- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-27
- Bylos Nr.
- 1A-666-193-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys (pirm.), Valdas Petras Meidus, Nijolė Sušinskienė
- Nuteistasis
- V. M.
- Advokatai
- Jonas Pliekaitis
Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-666-193/2009
Teisėjas Česlovas Kulikauskas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. lapkričio 27 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2009-08-21 nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš V. M. priteista: P. K. 1000 Lt neturtinei žalai ir 1500 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti, bei 12,66 Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
V. M. nuteistas už tai, kad jis, 2008 m. liepos 7 d. apie 10 val. Biržų rajone, (duomenys neskelbtini), prie V. M. sodybos keliuko, ant kelio (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, tyčia galva trenkė į galvą P. K., kumščiu sudavė jam du smūgius į veidą, tuo padarė poodinę kraujosruvą kaktos srityje ir apatinės lūpos gleivinės kairės pusės kraujosruvą, taip padarydamas jam sužalojimus, dėl kurių buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata – šiais veiksmais V. M. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2009-08-21 nuosprendį bei priteisti iš P. K. jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nesutinka su nuosprendžiu ir teigia, kad jis priimtas pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, remiantis prielaidomis, be to, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. V. M. teigia nepadaręs jam inkriminuoto nusikaltimo, todėl mano, kad teismas pažeidė BPK 1 str. 1 d. nuostatas. Taip pat mano, kad vertindamas bylos įrodymus teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d., nes nuosprendį grindė vien nukentėjusiojo P. K. bei bylos baigtimi suinteresuotų asmenų – V. S., V. S., ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų išvadomis, bei prielaidomis, kurių nepatvirtino kiti bylos faktiniai duomenys. Teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų, neatliko lyginamosios įrodymų analizes, neįvertino jų visumos. Teismas nuosprendyje išvadoms pagrįsti rėmėsi tik vienos šalies liudytojų parodymais, o kitos šalies atmetė kaip suinteresuotus bylos baigtimi, nesuinteresuotų asmenų parodymus savaip iškraipydamas, jų nevertindamas. Nuteistasis teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais įrodymais, todėl tiek savo forma, tiek turiniu neatitinka BPK 302-307 straipsnių reikalavimų. Apelianto manymu, teismo išvada, jog jo veiksmuose yra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms.
Apeliantas V. M. teigia, kad P. K. apkaltino jį nebūtu nusikaltimu. Pats P. K. atliko chuliganiškus veiksmus prieš nuteistąjį, o nuteistojo veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą. Skunde teigiama, kad P. K. nustačius nežymų sveikatos sutrikdymą, tokia nusikalstama veika turėjo būti perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį ir įrodinėjama privataus kaltinimo tvarka. Apeliantas teigia, kad P. K. sveikatos sutrikdymo priežastį liečiantys bylos duomenys yra prieštaringi. Specialisto išvadoje nurodoma, jog sužalojimai padaryti paveikiant kietais bukais daiktais. Ekspertizės akte nustatyta, kad P. K. padaryti sužalojimai būdingi smūgių kietais bukais daiktais sudavimui, bet nenurodoma, kad jie nebūdingi griuvimui ant kieto buko paviršiaus, tačiau griuvinėjant ant nelygaus paviršiaus daiktų tokios galimybės visiškai atmesti negalima. Iš nuosprendžio taip ir lieka neaiškus sužalojimo mechanizmas. Nuosprendyje nenurodyta, ar nukentėjusiojo P. K. kraujas iš burnos bėgo nuo stipraus smūgio kietu buku riboto paviršiaus daiktu, ar po smūgio į galvą griūvant ir galva atsitrenkiant į kietą paviršių. Be to, nebuvo nustatinėjama, ar P. K. buvo blaivus, ir byloje nėra duomenų apie pastarojo pilvo operaciją, ko pasėkoje nelaiko šlapimo pūslė.
Skunde teigiama, kad rodymais nustatyta, jog nukentėjusysis P. K. 2008 m. liepos 7 d. šlapinosi viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje, šiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką kas mažiausiai turi visus nedidelio chuliganizmo požymius. Kaip matyti iš bylos duomenų – po šių veiksmų kilo didelis sąmyšis. Todėl jis, V. M., negalėjo tinkamai pamelžti gyvulių ir turėjo drausminti P. K., kuris matydamas netoliese stovėjusią moterį, demonstravo jai savo lytinius organus. J. V. pamačiusi į ją atsisukusį savo lytinius organus demonstruojantį vyrą, apie tai pasakė jam, V. M.. Tada jis, nenaudodamas jokių įrankių ar priemonių, skirtų žmogaus kūnui žaloti, P. K. apšaukė, liepdamas pastarajam liautis demonstruoti savo lytinius organus. Netrukus su automobiliais atvažiavo S. ir apkaltino jį nebūtu nusikaltimu, t.y. sumušus P. K.. Apeliantas nurodo, kad jo santykiai su S. buvo ir yra konfliktiški. Kadangi jie atvažiavo per jo pievą, jis paėmė plaktuką ir stabdydamas juos neleido išvažinėti ganyklos, tuo metu J. V. kvietė policiją. Skunde teigiama, kad nei liudytoja D. C., nei į įvykį atvykę pareigūnai G. M. ir L. J. neparodė, kad P. K. buvo sužalotas. D. C. parodė, kad M. lyg ir stūmė K., bet smūgio ji nematė. Tuo tarpu regos sutrikimus turinti V. S., būdama už 200 m. nuo įvykio vietos, kai jai į akis spigino saulė, „matė“, kaip jis staigiai linktelėjo galva į P. K. ir iš to padariusi išvadas, kad mušamas P. K.. Taip pat V. S. „matė“ kaip P. K. parpuolė ant kelių, „matė“ jo judesius kojomis, nors pats P. K. jokių jo judesių kojomis nematė ir nenurodo. Todėl akivaizdu, kad V. S. inicijavo ir pati surašė, P. K. vardu pareiškimą (ką liudija paties P. K. ir policininko G. M. parodymai) melagingai įskusdama ir pranešdama apie nebūtą nusikaltimą. Nukentėjęs P. K. visada tvirtino, kad jis M. nepažinojo, o 2008-07-07 pareiškime, parašytame V. S., jis nurodo, kad atbėgo M. V., kuris trenkė į galvą šį veiksmą matė V. S., V. S., D. C., vaikai ir kiti. Iš to darytina išvada, kad ne P. K. nurodė, kad jį mušė V. M., o V. S. nurodė P. K., ką reikia apkaltinti nebūtu nusikaltimu. Todėl apeliantas mano, kad V. S. atliko BK 236 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Taip pat skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas atpažinimas, tuo pažeidžiant BPK reikalavimus. Nukentėjusysis nenurodė jokių konkretesnių užpuoliko požymių, P. K. jį „atpažino“ akistatoje. Apeliantas mano, jog policijos pareigūnai nukentėjusiajam iš anksto jį parodė, paaiškindami, kad būtent V. M. reikės atpažinti ir apkaltinti. Apeliantas pažymi, kad teismas nepašalino liudytojų: V. S. ir P. K. parodymuose esančių prieštaravimų, tiksliai neišsiaiškino nusikaltimo padarymo vietos, be to, teismas prieštaringai vertino įvykio vietą įrodymų vertinime ir nusikaltimo veikos kvalifikacijos dalyje.
Liudytojas V. S. teisme slėpdamas nusikalstamą savo žmonos veiką, melavo, kad jam atvykus į įvykio vietą, nukentėjusiojo veidas buvo sumuštas, jis spjaudėsi kraujais, stipriai bėgo kraujas iš P. K. nosies ir burnos. Tokie V. S. parodymai iš esmės prieštarauja liudytojų: D. C., R. J., J. V., G. M., L. J. visetui. Biržų rajono apylinkės teismas tokius melagingus V. S. parodymus įrodymų vertinime ir nusikaltimo veikos kvalifikacijos dalyje įvertino kaip liudytojo, tiesiogiai mačiusio įvykį parodymus, nors pats liudytojas V. S. parodė, kad į įvykio vietą atvyko iškviestas žmonos ir tiesiogiai įvykio nematė.
Toliau apeliantas skunde teigia, kad teismas turėjo nenuginčijamus įrodymus, kad E. S. yra V. S. sūnus, D. T., Ž. Ž., R. J., A. B. dirba pas V. ir V. S. ūkyje ir yra priklausomi nuo V. S. ir V. S., todėl teismas privalėjo šių liudytojų parodymus vertinti kaip bendrininkavimą ir nusikaltimo slėpimą siekiant V. S. ir jos vyrui V. S. išvengti atsakomybės už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir melagingų parodymų davimą. Be to, apeliantas nurodo, kad teismas visai nenagrinėjo liudytojo V. I. parodymų bei P. K. teismui pateikto prašymo nutraukti baudžiamąją bylą V. M. atžvilgiu. Taip pat apeliantui nesuprantamas bylos lapas Nr.97.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant V. M. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam bausmę.
Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu apelianto skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti ir su šiuo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu teisėjų kolegija visiškai sutinka.
Apeliantas V. M. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto BK 284 str. 1 d., tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo P. K. bei liudytojų D. C., V. S., V. S., E. S., D. T., Ž. Ž., R. J., A. B. parodymais, akistatos protokolo duomenimis, taip pat specialisto išvada, kurių pagrindu konstatavo, kad V. M. padarė BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Be to, nuteistojo kaltę iš dalies patvirtina ir paties apelianto V. M. parodymų prieštaringumas byloje nustatytoms aplinkybėms.
BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).Visuomenės rimties trikdymas – tai vertimas savo elgesiu aplinkinius nepatogiai jaustis, pergyventi gėdos, baimės, pažeminimo jausmus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomenės rimties sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, jei aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. viešoje vietoje – Biržų rajone, (duomenys neskelbtini), ant kelio (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje galva trenkė į galvą P. K. bei kumščiu sudavė jam du smūgius į veidą. Nors nuteistasis neigia vartojęs prieš P. K. fizinį smurtą, tačiau minėtąsias aplinkybes patvirtina byloje esantys duomenys. Nukentėjusysis P. K. parodė, kad 2008-07-07 jam padedant S. varyti gyvulius, ant kelio netoli V. M. sodybos jis nusišlapino, po ko rėkdamas pribėgo V. M., kuris iš galvos trenkė jam į galvą bei du kartus ranka į veidą. Savo parodymus nukentėjusysis patvirtino akistatos su nuteistuoju metu. Minėtuosius V. M. parodymus iš dalies patvirtino ir liudytoja D. C., kuri parodė mačiusi, kaip rėkdamas ir koliodamasis V. M. pribėgo prie P. K., lyg tai pastūmė jį, mosavo rankomis. Liudytoja V. S. taip pat parodė mačiusi, kaip prie P. K. priėjęs V. M. staigiai linktelėjo su galva į P. K., po to mosavo rankomis. Be šių liudytojų parodymų, nukentėjusiojo parodymus netiesiogiai patvirtina ir liudytojų V. S., E. S., D. T., Ž. Ž., R. J., A. B. parodymai. Tokiu būdu teismas neturi jokio pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo P. K. esminėse detalėse su liudytojų parodymais sutampančiais, vieni kitus papildančiais bei kitais byloje esančiais įrodymais patvirtintais parodymais. Pačių sužalojimų P. K. padarymo faktą patvirtina byloje esanti specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad P. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nes nustatyta poodinė kraujosruva kaktos tarpantakinėje srityje ir apatinės lūpos gleivinės kairės pusės kraujosruva. Abejoti specialisto išvada teismas neturi jokio pagrindo. Nuteistojo V. M. veiksmai tiek nukentėjusiajam, tiek įvykį mačiusiems liudytojams buvo netikėti, sukėlė išgąstį, todėl buvo prieštaraujantys moralės ir pagarbos vienų kitiems principams, kuriais pagrįstos bendrosios visuomenėje egzistuojančios viešo elgesio taisyklės. Atmestini apelianto teiginiai apie tai, kad P. K. atliko chuliganiškus veiksmus prieš jį - nuteistąjį, nes jų nepagrindžia byloje esantys duomenys. P. K. pripažįsta, kad prieš V. M. smurtavimą jis ant keliuko šlapinosi. Iš kitų jo nurodytų šio veiksmo aplinkybių- tai, kad serga šlapimo nelaikymu, šlapinosi stengdamasis, kad to nematytų aplinkiniai - tai patvirtina ir liudytojos D. C. parodymai, kad ji P. K. atliekamo veiksmo nematė būdama už 30 metrų nuo P. K., t.y. žymiai arčiau negu V. M.- rodo, kad P. K. veiksmai nors ir neatitiko viešo elgesio taisyklių, tačiau nebuvo nukreipti į tyčinį viešosios tvarkos pažeidimą ir buvo atlikti nesuvokus, kad jo veiksmus stebi kiti asmenys. Tuo tarpu V. M. viešoje vietoje, matant aplinkiniams asmenims, dėl menkavertės dingsties suduodamas nukentėjusiajam smūgius po to, kai nukentėjusysis viešo elgesio taisyklių pažeidimo jau nebedarė, elgėsi įžūliai, nes tokių jo veiksmų esanti situacija nereikalavo nei būtinosios ginties nei auklėjimo priemonių taikymo prasme. Apylinkės teismas nuosprendžiu motyvuotai ir pagrįstai pripažino, kad V. M. įžūliu elgesiu viešoje vietoje panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, demonstruodamas nepagarbą sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, šie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. Todėl kaip nepagrįstas atmestinas apelianto teiginys, kad jo veika kvalifikuotina pagal BK 140 str. 1 d. Apylinkės teismas, nuosprendyje motyvuodamas civilinį ieškinį ir konstatuodamas, kad V. M. veiksmai nebuvo intensyvūs, truko trumpą laiką, buvo atlikti nuošalioje vietoje atitinka faktines bylos aplinkybes. Nuteistasis ir nukentėjusysis iki įvykio nebuvo pažįstami, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad smurto veiksmus V. M. pavartojo prieš nukentėjusįjį dėl priešiškų asmeninių santykių. Nors ir nuošalioje vietoje ir neilgai trukusiais įžūliais smurto veiksmais nuteistasis sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Apelianto skundo motyvai dėl nuošalios įvykio vietos tik patvirtina, kad ir nukentėjusiojo P. K. veiksmai, kurie apeliaciniame skunde įvardijami kaip nusikalstami, buvo atliekami nuošalioje vietoje ir patvirtina apylinkės teismo konstatuotą aplinkybę, kad nuteistasis smurtą prieš nukentėjusįjį pavartojo dėl menkavertės dingsties.
Nukentėjusysis pripažino iki įvykio nepažinojęs kaltininko, tačiau jis iš karto po įvykio nurodė jį sumušusį asmenį liudytojams, kurie pažinodami jį įvardino kaip V. M.. Šis asmuo iš įvykio vietos nebuvo pasitraukęs ir joje liko iki policijos pareigūnų atvykimo. Todėl dėl kaltininko, panaudojusio P. K. atžvilgiu fizinį smurtą, asmenybės abejonių nekyla. Esant tokiai situacijai, iš kart po įvykio nurodydamas iš įvykio vietos nepasitraukusį ir joje esantį nusikalstamą veiką prieš jį padariusį asmenį, nukentėjusysis P. K. patvirtino pareiškime apie nusikalstamą veiką nurodytas aplinkybes, todėl pakartotinai atlikti asmens atpažinimą nebuvo jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, procesinio veiksmo – asmens parodymo atpažinti – neatlikimas šiuo atveju nėra laikytinas BPK pažeidimu, kaip tai skunde teigia apeliantas V. M..
Kaip nepagrįsti atmestini ir skundo teiginiai apie tai, kad priimdamas nuosprendį teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų V. I., M. S., G. M. parodymais. Kaip seka iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų skunde nurodytų liudytojų parodymų nei vienas jų tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė. P. K. teismo posėdyje parodė, kad apelianto skunde minimame V. I. surašytame P. K. vardu rašte (b.l. 190) iš jo parašas išgautas jam esant neblaiviam, nesuvokiant pasirašomo teksto esmės. P. K. teisme nepatvirtino apeliaciniame skunde minimame rašte nurodytų aplinkybių, taip pat ir V. I. parodymų, kad jis, t.y P. K. kreipėsi į V. I. dėl teisinės pagalbos suteikimo. Iš apeliaciniam teismui prie apeliacinio skundo pateikto kvito (b.l.239) matyti, kad skunde minimą P. K. vardu atspausdintą raštą (b.l.190) surašė asmuo, kuris teikė teisines paslaugas pačiam nuteistajam V. M., t.y. būdamas suinteresuotu byloje asmeniu, todėl šis raštas ir V. I. parodymai byloje negali būti vertinami kaip kokiuo nors V. M. kaltumo ar nekaltumo įrodymu. M. S. teisme parodė, kad matė V. M. prie karvių, kitokių įvykio aplinkybių nematė. G. M. parodė, kad po įvykio pas P. K. akivaizdžių sužalojimų nematė. Tai, kad teismas nuosprendyje neaptarė šių liudytojų parodymų nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, nes šių liudytojų parodymai nei patvirtino nei paneigė bent vieną aplinkybę turinčią reikšmės bylai išspręsti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo esmingai pažeisti BPK 20 str. reikalavimai, dėl ko būtų pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ar nepagrįstu.
Skundo teiginiai apie galimai nusikalstamus liudytojos V. S. ir V. S. veiksmus apeliaciniame teisme nenagrinėtini, nes nėra pastarojo apeliacinio skundo nagrinėjimo dalykas.
Apeliantui nesuprantamas baudžiamosios bylos lapas Nr. 97 yra priedas prie paties apelianto –V. M. - advokato Jono Pliekaičio prašymo atidėti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, pagrindžiantis advokato negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje priežastį. Prašymas teismo išnagrinėtas (bl.98), teismo posėdis buvo atidėtas. Apelianto nurodomas b.l. 97 jokios reikšmės ar įtakos nuosprendžio teisėtumui ar pagrįstumui neturi.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Biržų rajono apylinkės teismo 2009-08-21 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
NUTARIA:
Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.