Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-236-651/2015

Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03155-2015-5

2015 m. liepos 2 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2015-01-19 iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš R. D. pagal civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti priteista 134 Eur Z. A..

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas tenkintas ir iš R. D. priteistos 61,84 Eur valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą: 2015-01-13, apie 14.00 val., atsuktuvu išlaužęs durų spyną, įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš jo pagrobė Z. A. priklausančius daiktus – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 301“, 87 Eur vertės, su SIM kortele, 5 Eur vertės, televizoriaus „Tauras“ valdymo pultelį, 7 Eur vertės, karolius, 20 Eur vertės, apyrankę, 5 Eur vertės. Tokiu būdu R. D., įsibrovęs į patalpą, pagrobė Z. A. priklausančio turto už 124 Eur.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl kaltės

Iš nuteistojo R. D. apeliacinio skundo matyti, jog skunde iš esmės keliamas įrodymų vertinimo klausimas, apelianto manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis nepagrįstai jam priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Kolegijos, išnagrinėjusios bylą apeliacine tvarka, nuomone, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. D., tinkamai taikė įstatyme įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės nuostatas. Teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog R. D. įvykdė jam inkriminuotą veiką ir jis pagrįstai nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Nors nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde kelia versiją, jog vagystę iš buto (duomenys neskelbtini), įvykdė ne jis, o kitas asmuo, t. y. O. S., tačiau tokia nuteistojo versija yra niekuo nepagrįsta. Visų pirma, pažymėtina, kad siekiant patvirtinti ar paneigti tokią nuteistojo versiją Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybai buvo pateiktas paklausimas, ar buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl O. S. nusikalstamos veikos, o būtent dėl vagystės iš Z. A. buto (duomenys neskelbtini). Iš Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos gauta informacija, kad O. S. atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl vagysčių iš butų Klaipėdos mieste, tačiau duomenų, jog O. S. galėjo įvykdyti vagystę iš buto (duomenys neskelbtini), negauta. Pats O. S. 2015-06-02 paaiškinime nurodė, jog jis dėl vagysčių iš butų, kurias jis įvykdė, yra prisipažinęs, tačiau vagystės iš buto (duomenys neskelbtini), jis neįvykdė. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, nuteistojo iškelta versija, jog vagystę iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), įvykdė O. S., vertintina kaip pasirinkta gynybos pozicija. Be to, nuteistojo versiją, kad jis neįvykdė vagystės, paneigia visuma byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusioji Z. A. asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką metu būtent R. D. atpažino kaip asmenį, su kuriuo ji susidūrė grįžusi į savo butą (duomenys neskelbtini). Pastebėtina, kad nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji suabejojo, ar R. D. yra tas asmuo, kurį ji matė savo bute vagystės dieną, tačiau, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, nukentėjusioji galėjo primiršti, kaip atrodė asmuo, kurį ji sutiko įvykio dieną, nes nuo įvykio praėjo nemažai laiko, tuo tarpu atpažinimas vyko praėjus vos kelioms dienoms po vagystės. Be to, be nukentėjusiosios atpažinimo, R. D. kaltę įrodo rasti jo delno antspaudai nukentėjusiosios bute. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio vietoje apžiūros metu koridoriuje, be kitų pirštų pėdsakų, nuo spintelės durų išorinės pusės nukopijuotas delno pėdsakas ant daktiloskopinės plokštelės Nr. 4. Specialisto išvada Nr. 30-IS1-50 nustatyta, kad septyni rankų pirštų pėdsakai bei vienas delno pėdsakas, rasti 2015-01-13 įvykio vietos apžiūros metu, apžiūrint butą, (duomenys neskelbtini), ir nukopijuoti ant tirti pateiktų daktiloskopinių plokštelių Nr. 1, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, yra tinkami asmeniui identifikuoti. Septyni rankų pirštų pėdsakai yra palikti Z. A. kairės rankos bevardžiu, didžiuoju, smiliumi, nykščiu, bevardžiu ir dešinės rankos bevardžiu bei didžiuoju pirštais. Vienas delno pėdsakas, nukopijuotas ant daktiloskopinės plokštelės Nr. 4, yra paliktas R. D. kairės rankos delnu. Taigi paminėtos aplinkybės neginčytinai patvirtina, kad R. D. buvo bute (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors nuteistasis teigia, jog policijos tyrėjas J. K. suklastojo antspaudus, tačiau nepateikia jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų. Kaip matyti iš bylos duomenų, įvykio vietos apžiūra, anspaudų fiksavimas bei daktiloskopinis tyrimas buvo atliekami įstatymų nustatyta tvarka ir teismas neturi jokio pagrindo daryti prielaidų dėl suklastotų antspaudų.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad byloje labai daug neaiškumų, kurių teismas tiesiogiai ir piktnaudžiaudamas savo padėtimi nenorėjo pašalinti ir patikrinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais nuteistojo teiginiais ir pažymi, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad teismo nuosprendis dėl nuteistojo kaltės grįstas prielaidomis.

Apibendrindama tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų dėl R. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Dėl advokato išlaidų

Apeliaciniam teismui nuteistojo gynėjas advokatas pateikė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, kuriame nurodoma, kad vadovaujantis už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 69, antrinės teisinės pagalbos išlaidos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme sudaro 192,04 Eur, ir prašoma šias išlaidas priteisti iš nuteistojo.

Šiuo atveju pažymėtina, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, šios nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo pusės dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą R. D. nepriteistinos.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas R. D. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, todėl naikinti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. D. apeliacinį skundą.