- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-11-14
- Bylos Nr.
- A-62-3506-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-1218-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio, sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-2792-3478 bei įpareigoti atsakovą suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Skunde nurodė, kad sprendimas naikintinas, kadangi Tarnyba neatsižvelgė į esminę sąlygą, suteikiančią pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Antrinė teisinė pagalba reikalinga apeliaciniam ir kasaciniam skundui parengti civilinėje byloje, kurioje yra areštuotas pareiškėjo ir šeimos turtas ir lėšos, todėl dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis.
Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su pareiškėjo V. K. skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, jog sprendimas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą priimtas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir susijusius dokumentus, nustatė, kad 2008 m. vasario 1 d. pareiškėjas buvo sudaręs su S. M. statybų sutartį, pagal kurią pareiškėjas turėjo iki 2008 m. rugpjūčio 15 d. atlikti S. M. priklausančiame žemės sklype sutartyje numatytus gyvenamojo namo statybos darbus už 160 000,00 Lt. Kadangi, S. M. manymu, pareiškėjas prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, t. y. atliko ne visus darbus, juos atliko nekokybiškai ir praleidęs terminus, todėl kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo būtent toje byloje, o Tarnyba padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas suteikti antrinę teisinę pagalbą kilo iš pareiškėjo ir S. M. sudarytos statybos darbų sutarties.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2010 m. spalio 8 d. prašymu kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo civilinėje byloje dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimo apskundimo apeliacine tvarka bei apeliacinių instancijų teismų sprendimų peržiūrėjimo Lietuvos Aukščiausiame Teisme kasacine tvarka, tačiau Kauno valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba 2010 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. TP-2(2.2)-10-N-2792-3478 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui V. K. VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis laiduoja asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tokia asmens teisė gali būti realizuota pasinaudojant valstybės garantuojama teisine pagalba, kurios teikimą nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tikslas užtikrinti, jog būtų tinkamai ginamos asmenų pažeistos teisės ir įstatymų saugomi interesai. Minėto įstatymo 9 straipsnis nustato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos, kurių uždavinys – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą. Pažymėjo, jog valstybės garantuojama teisinė pagalba gali būti teikiama tik įstatymo numatytais pagrindais ir tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašė suteikti jam nemokamą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-717-159/2010, kurioje reikalavimai dėl netesybų ir žalos atlyginimo tiesiogiai susiję su pareiškėjo vykdyta ūkine veikla, t. y. V. K. su S. M. buvo sudaręs statybų sutartį, pagal kurią pareiškėjas už 160 000,00 Lt įsipareigojo S. M. priklausančiame žemės sklype, esančiame Aukštkiemių k., Sendvario sen., Klaipėdos r., iki 2008 m. rugpjūčio 15 d. atlikti sutartyje numatytus individualaus gyvenamojo namo statybos darbus. VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte yra nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisme vyksta ginčas dėl statybos sutarties netesybų ir žalos atlyginimo, o pareiškėjas prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą būtent toje byloje apeliaciniame ir kasaciniame procese. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai skundžiamu sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, remiantis VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 4 punktu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas įvykdė VGTPĮ reikalavimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, tačiau akcentavo, kad antrinės teisinė pagalbos teikimas nėra absoliuti asmens, patenkančio į Įstatymo 11 straipsnį nustatytų asmenų ratą, teisė. Ši teisė yra ribojama VGTPĮ, kurio 11 straipsnio 5 ir 6 dalyje yra išvardyti atvejai, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama, įskaitant ir taikytiną VGTPĮ 6 dalies 4 punktą. Akcentavo, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas priimtas kompetentingo subjekto, iš esmės atitinka individualaus akto turiniui ir formai keliamus reikalavimus, jį priimant nebuvo pažeistos procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą jo nurodytais motyvais nėra.
III.
Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.74 straipsnio 1 dalies, 1.78 straipsnio 2 dalies, 1.93 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 straipsnio nuostatų. Pažymi, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimas turi būti sudaromas notarine sandorių forma. Sandoris, kuriam pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra neginčijamas sandoris. Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Be to, 2008 m. vasario 1 d. statybų sutartis neatitinka rangos sutarties sąlygų.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu prašo pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Tarnyba palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į V. K. skundą, adresuotą Kauno apygardos administraciniam teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Administracinis ginčas kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-N-2792-3478, kuriuo pareiškėjui V. K. buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-717-159/2010.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).
Konkrečiu atveju aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Analizuojant skundžiamo Tarnybos sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstumą, pirmiausia būtina atskleisti sąvokos „ūkinė komercinė veikla“ reikšmę bei turinį. Teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą (žr. Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002. P. 23). Aiškinant paminėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: pirma, tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; antra, savarankiškumas, t. y. veikimas savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumas, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekė gauti antrinę teisinę pagalbą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-717-159/2010, apskundimo (b. l. 42-44). Iš minėto sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjui buvo pareikšti piniginiai reikalavimai dėl jo nekokybiškai atliktų darbų pagal tarp šalių 2008 m. vasario 1 d. sudarytą statybos rangos sutartį (b. l. 46-50). Išanalizavus skundžiamą Tarnybos sprendimą, akivaizdu, kad vien tik minėta aplinkybė (atlygintinio sandorio, iš kurio kildinami pareiškėjui piniginiai reikalavimai, sudarymas) Tarnybai leido teigti, kad pareiškėjas vykdė ūkinę komercinę veiklą ir todėl antrinė teisinė pagalba jam negali būti teikiama. Jokiais kitais duomenimis Tarnyba nedisponavo ir jų papildomai savo iniciatyva neišsireikalavo. Tuo tarpu, teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra pakankamai įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, kad 2008 m. vasario 1 d. sudaryta statybos rangos sutartis yra ne atsitiktinis, vienkartinis sandoris, o pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos dalis. Priešingai, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad anksčiau jokių sutarčių nebuvo sudaręs, 2008 m. vasario 1 d. statybos rangos sutartį sudarė, nes reikėjo darbo, tuo metu jokios individualios veiklos nebuvo įregistravęs, namo statybas vykdė kaip darbininkas, statybas reguliavo užsakovas, pareiškėją buvo žadama įdarbinti (b. l. 60, 75). Byloje duomenų, paneigiančių šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nėra. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė verslo liudijimą (b. l. 73), tačiau įvertinus jį matyti, kad verslo liudijimas buvo išduotas vėliau, po statybos rangos sutarties sudarymo, ir galiojo trumpiau nei statybos rangos sutarties įvykdymo terminai. Be to, minėtas verslo liudijimas, atsižvelgiant į aukščiau nustatytas (dėl statybos rangos sandorio vienkartinio pobūdžio) ir pareiškėjo nurodytas (dėl faktinių santykių su užsakovu ypatumų) aplinkybes, laikytinas nepakankamu įrodymu patvirtini tą faktą, kad pareiškėjas vykdė ūkinę komercinę veiklą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus
Pažymėtina, kad Tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui, privalėjo laikytis ne tik VGTPĮ įtvirtintų nuostatų bet ir, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalis inter alia numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 1 d. 2 d.). Pažymėtina, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009).
Konkrečiu atveju Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, savo išvadų dėl, jos nuomone, pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos tinkamai nemotyvavo, neįvertino pareiškėjo veiksmų ūkinės komercinė veiklos požymių aspektu, nors tik šių požymių visuma (tęstinumas, savarankiškumas ir atlygintinumas) sudaro pagrindą pripažinti fizinį asmenį verslininku – ūkinės komercinės veiklos vykdytoju. Taip pat Tarnyba neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas civilinėje byloje Nr. 2-717-159/2010 yra atsakovas, kuriam reiškiami reikalavimai dėl didelių sumų išieškojimo, bylos duomenimis nustatyta, kad jo turtas areštuotas, gaunamos pajamos itin nedidelės, šiuo metu (kaip ir Tarnybai priimant sprendimą) jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, kas iš esmės apriboja galimybę pareiškėjui savarankiškai ir tinkamai apginti savo interesus. Analizuojant šias aplinkybes VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto tikslo ir teisinės pagalbos teikimo principų požiūriu (VGTPĮ 3 str.), vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, konstatuotina, kad yra pagrindas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-2792-3478, o Tarnybą įpareigoti pareiškėjo 2010 m. spalio 12 d. prašymą išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 89 str. 2 d.). Pareiškėjas prašė įpareigoti Tarnybą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, tačiau teisėjų kolegija negali kištis į viešojo administravimo subjekto, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, veiklą pareiškėjo prašomu būdu.
Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.
Atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-2792-3478 panaikinti ir įpareigoti atsakovą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pareiškėjo 2010 m. spalio 12 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.