- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-03-05
- Bylos Nr.
- Ik-237-171/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02693-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Irena Paulauskienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- G. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Broniaus Januškos ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–30), kurį papildė 2010-09-17 (b. l. 78) ir 2012-12-27 patikslino (b. l. 131–132), prašydamas:
1) panaikinti 2010-09-06 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – LR VRM) sprendimą Nr. 1D-6820-(2);
2) priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (apie 7 774,99 Lt) nuo 2010-01-01 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos;
3) nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos įpareigoti LR VRM mokėti jam visą paskirtą 450,68 Lt dydžio valstybinę pensiją;
4) priteisti iš LR VRM 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;
5) priteisti iš LR VRM 5 procentų metinių palūkanų nuo sumos, neišmokėtos nuo 2010-01-01 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos;
6) priteisti iš LR VRM patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Nurodo, kad 2010 m. LR VRM į jo asmeninę sąskaitą pervedė sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (296,91 Lt), nors 2009 m. kiekvieną mėnesį gaudavo 450,68 Lt valstybinės pensijos, kuri buvo paskirta pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatas. Pagal 2010-09-06 LR VRM sprendimą Nr. 1D-6820-(2) pensija sumažėjo daugiau kaip 70 procentų.
Pareiškėjas nurodo, kad jo pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Nr. XI-537) (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 str. 1 d. ir jam – dirbančiam pensininkui – sumažino paskirtą pensiją. Nurodo, kad Laikinasis įstatymas nenustato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo, o tai, jo manymu, prieštarauja teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas mano, kad jo, kaip invalido ir dirbančio pensininko, konstitucinės teisės ir laisvės buvo pažeistos pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., 5 str. 1 d. ir 16 str. 4 d. nuostatas. Mano, kad nurodytos teisės aktų nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Vadovaujasi Konstitucijos nuostatomis, Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir pažymi, kad atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai nevykdė nustatytų turtinių įsipareigojimų, taip jį diskriminuodama.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 130).
Atsiliepimas
Atsakovės Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (b. l. 46–48, 146–147) pažymėjo, kad teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, t. y. įstatymas ar kitas teisės aktas laikomi teisėtais ir privalo būti taikomi tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.
Nurodo, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jo valstybinė pensija, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino tik Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas, pagal kurias buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta pensija pareiškėjui dėl to, kad jis atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, o Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., kuri taip pat buvo taikyta pareiškėjui, pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.
Atkreipia dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos neteko galios nuo 2012-09-01. Remiasi Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo praktika ir teigia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, tokio teisės akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.
Mano, kad nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą, kadangi netenkinamos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos Civiliniame kodekse. Pareiškėjas neįrodo, kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.
Teismo posėdyje atsakovių atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 130).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie LR VRM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 36–38) pažymėjo, kad nuo 2010-01-01 įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pagal jo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 2 str. 3 d. nustatyta, kad ribinio dydžio (650 Lt) neviršijančios pensijos neperskaičiuojamos, taigi pareiškėjui paskirta 450,68 Lt dydžio pensija neviršijo ribinio dydžio, todėl pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas nebuvo perskaičiuota.
Nurodo, kad pareiškėjas 2010 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. jo pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad 1993-10-08 LR VRM išvada Nr. I2096 (b. l. 40) pareiškėjui G. R. nuo 1993-09-06 neterminuotai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.
LR VRM Finansų kontrolės departamento 1995-03-20 pensijų perskaičiavimo lentelėje nurodyta nuo 1995-04-01 mokėti pareiškėjui 332,76 Lt pensiją (b. l. 42). Pensija buvo indeksuota ir mokama 450,68 Lt per mėnesį.
Pareiškėjas pateikė 2010-08-05 prašymą vidaus reikalų ministrui, kuriame nurodė, kad jam yra mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, todėl prašė išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką ir užtikrinti ateityje visos paskirtos pensijos mokėjimą (b. l. 44).
Vidaus reikalų ministerija 2010-09-06 sprendimu Nr. 1D-6820-(2) pareiškėjo skundo netenkino (b. l. 45). Nurodė, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui jam paskirta pensija pagrįstai sumažinta vadovaujantis minėto įstatymo 5 str. 1 d. nuostatomis, kadangi jis turėjo draudžiamųjų pajamų.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2010-01-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo teisėtumo.
Pagal 1994-12-22 Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.
2009-12-09 buvo priimtas Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010-01-01. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas.
Nustatyta, kad pareiškėjui pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą Nr. X-212 paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d., o nuo 2011 m. spalio mėn. – dar ir vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (b. l. 45, 77).
Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nurodyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 p., bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.
Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.
Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012-09-01.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012-09-21, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas minėtame nutarime tirdamas Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui konstatavo, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 str., konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 str. 1 d. nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Todėl buvo konstatuota, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui.
Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 5 str., pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.
Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012-12-05 pažyma Nr. 11D (P)-5975 (b. l. 77) patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010-01-01 iki 2011-10-01 buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatomis, o nuo 2011-10-01 – ne tik pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d., bet ir pagal to paties įstatymo 4 str. 1 d.
Pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn.–2012 m. gruodžio mėn. buvo 450,68 Lt. Nuo 2011-10-01 pritaikius Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, nurodyta paskirta pensija sumažinta iki 396,19 Lt per mėnesį. Laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 pareiškėjui taikytos ir Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatos (Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai), kadangi jis turėjo draudžiamųjų pajamų, ir mokėta tik dalis paskirtos pensijos, atsižvelgus į turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui G. R. laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 turėjo būti išmokėta 13 822,37 Lt, o realiai buvo išmokėta – 6 864,73 Lt, taigi nurodytu laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta 6 957, 64 Lt valstybinės pareigūnų ir karių pensijos (13 822,37 – 6 864,73 = 6 957,64 Lt).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka, ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (a. b. Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55-04).
Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011-11-14 nutartis a. b. Nr. A575-1831/2011).
Pagal Civilinio kodekso 1.125 str. 9 d., periodinių išmokų, t. y. ir pensijų, išieškojimui taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010-09-17 (b. l. 1), pensijų ribojimas pradėtas taikyti 2010-01-01, todėl darytina išvada, kad jis nėra praleidęs termino teisme ginti pažeistas teises.
Sisteminis nurodytų nuostatų ir LVAT praktikos vertinimas sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovės sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012-09-21.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos (2012-07-23 nutartis a. b. Nr. A552-2747/2012).
Teismo vertinimu, toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui G. R. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (6 957,64 Lt) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.
Kaip minėta, Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, todėl ginčijamas 2010-09-06 sprendimas Nr. 1D-6820-(2) yra teisėtas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT 2009-11-02 nutartį a. b. Nr. A556-1241-09).
Taigi Vidaus reikalų ministerija, iki kol Konstitucinis Teismas nepripažino Laikinojo įstatymo normų antikonstitucinėmis, privalėjo jas vykdyti ir pareigūnams pensijas apskaičiuoti ir išmokėti pagal galiojusių teisės aktų reikalavimus. Darytina išvada, kad šiuo atveju nenustatyti šios institucijos neteisėti veiksmai, todėl žalos atlyginimas pareiškėjui nepriteistinas. Be to, pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį bei Administracinių bylų teisenos įstatymą, atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, o valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu, todėl šiuo atveju Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė negalima.
CK 1.1 straipsnyje apibrėžti šio teisės akto reglamentuojami teisiniai santykiai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisinius santykius reglamentuoja viešosios teisės normos – Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Šiuose teisės aktuose yra išdėstytos taisyklės, kokia tvarka skiriamos bei mokamos valstybinės pensijos, nurodytas jų mokėjimo šaltinis, aptarti valstybinių pensijų permokų išieškojimo bei nepriemokų išmokėjimo klausimai, ginčų, kylančių dėl valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo, sprendimo tvarka.
Kadangi egzistuoja įstatymo garantuotas teisinis mechanizmas pažeistoms pareiškėjo teisėms į pensiją ginti ir jis šiuo mechanizmu naudojosi, darytina išvada, kad jo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam visą priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už praeitą laikotarpį. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenustato tokių teisinių pasekmių, kaip procesinės palūkanos, kurias pareiškėjo prašymas šioje dalyje atmestinas.
Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-07-02 redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011-12-31. Taigi Laikinojo įstatymo 15 str. buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. 2011-12-20 Seimo priimtu Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymu (įsigaliojo 2011-12-28) įstatymo tam tikrų nuostatų galiojimas buvo pratęstas iki 2012-12-31, o 2012-12-20 Seimui priėmus įstatymą Nr. XII-92, šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai įstatymo galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas iki 2013-12-31 pratęstas, be kitų asmenų, ir tiems, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Valstybinių pensijų įstatymą ir kt.
Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo nuostatų, inter alia, 4 str. 1 d., prieštaravimo Konstitucijai klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 str., konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės), įstatymų leidėjas turi teisę mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, sumažintos pensijos gali būti mokamos laikinai, o įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti.
Atsižvelgus į išdėstytas nuostatas, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovę Vidaus reikalų ministeriją mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (450,68 Lt) netenkintinas, kadangi, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymu, pratęstas iki 2013-12-31.
Pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti išnagrinėtas, kadangi ji pateikė nepridėjo įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 101 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 6 957,64 Lt (šešis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt septynis litus ir šešiasdešimt keturis centus) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.