- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-19
- Bylos Nr.
- A-662-670-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo (tretysis suinteresuotas asmuo – Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 35-40; 5-10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2009 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 2008/05-4R-311 (toliau – ir Sprendimas) ir Teisingumo ministerijos 2008 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. (1.23.)-7R-10961 (toliau – ir Raštas); įpareigoti Teisingumo ministeriją atlikti patikrinimą Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Tarnyba); įpareigoti Tarnybą pareiškėjui skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti 2000 Lt materialinės ir 3000 Lt moralinės žalos atlyginimą.
Paaiškino, kad 2008 m. gruodžio 2 d. skundu kreipėsi į teisingumo ministrą, kuriuo gynė savo konstitucinę teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą trijose civilinėse bylose Nr. 2-9557-392/2006, Nr. 2-1030-131/2007 ir Nr. 2-1461-599/2008, taip pat ginčijo neteisėtus Tarnybos veiksmus, nes ji nuolatos jam atsisakė teikti teisinę pagalbą. Skunde prašė atlikti Tarnybos veiksmų patikrinimą ir padaryti atitinkamas išvadas, skirti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o už advokatės profesinės veiklos pažeidimus advokatei G. R. prašė iškelti drausmės bylą. Pareiškėjo manymu, Teisingumo ministerija, Raštu atsisakydama tenkinti jo skundą, siekia išvengti savo tiesioginės pareigos – patikrinti Tarnybos veiksmus. Tvirtino, kad Teisingumo ministerija nesilaiko įstatymų reikalavimų ir grubiai pažeidžia pagrindines žmogaus teises, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 ir 14 straipsniai. Nurodė, kad Raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis teisės normų, pažeidžiantis pareiškėjo teises ir turintis neigiamas pasekmes visuomenės interesui. Komisijos sprendimą laikė formaliu, nes ji neįsigilino į ginčo esmę, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad Teisingumo ministerija sistemingai atsisako peržiūrėti skundus dėl Tarnybos veiksmų.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 57-61) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Raštas savo turiniu ir forma atitinka Viešojo administravimo įstatymo administracinės procedūros sprendimui keliamus reikalavimus, jame išsamiai atsakyta į pareiškėjo skundą, nurodyti teisės aktai, kuriais vadovautasi priimant sprendimą, Raštas atitinka viešojo administravimo bei gero administravimo principus. Pažymėjo, kad Tarnyba yra valstybės institucija, kurios priimtų sprendimų Teisingumo ministerija nėra įgaliota vertinti, jos priimti sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Tvirtino, kad Lietuvos advokatūra koordinuoja advokatų teikiamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, rengia teisės aktų projektus advokatų veiklos klausimais ir teikia juos Teisingumo ministerijai. Konstatavo, kad Lietuvos advokatūra yra viešasis juridinis asmuo, kaip visų advokatų savivaldos institucija, kuri vykdo Advokatūros įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinama advokatų profesijos sutelktumą, vienodus profesinės veiklos standartus ir advokatų veiklos kontrolę, t. y. viešąsias funkcijas. Akcentavo, kad Teisingumo ministerija nėra nei advokatų, nei Tarnybos veiklą prižiūrinti ar kontroliuojanti institucija, ji tik imasi priemonių valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo principo įgyvendinimui. Pabrėžė, kad teisingumo ministras, priimdamas skundžiamą Raštą, veikė pagal savo kompetenciją, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Kadangi pareiškėjas neįrodė, kad teisingumo ministras atliko neteisėtus veiksmus arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, V. S. teiginius, kad jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, laikė deklaratyviais ir nepagrįstais.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 136-138) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vertino, kad Sprendimas ir Raštas yra teisėti bei pagrįsti, o pareiškėjo skundas yra akivaizdžiai kartotinis, pateiktas piktnaudžiaujant materialiomis ir procesinėmis teisėmis. Pastebėjo, kad pareiškėjas įvairiais būdais mėgina gauti antrinę teisinę pagalbą jo nurodytose civilinėse bylose, nepaisant to, kad dėl jo minėtose bylose keliamų reikalavimų yra priimtos įsiteisėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys. Nurodė, kad pareiškėjas, skųsdamas Komisijos ir Teisingumo ministerijos sprendimus, siekia to paties tikslo, t. y. gauti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjo pageidaujamose bylose. Nepaisant to, kad šiuo atveju, kaip ir daugelyje kitų, pateikiamo skundo dalykas yra naujas, tvirtino, kad tai nepaneigia pareiškėjo skundo tikslo, kuris visais atvejais išlieka nepakitęs. Paaiškino, kad pareiškėjas nuolatos kreipdamasis į įvairias institucijas ir vėliau skųsdamas minėtų institucijų sprendimus teismams, siekia, kad jo reikalavimai, keliami advokatės G. R., S. T. ir UAB „Grifs AG“ atžvilgiu Tarnybos paskirto advokato pagalba teismuose būtų patenkinti. Pažymėjo, kad teismai, nagrinėdami pareiškėjo skundus dėl Tarnybos atsisakymų suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, ne kartą savo sprendimuose akcentavo, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, Teisingumo ministerijos nuostatų 1, 7 punktais, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 5 straipsniu, 7 straipsnio 1 dalies 1-8 punktais, 9 straipsnio 2 dalimi, 9 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 18 straipsniu, sutiko su Teisingumo ministerijos padaryta išvada, kad Teisingumo ministerija neturi teisės spęsti ir priimti sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, ji nėra įgaliota vertinti Tarnybos sprendimų.
Tarnybos 10 straipsnio 1 ir 2 dalių, Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies, 56, 57, 52, 51 straipsnių sisteminė analizė teismui leido teigti, kad ne Teisingumo ministerija, bet Lietuvos advokatūra koordinuoja advokatų teikiamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teisingumo ministerija nėra advokatų ir Tarnybos veiklą kontroliuojantis ar prižiūrintis subjektas, ji tik imasi priemonių valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos kokybės principo įgyvendinimui. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jau yra pasinaudojęs Advokatūros įstatymo jam suteikta teise kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl drausmės bylos advokatei G. R. iškėlimo. Lietuvos advokatūra 2008 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 799 pareiškėją informavo, kad Advokatų taryba priėmė sprendimą nekelti advokatei G. R. drausmės bylos (Komisijos byla, b. l. 86-87).
Nurodė Teisingumo ministerijos nuostatų 1 punktą, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą Nr. A556-1395/2008 ir pažymėjo, kad Rašte Teisingumo ministerija įvardijo teisės aktų normas, kuriomis vadovaujantis priėmė Raštą, taip pat nurodė jo apskundimo tvarką (b. l. 14; Komisijos byla, b. l. 85). Konstatavo, kad Raštas tiek savo turiniu, tiek forma atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, jame aiškiai ir išsamiai atsakyta į pareiškėjo skunde keliamus klausimus, nurodyti teisės aktai, kuriais vadovautasi jį priimant.
Akcentavo, kad dėl antrinę teisinę pagalbą V. S. civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 (dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais) teikusios advokatės G. R. teiktos teisinės pagalbos kokybės ir žalos atlyginimo yra pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendime Nr. 1-7305-07/2007, 2009 m. vasario 2 d. sprendime Nr. 1-79-764/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartyje Nr. A63-1278/2008. Dėl garbės ir orumo gynimo, neatitinkančių tikrovės faktų paneigimo bei su tuo susijusios žalos atlyginimo iš atsakovo S. T. yra pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-7916-19/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-965/2008. Dėl atsakovo UAB „Grifs AG“ ir trečiųjų asmenų UAB „Rimi“ ir M. R. neteisėtų veiksmų bei žalos atlyginimo yra pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A20-104/2008.
Teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija ir Komisija teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl Sprendimas ir Raštas yra teisėti ir pagrįsti. Komisija ir Teisingumo ministerija, priimdamos skundžiamus aktus, nepažeidė teisės aktų, neviršijo kompetencijos, priimti aktai ir veiksmai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Teisingumo ministerija ir Komisija buvo įsteigtos ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Teismas nurodė Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsnius, ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus Nr. A756-559/2007, Nr. A143-913/2008, Nr. A822-619/2009 ir pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė materialinės (turtinės) ir moralinės (neturtinės) žalos atsiradimas, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Kadangi V. S. nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo galimai patirtą žalą, skunde apsiribojo tik materialinės (turtinės) ir moralinės (neturtinės) žalos dydžių įvardijimu, abstrakčiu teiginiu, kad ji atsirado dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, nepaisant pareiškėjui tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teismas, nenustatęs būtinų civilinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio atsiradimo sąlygų – neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų ir žalos, pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės materialinės (turtinės) ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 158-166) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Pažymi, kad teismas iškraipė jo reikalavimus, nurodydamas, kad pareiškėjas bando priversti atsakovą peržiūrėti Tarnybos sprendimus, kuriuos jis neįpareigotas peržiūrėti. Pabrėžia, kad jis prašo peržiūrėti jo skundą, vadovaujantis įstatymu, ir įpareigoti Tarnybą peržiūrėti klausimą dėl teisinės pagalbos. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2008 m. rugsėjo 4 d. pažymą Nr. 4D-2008/2-254, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. I-479-373/2008, 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. I-7918-19/2007, 2008 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. I-114-746/2009, 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. I-947-281/2009, 2009 m. kovo 6 d. Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. S-86-(A(G)-160), 2009 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. S-27-(A(G)-28), 2007 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 2007/28-(25-40)-29, 2009 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-703-09 ir paaiškina, kad jis teismo posėdyje informavo teismą apie tai, jog atsakovas sistemingai išsisukinėja nuo savo tiesioginių pareigų, teismai ir Komisija ne kartą naikino nepagrįstus Tarnybos sprendimus. Prieina prie išvados, kad Tarnyboje yra sistemingai pažeidžiamos žmogaus teisės, todėl atsakovas privalo įsikišti ir imtis atitinkamų priemonių, ginant visuomeninį interesą ir jo interesus į konstitucinę garantiją dėl teisinės pagalbos. Nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 187-188) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų. Pabrėžia, kad Teisingumo ministerija neturi teisės spręsti ir priimti sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Pažymi, kad advokatų teikiamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą koordinuoja ne Teisingumo ministerija, o Lietuvos advokatūra. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas jau yra pasinaudojęs teise kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl drausmės bylos advokatei G. R. iškėlimo.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 181-186) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad pareiškėjo nurodyti teismų ir Komisijos sprendimai yra atskirų ginčų dalykai ir nėra susiję su nagrinėjama byla. Nurodo ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus, 141, 142 ir 143 straipsnius ir pabrėžia, kad apeliacinis skundas yra nemotyvuotas ir grindžiamas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Mano, kad teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ir objektyviai įvertinus tiek pareiškėjo, tiek atsakovo byloje pateiktus įrodymus ir keliamus reikalavimus, išsamiai išanalizavus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose formuojamą praktiką, nenukrypstant nuo vieningų teisės normų aiškinimo taisyklių. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas įvairiais būdais mėgina gauti antrinę teisinę pagalbą, nepaisant to, kad dėl jo keliamų reikalavimų bylose priimti tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai. Pabrėžia, kad V. S., skųsdamas Komisijos ir Teisingumo ministerijos sprendimus, siekia to paties tikslo – gauti antrinę teisinę pagalbą jo pageidaujamose bylose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Byloje kilo ginčas dėl Teisingumo ministerijos 2008 m. gruodžio 18 d. rašto Nr. (1.23.)-7R-10961 (b. l. 14), kuris, pareiškėjo manymu, neatitinka teisės normų, pažeidžia jo teises bei turi neigiamas pasekmes visuomenės interesui. Taip pat ginčijamas kaip formalus ir paviršutiniškas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. 2008/05-4R-311, kuriuo V. S. skundas dėl Teisingumo ministerijos veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo buvo atmestas (b. l. 11-13).
Kaip matyti iš prašomo panaikinti Teisingumo ministerijos Rašto, juo nebuvo priimtas sprendimas skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nebuvo spręstas Tarnybos veiksmų pagrįstumo klausimas ir nebuvo iškelta drausmės byla advokatei G. R.. Komisija pareiškėjo skundžiamu Sprendimu V. S. prašymo panaikinti Raštą ir įpareigoti Teisingumo ministeriją nagrinėti jo skundą iš naujo, netenkino. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą ir konstatavo, kad tiek Teisingumo ministerija, tiek Komisija teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Apygardos administracinis teismas rėmėsi ištirtų rašytinių bylos įrodymų visuma, aptartų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame teismo sprendime tėra pacituotos ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, formaliai pakartotas skundžiamuose sprendimuose bei atsiliepimuose į skundą surašytas tekstas, tačiau nemotyvuojama, kodėl remiamasi atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens sprendimuose surašytais teiginiais ir kodėl visiškai neatsižvelgiama į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus. Pirmosios instancijos teismo cituojamose teisės normose išvardintos atskiros teisės nuostatos, reglamentuojančios Teisingumo ministerijos, Tarnybos bei Lietuvos advokatūros kompetenciją valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje, tačiau nėra pakankamai aiški teismo daryta sisteminė cituotų teisės normų analizė, sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nepasisakyta dėl visų pareiškėjo skundo argumentų. Savo skunde pareiškėjas tvirtino, kad Tarnyba slepia nuo klientų sutarčių su advokatais turinį, sistemingai pažeidžia žmogaus teises, nurodė, jog Komisijos sprendimas yra formalus, be to, 2009 m. sausio 15 d. Komisijos posėdis vyko jam nedalyvaujant, kadangi kvietimas atvykti į skundo nagrinėjimą buvo gautas jau įvykus posėdžiui. Pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų nevertino. V. S. teismui, be kita ko, pateikė aiškų prašymą Sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą, neatitinkantį teisės normų, pažeidžiantį jo teisėtus interesus ir teises. Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog, nors ir konstatuota, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra ne tik Rašto, bet ir Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, buvo vertintas tik Teisingumo ministerijos Rašto išorinės formos atitikimas teisės aktuose keliamiems reikalavimams. Nors pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos aiškintos ir taikytos teisingai, tačiau pačiame teismo sprendime neatsispindi motyvai, kodėl prieita prie tokios išvados. Pirmosios instancijos teismas taip pat nemotyvavo, kodėl atmetė pareiškėjo trečiajame skundo reikalavime nurodytą prašymą įpareigoti atsakovą atlikti Tarnyboje patikrinimą dėl skunde nurodytų faktų, tik formaliai pabrėždamas, kad tokio reikalavimo tenkinimui nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Taip pat pažymėtina, jog apygardos administracinis teismas, prieidamas prie išvados, kad Sprendimas ir Raštas yra teisėti, nurodė, jog rėmėsi ištirtų rašytinių bylos įrodymų visuma, tačiau nekonkretizavo, kokie tai įrodymai. Pastebėtina, kad dalis byloje esančių rašytinių dokumentų yra pateikti nevalstybine kalba, todėl teismas galimai jais rėmėsi, nors byloje nėra nustatyta tvarka patvirtintų šių dokumentų vertimų į lietuvių kalbą, jie nebuvo išversti į valstybinę kalbą teismo posėdžio metu (pvz.: b. l. 72, 76, 105, 123, 132), (ABTĮ 9 str.).
Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo trūkumai taisytini grąžinant bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas žalos atlyginimą kildina iš atsakovo priimto Sprendimo. Kadangi pareiškėjo iškelti reikalavimai dėl minėto sprendimo panaikinimo grąžintini nagrinėti iš naujo, žalos (turtinės bei neturtinės) atlyginimo klausimai nebeaptarinėtini, nes turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo baigtis neatsiejama nuo skundžiamo teisės akto panaikinimo ar palikimo galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n utaria:
V. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.