Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams Agatai Skrebei, Žygimantui Treigiui,

neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. B. T. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 25S149743 dalį dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo, taip pat įpareigoti atsakovą išnagrinėti pabėgėlio statuso suteikimo pareiškėjui klausimą iš naujo.

Skunde bei teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su skundžiamu sprendimu, kadangi jo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai. Migracijos departamento vertinimas buvo suskaidytas į atskirus epizodus ir grindžiamas prielaidomis, prieštaraujančiomis pačios institucijos surinktai kilmės valstybės informacijai, todėl padaryta nepagrįsta išvada, jog pareiškėjui negresia persekiojimas dėl religinių priežasčių. Migracijos departamento surinkta informacija patvirtina, kad Malyje (duomenys neskelbtini) regione veikia islamistinė grupuotė „Katiba Macina“, priklausanti JNIM tinklui, kuri vietos gyventojus verčia laikytis griežtų šariato taisyklių, t. y. nešioti atitinkamą aprangą, lankyti tik koraniškas mokyklas, mokėti zakat mokestį, atsisakyti vakarietiškų papročių. Nepaklusę asmenys patiria smurtą, plėšikavimus, grobimus, o kartais ir egzekucijas. Pareiškėjas nurodė, kad pats nesutinka laikytis tokių reikalavimų, todėl jam kyla grėsmė būti persekiojamam dėl religinių priežasčių. Jis su tėvu gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame islamistinės grupuotės reikalavo griežtų normų laikymosi. Pareiškėjas nurodo, jog minėtų normų nesilaikė, lankė ne koranišką mokyklą, o jo tėvas dirbo mokytoju valstybinėje mokykloje ir buvo nužudytas islamistų užpuolimo metu, kai buvo sunaikintas visas kaimas. Tai rodo, kad pareiškėjas jau buvo patyręs realų persekiojimą, o grįžęs į kilmės valstybę vėl susidurtų su grėsme.

Pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad priverstinis religijos praktikavimas ar bausmės už atsisakymą laikytis religinės doktrinos laikytinos persekiojimu. Pareiškėjas pažymi, kad nors jis yra musulmonas ir meldžiasi, tačiau to nepakanka islamistinėms grupuotėms, nes jos reikalauja laikytis jų pačių nustatytų taisyklių (pvz., draudžia muziką, televiziją, šukuosenas, sportą, bendravimą tarp vyrų ir moterų). Atsižvelgiant į tai, kad jis pats jau buvo persekiojimo auka, prarado tėvą ir privalėjo bėgti, o kilmės valstybės aplinkybės išlieka tokios pačios, pareiškėjas teigia turįs pagrįstą baimę, kad jam grįžus į Malį, jam grėstų persekiojimas dėl religinių priežasčių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Migracijos departamento sprendimas nepripažinti šios grėsmės yra nepagrįstas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime bei teismo posėdžio metu atsakovo atstovai nurodė, jog pareiškėjas 2023 m. lapkričio 28 d. buvo perkeltas iš Italijos į Lietuvą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. vasario 17 d. nutarimą Nr. 1VL-399, įgyvendinant Europos Sąjungos laikino solidarumo mechanizmą. Dar prieš perkeliant jį į Lietuvą, 2023 m. rugsėjo 13 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa. Lietuvoje išnagrinėjus jo prieglobsčio prašymą 2024 m. liepos 26 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, bet suteikti papildomą apsaugą ir išduoti leidimą laikinai gyventi. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. sausio 22 d. sprendimu panaikino tiek pirmosios instancijos teismo, tiek Migracijos departamento sprendimą, kadangi su pareiškėju nebuvo atlikta apklausa jam jau esant Lietuvoje. Migracijos departamentui iš naujo nagrinėjant prašymą, buvo atlikta papildoma apklausa, surinkti paaiškinimai ir įrodymai, tačiau pareiškėjo pasakojimai įvertinti kaip nenuoseklūs, prieštaringi ir nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Todėl jam nesuteiktas pabėgėlio statusas, bet suteikta papildoma apsauga ir išduotas leidimas laikinai gyventi iki 2026 m. rugsėjo 12 d.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo parodymuose nustatyti esminiai prieštaravimai, t. y., dėl užpuolikų tapatybės, dėl aplinkybių, kaip sužinojo apie tėvo mirtį, dėl motinos dingimo laiko ir studijų baigimo, taip pat dėl teroristų siūlymo prisijungti prie jų. Atsakovo vertinimu, šie prieštaravimai nėra paaiškinami vien atminties netikslumais, o pareiškėjo skunde pateikti argumentai nelaikytini įtikinamais. Be to, pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė bendromis kilmės šalies aplinkybėmis, o ne individualiais faktais, patvirtinančiais jam asmeniškai kilusią persekiojimo riziką. Migracijos departamentas nurodė, kad pagal teisės aktus būtent pareiškėjas turi įrodyti savo prieglobsčio poreikį, pateikti nuoseklų ir patikimą pasakojimą, o institucija vertina jo paaiškinimus ir įrodymus kilmės valstybės informacijos kontekste. Nors nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjui grėstų mirties bausmė ar kankinimai, tačiau įvertinus kilmės šalies situaciją ((duomenys neskelbtini) regiono ginkluoto konflikto sąlygotą beatodairišką smurtą) konstatuota, kad grįžus į Malį jo gyvybei, sveikatai ir saugumui kiltų reali rizika, o galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva nėra. Todėl pareiškėjui pagrįstai suteikta papildoma apsauga, tačiau pabėgėlio statuso reikalavimų jis neatitiko.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 25S149743 dalies, kuria nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką perkeltas 2023 m. lapkričio 28 d. iš Italijos Respublikos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. vasario 17 d. nutarimą Nr. 1VL-399, Europos Sąjungos Tarybos deklaracijos „Dėl laikino solidarumo mechanizmo“ įgyvendinimo rėmuose. Dar prieš perkeliant pareiškėją į Lietuvą, 2023 m. rugsėjo 13 d. Italijoje Migracijos departamento darbuotojų buvo atlikta pareiškėjo apklausa ir padarytas apklausos garso įrašas.

Lietuvoje išnagrinėjus pareiškėjo prieglobsčio prašymą 2024 m. liepos 26 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 24S175964, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, tačiau suteikti jam papildomą apsaugą ir išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui apskundus minėtą sprendimą, pirmosios instancijos teismas 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-15223-809/2024 jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2025 m. sausio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1108-822/2025 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Migracijos departamento sprendimą Nr. 24S175964 bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

Migracijos departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, be kita ko, atlikęs naują apklausą su juo bei suteikęs jam galimybę pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus, bei juos įvertinęs, 2025 m. liepos 1 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 25S149743, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, tačiau suteikti jam papildomą apsaugą bei išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760385512, galiojantį iki 2026 m. rugsėjo 12 d.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento priimto sprendimo dalimi dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTPĮ nuostatos yra pagrįstos Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso, jos taip pat įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų.

Vadovaujantis UTPĮ 86 straipsnio 1 dalimi, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų UTPĮ 88 straipsnio 1, 2 dalyse. UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos. Sprendimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo arba nesuteikimo priima Migracijos departamentas (UTPĮ 86 straipsnio 3 dalis).

UTPĮ 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pagal UTPĮ 71 straipsnio 4 dalies 4 punktą, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. UTPĮ 83 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – Tvarkos aprašas) 97 punkte nustatyta, kad surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais; tai, ar prieglobsčio prašytojo veikla išvykus iš kilmės valstybės buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti prieglobsčio, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į kilmės valstybę grąžintas prieglobsčio prašytojas būtų persekiojamas arba jam grėstų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai; tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prieglobsčio prašytojas galėtų naudotis kitos valstybės, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga.

Tvarkos aprašo 99 punkte nustatyta, kad atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia UTPĮ 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

Vadovaujantis Tvarkos aprašo 99 punktu pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais ir yra esminiai vertinant prašymą suteikti prieglobstį, laikytini atitinkančiais tikrovę. Vertindamas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustato, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Visi prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys vertinami racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, o jų pripažinimas nepatikimais negali būti grindžiamas subjektyviomis prielaidomis arba intuicija.

Tvarkos aprašo 99.1.1 punkte nustatyta, kad persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant ir neužtikrinant teisės į teisingą teismą; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis; atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis baudimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus UTPĮ 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose; veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas.

Aptartame teisinio reguliavimo kontekste teismas pažymi, kad Migracijos departamento 2025 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. 25S149743 patvirtina, kad juo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso išsamiai išanalizavus naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, pareiškėjo pateiktus duomenis, įvertinus pareiškėją ir jo situaciją apibūdinančius individualius faktus.

Skundžiamame sprendime konstatuota, kad sprendimas nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, tačiau suteikti papildomą apsaugą priimtas dėl to, jog pareiškėjo pateikti duomenys apie patirtą persekiojimą buvo vertinami kaip prieštaringi, nepakankamai pagrįsti ir nesuteikiantys pagrindo taikyti abejonės privilegijos. Nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių individualaus pobūdžio persekiojimą dėl konvencinių priežasčių, todėl jo situacija neatitiko pabėgėlio statusui keliamų sąlygų. Vis dėlto, remiantis kilmės šalies informacija, pripažinta, kad (duomenys neskelbtini) regione egzistuoja itin nestabili saugumo padėtis, susijusi su ginkluotu konfliktu. Dėl šių aplinkybių buvo padaryta išvada, jog pareiškėjui pagrįstai suteikta papildoma apsauga, siekiant apsaugoti jo gyvybę ir saugumą nuo beatodairiško smurto kilmės valstybėje.

Nagrinėjamu atveju, byloje nustatyta, kad pareiškėjas, ginčydamas Migracijos departamento sprendimo dalį dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo, teigia, jog jo pateikti paaiškinimai buvo nuoseklūs, išsamūs ir atspindi tikrąsias jo patirtas aplinkybes kilmės valstybėje, todėl institucija nepagrįstai suabejojo jo parodymų patikimumu. Vis dėlto teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjo paaiškinimai, teikti prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, buvo nenuoseklūs, tarpusavyje prieštaringi ir nepakankamai konkretūs. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas skirtingų apklausų metu pateikė iš esmės besiskiriančius pasakojimus tiek dėl tariamo persekiojimo priežasčių, tiek dėl asmenų, kurie esą kėlė jam grėsmę, tapatybės ir veiksmų pobūdžio. Vienu atveju pareiškėjas nurodė, jog prieš jį buvo nukreiptas smurtas dėl priklausymo tam tikrai etninei grupei, kitu atveju – kad jis buvo spaudžiamas prisijungti prie ginkluotos grupuotės, o vėlesnės apklausos metu – jog tiesiog bijojo bendrojo nesaugumo kilmės valstybėje. Tokie skirtingi paaiškinimai sudaro pagrindą abejoti jų patikimumu ir tikrumu.

Teismas pažymi, kad prieglobsčio prašytojo parodymų nuoseklumas ir logiškumas yra vieni iš pagrindinių kriterijų vertinant jo teiginių patikimumą, ypač tais atvejais, kai objektyvių rašytinių įrodymų nėra arba jų surinkimas yra apsunkintas. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ar kitų duomenų, galinčių patvirtinti jo nurodytas aplinkybes – pavyzdžiui, nebuvo pateikta nei policijos pranešimų, nei medicininių pažymų, nei kitų įrodymų, galinčių patvirtinti tariamai patirtą grėsmę ar smurtą. Vien subjektyvūs pareiškėjo paaiškinimai, kurie skiriasi priklausomai nuo apklausos aplinkybių, negali būti vertinami kaip pakankamas pagrindas pabėgėlio statusui suteikti. Be to, vertinant pareiškėjo pateiktus paaiškinimus visumos kontekste, teismas pažymi, kad jo pateikti duomenys ne tik nesutampa laiko ir aplinkybių požiūriu, bet ir nėra suderinami su objektyvia informacija apie situaciją kilmės valstybėje, t. y. pareiškėjo teiginiai apie tariamus incidentus ar įvykius neatitinka nustatytų duomenų apie konkretaus laikotarpio įvykius (duomenys neskelbtini) regione. Tai rodo, kad pareiškėjo pasakojimas galėjo būti iš dalies sukonstruotas siekiant pagrįsti prieglobsčio prašymą, o ne atspindėti realias jo patirtis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teikti paaiškinimai yra prieštaringi ir nepatikimi, o jų neatitikimas objektyviems duomenims eliminuoja galimybę taikyti abejonės privilegijos principą. Tokiu būdu nėra pagrindo išvadai, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ar padarė klaidingas išvadas dėl pareiškėjo parodymų patikimumo.

Teismo vertinimu, ginčijame sprendime pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo taikyti vadinamosios abejonės privilegijos principo pareiškėjo naudai. Šis principas, įtvirtintas tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje prieglobsčio teisėje, reiškia, kad jei prašytojo parodymai iš esmės yra nuoseklūs, logiški, atitinka kilmės valstybės situaciją ir nėra pagrindo manyti, jog jie yra melagingi, o objektyvių įrodymų pateikti dėl objektyvių priežasčių nėra įmanoma, institucijos turi linkti manyti, jog pareiškėjo teiginiai yra teisingi. Vis dėlto, šis principas negali būti taikomas automatiškai ar mechaniškai – jis taikomas tik tuo atveju, kai prašytojo pateikti duomenys atitinka minimalius patikimumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo teiginiai neatitiko šių kriterijų. Kaip jau nustatyta, Migracijos departamento atliktame vertinime, pareiškėjo pateikti parodymai dėl tariamai patirto persekiojimo ne tik buvo nenuoseklūs, bet ir prieštaravo tiek ankstesniems jo paaiškinimams, tiek objektyviai žinomai informacijai apie padėtį kilmės šalyje. Nors prieglobsčio bylose įrodymai dažnai būna riboti, tačiau pareiškėjas vis tiek privalo pateikti bent minimaliai nuoseklią, logiškai pagrįstą ir faktais suderintą įvykių versiją. Teismas taip pat pažymi, kad abejonės privilegija negali būti taikoma tam, kas siekia sukurti ar palaikyti fiktyvų pagrindą prieglobsčio suteikimui. Taigi, šiuo atveju prieštaringi pareiškėjo parodymai, skirtingos įvykių versijos bei konkrečių įrodymų trūkumas rodo, jog jo prašymas nebuvo pagrįstas asmeninėmis ir individualizuotomis aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti realią persekiojimo grėsmę.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjo parodymai neatitiko minimalaus patikimumo standarto, todėl pagrindo taikyti abejonės pareiškėjo naudai principą nebuvo. Migracijos departamentas tinkamai įvertino visus byloje esančius duomenis, laikėsi objektyvumo, proporcingumo ir individualaus vertinimo principų, o jo sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso, bet pripažinti papildomos apsaugos poreikį, laikytinas teisėtu, pagrįstu ir atitinkančiu tarptautinius prieglobsčio standartus.

Teismo vertinimu, ginčijame sprendime pagrįstai konstatuota ir tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios leistų teigti, jog pareiškėjas būtų patyręs ar galėtų patirti persekiojimą dėl jam asmeniškai būdingų požymių, t. y. dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pagal tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatas, pabėgėlio statusas suteikiamas tik tais atvejais, kai įrodoma, jog asmeniui kyla individuali ir reali persekiojimo grėsmė, nukreipta būtent prieš jį dėl vienos iš Konvencijoje įtvirtintų priežasčių. Vien bendras kilmės šalies nestabilumas ar pavojinga saugumo situacija savaime nesudaro pagrindo pripažinti asmens pabėgėliu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė bendro pobūdžio teiginiais apie nesaugumą Malio Respublikoje ir smurto protrūkius (duomenys neskelbtini) regione. Vis dėlto jis nepateikė konkrečių duomenų ar įrodymų, jog šie įvykiai buvo susiję būtent su jo asmeniu, ar kad jis tapo taikiniu dėl savo individualių savybių. Pareiškėjas nenurodė, kad būtų priklausęs politinei partijai, visuomeninei organizacijai ar religinei bendruomenei, prieš kurią būtų vykdomas sisteminis persekiojimas. Taip pat nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų apie tai, jog prieš jį būtų buvę imtasi prievartos ar grasinimų dėl jo etninės kilmės, įsitikinimų ar socialinės padėties.

Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas nurodė bijantis ekstremistinių grupuočių veiksmų, tokia baimė vertintina kaip bendro pobūdžio saugumo baimė, kylanti dėl nestabilios padėties valstybėje, o ne dėl individualaus persekiojimo. Pažymėtina, jog prieglobsčio teisės požiūriu būtina atskirti bendro pobūdžio smurtą ar ginkluotą konfliktą, apimantį didelę gyventojų dalį, nuo individualizuoto persekiojimo, kuris pasireiškia konkretaus asmens atžvilgiu dėl jo išskirtinių požymių ar priklausymo tam tikrai grupei. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų bandęs kreiptis į vietos institucijas dėl apsaugos ar kad jam būtų atsisakyta tokią apsaugą suteikti dėl diskriminacinių priežasčių. Tokie duomenys, jei būtų nustatyti, galėtų patvirtinti individualaus persekiojimo buvimą, tačiau jų nebuvimas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo situacija nesiskiria nuo daugelio kitų (duomenys neskelbtini) regiono gyventojų, susiduriančių su bendro pobūdžio saugumo problemomis.

Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo kilmės šalyje egzistuoja bendro pobūdžio saugumo rizika dėl ginkluoto konflikto, tačiau ši grėsmė nėra individualizuota ir nesusijusi su konkrečiomis pareiškėjo asmens savybėmis ar jo išskirtine padėtimi. Pagal tarptautinius ir nacionalinius prieglobsčio standartus, pabėgėlio statusas suteikiamas tik tuo atveju, kai nustatoma individuali, asmens tapatybe pagrįsta persekiojimo grėsmė dėl vienos iš konvencinių priežasčių – rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Tuo tarpu papildoma apsauga taikoma tais atvejais, kai asmens gyvybei ar saugumui kyla reali grėsmė dėl valstybėje vykstančio plataus masto smurto, ginkluoto konflikto ar kitų rimtų aplinkybių, kurios nėra tiesiogiai nukreiptos į konkretų asmenį, bet vis tiek kelia jam pavojų. Bylos duomenys patvirtina, kad Malio Respublikos (duomenys neskelbtini) regione, iš kur kilęs pareiškėjas, situacija išlieka itin nestabili. Tarptautinių organizacijų ir kilmės valstybės stebėsenos duomenys rodo, kad šioje teritorijoje veikia ginkluotos ekstremistinės grupuotės, dažnai vykdomos civilių atakos, plėšimai, grobimai ir prievartos veiksmai. Toks smurto mastas sudaro pagrįstą prielaidą manyti, kad kiekvienas šio regiono gyventojas, nepriklausomai nuo jo asmeninių savybių ar veiklos, yra potencialiai pažeidžiamas. Vis dėlto šios aplinkybės yra bendro pobūdžio ir neįrodo, jog pareiškėjui kyla individuali, į jį asmeniškai nukreipta persekiojimo grėsmė, kaip to reikalauja pabėgėlio statuso suteikimo kriterijai.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie nesaugumą kilmės šalyje, nors ir pagrįstos objektyviais duomenimis apie konflikto intensyvumą, tačiau nepatvirtina persekiojimo dėl konvencinių priežasčių – pareiškėjas neįrodė, kad jis būtų buvęs išskirtinai taikinys dėl savo rasės, religijos, tautybės ar politinių įsitikinimų. Kartu teismas pripažįsta, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, atsižvelgęs į faktinę saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) regione. Atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo grįžimas į šį regioną keltų realią grėsmę jo gyvybei, sveikatai ir asmeniniam saugumui, kadangi ginkluoto konflikto sąlygotas beatodairiškas smurtas yra nevaldomas ir neprognozuojamas. Be to, byloje nenustatyta, jog pareiškėjas turėtų realią galimybę persikelti į kitą Malio dalį, kurioje būtų užtikrinta veiksminga ir ilgalaikė apsauga. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad atsakovas tinkamai atribojo pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos taikymo pagrindus, vadovaudamasis tarptautinių teisės aktų nuostatomis.

Papildomai pažymėtina, jog iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo kilmės valstybėje – Malio Respublikoje – susiklosčiusi saugumo situacija yra itin nestabili, o valstybės valdžios institucijų kontrolė realiai apima tik dalį šalies teritorijos. Nors formaliai gali atrodyti, jog kai kuriuose regionuose saugumo situacija kiek stabilesnė, tačiau faktinės aplinkybės rodo, kad šie regionai taip pat nėra visiškai apsaugoti nuo ginkluotų grupuočių, etninio smurto ir kitų žmogaus teisių pažeidimų. Vertinant vidinio persikėlimo galimybės taikymą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas galėtų realiai, be neproporcingų sunkumų, persikelti ir saugiai gyventi kitoje savo šalies dalyje, kurioje jam nekiltų reali persekiojimo ar rimtos žalos grėsmė. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad pareiškėjo kilmės šalyje vyraujantis nestabilumas, silpna valdžios kontrolė ir įvairių ginkluotų grupuočių veikla rodo, jog saugių teritorijų, kuriose būtų užtikrinamas ilgalaikis ir veiksmingas valstybės institucijų veikimas, faktiškai nėra. Be to, pareiškėjo asmeninė socialinė ir ekonominė padėtis, kilmės vieta bei šeimos ryšių nebuvimas kituose regionuose rodo, kad net hipotetiškai egzistuojant galimybei persikelti, toks sprendimas būtų pernelyg sudėtingas ir neužtikrintų realios apsaugos nuo galimų grėsmių.

Šiuo aspektu teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės nuostatas, vidinio persikėlimo alternatyva laikoma tinkama tik tuo atveju, jei konkretus regionas yra prieinamas, saugus ir pareiškėjas jame galėtų gyventi oriai, nepatirdamas neproporcingų sunkumų. Atsižvelgiant į Malio Respublikoje esančią humanitarinę ir saugumo situaciją, šios sąlygos nėra tenkinamos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu vidinio persikėlimo alternatyva nėra reali ir įgyvendinama. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutinka su Migracijos departamento išvada, jog papildomos apsaugos suteikimas pareiškėjui yra tinkama ir teisėta priemonė, atitinkanti tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės reikalavimus, ir kad pagrindo pripažinti, jog atsakovas šiuo aspektu netinkamai įvertino faktines aplinkybes, nėra.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Taigi, VAĮ 8 straipsnyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010). Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti trumpą faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia VAĮ ar UTPĮ nuostatas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, vadovavosi aktualiomis galiojančiomis jo priėmimo dieną teisės aktų nuostatomis, jame yra nurodytos visos faktinės aplinkybės, teisinis priėmimo pagrindas, sprendimo motyvai yra aiškūs, jų išdėstymas adekvatus ir pakankamas. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino tiek pareiškėjo pateiktus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, todėl skundžiamo 2025 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 25S149743 dalis, kuria nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, laikytina teisėta ir pagrįsta, o sprendimą naikinti šioje dalyje remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais nėra pagrindo.

Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinio reikalavimo, t. y. įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pabėgėlio statuso suteikimo pareiškėjui klausimą iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.