- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-07
- Bylos Nr.
- A-859-502/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01612-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Artūras Drigotas, Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Pareiškėjas
- E. K.
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 18 d. buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant jo teisę į tinkamą maitinimą. Paaiškino, kad be įvairių lėtinių ligų, kurios jam nustatytos, serga lėtine sunkios formos sindromine liga, dėl kurios jam Alytaus pataisos namuose skirtas racionalus maitinimas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, šį maitinimą skyrė gydytojas „visam laikui“ ir įrašė į medicininę kortelę. Tačiau, atvykęs į Šiaulių TI, jis tokio maitinimo negavo, nors prašė suteikti jam priklausantį maitinimą, o pats įsigyti maisto produktus neturėjo galimybės, nes jo sąskaita buvo areštuota. Pareiškėjas pažymėjo, kad Šiaulių TI jam teko badauti, dėl to suprastėjo jo sveikata, paūmėjo kitos ligos, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, depresiją, buvo baudžiamas kankinant, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą ir jo papildyme (I t., b. l. 21–24, 211–212) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.Šiaulių TI pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose – pagal dietinio maitinimo normas. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) 7 punktas įtvirtina, jog ligoniai pagal medicinines indikacijas gali būti maitinami pagal kitus patvirtintus valgiaraščius (pvz., dirbantiems vyrams). Taigi, laisvės atėmimo vietose kalintys asmenys, turintys sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į medicinines indikacijas, gali būti maitinami pagal specialius valgiaraščius, tačiau šiuo klausimu būtinos kalinimo įstaigos sveikatos priežiūros tarnybos išvados. Tuo tarpu pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI su prašymu dėl maitinimo pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams skyrimo nesikreipė, todėl buvo maitinamas pagal valgiaraštį, skirtą nedirbantiems vyrams. Be to, Šiaulių TI neturi duomenų apie tai, jog pareiškėjui įstaigoje buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energetinės vertės maitinimas, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Šiame kontekste Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas grindžiamas tik samprotavimais ir nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamą vykdymą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu (I t., b. l. 215–218) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas nurodė, kad SVĮ 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Maitinimo organizavimo taisyklių 5 punkte numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, o 6 punkte nurodyti asmenų maitinimo valgiaraščiai. Remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius; sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Medicininiame pažymėjime Nr. 8.4/291, 2016 m. lapkričio 23 d. išduotame Alytaus pataisos namų gydytojų komisijos, nurodyta, jog pareiškėjui 2015 m. gegužės 19 d. buvo skirtas dietinis maitinimas 2 mėnesiams dėl (duomenys neskelbtini), o po to skirtas maitinimas pagal dirbančių vyrų valgiaraštį kaip (duomenys neskelbtini) infekuotam asmeniui visam laikui. Atitinkamai pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje 2015 m. gegužės 19 d. padarytas gydytojo įrašas, kad pareiškėjui paskirtas dietinis maitinimas, nes diagnozuota (duomenys neskelbtini), po to – maitinimas pagal dirbančių vyrų valgiaraštį kaip (duomenys neskelbtini) infekuotam asmeniui. Remdamasis nurodytais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nuolatinėje laisvės atėmimo vietoje gydantis gydytojas nustatė, jog jis turi būti maitinamas pagal dirbančių vyrų valgiaraštį, ir apie tai įrašė pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, todėl pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI ginčo laikotarpiu jis turėjo būti maitinamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams. Tačiau Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo maitinamas pagal valgiaraštį, skirtą nedirbantiems vyrams. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija (Maitinimo organizavimo taisyklių 5 p.), todėl jai ir tenka pareiga išsiaiškinti, pagal kokį valgiaraštį turi būti maitinamas atvykęs asmuo. Nors Šiaulių TI teigė, kad pareiškėjas į įstaigą su prašymais dėl atitinkamo maitinimo paskyrimo nesikreipė, teismas akcentavo, kad nei SVĮ, nei Maitinimo organizavimo taisyklės nenumato, jog turi būti rašytinis asmens, atvykusio į įstaigą ir pageidaujančio gauti atitinkamą maitinimą, prašymas. Tuo tarpu pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad atvykęs į Šiaulių TI prašė skirti jam maitinimą dirbantiems vyrams, tačiau jo negavo, dėl to pablogėjo jo sveikata, paūmėjo kitos ligos, o šiuos pareiškėjo teiginius iš dalies patvirtina 2015 m. gruodžio 11 d., 2015 m. gruodžio 15 d. bei 2015 m. gruodžio 16 d. padaryti įrašai pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje, išskyrus teiginį dėl badavimo. Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti maitinamam pagal jo sveikatos būklę, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.Įvertinęs tai, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrintas maitinimas pagal jo sveikatos duomenis, t. y. jis nebuvo maitinamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, esant medicininėms indikacijoms skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl to galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų gavęs maitinimą pagal savo sveikatos duomenis, be to, pablogėjo pareiškėjo sveikata, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI atvyko 2015 m. gruodžio 10 d., o išvyko 2015 m. gruodžio 18 d., t. y. buvo laikomas tik devynias dienas, negavęs tinkamo maitinimo su skundais nei į Šiaulių TI, nei į kitas institucijas tuo metu nesikreipė, byloje taip pat nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kaip nors išskyrė pareiškėją iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas ar tyčia skyrė kitokį maitinimą, siekiant pakenkti pareiškėjui, jį pažeminti; pareiškėjas taip pat nenurodė, kodėl neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Taigi, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, įvertinęs pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima įvertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur. Todėl teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–4), kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.Šiaulių TI mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, nešališkai neišsiaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Šiaulių TI tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrinta racionali mityba pagal galiojančius teisės aktus ir jokie teisės aktų neatitikimai nebuvo nustatyti. Apeliaciniame skunde Šiaulių TI pakartoja savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, ir jo papildyme nurodytas aplinkybes bei motyvus. Papildomai akcentuoja, kad kiekvieną kartą suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į įstaigą juos apžiūri Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojai, kurie ir nustato, ar reikalingas kitoks nei racionalus maitinimas. Atitinkamai pareiškėjas, jam atvykus į Šiaulių TI, buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo, kuris nenustatė jokių medicininių indikacijų skirti pareiškėjui dietinį maitinimą arba maitinimą pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams. Be to, pareiškėjas nebuvo dirbantis, o pats į įstaigą jo kalinimo laikotarpiu su prašymais dėl atitinkamo maitinimo paskyrimo nesikreipė, taip pat įstaigos administracijai nepateikė skundų dėl tariamai jam skiriamo netinkamo maitinimo. Šiaulių TI pabrėžė, kad nesant įstaigos sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį nei racionalų maitinimą, įstaiga neturėjo pareigos individualiai koreguoti pareiškėjo maitinimą. Taigi, Šiaulių TI teigimu, maitinimas pareiškėjui buvo organizuotas vadovaujantis teisės aktais, atsižvelgiant į gydančio įstaigos gydytojo rekomendacijas, laikantis Maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinto valgiaraščio nedirbantiems asmenims, prie kurių buvo priskirtas ir pareiškėjas. Šiaulių TI nurodė, kad šie asmenys kiekvieną dieną su maistu gauna ir atitinkamą kiekį daržovių, be to, yra galimybė savo lėšomis papildomai įsigyti vaisių ir daržovių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 18 d. Šiaulių TI jam nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas, atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti maitinamam pagal jo sveikatos būklę, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.Apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad šiuo atveju maitinimas pareiškėjui buvo organizuotas vadovaujantis teisės aktais, t. y. nėra neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo).Nagrinėjant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, pabrėžtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl joms pritaria. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina atsakovas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, detaliai išanalizavo tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, be kita ko, užfiksuoti tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, kurių šališkumas nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad atsakovas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.Nors Šiaulių TI apeliaciniame skunde tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įstaigos sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį nei racionalų maitinimą, byloje esanti pareiškėjo Asmens sveikatos istorija ir 2016 m. lapkričio 23 d. Medicininis pažymėjimas Nr. 8.4/291 neginčijamai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjui 2015 m. gegužės 19 d. buvo skirtas dietinis maitinimas 2 mėnesiams dėl (duomenys neskelbtini), o po to skirtas maitinimas pagal dirbančių vyrų valgiaraštį kaip (duomenys neskelbtini) infekuotam asmeniui visam laikui (I t., b. l. 32, 149). Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktas (Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. balandžio 1 d.) numato, jog suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius; sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes. Remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 5 punktu, maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Tačiau, kaip nurodo pats Šiaulių TI, pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 18 d. įstaigoje buvo maitinamas pagal valgiaraštį, skirtą nedirbantiems vyrams. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus. Kartu pabrėžtina, kad atsakovo teiginiai, jog pareiškėjas nebuvo dirbantis, o pats į įstaigą jo kalinimo laikotarpiu su prašymais dėl atitinkamo maitinimo paskyrimo nesikreipė, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir nagrinėjamam ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, minėtos teismo išvados nepaneigia, todėl atmestinos. Byloje iš esmės liko nepaneigti pareiškėjo teiginiai, jog jis, atvykęs į Šiaulių TI, įstaigos darbuotojus žodžiu informavo apie jam paskirtą maitinimą pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams ir prašė skirti jam reikiamą maitinimą. Be to, pareiškėjas dar 2015 m. gruodžio 11 d., t. y. būdamas Šiaulių TI, kreipėsi į medikus, skųsdamasis rėmeniu ir nurodydamas, jog jaučia skausmą kairėje krūtinės pusėje, serga (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 178), o anksčiau jam maitinimas pagal dirbančių vyrų valgiaraštį visam laikui, kaip minėta, buvo skirtas būtent kaip (duomenys neskelbtini) infekuotam asmeniui.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Be to, kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. gruodžio 11 d., 2015 m. gruodžio 15 d. ir 2015 m. gruodžio 16 d., t. y. pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu, padaryti įrašai pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje iš dalies patvirtina pareiškėjo teiginius, jog dėl netinkamo maitinimo suprastėjo jo sveikata (I t., b. l. 177–178). Tuo tarpu Šiaulių TI apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu negavęs tinkamo maitinimo su skundais nei į Šiaulių TI, nei į kitas institucijas nesikreipė, jau įvertino pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai šios aplinkybės nebevertina ir plačiau dėl jos nebepasisako.Kadangi atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.), todėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, jo dydžio ir būdo aspektu, teisėtumo ir pagrįstumo nevertina.Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.