Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, bausmę atliekant laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. kamerų tipo patalpose.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. kad kamerų tipo patalpose trūko gyvenamojo ploto.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (LVAT 2014-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis (b. l. 8, 12) nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 12, kameros plotas 22,87 kv. m., joje įrengtos 6 miegamosios vietos, ploto teko 3,81 kv. m.

Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo argumentais, kad vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN kamerų tipo patalpose Nr. 12 buvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas nurodė, jog neužtekdavo maitinimosi metu vietos prie stalo, todėl tekdavo laukti ir valgyti atšalusį maistą. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus nustatė, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog valgant neužtekdavo vietos prie stalo. Pažymėtina, kad valgymas nėra ilgas procesas, todėl per tą laiką, kurį reikalinga palaukti norint pavalgyti prie stalo, maistas itin neatšąla ir gali būti valgomas sėdint ant lovos. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl netinkamų maitinimosi sąlygų nepripažįstama pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerų tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo neužtikrinta tinkama natūrali apšvieta, ventiliacija, buvo drėgna, smirdėdavo. Pareiškėjas nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Taisyklės) 16.7. punktą, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo verčių nenustato, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros natūralios apšvietos atmestini kaip nepagrįsti. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Taisyklių 16.10. punktas). Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpose vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog kameroje Nr. 12 yra trys langai, vėdinimas vyksta per langus (b. l. 9). Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktų foto nuotraukų nustatyta, kad kameroje Nr. 12 yra trys langai dėl to natūralus apšvietimas ir vėdinimas per langus nuteistiesiems yra užtikrinamas (b. l. 21). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl patalpų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Atsakovas nurodė, jog pataisos įstaigą periodiškai kas dvejus metus tikrina Visuomenės sveikatos centras, o operatyvieji patikrinimai atliekami tik gavus nuteistųjų skundus. Pareiškėjas visą buvimo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti patalpų patikrinimą. Atsakovas teismui pateikė 2016 metų periodinių patikrinimų aktą (b. l. 15-17). Jame jokių pažeidimų susijusių su patalpų apšvietimu, netinkamu vėdinimu, drėgme nenustatyta. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose netinkamas natūralus apšvietimas, drėgna, smirda, tačiau nedetalizavo kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas nurodo, kad kameros sanitarinio mazgo patalpose buvo tupimi unitazai, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į išdėstyta, pripažintina, kad atsakovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Pareiškėjas nurodė, jog sanitariniame mazge nebuvo šiukšlių dėžės popieriui, lentynėlių, spintelių.

Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl inventoriaus trūkumo sanitariniame mazge, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad sanitariniame mazge nebuvo šiukšlių dėžės popieriui, lentynėlių, spintelių, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pareiškėjas nurodo, jog nebuvo privatumo dušo patalpose, nes nebuvo atskirų kabinų, atskirų persirengimo kabinų, netinkama vėdinimo sistema.

Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą) matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pertvaros dušinėje yra įrengtos, rūbus prieš einant į dušą nuteistieji gali nusirengti persirengimo kambaryje. Iš byloje esančių nuotraukų (b. l. 23-25) matyti, jog dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira. Taigi, teismo vertinimu, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti, jog dušinių įrengimas pažeidė galiojančius teisės aktus.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

Pareiškėjas nurodė, jog dušo patalpoje netinkama vėdinimo sistema, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamo dušo patalpos vėdinimo nesikreipė. Pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl spręstina, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų apie minėtas aplinkybes dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl dušo patalpose netinkamos vėdinimo sistemos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog duše nėra pakabinto skysto muilo, lentynėlių ir kitų priemonių reikalingų tinkamai nusiprausti.

Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl inventoriaus trūkumo dušo patalpoje, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad duše nėra pakabinto skysto muilo, lentynėlių ir kitų priemonių reikalingų tinkamai nusiprausti, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsakovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė dėl streso, įtampos ar nemigos (b .l. 13-14). Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 2 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.