Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronė Jarackaitė ir Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. M. ir S. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą civilinėje byloje Nr. 2-1235-153/2008 pagal pareiškėjų V. M. ir S. M. skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, suinteresuoti asmenys Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, AB Turto bankas, bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė ,,Audersima“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Pareiškėjų V. M. ir S. M. atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutarties grindžiamas teismo padarytu bylos priskirtinumo taisyklių pažeidimu.

Civilinių bylų priskirtinumas teismams – tai bylų visumos priskyrimas civilines bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai. CPK įtvirtintas civilinių bylų priskirtinumo institutas atriboja ne tik visų teismų kompetenciją nuo kitų valstybės institucijų kompetencijos, tačiau skirtas atriboti ir teismų kompetenciją tarp atskirų teismų rūšių vieningoje teismų sistemoje bei tarp atskirų proceso formų bendrosios kompetencijos teisme. Taigi bylų priskirtinumo institutas atriboja bendrosios ir administracinių teismų kompetenciją. Bendrosios kompetencijos teismai civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nagrinėja ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių (CPK 1 str. 1 d.). Administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš administracinių teisinių santykių viešojo administravimo srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 str., 3 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartimi pareiškėjams priklausančiai individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui iškėlė bankroto bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos Marijampolės apskrities VMI 2008-04-02 sprendimu Nr. (15.1-15)-T5-23 patvirtino perskaičiuotus delspinigius V. ir S. M. prekybos centrui, o 2008-04-02 rašte Nr. (15.4-15)-R3-1813 nurodė, kad V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas nėra suėjęs, todėl Marijampolės apskrities VMI nėra priimtas sprendimas mokestinę nepriemoką laikyti pasibaigusia. Marijampolės apskrities VMI rašte taip pat nurodė, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas skaičiuojamas nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. VMI prie Finansų ministerijos išnagrinėjo pareiškėjos V. M. skundą dėl Marijampolės apskrities VMI 2008-04-02 sprendimo Nr. (15.1-15)-T5-23 ir 2008 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 68-138 sprendimą dėl delspinigių paskaičiavimo patvirtino, skundo dalį dėl Marijampolės apskrities VMI2008-04-02 rašto Nr. (15.4-15)-R3-1813 paliko nenagrinėtą (b.l. 14-16, 75-78).

Pareiškėjai, V. ir S. M. prekybos centro bendrasavininkiai, Kauno apygardos teismui pateikė skundą prašydami: 1) panaikinti VMI prie Finansų ministerijos 2008-06-03 sprendimą Nr. 68-138 ir Marijampolės apskrities VMI 2008-04-02 sprendimus Nr. (15.4-15)-R3-1813 ir Nr. (15.1-15)-T5-23 dėl patikrinimo metu apskaičiuotų delspinigių perskaičiavimo; 2) priimti naują sprendimą mokestinę nepriemoką 467 891,97 Lt mokesčių ir nuo jų apskaičiuotų 578 883,40 Lt delspinigių sumą, kurioms yra suėjęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas, pripažinti pasibaigusia; 3) priimti sprendimą perskaičiuoti delspinigius (su nesuėjusiu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminu), ir nustatyti V. ir S. M. prekybos centro finansinę prievolę Marijampolės apskrities VMI 575 958,54 Lt sumai.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai ginčija Marijampolės apskrities VMI ir VMI prie Finansų ministerijos sprendimus, kurių pagrindu, kaip teigia pareiškėjai, paskaičiuotas nepagrįstai didelis Marijampolės apskrities VMI kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiam V. ir S. M. prekybos centrui, šis reikalavimas 2005 m. rugpjūčio 29 d. mokestinių nepriemokų ir jų bylų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 12 buvo perduotas AB ,,Turto bankas“. Kilęs ginčas atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje numatytą mokestinių ginčų apibrėžimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų sprendžia administraciniai teismai. Tačiau vien šios aplinkybės nepakanka nurodytos bylos priskirtinumui nustatyti. Kadangi pareiškėjų individualiai įmonei prekybos centrui yra iškelta bankroto byla, kurioje patvirtintas įmonės mokestinio įsiskolinimo valstybės biudžetui reikalavimas, tai tokiu atveju bylos, susijusios su už mokesčio administravimą atsakingos institucijos priimtais sprendimais, priskirtinumą lemia bankroto instituto paskirtis ir bankroto proceso specifika. Nagrinėjamoje byloje, pareiškėjai, skųsdami Marijampolės apskrities VMI ir VMI prie Finansų ministerijos sprendimus, tokiu būdu kvestionuoja kreditoriaus AB Turto banko, perėmusio Marijampolės apskrities VMI kreditorinį reikalavimą, reikalavimų pagrįstumą ir jų apimtį.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalį visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Ši imperatyvi teisės norma aiškintina ir taikytina sistemiškai su Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 4 punktu, 7 dalies 3 punktu, kitomis šio įstatymo nuostatomis, taip pat atsižvelgiant į bankroto instituto paskirtį ir tikslus. Taigi atitinkamų bylų perdavimą nagrinėti bankroto bylą iškėlusiam teismui nulemia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, ypatinga skolininko teisinė padėtis kitos proceso šalies atžvilgiu.

Tiek administracinis, tiek ir bankroto procesas, yra viešosios teisės reguliavimo sritis, tačiau konkuruojant šių įstatymų nuostatoms, įtvirtinančioms bylų teismingumo taisykles, prioritetas teiktinas būtent atitinkamoms bankroto proceso nuostatoms (specialios teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 28 d. nutartis, kuria išspręstas bylos, bankrutuojanti UAB ,,Nertera“ v. Kauno teritorinė muitinė, rūšinio teismingumo klausimas). Vadovaudamasi išdėstyta nuostata, teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyta byla yra teisminga pareiškėjų individualiai įmonei V. Ir S. M. prekybos centrui iškėlusiam bankroto bylą bendrosios kompetencijos Kauno apygardos teismui (CPK 22 str. 1 d., 25 str., 27 str. 4 p., Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 2 d.). Toks nurodytos bylos teismingumo klausimo išsprendimas turėtų užtikrinti bankroto instituto tikslus – apsaugoti visų nemokios įmonės kreditorių ir pačios nemokios individualios įmonės (skolininkės) bei jos savininkų teises ir teisėtus interesus, įstatymo leidėjo siekį tokio pobūdžio klausimus spręsti kiek įmanoma operatyviau, taip pat neprieštarauti Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 daliai, reikalaujančiai kitų įstatymų nuostatas, reglamentuojančias įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimo tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, taikyti tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjų procesinį dokumentą, tinkamai neįvertino visų su skundu susijusių bylos aplinkybių, netinkamai taikė procesines teisės normas (CPK 137 str. 2 d. 2 p.), todėl galėjo neteisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą. Dėl nurodytų priežasčių, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, 338 straipsnį skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o ieškinio (skundo) priėmimo klausimas pagal kompetenciją perduotinas iš naujo nagrinėti bendros kompetencijos pirmosios instancijos teismui, kuris įstatymo įpareigotas ex officio nustatyti pareikšto ieškinio atitiktį CPK 135 straipsnio reikalavimams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartį panaikinti, o pareiškėjų Vilijos Mačiulienės ir Sigito Mačiulio procesinio dokumento priėmimo klausimą perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.