Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalyje, 151 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – 4 metams;

pagal BK 151 straipsnio 2 dalį – 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 metais, naktį iš gruodžio 12-osios į 13-ąją, savo motinai V. K. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, žinodamas, jog O. S., gim. xxx, yra mažametė, lovoje prieš nukentėjusiąją mažametę O. S. panaudojęs fizinį smurtą, t. y. jėga atsukęs ją į save, numovęs kelnes ir kelnaites, užgulęs bei prispaudęs ją savo svoriu, tokiu būdu neleidęs pajudinti rankų, ranka užspaudęs burną, kad nerėktų, taip nukentėjusiajai atėmęs galimybę priešintis bei pasinaudojęs jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, t. y. tuo, jog, atsižvelgus į O. S. amžių ir turimas žinias, ji nesuprato su ja atliekamų veiksmų esmės, todėl negalėjo adekvačiai jiems priešintis, įvedė savo varpą į O. S. makštį ir vieną kartą lytiškai santykiavo su mažamete nukentėjusiąja O. S. prieš jos valią, tokiu būdu ją išžagino.

Be to, E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laikotarpiu, savo motinai V. K. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, O. S. tėvams priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje bei laukuose Alytaus r., panaudodamas psichinę prievartą, t. y. gąsdindamas, kad paviešins O. S. tėvams apie prieš tai tarp jų buvusius lytinius santykius, bei pasinaudodamas tuo, kad dėl savo amžiaus ir turimų žinių O. S. paviršutiniškai ir primityviai vertino su ja atliekamų veiksmų esmę, nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau nei 20 kartų, privertė nukentėjusiąją nepilnametę O. S., gim. xxx, su juo lytiškai santykiauti.

Įrodymų vertinimo aspektu teismas nevertino aplinkybės, jog nuo nusikaltimų padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo penkeri metai. Iš nuosprendžio matyti, kad tarp skirtingų įrodymų nėra vientiso ryšio, t. y. įrodymai nepapildo vieni kitų, priešingai, prieštarauja vieni kitiems. Vertinant įrodymų visumą, nėra akcento, ar buvo nukentėjusiosios valios palaužimo elementai, tai byloje nebuvo tirta. Be to, teismas pats suabejojo kai kuriais įrodymais (pvz. nukentėjusiosios parodymais).

Apelianto padaryta veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 4 dalį. Jai kvalifikuoti pagal šį straipsnį būtini tokie požymiai: veiksmai atliekami prieš nukentėjusiosios valią, fizinio smurto panaudojimas, atėmimas galimybės priešintis ar pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiosios būkle. Teismas nevertino, kad smurtas nebuvo naudojamas, nukentėjusioji neišreiškė priešiškos valios ir pati sutiko. Teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kad veikos padarymo metu kambaryje, visai greta, buvo daugiau asmenų, kurie būtų išgirdę nukentėjusiosios pasipriešinimą. Ji nereiškė pretenzijų nei tą vakarą, nei vėliau. Teismas nenurodė, kokius konkrečiai veiksmus apeliantas atliko, kurie rodytų jį supratus, kad veiksmus atliko prieš nukentėjusiosios valią. Dėl išdėstytų aplinkybių ši veika perkvalifikuotina į BK 151 straipsnio 2 dalį.

Be to, paskirta aiškiai per griežta bausmė. Teismas neatsižvelgė, kad apeliantas anksčiau neteistas, nekelia jokio pavojaus visuomenei ir nukentėjusiajai, nusikalto būdamas nepilnametis ir ne visiškai suvokdamas savo veiksmus bei pasekmes. Teismas neįrodė, kad dėl apelianto nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajai išsivystė adaptacinis sutrikimas. Teismas neteisingai nusprendė, kad pavartotas alkoholio kiekis turėjo įtakos jo veiksmams. Neatsižvelgė, kad byloje nėra ieškinių dėl žalos atlyginimo, nuo veikų padarymo praėjo ilgas laiko tarpas. Taip pat neįvertino aplinkybės, jog prokuroras prašė apeliantui neskirti laisvės atėmimo bausmės.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde ginčijo tik BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskirtą bausmę, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, E. G. kaltė išžaginus mažametę O. S. įrodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas nusikalstamos veikos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai kvalifikavo ginčijamą veiką ir už ją paskyrė tinkamą bausmę. Paskirta galutinė bausmė taip pat atitinka įstatymo reikalavimus.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl mažametės išžaginimo

Nuteistasis E. G. apeliaciniame skunde nurodė, kad jo veika turi būti perkvalifikuota iš BK 149 straipsnio 4 dalies į BK 151 straipsnio 2 dalį, nes nenustatyta smurto naudojimo, nukentėjusiosios priešiškos valios ir tokios valios palaužimo elementų, be to, teismas pats suabejojo nukentėjusiosios parodymais.

Tokie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Nėra pagrindo teigti, kad teismas suabejojo nukentėjusiosios parodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pritarė inkriminuotame kaltinime dėl privertimo lytiškai santykiauti nurodytam tokio santykiavimo skaičiui ir laikotarpiui, kadangi nukentėjusioji dėl savo amžiaus ir praėjusio laiko negalėjo šių aplinkybių tiksliai įvardinti. Teismas pasirėmė nuteistajam palankiausiais nukentėjusiosios parodymais, kuriais rėmėsi ir kaltinimas. Taigi teismas ne suabejojo nukentėjusiosios parodymais dėl jų neteisingumo, bet pasirėmė bendruoju baudžiamosios teisės principu, kuris pritaikytas ir kaltinamajame akte, jog kiekvienas neaiškumas vertinamas kaltinamojo naudai.

Nukentėjusioji O. S., kurios ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai (1 t., 24–25 b. l.) ištirti teisiamajame posėdyje, nuosekliai parodė, kad, lovoje E. G. jėga ją atsukus ir pradėjus nurenginėti, ji priešinosi, stūmė nuo savęs, o jis uždėjo ant burnos ranką, kad nešauktų.

Tokios įvykio aplinkybės įrodo, jog, panaudojus fizinę jėgą, kuriai pasipriešinti dvylikametė nepajėgė, buvo palaužta nukentėjusiosios valia ir nuteistasis tai suprato, nes, priešingu atveju, nebūtų reikėję užspausti burnos siekiant, kad ji nešauktų.

Negalėjimą adekvačiai priešintis dėl savo amžiaus ir ribotų turimų žinių įrodo skundžiamame nuosprendyje aptarti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenys (1 t., 54–58 b. l.), ekspertės psichologės D. T., ekspertės psichiatrės V. Kilikevičienės paaiškinimai teisme. Apeliacinės instancijos teismas šių duomenų nekartoja.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog, jeigu O. S. būtų priešinusis, tai būtų išgirdę greta buvę kiti asmenys.

Bylos duomenys įrodo, kad įvykio naktį name buvo tik E. G. motina ir vaikai (jo seserys, brolis, O. S. brolis), kurie miegojo. Kaip liudytoja apklausta nuteistojo motina V. K. teisme neatmetė galimybės, jog miegodama kitoje patalpoje galėjo ko nors negirdėti. Tame pačiame kambaryje miegoję vaikai negalėjo nieko girdėti, nes, pirma, jie miegojo, antra, byloje nustatyta ir skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje aptarta, kad nukentėjusiosios pasipriešinimas negalėjo būti aktyvus, bet nuteistajam jis buvo akivaizdus.

Aplinkybę, jog dėl prieš nukentėjusiąją atliktų nusikalstamų veiksmų ji niekam nesiskundė ir viskas paaiškėjo žymiai vėliau, paaiškina liudytojų D. M., D. A. parodymai: O. S. labai bijojo tėvų reakcijos ir tik po bandymo žudytis pusseserės D. M. įkalbėta apie E. G. elgesį su ja papasakojo į gimnaziją atvykusiai psichologei, kad ši patartų, kaip viską pasakyti tėvams.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad įrodymų vertinimo aspektu teismas nevertino aplinkybės, jog nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo penkeri metai.

Praėjęs ilgas laiko tarpas iš tiesų gali būti reikšmingas, nes gali sumažinti nukentėjusiosios, liudytojų ar paties kaltininko galimybę tiksliai prisiminti įvykio aplinkybes, tačiau nusikalstamos veikos išaiškinimui ir įvertinimui svarbus įrodymų visetas. Teismas tinkamai panaudojo įvairių įrodymų šaltinių duomenis, leidusius pagrįsti apelianto kaltę. Šiuo atveju nuo nusikaltimo praėjęs laikas nėra tas faktorius, kuris galėjo sutrukdyti teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apeliacinio skundo argumentas, kad įrodymai nepapildo vieni kitų, priešingai, prieštarauja vieni kitiems, atmetamas kaip deklaratyvus. Apeliantas nenurodė konkrečių prieštaravimų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės dėl to plačiau pasisakyti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai pagrindžia nuteistojo E. G. kaltę išžaginus mažametę O. S.. Jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir tinkamai motyvuota. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl dėl jų pasisakė tik tiek, kiek jie ginčijami apeliaciniame skunde.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas gana išsamiai motyvavo bausmės skyrimą.

Individualizuodamas bausmę, teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 61 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis ir, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, savo sprendimą tinkamai motyvavo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais bausmės skyrimo motyvais sutinka, todėl jų nekartoja.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nepaaiškėjo jokių naujų duomenų, teigiamai apibūdinančių nuteistojo asmenybę ar rodančių mažesnį veikos pavojingumą, kurie turėtų esminės reikšmės bausmei sušvelninti ir kurių nežinojo bei neįvertino skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių. Tiesa, E. G. pakeitė darbovietę, šiuo metu dirba UAB ,,Mantinga“ fasuotoju, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos paskirtai bausmei, nes ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu apeliantas dirbo.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad E. G. ne visiškai suvokė savo veiksmus ir pasekmes.

Sunkiausios nusikalstamos veikos padarymo metu jam buvo beveik 17 metų. Įvertinus jo amžių, išsilavinimą (įvykio metu mokėsi 9 klasėje), normalią psichikos būklę (1 t., 102 b. l.), dėl XXI amžiuje neišvengiamai didelės ir įvairiapusės informacijos sklaidos jo amžiaus jauno žmogaus neabejotinai turimą pakankamą informaciją apie lytinius santykius, nuteistasis negalėjo nesuvokti, kad jo elgesys su mažamete prieš jos valią yra nusikalstamas.

Toks apelianto elgesys, taigi ir pats apeliantas, negali nekelti pavojaus visuomenei. Jis buvo pavojingas ir nukentėjusiajai. Tai, kad pagal bylos duomenis dabar ji su tėvais gyvena užsienyje ir E. G. jai nebekelia tiesioginio pavojaus, nėra pakankamas pagrindas jo asmenybę vertinti kaip nepavojingą. Tai rodo jo elgesys po padaryto sunkiausio nusikaltimo: ilgą laiko tarpą daug kartų jis vertė lytiškai santykiauti nepilnametę O. S., naudodamas psichinę prievartą, t. y. gąsdindamas, kad paviešins jos tėvams ankstesnius lytinius santykius.

Negalima neįvertinti aplinkybės, jog nuolatinė nervinė įtampa, baimė, kad tėvai viską sužinos, taip paveikė nukentėjusiąją, jog ji prisigėrė vaistų ir bandė nusižudyti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodė teismą neįrodžius, kad dėl apelianto nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajai išsivystė adaptacinis sutrikimas.

Atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, jos akte (1 t., 54–58 b. l.) nurodyta, kad O. S. konstatuojamas adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų sutrikimui, kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nagrinėjamu įvykiu. Ekspertės tai nustatė, tiesiogiai bendraudamos su nukentėjusiąja, todėl ekspertizės akto duomenys teisėjų kolegijai nekelia abejonių. Be to, abi ekspertizę atlikusios ekspertės savo išvadas patvirtino teisiamajame posėdyje, atsakė į teismo ir proceso dalyvių, taip pat ir E. G., klausimus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis neigė, kad pavartotas alkoholio kiekis turėjo įtakos jo veiksmams.

Toks skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, pasinaudojus jo paties parodymais pirmosios instancijos teisme. Atsakydamas į prokurorės klausimus, E. G. parodė: ,,<...> pripažįstu, kad buvau apsvaigęs, jaučiausi ,,šiltas“, tai turėjo įtakos veikos padarymui, blaivas buvęs taip nebūčiau elgęsis“ (2 t., 12 b. l.). Taigi teismas teisingai įvertino šią aplinkybę ir ją pagrįstai pripažino kaip atsakomybę sunkinančią.

Tai, kad nukentėjusiosios atstovai pagal įstatymą nepareiškė civilinio ieškinio, nėra esminė aplinkybė aptariant bausmę. Jie jau nusikalstamos veikos padarymo metu gyveno užsienyje, ir tai galėjo turėti reikšmės jų sprendimui.

Priešingai, nei nurodyta apeliaciniame, skunde, teismas atsižvelgė į laiko tarpą, praėjusį nuo sunkiausios veikos padarymo.

Apeliantas teisus, jog teisiamajame posėdyje prokurorė prašė paskirti laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad prokurorė prašė griežtesnės bausmės, negu paskyrė teismas, o prokurorės siūloma bausmė nesuvaržo teismo teisės ir pareigos paskirti tokią bausmę, kuri konkrečioje byloje labiausiai atitiktų bausmės paskirtį.

Teismas paskyrė žymiai mažesnę nei vidutinę bausmę, nors nenustatė nė vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Teismas įvertino ir nusikaltimų padarymo aplinkybes, ir pasekmes nukentėjusiajai, ir kaltininko asmenybę, ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes konstatavęs, kad tik realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas padės pasiekti BK 80 straipsnyje numatytus tikslus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas visada neigė išžaginęs mažametę, tvirtino visus lytinius santykius buvus jos pačios iniciatyva. Tai rodo net apeliacinio skundo turinys. Tik apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pripažino išžaginęs mergaitę, tačiau teisėjų kolegija tai vertina ne kaip iš tiesų nuoširdų gailėjimąsi, bet kaip norą, kad būtų pakeista reali laisvės atėmimo bausmė.

Už abi nusikalstamas veikas, dėl kurių E. G. pripažintas kaltu, įstatymų leidėjui numačius tik laisvės atėmimo bausmes, dėl skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytų argumentų nuteistajam E. G. netikslinga taikyti BK 92 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtos bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai ir galutinė subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus (BK 91 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarką (BK 63 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) bei nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį (BK 80 straipsnis), nėra aiškiai per griežtos ir yra teisingos.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti.