- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-25
- Bylos Nr.
- A-858-943-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- J. A. A., K. J., S. S., K. Ž., S., K.
- Trečiasis asmuo
- J. C., E. B., A. S., A.
- Atsakovas
- Vilniaus
- Advokatai
- Marina Paplinska
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. A. A., K. J., S. S., A. Ž., K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. A. A., K. J., S. S., A. Ž., K. Ž. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (procesinių teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) (tretieji suinteresuoti asmenys J. C., A. S., K. B., E. B., G. B. (G. B.) ir R. D.) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 2.3-6069-01 (t. I, b. l. 41) (toliau – ir Įsakymas) pripažino netekusiu galios Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 17 d. įsakymą Nr. 2.3-4105-01 (t. I, b. l. 31) su įvykdytais pakeitimais, kuriuo buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių, apdovanotų Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, pageidaujančių gauti neatlygintinai žemės sklypus Vilniaus mieste, sąrašas.
Šalies argumentai
Pareiškėjai J. A. A., K. J., S. S., A. Ž., K. Ž. kreipėsi skundu (t. I, b. l. 4–15; t. II, 93–103) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. 2.3-6069-01 ta apimtimi, kuria buvo pripažintas netekusiu galios Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 17 d. įsakymas Nr. 2.3.-4105-01 ir šiuo įsakymu patvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių, apdovanotų Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio kryžiumi, pageidaujančių gauti neatlygintinai žemės sklypus Vilniaus mieste sąrašas, kiek tai susiję su pareiškėjais Jonu A. A., K. J., S. S., A. Ž., K. Ž.; 2) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką pabaigti pradėtą žemės sklypų suteikimo pareiškėjams neatlygintinai procedūrą.
Pareiškėjai pažymėjo, kad jie yra Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinais. Pagal apdovanojimo metu galiojusią Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio redakciją, apdovanotiesiems Vyčio Kryžiaus ordinais piliečiams buvo numatyta teisė gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus individualiai statybai Vilniaus miete. Pareiškėjai atsakovui pateikė prašymus, kuriuose pageidavo gauti neatlygintinai žemės sklypus Vilniaus mieste. Vilniaus apskrities viršininkas 2003 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 2920-01 patvirtino Lietuvos Respublikos piliečių, apdovanotų Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, pageidaujančių neatlygintinai gauti žemės sklypus Vilniaus mieste, sąrašą. 2005 m. balandžio 27 d. atsakovas įsakymu Nr. 2.3.-3074-01 patvirtino žemės sklypų, numatytų suteikti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai sąrašą. Pasirinkus sklypus pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627 patvirtintos „Valstybinės žemės sklypų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, tvarkos“ (toliau – ir Tvarka) 15–19 punktus atsakovas privalėjo pareiškėjams įteikti Vilniaus apskrities viršininko įsakymus dėl žemės sklypų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn neatlygintinai kartu su suteiktų žemės sklypų planais. Šie planai buvo parengti, bet įsakymai nebuvo pateikti. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininkas savo neveikimu pažeidė tuo metu galiojančių teisės normų nuostatas ir jų turtines teises bei interesus. Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. gegužės 17 d. priėmė įsakymą Nr. 2.3-4105-01 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių, apdovanotų Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio kryžiumi, pageidaujančių gauti neatlygintinai žemės sklypus Vilniaus mieste, sąrašo patvirtinimo“. 2006 m. sausio 18 d. pranešė, kokie sklypai yra skiriami (kiekvienam pasirinktinai) ir pareiškėjai buvo pakviesti atvykti tvarkyti dokumentus reikalingus žemės sklypų suteikimui individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai. 2006 m. balandžio 26 d. ir 2006 balandžio 28 d. atsakovo įsakymų pagrindu žemės sklypai, esantys Džiaugsmo g., Vilniuje buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Lietuvos Respublikos vardu ir patikėjimo teise perduoti valdyti Vilniaus apskrities viršininko administracijai.
Pareiškėjai nurodė, kad skundžiamu įsakymu iš pareiškėjų neteisėtai atimta teisė į jau pagal sąrašą skirtus žemės sklypus. Minėti veiksmai ir įsakymai buvo priimti nepažeidžiant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas įsakymą, patvirtinantį Lietuvos Respublikos piliečių, apdovanotų Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, pageidaujančių gauti neatlygintinai žemės sklypus Vilniaus mieste, sąrašą, taikė tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, todėl minėtas įsakymas negali būti naikintinas remiantis vėliau priimtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu. Kaip matyti iš Tvarkos nuostatų Vilniaus apskrities viršininko administracijos kompetencija, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus, baigiasi galutinio sprendimo priėmimu ir institucijai nėra pavesta atlikti veiksmus, susijusius su šio sprendimo tolesniu vykdymu. Tuo atveju, kai nusprendžiama suteikti asmeniui žemės sklypą, sprendimo priėmimo procedūra turi būti užbaigiama išimtinai Vilniaus apskrities viršininko įsakymu (Tvarkos 18 punktas). Tai nebuvo padaryta. Taigi, Įsakymu buvo neteisėtai pripažintas netekusiu galios atsakovo priimtas įsakymas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos piliečių, apdovanotų Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, pageidaujančių gauti neatlygintinai žemės sklypus Vilniaus mieste, sąrašas, kuriame įrašyti pareiškėjai. Pareiškėjai pažymėjo, kad jiems pasiūlyti, paskirti ir suprojektuoti žemės sklypai šiuo metu yra suteikinėjami tretiesiems suinteresuotiems asmenims panaudojant žemės sklypų suformavimo dokumentus ir planus, todėl nenorėdami ir siekdami išvengti konflikto su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, patikslintu skundu prašo, kad atsakovas suteiktų jiems žemės sklypus Vilniuje pagal galimybę ir kitoje vietoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 135–138, 180–181) nurodė, kad jog pareiškėjų reikalavimas dėl skundžiamo įsakymo, kuriuo patvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių, apdovanotų Vyčio Kryžiaus ordinu, pageidaujančių gauti neatlygintinai žemės sklypus Vilniaus mieste sąrašas, kuriame nurodyti ir pareiškėjai, panaikinimo, galėtų būti tenkinamas. O reikalavimą dėl pareiškėjų prašymo pabaigti pradėtą žemės sklypų suteikimo pareiškėjams procedūrą palieka spręsti teismo nuožiūra.
Tretieji suinteresuotieji asmenys K. B., E. B., G. B. (G. B.), R. D. su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (t. II, b. l. 187–190) nurodė, kad remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 737 skundžiamas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjų atžvilgiu Vilniaus apskrities viršininko įsakymai (administracinis sprendimas) dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo individualiai statybai nebuvo priimti. Vilniaus apskrities viršininkas įsakymu patvirtino tik Lietuvos Respublikos piliečių, apdovanotų Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, pageidaujančių gauti neatlygintinai žemės sklypus Vilniaus mieste sąrašą, todėl įsakymą panaikinusio Įsakymo panaikinimas pareiškėjams nesukels jokių teisinių pasekmių. Vilniaus apskrities viršininkas negalės pareiškėjams priimti administracinio sprendimo suteikti sklypus individualiai statybai Vilniuje, kadangi teisės aktai, vadovaujantis kuriais buvo pripažinta teise piliečiams apdovanotiesiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi gauti sklypus individualiai statybai, Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinti prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2006 m. gegužės 16 d.
Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjams žemės sklypai, esantys Džiaugsmo g., Vilniuje nebuvo ir nėra Vilniaus apskrities viršininko įsakymu paskirti, o tik Vilniaus apskrities viršininko administracijoje sudarytos Komisijos pasiūlyti. Pareiškėjai konkrečių individualių administracinių sprendimų (įsakymų) neturi, todėl negalima taikyti analogijos su 2007 m. gruodžio 21 d. administracine byla Nr. 1-7994-19/07, kadangi faktinės ir teisinės aplinkybės yra skirtingos. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą tretieji suinteresuoti asmenys yra teisėti pretendentai į žemę, turėtą iki nacionalizacijos Vilniuje, ir, kadangi negali atkurti nuosavybės teisių į visą turėtą žemę, grąžinant natūra buvusioje tūrėtoje vietoje, minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato kitą atkūrimo būdą, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai. Pareiškėjai neturi ir neturėjo nuosavybės Vilniuje, o tik yra apdovanoti Vyčio K. O., Vyčio Kryžiumi, kas jiems nesuteikia teisės gauti materialinės naudos. Tai patvirtino ir Konstitucinis Teismas nutarimu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu (t. III, b. l. 24–35) pareiškėjo skundo netenkino. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taip pat neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjai dar galiojant pirmajai 1994 m. birželio 7 d. priimtai Valstybinės žemės sklypų individualiai statybai neatlygintino suteikimo Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims tvarkai siekdami įgyvendinti įstatymu jiems suteiktą teisę 2001 m. pateikė atsakovei prašymus suteikti jiems nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus. Pateiktų prašymų pagrindu pradėta šioje tvarkoje numatyta procedūra suteikiant sklypus nebuvo pradėta. Pasikeitus teisiniam reguliavimui nuo 2002 m. liepos 3 d. pareiškėjai neteko teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus, tačiau Seimui 2002 m. lapkričio 5 d. priėmus Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo pataisas jiems, kaip pateikusiems prašymus iki 2002 m. liepos 9 d., buvo suteikta teisė pabaigti iki 2003 m. gruodžio 31 d. paduotus prašymus ir įgyvendinti teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, laikydamasi Tvarkos 10–17 punktų reikalavimų atliko parengiamuosius veiksmus, būtinus sprendimui priimti: priėmė papildomus teisės aktais numatytus dokumentus prie jau pateiktų pareiškėjų prašymų, sudarė ir įsakymu patvirtino piliečių, apdovanotų Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, pageidaujančių gauti neatlygintinai žemės sklypus Vilniaus mieste, sąrašą, gavo piliečių patvirtinimus dėl jų pasirinktų sklypų suteikimo, pateikė savivaldybei prašymus parengti žemės sklypų planus bei paruošti kitus žemės sklypų dokumentus; apskaičiavo žemės sklypų vertę. Atsakovas atliko tik dalį veiksmų, t. y. sprendimo priėmimo procedūra turi būti užbaigiama išimtinai Vilniaus apskrities viršininko įsakymu. Tačiau atsakovas iki Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo paskelbimo įsakymų dėl žemės sklypų suteikimo pareiškėjams nepriėmė. Tokiu būdu atsakovas neatliko privalomų parengiamųjų veiksmų, nesilaikydamas Valstybinės žemės sklypų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi tvarkoje nustatytų procedūrų ir terminų, kadangi pagal tuo metu galiojančio LR žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punktą žemės sklypų suteikimo procedūrą privalėjo pabaigti iki 2003 m. gruodžio 31 d., o minėtų veiksmų neatliko iki pat 2006 m. gegužės 12 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Tuo tarpu pareiškėjai esant tokiam atsakovo neveikimui taip pat neinicijavo savo pažeidžiamų teisių gynimo. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 12 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) nuostatą „Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)“ prieštaraujančia Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tuo tarpu Konstituciniam Teismui pripažinus aukščiau minėtas Žemės reformos įstatymo nuostatas nekonstitucinėmis, Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 737 buvo panaikinta Tvarka.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nepagrįsta yra pareiškėjų pozicija, jog jiems turi būti taikoma analogija kaip Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-7994-19/2007. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs minėtą administracinę bylą apeliacine tvarka, 2008 m. spalio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog pagal Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimą, jo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį, kas reiškia, jog Konstitucinio Teismo nutarimas pripažinti teisės aktą antikonstituciniu negali būti taikomas teisiniams santykiams, atsiradusiems iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Tačiau Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Vilniaus apskrities viršininko administracija, įvykdžiusi visą Tvarkoje numatytą sprendimų priėmimo procedūrą, ją užbaigė įsakymų dėl žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai priėmimu ir tuo buvo baigta nustatytų faktų teisinė kvalifikacija, o pareiškėjai įgijo nuosavybės teises į jiems neatlygintinai suteiktus žemės sklypus, t. y. buvo galutinai apibrėžti pareiškėjų nuosavybės teisiniai santykiai. Todėl pripažintina, kad įsakymai pareiškėjų nurodomoje byloje dėl žemės sklypų suteikimo buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo įsigaliojimo. Apskrities viršininko įsakymo ir žemės sklypo plano įteikiamas asmeniui, kuriam nuosavybėn neatlygintinai yra suteiktas žemės sklypas, neturi jokios įtakos jo nuosavybės teisių į neatlygintinai suteiktą žemės sklypą atsiradimui, t.y. įsakymo įvykdymui, todėl sietinas tik su viešojo administravimo subjekto pareiga, užbaigus viešojo administravimo procedūrą, informuoti pareiškėją apie priimtą sprendimą. Nurodytose Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose buvo nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje, tai yra, atsakovas minimoje byloje jau buvo priėmęs sprendinius (įsakymus) suteikti neatlygintinai žemės sklypus pareiškėjams, tačiau atsisakė šiuos įsakymus išduoti pareiškėjams ir jie negalėjo įregistruoti nuosavybės teisių nekilnojamo turto registre.
III.
Pareiškėjai J. A. A., K. J., S. S., A. Ž., K. Ž. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 40–46) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliacinis skundas yra grindžiamas toliau išvardytais argumentais. Atsakovas, atlikęs visus būtinus parengiamuosius procedūrinius veiksmus sprendimui dėl žemės sklypų individualiai statybai nuosavybės neatlygintinai suteikimo priimti, dėl savo neveiklumo, pažeisdamas tuo metu galiojančių teisės normų nuostatas ir pareiškėjų teises, nepriėmė. Pareiškėjai daug kartų kreipėsi į įvairias institucijas su prašymais spręsti žemės sklypų suteikimo klausimą, tačiau gaudavo neigiamus atsakymus. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, valstybei kyla pareiga laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų, asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti įgyvendinamos. Nemažai asmenų, gavę valstybinius apdovanojimus, įgyvendino savo teisę į žemės sklypus, tačiau tuos pačius objektyvius reikalavimus atitinkantys pareiškėjai ir minėti asmenys, atsidūrė skirtingose padėtyse, nes vieni įgyvendino savo teisę, o kiti to nepadarė dėl atsakovo kaltės. Konstitucinis Teismas yra įtvirtinęs asmenų lygiateisiškumo principą, pirmosios instancijos teismas yra nepagrįstas, pažeidžia pareiškėjų teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Vilniaus apskrities viršininkui nesuteikta teisė administracine tvarka pačiam panaikinti savo paties priimto individualaus teisės akto, kuris buvo priimtas pagal galiojančias teisės normas iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys K. B., E. B., G. B., R. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 51–54) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas toliau išvardytais argumentais. Sprendimai, pagrįsti teisės aktais, pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, neturi būti vykdomi, jei jie nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities viršininko įsakymai (individualūs administraciniai sprendimai) dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo individualiai statybai pareiškėjų atžvilgiu nebuvo priimti, todėl Įsakymas yra teisėtas. Teisėtų lūkesčių principas pareiškėjų atžvilgiu negali būti taikomas, nes Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad pareiškėjų teisėti lūkesčiai gauti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai prieštarauja Konstitucijai, todėl lūkesčiai yra neteisėti ir negali būti įgyvendinti. Pareiškėjai praleido terminą apskųsti atsakovo veiksmus (neveikimą), pirmosios instancijos teismo išvada, kad termino kreiptis į teismą praleidimas yra vienas iš pagrindų skundo netenkinti, yra teisinga.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija kons tatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. birželio 15 d. įsakymas Nr. 2.3-6069-01, kuriuo pripažintas netekusiu galios Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 17 d. įsakymas Nr. 2.3-4105-01 su įvykdytais pakeitimais, patvirtinęs Lietuvos Respublikos piliečių, apdovanotų Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi, pageidaujančių gauti neatlygintinai žemės sklypus Vilniaus mieste, sąrašą, yra pagrįstas ir nepažeidžia pareiškėjų teisėtų lūkesčių, taip pat, ar yra teisinis pagrindas įpareigoti atsakovą atlikti konkrečius veiksmus, t. y. priimti teisės aktus, kuriais žemės sklypai būtų neatlyginamai perleisti pareiškėjų nuosavybėn.
Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įskaitant faktinę aplinkybę, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija neatliko visų veiksmų, būtinų tam, jog byloje aptariami žemės sklypai būtų neatlygintinai perleisti pareiškėjų nuosavybėn. Konkrečiai, atsakovas nepriėmė įsakymų dėl konkrečių žemės sklypų suteikimo neatlygintinai pareiškėjų nuosavybėn. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tokie įsakymai yra nuosavybės teisių į neatlygintinai suteiktus žemės sklypus įgijimo pagrindas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1776/2008).
Taigi pagrindinis šioje byloje kylantis klausimas – ar atsakovas turi teisinę pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, kurie užbaigtų žemės sklypų suteikimo pareiškėjams procedūrą, nežiūrint to, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarime konstatavo, jog teisės normos, kurių pagrindu buvo pradėta pirmiau minėta žemės sklypų suteikimo pareiškėjams procedūra, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad nepriimdamas įsakymų, kuriais jiems būtų nuosavybėn neatlygintinai suteikti žemės sklypai, atsakovas, be kita ko, pažeidžia pareiškėjų teisėtus lūkesčius.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2002 m. lapkričio 22 d. įsigaliojusios Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pataisos leido pabaigti jau pradėtą žemės sklypų suteikimo neatlygintinai apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi procesą. Įsigaliojus šioms pataisoms Žemės reformos įstatymo 7 straipsnis buvo papildytas nauju 1 punktu, suteikiančiu teisę apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – įgyti Vyriausybės nustatyto dydžio vieną žemės sklypą individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 3 d. Šie žemės sklypai turėjo būti suprojektuoti iki 2003 m. gruodžio 31 d. savivaldybių tarybų patvirtintose teritorijose. Tad esminės sąlygos asmeniui, norinčiam įgyvendinti savo teisę į vieną žemės sklypą individualiai statybai pagal nurodytą Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, buvo: 1) asmens atitiktis įstatymų nustatytiems reikalavimams (apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusio (mirusio) tokio fizinio asmens sutuoktinis, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvas (įtėvis) arba vaikas (įvaikis); 2) asmens atliktas veiksmas – iki 2002 m. liepos 3 d. pateiktas prašymas dėl žemės sklypo suteikimo neatlygintinai. Byloje neginčijamos nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjai atitiko nurodytas asmeniui keliamas sąlygas (t. I, b. l. 16–19, 134), taip pat buvo laiku pateikę prašymus dėl žemės sklypo suteikimo neatlygintinai (I. I, b. l. 23–24). Procedūrą, pagal kurią nuosavybėn neatlygintinai buvo suteikiami žemės sklypai, reglamentavo Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627 patvirtinta „Valstybinės žemės sklypų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu, Vyčio Kryžiumi tvarka“.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) nusprendė, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) nuostata „Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjų, jiems teisės aktų nustatyta tvarka pateikus prašymus dėl žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, o Konstituciniam Teismui pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai žemės sklypų suteikimo neatlygintinai pagrindą (Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, tuo pačiu ir šį punktą įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus), atžvilgiu yra pagrindas baigti administracinę procedūrą. Pareiškėjai neginčija tos aplinkybės, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo Nutarimui eksplicitinio norminio pagrindo priimti tokius teisės aktus dėl pareiškėjų nėra, tačiau grįsdami savo skundą remiasi, be kita ko, teisėtų lūkesčių principu ir teigia, kad iš jo kyla teisinė pareiga baigti pradėtas administracines procedūras.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnis). Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje, kuri nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 13 d. sprendime yra pažymėjęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Tai reiškia, jog Konstitucinio Teismo nutarimas pripažinti teisės aktą antikonstituciniu negali būti taikomas teisiniams santykiams, atsiradusiems iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Vis dėlto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Kadangi atsakovas iki minėto Konstitucinio Teismo Nutarimo įsigaliojimo dienos nepriėmė įsakymų dėl žemės sklypų suteikimo neatlygintinai pareiškėjų nuosavybėn, darytina išvada, kad įsigaliojus minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui atlikti tokius veiksmus nebeliko eksplicitinio norminio pagrindo.
Vertindama pareiškėjų argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo reikšmės šiai bylai teisėjų kolegija pažymi, kad nors Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisėtus lūkesčius tam tikrais ypatingais atvejais gali sukurti ir teisės aktai, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėtų lūkesčių principas nėra absoliutus ir vienas iš jo riboto taikymo pagrindų yra nuostata, jog neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. liepos 2 d. sprendimu išaiškino savo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimą ir nurodė, jog „Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo nuostata „pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas“ reiškia ir tai, kad asmenys, apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniai, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvai (įtėviai) arba vaikai (įvaikiai), iki 2002 m. liepos 3 d. pateikę prašymus dėl Žemės reformos įstatymo 7 straipsnyje (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) įtvirtintos teisės į neatlygintinai suteikiamą vieną žemės sklypą individualiai statybai įgyvendinimo, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimui neturi teisėto lūkesčio, kad ši teisė, kuri dėl tam tikrų priežasčių nustatytąja tvarka nebuvo įgyvendinta iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, dar gali būti įgyvendinta neatlygintinai suteikiant vieną žemės sklypą individualiai statybai“.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šis Konstitucinio Teismo Sprendimas yra oficialus pirmiau minėto Konstitucinio Teismo Nutarimo aiškinimo aktas, jis neatsiejamas nuo paties Nutarimo, yra privalomas ir saisto tiek patį Konstitucinį Teismą, tiek ir kitus Lietuvos Respublikos teismus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalis, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d., 2008 m. vasario 1 d., 2009 m. gruodžio 19 d., 2010 m. liepos 2 d. sprendimai). Įvertinusi Konstitucinio Teismo Nutarimo ir Sprendimo turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie reikšmingi šiai bylai. Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo Sprendime išdėstytos aplinkybės, kurias įvertinęs Konstitucinis Teismas konstatavo, jog atitinkami asmenys neturi teisėtų lūkesčių, iš esmės atitinka šios bylos faktines aplinkybes: 1) asmenys, apdovanoti Vyčio Kryžiaus Ordinu ir Vyčio Kryžiumi, prašymus pateikė iki 2002 m. liepos 3 d.; 2) ši teisė dėl tam tikrų priežasčių nustatytąja tvarka nebuvo įgyvendinta iki minėto Konstitucinio Teismo Nutarimo įsigaliojimo momento. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės prašyme pateikti Konstitucinio Teismo Nutarimo išaiškinimą expressis verbis kalbama apie pradėtas administracines procedūras, kuriose „dėl vilkinimo ir kitų priežasčių“ buvo pažeisti teisės aktų nustatyti terminai, darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo Sprendime vartojama formuluotė „dėl tam tikrų priežasčių“ apima ir tokią faktinę situaciją, kai aptariama asmenų teisė nebuvo įgyvendinta ir dėl atsakovo neveikimo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad priėmus šį Konstitucinio Teismo Sprendimą nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą priimti sprendimus ir pareiškėjams, atsižvelgiant į jų lūkesčius, neatlygintinai suteikti aptariamus žemės sklypus jų nuosavybėn. Taip pat nėra teisinio pagrindo teigti, jog Vilniaus apskrities viršininkas neteisėtai priėmė ginčijamą 2007 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. 2.3-6069-01. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, atsižvelgdamas į įsigaliojusį Konstitucinio Teismo Nutarimą, taip pat į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 ir 4 dalis bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 ir 3 dalis, pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą.
Pareiškėjai taip pat nurodo, kad neįpareigojus atsakovą atlikti skunde nurodytus veiksmus, būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes nemažai asmenų iki Konstitucinio Teismo Nutarimo įsigaliojimo dienos įgyvendino savo teisę neatlygintinai gauti žemės sklypus. Kaip pavyzdį jie nurodo administracinę bylą Nr. I-7994-19/2007 ir joje susiklosčiusius teisinius santykius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodo patys pareiškėjai, jie nėra tokioje pačioje teisinėje situacijoje kaip asmenys, kuriems žemės sklypai neatlygintinai buvo suteikti iki Konstitucinio Teismo Nutarimo įsigaliojimo dienos. Pirmuoju atveju asmenys tapo jiems neatlygintinai suteiktų žemės sklypų savininkais dar iki minėto Konstitucinio Teismo Nutarimo įsigaliojimo dienos, tuo tarpu pareiškėjams žemės sklypai nuosavybės teise suteikti nebuvo, todėl jie nėra atitinkamų žemės sklypų savininkai. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo Nutarimui iš esmės pasikeitė teisinis reguliavimas, t. y. teisės aktai, kurių pagrindu buvo priimti sprendimai pirmiau minėtų asmenų atžvilgiu, buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Be to, kaip minėta, Konstitucinis Teismas Sprendime eksplicitiškai nurodė, kad aptartas teisinis reguliavimas pareiškėjams nesukuria jokių teisėtų lūkesčių. Kadangi skiriasi faktinė pareiškėjų ir kitų jų nurodytų asmenų situacija, taip pat pasikeitė teisinis reguliavimas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjams neatlygintinai neperleidus žemės sklypų būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas.
Ištyrusi ir įvertinusi faktines bylos aplinkybes bei taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija dėl pirmiau nurodytų argumentų daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir joms tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pagrindo tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą nėra.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad byloje aptariama situacija susidarė iš esmės dėl to, kad atsakovas pažeidė bylai aktualiu metu, konkrečiai, iki Konstitucinio Teismo Nutarimo įsigaliojimo dienos, galiojusius teisės aktus ir vilkino atitinkamų sprendimų priėmimą. Teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodo, kad toks argumentas negali būti pagrindu tenkinti pareiškėjų šioje byloje iškeltus reikalavimus, nes, kaip minėta, tai daryti nėra teisinio pagrindo. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad jei pareiškėjai mano, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu jiems padarė žalą, jie turi teisę reikalauti atlyginti tokią žalą teisės aktų nustatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų J. A. A., K. J., S. S., A. Ž., K. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.