Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės ir Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A.K. skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu atsakovei Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuriame prašė: panaikinti 2019-12-18 Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus (toliau – Užimtumo tarnyba) vedėjo sprendimo Nr. SS(19.2)-7865 dalį dėl besimokančiojo asmens statuso suteikimo pareiškėjai ir įpareigoti atsakovę skirti pareiškėjai bedarbio statusą bei nedarbo išmoką (b. l. 12-13).

Pareiškėja skunde ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2019-12-12 kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl bedarbio statuso suteikimo, tačiau Užimtumo tarnybos 2019-12-18 sprendimu Nr. SS(19.2)-7865 pareiškėjai buvo suteiktas ne bedarbio, o besimokančio asmens statusas. Su šiuo sprendimu pareiškėja nesutiko. Teigė, jog nepertraukiamai dirbo 12 metų, dirbdama 2018 metais įstojo mokytis į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą pagal siuvėjo modulinę profesinio mokymo programą. Stipendijos pareiškėja negauna, kadangi tai nėra pirmoji jos profesija. Pareiškėja buvo atleista iš darbo 2019-10-21, todėl kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl bedarbio statuso ir nedarbo išmokos suteikimo, kad galėtų nekliudomai pabaigti mokslus.

Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas (toliau – Konstitucinis teismas) 2019-10-31 nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą nedarbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjos nuomone, Konstitucijai prieštaravo ir ginčo laikotarpiu galiojusi Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nesimoko pagal bendrojo ugdymo arba profesinio formaliojo mokymo programas.

Pareiškėjos teigimu, ji atitiko visas Užimtumo įstatyme nustatytas sąlygas bedarbio statusui gauti ir turėjo tokią teisę. Dėl to atsakovė priėmė nepagrįstą sprendimą suteikti pareiškėjai besimokančio asmens statusą. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovė Užimtumo tarnyba atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko (b. l. 24-25). Paaiškino, kad Konstitucinio teismo 2019-10-31 nutarime buvo konstatuota, jog Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas Konstitucijai prieštaravo tik tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas. Pareiškėja netinkamai interpretuoja Konstitucinio teismo išaiškinimus bei Užimtumo įstatymo nuostatas, kadangi nei minėtame nutarime, nei Užimtumo įstatyme nebuvo nustatyta, kad bedarbiais gali būti laikomi asmenys, kurie mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programas. Užimtumo tarnyba, atsižvelgdama į informaciją, gautą iš Mokinių registro, pagrįstai suteikė pareiškėjai besimokančio asmens statusą. Prašė skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos 2019-12-18 sprendimo Nr. SS(19.2)-7865 dalies, kuria pareiškėjai buvo suteiktas ne bedarbio, o besimokančio asmens statusas (b. l. 14-16).

Darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių institucijų (įstaigų) funkcijas, užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo ir darbo rinkos paslaugų teikimo organizavimą ir finansavimą reglamentuoja Užimtumo įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu nuo 2019-10-31 iki 2019-12-31). Šio įstatymo 22 straipsnis numatė, kad bedarbis yra asmuo, kuris atitinka visas šio straipsnio 1 dalies 1-6 punkte įtvirtintas sąlygas, tarp jų - nesimoko pagal bendrojo ugdymo arba pagal formaliojo profesinio mokymo programas. Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte ginčo laikotarpiu buvo numatyta, kad bedarbiui pradėjus mokytis pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programas, bedarbio statusas yra panaikinamas. Darbo ieškantis asmuo, kuris neatitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų kriterijų arba kuriam bedarbio statusas buvo panaikintas dėl šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 5–9 punktuose nurodytų aplinkybių, Užimtumo tarnyboje gali būti registruotas vienu iš šių statusų: 1) užimto asmens; 2) pensinio amžiaus asmens; 3) nedarbingo asmens; 4) besimokančio asmens; 5) asmens, praradusio bedarbio statusą (22 str. 4 d.).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja profesinio mokymo sutartimi nuo 2018-08-08 buvo priimta mokytis į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą pagal siuvėjo modulinę mokymo programą (b. l. 36-37) ir jame mokėsi ginčijamo sprendimo priėmimo metu. Byloje nustatyta, kad pagal pareiškėjos 2019-12-12 prašymą suteikti bedarbio statusą, Užimtumo tarnybos 2019-12-18 sprendimo Nr. SS(19.2)-7865 5 punktu jai buvo suteiktas besimokančio asmens statusas (b. l. 14-16).

Nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio teismo 2019-10-31 nutarimas Nr. KT41-N12/2019, kuriame Konstitucinis teismas pripažino, jog Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas (2017-06-06 redakcija, 2017-12-21 redakcija) tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, ir kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą nedarbo <...> atvejais“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas pažymi, kad minėtame Konstitucinio teismo nutarime iš esmės yra aptariama asmens teisė būtent į aukštąjį mokslą. Motyvuodamas Užimtumo įstatymo nuostatų neteisėtumą, Konstitucinis teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, kiekvienas žmogus turi teisę į aukštąjį mokslą. Ši konstitucinė žmogaus teisė yra svarbi įvairių jo teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimo sąlyga ir suponuoja valstybės pareigą sudaryti prielaidas šią teisę įgyvendinti (žr. inter alia Konstitucinio teismo 2002-01-14, 2007-06-07, 2008-03-20 nutarimus).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos argumentas, jog jos mokymasis pagal profesinio mokymo programą bedarbio statuso suteikimo prasme turėjo būti prilyginamas studijavimui aukštojoje mokykloje, laikytinas nepagrįstu. Teismo vertinimu, pareiškėja neteisingai interpretavo minėto Konstitucinio teismo nutarimo motyvus, kadangi jame buvo apginta teisė į aukštąjį mokslą, o ne kitokio pobūdžio išsilavinimą. Teismas papildomai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą (toliau – Švietimo įstatymas), profesinio mokymo paskirtis – padėti asmeniui įgyti, keisti ar tobulinti kvalifikaciją ir pasirengti dalyvauti kintančioje darbo rinkoje (12 str. 1 d.), o aukštojo mokslo studijų paskirtis – padėti asmeniui įgyti šiuolaikinį pažinimo ir technologijų lygį ir ūkio poreikius atitinkančią aukštojo mokslo kvalifikaciją, pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai (13 str. 1 d.). Taigi, šios išsilavinimo rūšys savo esme ir paskirtimi nėra tapačios. Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad pareiškėja mokėsi būtent pagal profesinio mokymo programą, o ne studijavo aukštojoje mokykloje.

Teismas, atsižvelgęs į aptartas ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusias Užimtumo įstatymo nuostatas, Švietimo įstatymo nuostatas, Konstitucinio teismo išaiškinimus, konstatuoja, kad atsakovė nagrinėjamu atveju priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą suteikti pareiškėjai ne bedarbio, o besimokančio asmens statusą, kadangi pareiškėja neatitiko visų Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytų sąlygų bedarbio statusui suteikti. Byloje nenustatyta jokių teisinių ar faktinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos ginčijama Užimtumo tarnybos 2019-12-18 sprendimo Nr. SS(19.2)-7865 dalis turėtų būti naikintina, todėl šis pareiškėjos reikalavimas atmestinas.

Atmetus pagrindinį reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo, vadovaujantis tais pačiais motyvais atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovę skirti pareiškėjai bedarbio statusą bei nedarbo išmoką.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos A.K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.