur per mėnesį iki 1 200 – 1 500 Eur per mėnesį, t. y. daugiau nei 3 kartus. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas vis tikslino su išlaikymo įsiskolinimo priteisimu susijusį ieškinio reikalavimą jį didindamas. Ieškovas galėjo realiai patirti didesnes išlaidas kartu gyvenančiam vaikui išlaikyti pagal turimas finansines galimybes. Tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nagrinėjamu atveju byloje konfliktiški šalių santykiai ginče dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo galėjo lemti sąmoningą nepilnametei dukrai skiriamų išlaidų padidinimą. Taigi, byloje vertinant ieškovo nurodytas išlaidas, kaip patirtas dukrai išlaikyti, ir sprendžiant dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ieškovui iš atsakovės, būtina vertinti ne tik faktines išlaidas, bet ir įstatyme įtvirtintus kriterijus vaiko išlaikymo dydžiui nustatyti, o būtent – vaiko būtinuosius poreikius ir išlaikymo dydžio proporcingumą tėvų turtinei padėčiai.

62. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki (duomenys neskelbtini) detaliai nurodytas kas mėnesį patirtas išlaidas dukters maistui ir buities priemonėms, išlaidas maistui mokykloje, aprangai ir aksesuarams, būsto išlaikymo ir ryšio paslaugų išlaidas, korepetitorių, kuro, autobuso bilieto išlaidas, gimtadieniams ir įvairioms progoms numatytas išlaidas, grožio paslaugų ir kitų išlaidų sumas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ne visos nurodytos išlaidos yra adekvačios, racionalios ir atitinkančios nepilnamečio vaiko būtinus poreikius.

63. Ieškovo nurodytais duomenimis, dukros maistui mokykloje skirta 80 Eur, o maistui ir buities priemonėms skiriamos sumos skirtingais mėnesiais papildomai siekia nuo mažiausios 131,63 Eur sumos (2020 m. sausio mėn.) iki didžiausios 240,20 Eur (2019 m. liepos mėn.). Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė nurodo, kad iki Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ji pati pirko ir gamino šeimai maistą ir faktiškai dukros maisto poreikiui buvo išleidžiama ne daugiau nei 240 Eur per mėnesį, įskaitant ir maistą mokykloje. Įvertinus tai, kad kai kuriais mėnesiais išlaidos maistui buvo mažesnės, bei tai, kad ne visi ieškovo pateiktuose kvituose nurodyti maisto produktai (saldumynai ir kita) ir jų kiekis atitinka būtinuosius vaiko poreikius, pripažintina, kad nurodytos maistui skiriamos lėšos nėra racionalios, vadovautinasi mažesnėmis šių išlaidų sumomis (224,56 Eur – 2019 m. vasario mėn., 211,63 Eur – 2020 m. sausio mėn., 214,15 Eur – 2020 m. vasario mėn.) bei pripažintina, kad tokios išlaidos neturėtų viršyti atsakovės nurodytos lėšų sumos maistui.

65. Teisėjų kolegija, įvertinusi kas mėnesį grožio paslaugoms nurodytas išlaidas (50 – 110 Eur, atskirais mėnesiais siekiančias 140–150 Eur, 180 Eur) pripažįsta tokio dydžio išlaidas kas mėnesį perteklinėmis ir neatitinkančiomis būtinumo nepilnamečiam vaikui kriterijaus. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tam tikros lėšos yra reikalingos ryšio paslaugoms, papildomo ugdymo, įgūdžių įgijimo ir laisvalaikio išlaidoms, tačiau ieškovo nurodomos sumos pripažintinos viršijančiomis būtinuosius nepilnamečio vaiko poreikius. Sutiktina, kad tam tikromis progomis būtinos šiek tiek didesnės išlaidos (šventės, mobilaus telefono įgijimas ir kita), tačiau šios išlaidos patiriamos ne kiekvieną mėnesį, tad racionaliai planuojant lėšas gali būti padengiamos neviršijant vaiko būtinuosius poreikius atitinkančios sumos.

66. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl neteisingo atsakovės turtinės padėties ir jos finansinių galimybių įvertinimo ir akcentuoja, kad atsakovės gaunamas 470 Eur minimalus darbo užmokestis nekito, atsakovė sąmoningai neieško geriau apmokamo darbo. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, byloje vertindamas duomenis apie atsakovės turtinę padėtį, įvertino, jog atsakovės darbo pajamos per mėnesį sudaro apie 470 Eur, atsakovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir butas (duomenys neskelbtini), atsakovės paaiškinimais, ją taip pat finansiškai remia jos tėvai ir krikšto tėvai. Pirmosios instancijos teismas, net atsakovei gaunant minimalias pajamas, iš esmės konstatavo, kad atsakovė turi galimybes prisidėti prie nepilnametės dukters išlaikymo, tad nenustatyta pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės turtinės padėties ir turimo turto. Pažymėtina, kad skundžiamu teismo sprendimu pripažintas atsakovės dukrai teiktino išlaikymo dydis (200 Eur per mėnesį) iš esmės atitiko ir pradinį ieškovo ieškinio reikalavimą. Tėvų turtinė padėtis nėra vienintelis kriterijus nustatant išlaikymo dydį.

67. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas tėvų turtinei padėčiai ir racionaliems nepilnamečių vaiko poreikiams. Įstatymas nedraudžia tėvams tenkinti ne tik būtinuosius, bet ir įvairius papildomus vaiko poreikius, jei tėvų finansinės galimybės tai leidžia. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į bylos aplinkybių visumą, šio ieškinio reikalavimo tikslinimo eigą, šalių konfliktiškus santykius, teisingai protingumo aspektu įvertino išlaikymo įsiskolinimą grindžiančių įrodymų pagrįstumą, nepilnamečio vaiko būtinuosius poreikius, reikalingo išlaikymo proporcingumą atsakovės turtinei padėčiai. Įvertinusi bylos duomenis teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovės dukrai išlaikyti teiktas laikinas išlaikymas 200 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis buvo racionalus, atitiko būtinųjų nepilnamečio vaiko poreikių užtikrinimo kriterijų, atsakovės galimybes teikti tokio dydžio išlaikymą ir protingumo principą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingas išvadas dėl šio ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimo, nenustatyta pagrindo padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą išlaikymo įsiskolinimo dydį, dėl to ši skundžiamo teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl trečiojo asmens L. G. apeliacinio skundo

68. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, L. G. skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas byloje jos pareikštas savarankiškas reikalavimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimu trečiajam asmeniui L. G. priteista iš atsakovės L. G. po 230 Eur kiekvieną mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo 2020 m. spalio 1 d. iki dukra mokysis aukštojoje mokykloje, tačiau ne ilgiau nei L. G. sueis 24 metai. Apeliantė L. G. iš dalies nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl išlaikymo (paramos) įsiskolinimo nepriteisimo (už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. rugsėjo 30 d.) ir dėl per mažo periodinio išlaikymo (paramos) po 230 Eur priteisimo (nuo 2020 m. spalio 1 d. iki dukra mokysis aukštojoje mokykloje, tačiau ne ilgiau nei jai sueis 24 metai).

69. CK 3.192¹ straipsnio 1 dalies nuostata, be kita ko, reglamentuoja, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo ir nustatydamas išlaikymo dydį, atsižvelgia į vaiko ir jo tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes (CK 3.192¹ straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad besimokančiam pilnamečiam vaikui teikiamas išlaikymas turi būti skirtas vaiko būtiniems kasdieniams poreikiams tenkinti (maistui, aprangai, būstui, mokslams, sveikatai), o ne tapti papildomu pajamų ar praturtėjimo šaltiniu arba būdu sukaupti santaupų.

70. Priteisiant išlaikymą (paramą) besimokančiam pilnamečiam vaikui turi būti įvertinta vaiko turtinė padėtis bei jo poreikiai, taip pat turi būti atsižvelgiama į jo tėvų turtinę padėtį bei galimybes teikti pilnamečiam vaikui reikalingo dydžio paramą, o taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Sprendžiant dėl paramos būtinumo pilnamečiam besimokančiam asmeniui reikšmingi įvertinti kriterijai yra sunki vaiko turtinė padėtis, paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis, taip pat sąžiningas pareigos mokytis vykdymas.

71. Apeliacine tvarka neginčijama aplinkybė, kad mokyklą pabaigusiai ir studijuojančiai pilnametystės sulaukusiai šalių dukrai reikalinga tėvų parama – L. G. jai nuosavybės teise priklausančio turto neturi, baigė vidurinio ugdymo programą ir studijuoja (duomenys neskelbtini) pagal dieninio skyriaus studijų programą, mokosi gerai ir jos galimybės savarankiškai visiškai save išlaikyti yra objektyviai ribotos. Apeliantė L. G. nesutinka su išlaikymo (paramos) dydžiu ir atsakovės galimybėmis teikti prašomo dydžio paramą.

72. Pareikšdama savarankišką reikalavimą L. G. nurodė, kad vidutiniškai per mėnesį jai reikalinga išlaikymo (paramos) suma yra 1 375 Eur, t. y. apie 690 Eur iš kiekvieno tėvo. Byloje nenustatyta duomenų, kad apeliantė turi kokių nors specialių (sveikatos ar kitų) poreikių, kurie objektyviai lemtų didesnių kasdienių išlaidų poreikį. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi įrodymus byloje ir įvertinusi šio trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodyta reikalingo išlaikymo (paramos) suma neracionali ir neatitinka protingumo kriterijaus. Apeliantė pažymi, kad buvo nuvykusi ir domėjosi universitetų siūlomais bendrabučiais, tačiau apeliantė nenurodė, jog negalėjo gauti vietos bendrabutyje. Apeliantė pabrėžia, kad išlaidos butui sudaro tik 300 Eur per mėnesį, o ieškovo perduota naudotis transporto priemonė yra būtina įgyti vairavimo įgūdžių ir patirties, be to, tokios priemonės būtinos ir apsaugoti apeliantės sveikatą pandemijos metu. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažintina, kad apsisprendimas studijų metu nuomotis butą, taip pat vietoje viešojo transporto naudotis asmenine transporto priemone, taip patiriant išlaidas kurui, parkavimui, techninei priežiūrai, net ir pandemijos metu yra trečiojo asmens pasirinkimas, o ne nulemtas objektyvių aplinkybių.

73. Trečiasis asmuo L. G., prašydama priteisti išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. rugsėjo 30 d., nurodė jos poreikiams tenkinti išleistas sumas. Kaip nurodyta anksčiau, šios nutarties motyvuose dėl išlaikymo šalių dukrai įsiskolinimo priteisimo iš atsakovės ieškovui, vien aplinkybė, kad išlaidos buvo patirtos, neįrodo, kad visos jos buvo būtinos ir pagrįstos būtiniesiems vaiko poreikiams patenkinti ir nebuvo perteklinės. Apeliaciniame skunde apeliantė, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nepakankamo maisto išlaidų pagrįstumo, sutiko su mažesne (200 Eur per mėnesį) išlaikymo maistui suma. Įvertinusi trečiojo asmens L. G. byloje nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis apie sulaukus pilnametystės jos poreikiams reikalingų išlaidų dydį, teisėjų kolegija pripažįsta, kad išlaidos grožio paslaugoms, transporto, aprangos, laisvalaikio išlaidos neatitinka protingumo principo ir viršija realius būtinuosius poreikius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino apeliantės nurodytą išlaikymo sumą kaip perteklinę.

74. Pažymėtina, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto, todėl, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, būtina nustatyti kitus teisiškai reikšmingus faktus, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Vienas tokių kriterijų – pilnametis vaikas, kuriam reikalinga parama, turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti reikalingomis lėšomis. Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais nustatyta aplinkybė, kad L. G. nemažai laisvo laiko užsiima savanoriška veikla. Šie duomenys patvirtina, kad apeliantė turi laisvo laiko užsiimti kita nei mokymosi studijoms veikla. Nepaneigiant apeliantės skunde dėstomų argumentų dėl savanorystės svarbos ir asmeninės naudos pažymėtina, kad tokios veiklos derinimas laisvu laiku su galimybėmis dirbti ir gauti pajamas priklauso išimtinai nuo paties paramos reikalingo trečiojo asmens L. G..

75. Apeliaciniame skunde L. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo abejojo jos paaiškinimais, kad ji ieškojo papildomo pajamų šaltinio ir dėl to ėjo į darbo pokalbius, kadangi rašytinių duomenų apie darbo pokalbius ir jų rezultatą pateikti nėra galimybių, nes tokie pokalbiai nėra dokumentuojami. Įvertinus tai, kad apeliantė nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, jog ieškojo darbo galimybių, reagavo į darbo skelbimus, tarėsi dėl darbo pokalbių, jų laiko, nurodyti apeliacinio skundo argumentai, taip pat argumentai, kad dėl kilusios pandemijos taikomų ribojimų nėra galimybės rasti darbą, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Pilnametystės sulaukusi apeliantė, teigdama, kad jai kas mėnesį iš kitų asmenų (tėvų) reikalinga 1 375 Eur parama, nepateikė duomenų, kad kreipėsi ar ketina kreiptis dėl valstybės remiamos paskolos studentams gyvenimo išlaidoms suteikimo (Valstybės remiamų paskolų studentams suteikimo, administravimo ir grąžinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 149, keistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1446). Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog išnaudojo visas protingas galimybes pati pasirūpinti reikalingomis lėšomis ir taip prisidėti prie savęs išlaikymo. Tai nepaneigia paramos apeliantei reikalingumo, tačiau pripažintina reikšminga aplinkybe, sprendžiant dėl reikalingos paramos iš kitų asmenų (tėvų) dydžio.

76. Apeliantė nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino atsakovės turtinę padėtį, neįvertinta tai, kad atsakovė nesiekė gauti didesnių pajamų, be to, atsakovė sprendimo priėmimo metu turi turto, kurį pardavusi galėtų gauti papildomų lėšų. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl tėvų galimybių teikti paramą pilnamečiam vaikui, kasacinio teismo praktikoje formuluojami tokie kriterijai: tėvai turi realių galimybių teikti išlaikymą; negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-313/2015).

77. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės turtinės padėties. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės galimybės teikti dukrai paramą, įvertino bylos duomenis apie atsakovės turimą turtą, galimybes šį turtą realizuoti ar kitaip iš jo gauti pajamų (pvz., nuomojant). Pripažintina, kad apeliantės ir ieškovo teiginiai dėl prabangių atsakovės daiktų pagrįstai atmesti kaip deklaratyvūs ir grįsti prielaidomis. Nors atsakovės gaunamas atlyginimas yra minimalus, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimu, įvertinus atsakovės turtinę padėtį, iš esmės buvo konstatuota, kad atsakovė gali teikti paramą pilnametystės sulaukusiai dukrai. Byloje atsakovė sutiko pilnametei dukrai teikti išlaikymą periodinėmis išmokomis po 150 Eur per mėnesį, taigi pirmosios instancijos teismo trečiajam asmeniui L. G. priteistas išlaikymo (paramos) dydis yra didesnis, nei sutiko mokėti pati atsakovė.

78. Byloje Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. nutartimi pakeista Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė dėl išlaikymo L. G. priteisimo, nurodant, kad išlaikymas L. G. iš atsakovės L. G. po 200 Eur priteistas nuo 2018 m. birželio 18 d. iki sprendimo priėmimo, bet ne ilgiau negu L. G. mokysis vidurinėje mokykloje. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovė nuo (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. rugsėjo mėn. teikė pilnametei dukrai išlaikymą po 200 Eur kiekvieną mėnesį. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovės teikta parama po 200 Eur per mėnesį proporcingai atitiko būtinus pilnametės dukros poreikius bei atsakovės galimybes teikti tokio dydžio išlaikymą ir priteisti šią sumą viršijantį išlaikymą, kaip įsiskolinimą, nėra pagrindo. Konstatuotina, kad šis trečiojo asmens savarankiškas reikalavimas atmestas pagrįstai. Taip pat, atsižvelgiant į anksčiau nurodytus motyvus dėl pilnametystės sulaukusios apeliantės poreikiams nurodytų sumų dalinio nepagrįstumo, taip pat įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nuo 2020 m. spalio 1 d. pilnametei apeliantei iš atsakovės priteistas didesnis – 230 Eur per mėnesį – išlaikymas (parama), pripažintina, kad priteistinas išlaikymo (paramos) L. G. dydis nustatytas išlaikant proporcingumą tarp vaiko poreikių ir atsakovės turtinės padėties, jį keisti nenustatyta teisinio ir faktinio pagrindo.

79. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad trečiojo asmens L. G. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to jos apeliacinis skundas atmestinas.

80. Apeliaciniame skunde L. G. pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo vykdyti skubiai. CPK 282 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas nukreipia skubiai vykdyti sprendimus ir nutartis dėl išlaikymo priteisimo. Atsižvelgiant į šios normos turinį ir paskirtį, ji apima bet kokį išlaikymą, taip pat išlaikymą ir pilnamečiam asmeniui. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodytas nukreipimas skubiai vykdyti sprendimo dalį dėl išlaikymo L. G. priteisimo iš atsakovės, ši teismo sprendimo dalis patikslintina ištaisant procesinio pobūdžio rašymo apsirikimą (CPK 276 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad išnagrinėjus civilinę bylą apeliacine tvarka trečiojo asmens L. G. apeliacinis skundas dėl materialinių reikalavimų atmestas.

Dėl prievolės pagal 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutartį (pagal ieškovo E. G. ir trečiojo asmens R. D. apeliacinius skundus)

81. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo R. D. skundžia pirmos instancijos sprendimo dalį, kuria buvo netenkinti jos reikalavimai pripažinti prievolę pagal 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutartį solidaria ieškovo ir atsakovės prievole ir solidariai priteisti negrąžintą 6 000 Eur paskolos ir 506,30 Eur palūkanų už naudojimąsi paskolos suma, 240,66 Eur palūkanų už prievolės laiku grąžinti paskolą pažeidimą ir 12 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 6 746,96 Eur sumos nuo bylos iškėlimo iki sprendimo įvykdymo, priteisimo. Apeliantė R. D. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškintis prievolės atsiradimo aplinkybes ir spręsti, ar ieškovo prisiimta prievolė buvo panaudota šeimos interesams.

82. Apeliaciniu skundu ieškovas E. G. taip pat prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas patikslintas alternatyvus jo ieškinio reikalavimas dėl neįvykdytos prievolės pagal 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutartį dėl 6 000 Eur paskolos ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – tenkinti patikslintą alternatyvų ieškinio reikalavimą ir pripažinti neįvykdytą prievolę pagal 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutartį dėl negrąžintos 6 000 Eur paskolos ir už naudojimąsi paskolos suma bei už prievolės pažeidimą paskolos sutartyje priskaičiuotas palūkanas kreditorei R. D. solidariomis buvusių sutuoktinių E. G. ir L. G. prievolėmis, taip pat priteisti iš atsakovės ieškovui 650,20 Eur sumokėtų ieškovo privalomų mokesčių už 2017 metų mokestinį laikotarpį. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, kiek tai susiję su paskolos gavimo ir jos panaudojimo aplinkybėmis, be pagrindo nesivadovavo ieškovo (paskolos gavėjo) paaiškinimais, nevertino aplinkybių, jog gautos paskolos sumos buvo panaudotos privalomiems mokesčiams už 2017 m. mokestinį laikotarpį sumokėti.

83. Byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 27 d. R. D. (paskolos davėja) ir E. G. (paskolos gavėjas) sudarė paskolos sutartį dėl 6 000 Eur. Paskolos sutartyje, kaip viena iš aplinkybių į kurią atsižvelgė sutarties šalys, nurodyta tai, kad paskolos gavėjas yra sudaręs santuoką, tačiau nėra gavęs sutuoktinės sutikimo dėl šios paskolos gavimo, nuo 2012 m. kovo mėn. paskolos gavėjas ir jo sutuoktinė neveda bendro ūkio, negyvena šeimyninio gyvenimo, faktiškai gyvena atskirai ir kiekvienas sau, pagal paskolos gavėjo – ieškovo 2018 m. kovo 19 d. ieškinį yra iškelta civilinė byla atsakovei, paskolos gavėjo sutuoktinei, dėl jų santuokos nutraukimo. Paskolos sutartyje taip pat nurodyta, kad paskolos gavėjas siekia gauti tikslinę paskolą paskolos gavėjo privalomiems mokesčiams (jų daliai) už 2017 m. sumokėti (VMI 3 287 Eur ir Sodra 631,95 Eur + 3 381,85 Eur). Nustatyta, kad paskolos sutartyje ranka atliktame įraše pažymėta, kad 1 000 Eur ieškovui sumokėta grynaisiais pinigais 2018 m. balandžio 27 d. Nustatyta, kad R. D. 2018 m. balandžio 30 d. pervedė ieškovui E. G. 5 000 Eur į banko sąskaitą. Byloje pateikti trys 2018 m. balandžio 30 d. atliktų mokėjimų nurodymai patvirtina, kad ieškovas 2018 m. balandžio 30 d. VSDFV prie socialinės ir darbo ministerijos sumokėjo 3 381,85 Eur (įmokos kodas 292) ir 631,95 Eur (įmokos kodas 343), taip pat sumokėjo 3 287 Eur VMI (įmokos kodas 1441).

84. Ieškovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad sutuoktiniai faktiškai nustojo gyventi kartu 2018 m. balandžio 1 d. Apeliaciniuose skunduose trečiasis asmuo R. D. ir ieškovas teigia, kad lėšos, ieškovo gautos pagal paskolos sutartį, buvo panaudotos jo šeimos interesams.

85. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Vadovaujantis CK 3.109 straipsnio 3 dalimi, solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Taigi iš paskolos sutarties kilusi prievolė gali būti pripažinta bendrąja sutuoktinių prievole, jeigu įrodoma, kad paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais. Tokiu atveju trečiajam asmeniui R. D., kaip kreditorei, siekiančiai su vienu iš sutuoktinių sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole, taip pat ieškovui, siekiančiam, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendrąja solidaria sutuoktinių prievole, tenka pareiga įrodyti ginčo sandorio sudarymą šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). Šiuo aspektu taip pat reikšminga pažymėti ir tai, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo (CK 3.67 straipsnio 1 dalis).

86. Pirma, įvertinus 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutarties turinį matyti, kad trečiajam asmeniui R. D. buvo žinomos aplinkybės, kad ieškovas, kaip paskolos gavėjas, paskolos sutartį sudaro ir pinigus skolinasi be sutuoktinės sutikimo, be to, paskolos sutarties sudarymo metu jau yra iškelta civilinė byla dėl paskolos gavėjo santuokos nutraukimo. Paskolos sutartyje buvo nurodyta, kad paskolos gavėjas siekia gauti tikslinę paskolą paskolos gavėjo privalomiesiems mokesčiams (jų daliai). Taigi, vertinant paskolos sutarties sąlygas nustatyta, kad paskolos sutartyje nebuvo aiškiai nurodyta, kad paskola imama ieškovo šeimos interesams tenkinti. Paskolos sutarties sąlygose paskolos tikslas siejamas su paskolos gavėjo asmeniu – paskolos gavėjo privalomųjų mokesčių mokėjimu. Paskolos sutartyje tokios mokestinės prievolės kilmė nenurodyta ir nedetalizuota. Taigi paskolos sutartyje buvo aiškiai išreikšta, kad paskola imama ieškovo jau esant iškeltai paskolos gavėjo santuokos nutraukimo bylai. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sudarydama tokią sutartį trečiasis asmuo R. D. pripažino ir sutiko, kad paskolą suteikia asmeniškai ieškovui. Paskolos gavėjas (ieškovas), sudarydamas tokią sutartį, skolinį įsipareigojimą prisiėmė jau po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, be to, padarydamas anksčiau nurodytus pareiškimus dėl sutuoktinių faktinio gyvenimo atskirai ir inicijuoto skyrybų proceso, nenurodė, kad tokia paskola imama šeimos interesais.

87. Antra, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien aplinkybė, jog ieškovas 2018 m. balandžio 30 d. atliko tris banko pervedimus, kurių sumos atitinka nurodytas paskolos sutartyje, nepatvirtina, kad paskola buvo panaudota šeimos interesais. Pažymėtina, kad 2018 m. balandžio 30 d. ieškovui į banko sąskaitą pervesta tik dalis paskolos lėšų – 5 000 Eur. Kaip nustatyta anksčiau, 1 000 Eur ieškovui sumokėta grynais pinigais 2018 m. balandžio 27 d., bet byloje kartu pateiktas mokėjimo nurodymas, kad 1 000 Eur ieškovas į banko sąskaitą įnešė 2018 m. gegužės 7 d., tokią aplinkybę, kad tai buvo gauta paskolos suma, apeliaciniame skunde patvirtina ir ieškovas. Tad dalis paskolos sumos įnešta į banko sąskaitą po ieškovo nurodytų mokesčių sumokėjimo dienos. Be to, ieškovas nurodo, kad paskola gauta iki termino sumokėti privalomuosius mokesčius, apskaičiuotus už 2017 m. mokestiniu laikotarpiu vykdytą individualią veiklą, kai 2017 metais, remiantis pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, šalys vedė bendrą ūkį. Pažymėtina, kad ieškovui, vykdančiam individualią veiklą, kyla pareiga sumokėti įstatymų numatyto dydžio mokesčius nuo klientų jam sumokėto užmokesčio už suteiktas paslaugas. Privalomųjų mokesčių mokėjimo pareiga ieškovui buvo žinoma. Byloje nepateikta įrodymų, kad ieškovas neturėjo pakankamai lėšų mokesčiams sumokėti ir buvo realus poreikis skolintis pinigines lėšas būtent nurodytiems privalomiesiems mokėjimams atlikti. Aplinkybę, kad tam nebuvo reikalinga paskolos suma, iš dalies patvirtina ir anksčiau nustatyta aplinkybė apie dalies paskolos sumos, gautos grynaisiais pinigais, įnešimą į ieškovo banko sąskaitą vėliau nei atlikti mokesčių mokėjimai. Byloje taip pat neįrodyti ieškovo teiginiai, kad likusią mokesčių sumą – 1 300,80 Eur – ieškovas sumokėjo būtent savo asmeninėmis, o ne iš vykdytos veiklos gautomis lėšomis, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovei kilus prievolę atlyginti ieškovui 650,20 Eur.

88. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai pripažino prievolę pagal 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutartį asmenine ieškovo E. G. prievole. Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, kad iš 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutarties keliamas ieškovo ieškinio reikalavimas ir trečiojo asmens R. D. savarankiškas reikalavimas byloje atmesti pagrįstai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (pagal ieškovo E. G. ir trečiojo asmens R. D. apeliacinius skundus)

89. Apeliaciniu skundu ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Šią apeliacinio skundo dalį ieškovas grindžia argumentais, kad neteisingai nustatytos šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijos, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo klausimą padaryta aritmetinė klaida, be to, iš ieškovo be pagrindo priteistos atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos už byloje atliktas ekspertizes, advokato pagalbą, neįvertintas pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

90. Vertinant apelianto argumentus, kad paskirstant šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų ieškinio (30 proc.) bei priešieškinio (60 proc.) reikalavimų daliai neteisingai ir nemotyvuotai nustatytos išlaidų paskirstymo proporcijos, atsižvelgtina į tai, kad byloje tiek ieškovas, pareiškęs patikslintą ieškinį, tiek atsakovė, pareiškusi patikslintą priešieškinį, išreiškė reikalavimus dėl santuokos nutraukimo byloje spręstinų klausimų išsprendimo jų pageidaujamu būdu. Ne visi šalių pareikšti reikalavimai buvo turtinio pobūdžio, dėl to kaip nepagrįsti atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nevertino patenkintų ir atmestų šalių reikalavimų ginčijamų sumų ir vertės matematine išraiška. Byloje esant skirtingų rūšių reikalavimams, atsižvelgiant į šalių byloje pareikštų reikalavimų kiekį, visiškai ir iš dalies tenkintų neturtinių ir turtinių ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimų ir atsakovės patikslinto priešieškinio reikalavimų dalį, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos šalių pareikštų ir tenkintų reikalavimų dalių proporcijos nustatytos teisingai. Perskaičiuoti žyminio mokesčio sumas nenustatyta pagrindo.

91. Apelianto argumentai, kad iš ieškovo be pagrindo priteistos atsakovės turėtos 2 000 Eur išlaidos už byloje atliktas ekspertizes, atmestini kaip nepagrįsti. Ekspertams sumokėtos sumos priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negrįstas ekspertizių išvadomis ir tai, kad ieškovas prašė vadovautis kitais įrodymais, nepaneigia, kad šios išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu ir priskirtinos prie bylinėjimosi išlaidų. Taip pat kaip nepagrįsti atmestini apelianto argumentai, kad atsakovė turi teisinį išsilavinimą, dėl to turėjo būti sumažintos arba visai nepriteistos iš ieškovo atsakovės turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti. Įstatymas numato, kad asmenys savo bylas teisme gali vesti patys arba per atstovus, o paties asmens dalyvavimas byloje neatima teisės turėti atstovą nenumatant jokių apribojimų (CPK 51 straipsnio 1 dalis). Teisinio išsilavinimo turėjimas savaime negali būti laikomas ribojančiu teisę kilus ginčui teisme būti atstovaujamam ir naudotis kvalifikuoto teisininko – advokato pagalba. Byloje pateiktos atsakovės 3 000 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas pagrindžiančios sąskaitos ir pinigų priėmimo kvitai. Apelianto argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad šios bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo priteistos nepagrįstai.

92. Apeliantas teigia, kad byloje ieškovas priėmė teismo siūlymą ir sutiko pasinaudoti mediacija, kai atsakovė neargumentuotai atsisakė ginčą spręsti mediacijos būdu, todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, apylinkės teismas turėjo pagrindo nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių priteisiant atsakovei 50 proc. mažesnio dydžio jos patirtas bylinėjimosi išlaidas bei žyminį mokestį, kuris šalims buvo atidėtas. CPK 93 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, numatyta, kad vienas iš kriterijų nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių gali būti šalies neargumentuotas atsisakymas pasinaudoti privalomąja mediacija. Pažymėtina, kad privalomoji mediacija šeimos bylose įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo Nr. X-1702 pakeitimo įstatymas). Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2019 m. balandžio 4 d. pranešime dėl mediacijos išdėstė motyvus, dėl kurių nesutinka ginčą perduoti mediacijai. Esant tokioms aplinkybėms nurodyti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

93. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė aritmetinę skaičiavimo klaidą ir neteisingai nustatė ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą su šiais apelianto argumentais sutinka. Nurodyti apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog ieškovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 262 Eur žyminis mokestis ir 908,68 Eur kitos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos, tačiau nurodyta, kad iš viso ieškovas patyrė 1 354,68 Eur bylinėjimosi išlaidų, nors turėtų būti nurodyta – 2 170,68 Eur. Atsižvelgiant į teisingą ieškovo bylinėjimosi išlaidų sumą (2 170,68 Eur) ir nustatytą tenkintų ieškovo reikalavimų dalį (30 proc.), ieškovui iš atsakovės priteistina suma sudaro 651,20 Eur. Vadovaujantis CPK 276 straipsnio 2 dalimi, teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje, kuria ieškovui iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos, padaryta aiški aritmetinė klaida, dėl to rašymo apsirikimas ištaisytinas (CPK 276 straipsnio 2 dalis).

94. Apeliantė R. D. ginčija teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su jos reikalavimų patenkinimu, paskirstymo. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo R. D. patyrė 1 245 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau byloje neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimu, šio trečiojo asmens pareikštus reikalavimus tenkinus iš dalies (atmetus reikalavimus dėl prievolių solidarumo), trečiajam asmeniui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidos nebuvo priteistos. Apeliaciniame skunde R. D. nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas jos turėtų 1 245 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės, pažeidė CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas.

95. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

96. Apeliantė iš esmės teigia, kad jos bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovės procesinio elgesio, o būtent – atsakovei pradėjus ginčyti santuokos iširimo momentą ir reiškiant reikalavimus padalyti patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui R. D., kaip kreditorei, teko savo teises ginti pareiškiant reikalavimus ne vienam, bet abiem sutuoktiniams. Vertinant atsakovės procesinį elgesį ir priešieškiniu pareikštus reikalavimus pažymėtina, kad tarp sutuoktinių kilo ginčas dėl santuokos iširimo momento, atsakovės pareikšti reikalavimai dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo ir kelti klausimai dėl turto teisinio režimo patenka tarp santuokos nutraukimo bylose privalomų išnagrinėti klausimų (CK 3.59 straipsnis, CPK 382 straipsnio 4 punktas). Teisėjų kolegija nenustatė atsakovės nesąžiningo procesinio elgesio ar piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, leidžiančių nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Atsižvelgiant į tai ir byloje trečiojo asmens R. D. pareikštus reikalavimus tenkinus iš dalies (atmetus reikalavimus dėl prievolių solidarumo), pripažintina, kad bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme trečiajam asmeniui R. D. iš atsakovės nepriteistos pagrįstai.

Dėl bylos procesinės baigties

97. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas dėl ginčo esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamą teismo sprendimą dėl bylos esmės pakeisti apeliaciniuose skunduose nurodytas motyvais nenustatyta teisinio ir faktinio pagrindo. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ieškovo E. G. ir trečiųjų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, L. G. ir R. D. apeliaciniai skundai atmestini.

98. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta aritmetinė klaida ir rašymo apsirikimas ištaisytini (CPK 276 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

99. Atsakovė L. G. pateikė prašymą priteisti išlaidas už advokato teisinę pagalbą už atsiliepimų į ieškovo E. G. ir trečiojo asmens R. D. apeliacinius skundus parengimą. Atsakovė pateikė turėtas išlaidas pagrindžiančius rašytinius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo E. G. ir trečiojo asmens R. D. apeliaciniai skundai atmesti, atsakovės prašymas tenkintinas ir atsakovės naudai iš ieškovo E. G. priteistinas 700 Eur, o iš trečiojo asmens R. D. – 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis).

100. Trečiasis asmuo L. G. pateikė prašymą priteisti iš atsakovės L. G. 91,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu byloje. Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys patvirtina prašyme nurodytas aplinkybes, kad 2020 m. lapkričio 17 d. išieškotojai L. G. išduotas vykdomasis raštas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – priteisto laikino išlaikymo iš atsakovės L. G. pilnametei dukrai L. G., mokant po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, nuo 2020 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Kartu su prašymu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šis vykdomasis raštas 2020 m. lapkričio 18 d. buvo pateiktas priverstinai vykdyti antstoliui, 2021 m. rugsėjo 24 d. L. G. gavo antstolio vykdymo išlaidų apskaičiavimą ir reikalavimą apmokėti 91,60 Eur vykdymo išlaidas, jos apmokėtos 2021 m. rugsėjo 27 d. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, yra patirtos šioje civilinėje byloje ir yra priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų, šios trečiojo asmens L. G. išlaidos priteistinos iš atsakovės L. G. (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Priteisti atsakovei L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo E. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš trečiojo asmens R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti trečiajam asmeniui L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 91,60 Eur (devyniasdešimt vieną eurą, 60 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Atmesti ieškovo E. G. prašymą išreikalauti naujus įrodymus.

Atsisakyti priimti ieškovo E. G. kartu su apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į apeliantės L. G. apeliacinį skundą pateiktus naujus įrodymus ir grąžinti juos padavusiam asmeniui.

Ištaisyti rašymo apsirikimus Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendime:

- sprendimo dalyje, kuria priteistos ieškovui E. G. iš atsakovės L. G. bylinėjimosi išlaidos, vietoje „405,80 Eur“ sumos nurodyti priteistą 651,20 Eur (šeši šimtai penkiasdešimt vienas euras, 20 ct) sumą.

- Nurodyti, kad vykdytina skubiai sprendimo dalis, kuria nuspręsta trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, L. G. ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti trečiajam asmeniui L. G., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės L. G. po 230 Eur kiekvieną mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo 2020 m. spalio 1 d. iki dukra mokysis aukštojoje mokykloje, tačiau ne ilgiau nei L. G. sueis 24 metai.