- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-770-258/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36201-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- T. B.
- Atsakovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- UAB „JAR GROUP“, J. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-04 sprendimo pagal ieškovės T. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys UAB „JAR GROUP“, J. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovė T. B. 2014-10-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame nurodė, kad 2013-01-25 įvykusios avarijos metu buvo apgadintas automobilis SAAB 9-3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo atsakovo A. B. kaltės. AB „Lietuvos draudimas“, apdraudęs ieškovei nuosavybės teise priklausančio automobilio valdytojų civilinę atsakomybę, atlygino automobiliui SAAB 9-3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą, išmokėdamas 3 527,63Eur (12 180,20 Lt) draudimo išmoką. Kadangi eismo įvykio kaltininkas atsakovas A. B. vairavo automobilį būdamas jaunesnis nei 25 metų ir neturintis 2 metų vairavimo stažo, AB „Lietuvos draudimas“ teikė ieškovei reikalavimą grąžinti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t.y. 1 763,81Eur (6090,10 Lt). Ieškovei atlyginus draudikui tik 243,28Eur (840,00 Lt) draudimo išmokos, AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl likusios 1 520,53Eur (5250,10 Lt) sumos priteisimo. Ieškovė, sumokėjusi AB „Lietuvos draudimas“ reikalaujamą sumą, taip pat padengusi turėtas žyminio mokesčio išlaidas, taip pilnai įvykdžiusi LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnyje nustatytą prievolę kreipėsi į žalą padariusi asmenį prašydama priteisti iš atsakovo 1 775,25Eur (6129,60 Lt) žalos atlyginimą, metines 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą, bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad Ieškovės T. B. su draudiku AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta draudimo sutartis neuždraudė apdraustą transporto priemonę vairuoti asmenims, nurodytiems sutarties 1.5.2.7 punkte, bet tik nustatė draudėjai, t.y. T. B., pareigą būtinai pranešti draudikui apie tai, kad kai apdraustą transporto priemonę vairuoja ar ketina vairuoti asmenys, nurodyti sutarties 1.5.2.7 punkte, tam, kad draudikas turėtų galimybę įvertinti, ar draudiko apskaičiuota draudimo įmoka atitinka draudimo riziką. Teismas sprendė, kad ieškovės pretenzijos atsakovui yra nepagrįstos. Tarp atsakovo kaltų veiksmų eismo įvykio metu atsiradusios žalos ir tarp ieškovės nuostolių, patirtų dėl draudiko išmokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo, nėra priežastinio ryšio. Ieškovė be pagrindo siekia savo atsakomybę draudikui pagal draudimo sutartį perkelti atsakovui. Ne atsakovas, bet ieškovė nevykdė savo sutartinės prievolės pranešti draudikui apie draudimo sutarties 1.5.2.7 punkte numatytų sąlygų buvimą. Ieškovė ne tik nevykdė sutartimi prisiimtos prievolės pranešti draudikui apie aplinkybes, kurios draudimo sutartimi priskirtinos prie draudimo rizikos padidėjimo aplinkybių, bet taip pat neatliko jokių veiksmų, kad padidintos draudimo rizikos aplinkybės neatsirastų, automobilį atidavusi naudotis trečiajam asmeniui J. B., nenustatė pastarajam jokių draudimų perduoti automobilį kitiems asmenims, pati automobiliu nesirūpino, nepranešė draudikui apie automobilio eksploatavimo perdavimą J. B., pastarojo vairavimo stažas taip pat buvo mažesnis nei 2 metai. Tai reiškia, kad ieškovė privalėjo pranešti draudikui apie automobilio perdavimą vairuoti J. B. nepriklausomai nuo jo amžiaus.
Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantė (ieškovė) T. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
1. Nurodo, kad teismas visą atsakomybę dėl nuostolių atsiradimo perkėlė pačiai ieškovei, kildinant ją iš sutartinių teisinių santykių. Su tokia teismo pozicija nesutinka, kadangi būtent atsakovo neteisėti veiksmai, t.y. eismo įvykis, lėmė žalos ieškovei atsiradimą. Atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 107 p. reikalavimus, buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio ir pagal ATPK 127 str. 2 dalį jam paskirta 150 Lt bauda. Iš to seka, kad civilinei atsakomybei kilti yra visos būtinos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių. Todėl pirmos instancijos teismas turėjo taikyti ne sutartinę, o deliktinę atsakomybę.
2. Byloje nėra duomenų apie tai, kad J. B. apdrausto ieškovės automobilio vairavimo stažas buvo mažesnis nei 2 metai. J. B. vairuotojo stažas nuo 2001-12-16, t.y. 14 metų, o jo amžius daugiau negu 25 metai. Tokiu būdu ieškovė, perduodama automobilį J. B., nepažeidė draudimo sutarties 1.5.2.7 punkte numatytų sąlygų ir jai pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti sutartinės atsakomybės.
3. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuomet atgręžtinis reikalavimas nukreipiamas ne į tiesioginį eismo įvykio kaltininką, bet į transporto priemonės valdytoją CK 6.270 str. prasme. Toks asmuo (transporto priemonės valdytojas), atlyginęs žalą, pats turi teisę pasinaudoti regresiniu reikalavimu į kaltininką, t.y. pareikšti atgręžtinį reikalavimą dėl jo paties patirtos žalos, kurią netiesiogiai sukėlė kaltininkas, nes pastarojo veiksmai buvo pagrindas šio asmens prievolei atlyginti žalą (Teismų praktika Nr. 34 p. 375).
Atsakovas A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Nurodo, kad ieškovė be pagrindo siekia savo atsakomybę draudikui pagal draudimo sutartį perkelti atsakovui. Ne atsakovas, o ieškovė nevykdė sutartimi prisiimtos prievolės pranešti draudikui apie aplinkybes, kurios draudimo sutartimi priskirtinos prie draudimo rizikos padidėjimo aplinkybių. Ieškovė neatliko jokių veiksmų, kad padidintos draudimo rizikos aplinkybės neatsirastų, automobilį atidavus naudotis trečiajam asmeniui J. B..
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Byloje nustatyta, kad ieškovės 2013-01-18 sudarytoje Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje su AB „Lietuvos draudimas“ draudimo dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, jog ieškovei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės VW PASSAT valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo bei transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio vairavimo stažas vairuoti sutartyje nurodytą transporto priemonę yra mažesnis nei 2 metai, nepriklausomai nuo jo amžiaus (Sutarties 1.5.2.7p.). Sutarties 1.5.3 p. transporto priemonės valdytojas įsipareigojo draudikui pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą. Sutarties šalys susitarė, jog draudikas, vadovaujantis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 56.2p. turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos, jeigu sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko. 2013-01-25d. Vilniuje, Ukmergės g. 297A, 23 val. 54 min. ieškovei nuosavybės teise priklausantis automobilis VW Passat valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiuodamas į kelią iš teritorijos nepraleido keliu važiuojančio automobilio SAAB valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė. Byloje nustatyta, jog Ieškovės automobilis buvo perduotas vairuoti atsakovui A. B., kurio amžius ir vairavimo stažas neatitiko transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų. Automobilyje buvusiame Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijime (b.l.23) vairuotojo amžiaus ir stažo reikalavimai nebuvo nurodyti.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pagrindu ieškovės interesas, kai jos transporto priemonę VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo, Transporto priemonę vairuos asmuo, kurio vairavimo stažas vairuoti sutartyje nurodytą transporto priemonę yra mažesnis nei 2 metai, nepriklausomai nuo jo amžiaus, nebuvo apdraustas. Pareiga sudaryti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį nustatyta jos savininkui. Atsakovas šios pareigos nepažeidė. Automobilio VW Passat, valst Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė, perdavusi automobilio valdymą kitam asmeniui, šio fakto neišviešinusi, liko automobilio valdytoja, tiesiogiai atsakinga prieš draudiką dėl nuslėptos informacijos apie draudimo rizikos padidėjimą.
Byloje nustatyta, kad ieškovė transporto priemonę VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo perdavusi trečiajam asmeniui J. B.. J. B. kaip panaudos gavėjas be automobilio savininkės žinios ir sutikimo, pažeisdamas CK 6.637 str. 2d. nuostatą, kad be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo neturėjo teisės duoti gautąjį daiktą naudoti trečiajam asmeniui (nagrinėjamoje byloje atsakovui), perdavė kitam asmeniui automobilį naudoti ir šis sukėlė eismo įvykį. Tai reiškia, kad būtent panaudos gavėjas J. B. (ieškovės vyro brolis) ieškovės atžvilgiu atliko priešingus teisei veiksmus, nes ieškovės pareiga grąžinti 50 procentų dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokos kilo dėl to, jog panaudos gavėjas J. B. perdavė teisę vairuoti automobilį A. B., neturinčiam 25 metų amžiaus ir neturinčiam 2 metų vairavimo stažo. Ieškovė T. B. neinformavo draudiko apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos draudimo įmokos paskaičiavimui.
Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog ieškovė nesutiko pakeisti atsakovą byloje iš solidarumo su sutuoktinio broliu J. B. ir pretenzijų jam neturi.
Apeliantė, kvestionuodama pirmos instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai visą atsakomybę dėl nuostolių atsiradimo perkėlė pačiai ieškovei, kildinant ją iš sutartinių teisinių santykių. Apeliantės teigimu, atsakovui turėjo būti taikoma deliktinė atsakomybė, o šiai atsakomybei kilti yra visos būtinos sąlygos.
Pagal CK 6.245 str. deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.
Minėta, kad apeliantė savo reikalavimą priteisti žalą iš atsakovo kildina tuo pagrindu, jog ji draudikui AB „Lietuvos draudimas“ atlygino už autoįvykio metu sugadinto automobilio SAAB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėtą 50 proc. draudimo išmokos vertę. Akcentuotina, jog tokia prievolė ieškovei atsirado dėl to, kad ji nesilaikė sutartinių įsipareigojimų, t.y. ji neįvykdė pareigos informuoti draudiką apie sutarties galiojimo metu padidėjusią draudimo riziką. Ieškovės nurodoma žala yra draudimo bendrovei sumokėta suma dėl autoįvykio metu padarytos žalos kito asmens automobiliui. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu ieškovė nebūtų pažeidusi sutartinių įsipareigojimų, jos prašoma priteisti žala ieškovei nebūtų kilusi.
CK 6.247 str. nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Minėta, kad ieškovės žala šioje byloje yra kildinama iš sutarties, o 1775,25 Eur suma buvo sumokėta ieškovei nevykdant savo įsipareigojimų pagal sutartį, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teisinis priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos yra pernelyg nutolęs. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad ieškovei nevykdant sutartinės pareigos ir jos pagrindu kildinant atsiradusių nuostolių atlyginimą, atsakovui turėjo būti taikoma deliktinė atsakomybė.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinio netenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas A. B. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikė įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 150 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų (b. l. 125). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtus kriterijus, sprendžia, kad atsakovui A. B. iš apeliantės priteistina prašoma suma advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės T. B. ( a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.