Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalios Pranckienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovei Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad P. Š. 2013-10-01 Šiaulių VGTPT pateikė prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą: parengti ieškinį teismui, atstovauti teisme ir vykdymo procese (b. l. 16). Šiaulių VGTPT, tenkindama P. Š. prašymą, 2013 m. spalio 24 d sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui civilinėje byloje dėl neteisėto servituto įregistravimo bei teikti antrinę teisinę pagalbą paskyrė advokatę G. Striaukienę (b. l. 32-33). Advokatė G. Striaukienė 2013-10-29 parengė atsakovei Šiaulių VGTPT pareiškimą, kuriame nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro duomenimis, P. Š. priklausančiam žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Joniškio rajone, Gataučių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), jokio servituto nėra ir nebuvo registruota. Advokatė, atsižvelgusi į tai, kad šie duomenys P. Šontai, nekilnojamojo turto savininkui ir teisėtam valdytojui, yra žinomi ir turėjo būti žinomi, konstatavo, jog neegzistuoja antrinės teisinės pagalbos objektas, ir prašė antrinės teisinės pagalbos teikimą P. Š. nutraukti (b. l. 34). Šiaulių VGTPT, remdamasi advokatės G. Striaukienės 2013-10-29 pareiškimu, 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukė. Atsakovė priimtą Sprendimą grindė tuo, kad pareiškėjas P. Š., kreipdamasis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, Šiaulių VGTPT pateikė su ginčo esme susijusią neteisingą informaciją, bei Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 4 punktu, 4 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 24 straipsnio 1 punktu ( b. l. 41-42).

Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo nutraukti asmeniui teiktą antrinę teisinę pagalbą teisėtumo bei pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims reglamentuoja 2000 m. kovo 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas Nr. VIII-1591, kurio nauja redakcija išdėstyta 2005 m. sausio 20 d. įstatymu Nr. X-78 ( toliau – Teisinės pagalbos įstatymas). Atvejai, kai antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, yra išvardinti Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas ir tuo atveju, kai asmuo sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie ginčo ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos kompetencijai yra priskirta teisė nuspręsti, ar asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, atliko tam tikrus veiksmus, dėl kurių jis patenka į Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio reglamentavimo sritį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė, bet ir nustatyta pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-403-1826/2006). Taip pat Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra nurodęs, kad Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnyje nurodytos aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio, todėl sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios šios pagalbos nutraukimo priežastys, o asmeniui nesutinkant su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą ir ginčui persikėlus į teismą, bylą nagrinėjantis teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1162/2010).

Teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad antrinė teisinė pagalba – tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teismo atveju, jei tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Taip pat ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. Pagal Teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatas, valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims tam, kad jie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, jog advokatų pareiga yra užtikrinti efektyvų antrinės teisinės pagalbos teikimą, padėti asmeniui pasirinkti tokį teisinį variantą, kuris labiausiai padėtų apginti atstovaujamo fizinio asmens teises ar teisėtus interesus, jei nustatomas jų pažeidimas (2007 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-565/2007). Kadangi valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba yra suteikiama pačios valstybės iniciatyva, todėl ji teikiama laikantis teisės aktų nustatytų sąlygų bei tvarkos. Antrinę teisinę pagalbą teikiančios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra įpareigotos vadovautis Teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais, tarp jų – ir kokybės, efektyvumo bei ekonomiškumo principu (2 punktas). Fizinis asmuo, pateikęs prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, privalo vadovautis Teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 4 punkte nustatytu draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principu bei vykdyti Teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnyje nustatytas pareigas, tarp jų – ir pareigą bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (1 punktas), teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją (2 punktas). Teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio, reglamentuojančio antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, 1 dalis nustato, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo antrinės teisinės pagalbos tarnybai pateikia prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Advokatų veiklos sąlygas ir tvarką, jų teises bei pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas (toliau – Advokatūros įstatymas). Advokatūros įstatymas advokatą įpareigoja sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai; savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų (39 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos advokatų etikos kodeksas, priimtas 2005 m. balandžio 8 d. visuotiniame advokatų susirinkime ir paskelbtas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345, nustato, kad advokatas privalo konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai (6.6 punktas). Be to, atsižvelgus į Etikos kodekse įtvirtintas nuostatas, daroma išvada, kad advokatas, siekdamas savo profesinėje veikloje sąžiningai atlikti pareigas, privalo surinkti duomenų, kurie jam leistų vertinti bylos sėkmės galimybes; įsitikinti kliento reikalavimų arba atsikirtimų pagrįstumu ir nuspręsti dėl teisinės pozicijos ir procesinių veiksmų, o abejodamas ieškinio arba atsikirtimo pagrįstumu, galėtų klientui išaiškinti, kad jo reikalavimai gali būti nepatenkinti; taip pat įvertinti, ar kliento reikalavimai nėra susiję su teisine rizika, kad galėtų įspėti apie ją ir galimus tokių konsultacijų įgyvendinimo padarinius (Etikos kodekso 6.3, 6.4.6.5 punktai).

Remiantis išvardintų teisės normų nuostatomis, daroma išvada, kad asmeniui teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybė ir efektyvumas priklauso ne tik nuo teisinę pagalbą teikiančio advokato veiklos profesionalumo, bet ir nuo to, ar asmuo valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti teikia išsamią ir teisingą informaciją, susijusią su atstovavimu ir bylos eiga, konstruktyviai bendradarbiauja tiek su valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu, tiek ir su pačia tarnyba.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, 2013-10-01 pateikto Šiaulių VGTPT, skiltyje „Trumpas prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą esmės aprašymas“ taip apibūdino keliamo ieškinio esmę: „Už servituto įtraukimą V.Į „Registrų centras“ be mano žinios (savavališkai)“ (kalba netaisyta); prie savo prašymo pridėjo Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją ir 2010-07-02 teikto prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą kopiją (b. l. 16, 19). Iš P.Š. 2010-07-02 prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą matyti, kad su šiuo prašymu pareiškėjas pateikė tik asmens tapatybės kortelę, Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją ir antstolio raštą (b. l. 25). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje pateiktą sąvoką, servitutas suprantamas kaip teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. CK įtvirtintos normos numato statinių servitutą (4.122 straipsnis, kelio servitutus (4.117 straipsnis), kitus servitutus (4.123 straipsnis). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Šiaulių VGTPT išvada, jog pareiškėjo pateikta pradinė informacija ir dokumentai neleidžia tinkamai apibrėžti teiktinos antrinės teisinės pagalbos esmės, yra pagrįsta. Tai sudarė pagrindą atsakovei 2013-10-07 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl papildomos informacijos suteikimo“ prašyti pareiškėją pateikti papildomą informaciją. Kaip matyti iš įvardinto rašto, Šiaulių VGTPT jame ir nurodė, jog P. Š. 2013-10-01 pateiktas prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra neišsamus, todėl nėra aišku, dėl kokio konkretaus servituto yra kildinamas reikalavimas, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus ar administracinį aktą pareiškėjas siekia apskųsti (b. l. 26). Pareiškėjas P. Š., atsakydamas į minėtą raštą, atsakovei 2013-10-18 pateikė tik pranešimą, nurodydamas, jog Šiaulių VGTPT disponuoja 2010-07-02 prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą bei pareiškėjo pateiktais dokumentais, kurių apimtis nuo šio prašymo pateikimo dienos nepasikeitė (b. l. 27). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jog antrinę teisinę pagalbą teikti paskirta advokatė G. Striaukienė apie bylos, kurioje pareiškėjas prašė skirti antrinę teisinę pagalbą, esmę žinojo iš kitos su VĮ Registrų centru susijusios bylos, o teismo posėdyje patvirtino, kad jis prašomų duomenų ir juos patvirtinančių dokumentų atsakovei Šiaulių VGTPT nepateikė.

Teismas sprendžia, kad P. Š. 2013-10-01 prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą laikytinas savarankišku prašymu, dėl kurio atsakovė Šiaulių VGTPT privalėjo Teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka priimti savarankišką administracinį sprendimą. Tai ir buvo padaryta priimant 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos – LITEKO duomenys, Vilniaus miesto apylinkės teisme pagal 2012-10-16 gautą P. Š. ieškinį buvo pradėta civilinė byla Nr. 2-1186-779-2013, teisminio proceso Nr. 2-01-3-14683-2013-3, dėl piniginės kompensacijos ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovei AB LESTO. Šios civilinės bylos viešai skelbiamų procesinių dokumentų duomenimis, advokatė G. Striaukienė, kaip P. Š. atstovė, dalyvavo 2013 m. liepos 8 d. parengiamajame teismo posėdyje ir 2013 m. spalio 16 d. teismo posėdyje. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. teismo posėdžio protokolo ir civilinėje byloje Nr. 2-1186-779-2013 priimto 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo matyti, kad byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl piniginės kompensacijos ir neturtinės žalos, kurios kilimą P. Š. kildino iš Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymu nustatytų žemės servitutų valstybinės reikšmės energetikos objektams šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo advokatės G. Striaukienės dalyvavimo Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusios civilinės bylos Nr. 2-1186-779-2013 nagrinėjime, Šiaulių VGTPT, 2013-10-07 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) prašydama P. Š. pateikti papildomą informaciją ir dokumentus, siekė tinkamai įgyvendinti jai priskirtą uždavinį - užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal asmens pateiktą prašymą ir veikė jai priskirtos kompetencijos ribose. Pareiškėjas, turintis tikslą gauti efektyvią ir kokybišką antrinę teisinę pagalbą, privalėjo vykdyti Teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnyje nustatytas pareigas ir pateikti atsakovei valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą papildomą informaciją bei dokumentus.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 24 d. sprendimu teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė G. Striaukienė, antrinei teisinei pagalbai teikti reikalingą informaciją rinko savo iniciatyva, pasinaudodama Advokatūros įstatymo 44 straipsnio suteiktomis teisėmis. Advokatė 2013-10-29 parengė išrašą iš VĮ Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko (b. l. 36-39). Kaip patvirtina šio išrašo duomenys, P. Š. nuosavybės teise Joniškio rajone, Gataučių seniūnijoje, Priešginių kaime valdo keletą nekilnojamųjų daiktų, tarp jų – ir 1,7403 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo suformuotas padalijus žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), įsigytą pagal 1997-08-07 pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 36-39). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjui priklausančiam žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), jokių daiktinių teisių, tarp jų – ir servitutų, nebuvo ir nėra registruota (išrašo 6 punktas). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, nustatančiu, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, neturi pagrindo abejoti advokatės G. Striaukienės 2013-10-29 parengto išrašo duomenimis. Darant nurodytą išvadą, atsižvelgiama į tai, kad minėto išrašo duomenis patvirtina ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai, visų pirma, P. Š. teismui pateiktų dviejų žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), sudariusių 2,9893 ha ploto žemėnaudą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylų duomenys (b. l. 60-83). Kaip matyti iš įvardintų bylų dokumentų, P. Šontai 1997-08-07 registruojant nuosavybės teises į pagal 1997-08-07 pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigytą žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), šiam nekilnojamam turtui kitų žemės sklypų servitutų nebuvo nenustatyta (b. l. 63). Analogiška išvada daroma ir įvertinus 1995-02-27 parengtus Valstybinio žemės kadastro duomenų registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis (b. l. 79-80, 82-83). Iš 2006-11-02 parengtų žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktų taip pat matyti, kad P. Š. priklausantiems 1,7403 ha ir 1,2490 ha žemės sklypams servitutų nebuvo nustatyta (b. l. 78, 70). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius 2014-01-14 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), administraciniu aktu servitutas nebuvo nustatytas (b. l. 85). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. IX-391 redakcija) 11 straipsnio, nustatančio Nekilnojamojo turto registre registruojamas daiktines teises, nurodyta, kad šiame registre registruojama daiktinė teisė servitutas (1 dalies 4 punktas), tačiau to paties straipsnio 2 dalis įtvirtina taisyklę, jog įstatymų nustatytos daiktinės teisės Nekilnojamojo turto registre nėra registruojamos. Taigi pagal šias daiktinių teisių registravimo taisykles, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo išduodamame nustatytos formos ir turinio išraše iš Nekilnojamojo turto registro duomenys apie įstatymų nustatytas daiktines teises nėra atspindimos.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, ir remiantis teismui pateiktų žemės sklypų kadastrinių matavimų bylų duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas P. Š. disponavo dokumentais ir duomenimis, kurie leido objektyviai spręsti apie jo nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą. Pareiškėjui privalėjo būti žinoma, kad tiek jam priklausiusiam žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ir šiuo metu priklausančiam žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), jokių servitutų, kurie būtų buvę nustatyti ne įstatymais, nebuvo ir nėra nustatyta. Tokiu būdu, pareiškėjas turėjo galimybę ir privalėjo teisinę pagalbą teikiančiai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikti tiek teisingus duomenis apie savo valdomą žemės sklypą, tiek ir juos patvirtinančius dokumentus. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jis netinkamai supratęs žemės sklypui nustatomų servitutų esmę, teismas remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, kad civilinių teisinių santykių, kuriems priskiriami ir nuosavybės teisiniai santykiai, subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (1.5 straipsnis). Pagal CK 1.6 straipsnio nuostatas, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.

Pagal Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr.69 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 645 redakcija) 3 punkte pateiktą faktinio antrinės teisinės pagalbos teikimo laiko sąvoką, į jį įskaitomas laikas, skirtas advokato procesiniams veiksmams atlikti (laikas, skirtas konsultacijoms teikti, susipažinti su bylos medžiaga, įrodymams rinkti, procesiniams dokumentams rengti, dalyvauti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas, institucijų posėdžiuose, dalyvauti teismo posėdžiuose), pagalbiniams veiksmams atlikti skirtas laikas (laikas, skirtas pranešimams apie antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimą ar pabaigimą rengti, išvadoms dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar neteikimo rengti, prašymams apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydį rengti, taip pat laikas, skirtas laukti teisminėse ir kitose institucijose, kuriose atliekami procesiniai veiksmai) ir kelionei į antrinės teisinės pagalbos teikimo ar procesinių veiksmų atlikimo vietą ir atgal skirtas laikas. Byloje nustatyta, kad antrinę teisinę pagalbą teikti paskirta advokatė G. Striaukienė 2013 m. spalio 29 d. parengė Pranešimą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo P. Š., kuriame nurodė iš VĮ Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro gautus duomenis apie pareiškėjo valdomą žemės sklypą, nuosavybės ir kitas daiktines teises, juridinius faktus, nustatytas specialiąsias naudojimo sąlygas (b. l. 34). Advokatė duomenis apie sugaištą laiką rengiant minėtą pranešimą nustatyta tvarka pateikė atsakovei (b. l. 108). Teisinės pagalbos įstatymo 24 straipsnis, reglamentuojantis antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimą ir grąžinimą, numato, kad tuo atveju, kai antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 9 punktuose nurodytų priežasčių, antrinės teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ši pagalba buvo teikiama (1 dalis). Šiaulių VGTPT sprendimą nutraukti P. Š. antrinės teisinės pagalbos teikimą ir grindė faktinėmis aplinkybėmis, numatytomis Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Sprendimo 3 punktas yra pagrįstas ir teisėtas.

Įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, daroma išvada, kad atsakovė Šiaulių VGTPT, nustačiusi aplinkybių, kurios pagal Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą sudaro faktinį pagrindą nutraukti antrinę teisinę pagalbą P. Š. buvimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jį naikinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo P. Š. skundą dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ panaikinimo atsakovei Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinė teismą.