- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-12-13
- Bylos Nr.
- 1A-943-134-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Evaldas Vanagas, Eligijus Gladutis
- Nuteistasis
- G. S.
- Advokatai
- Arvydas Penelis
Teisėja Danutė Š P. sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1; Teisminio sprendimo Nr.1-76-1-00577-2010-7
2011 m. gruodžio 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams.
Priteista iš G. S. G. K. 420 Lt turtinei ir 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 9832,56 Lt Valstybinės ligonių kasos Panevėžio teritorinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 5 d. apie 00.15 val., namo kieme, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buteliu suduodamas vieną smūgį G. K. į galvą, tuo padarydamas jam atvirą įspaustinį kairio smilkinkaulio lūžį, kairio smilkinio muštinę žaizdą, dėl ko išsiliejo kraujas kairėje galvos smegenų pusrutulio momeninėje skiltyje bei po voratinkliniu galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, ko pasekoje dėl sunkios smegenų traumos, atviro įspaustinio smilkinkaulio lūžio bei kraujo išsiliejimo galvos smegenyse nukentėjusiajam išliko ryški neurologinė simptomatika, sunkiai sutrikdė G. K. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. S. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti.
Skunde teigia nukentėjusįjį sužaloję, esant būtinosios ginties situacijai, todėl neturi atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. Liudytojų I. P., D. Z., M. V., V. G. parodymais nustatyta, kad jie ramioje aplinkoje šventėme gimtadienį. Tuo metu į kiemą nekviestas atėjo nukentėjusysis ir paprašė cigarečių. Išgirdęs atsakymą, kad niekas cigarečių neturi, G. K. tapo agresyvus, pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, vadinti juos „gaidžais“, griebė jam (apeliantui) už sportinio švarko ir sudavė man smūgį. Apelianto teigimu, G. K. pasikėsino ne tik į jo garbę ir orumą (BK 155 str.), bet sutrikdė visų jų ramybę, normalų poilsį (BK 284 str.). G. K., be jokio pagrindo suduodamas jam smūgį, pasikėsino į jo sveikatą (BK 138 str.) ir kūno neliečiamumą (BK 140 str.). G. K. kėsinimasis buvo pavojingas, nes jis ne tik siekė, bet ir pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomas vertybe, nurodytas BK 28 str. 2 dalyje. Nukentėjusysis savo elgesiu sąmoningai siekė išprovokuoti konfliktą. Liudytojų parodymais nustatyta, kad tarp jo ir nukentėjusiojo nekilo joks konfliktas, nebuvo jokių nesutarimų ar pykčio, nes agresiją demonstravo vienas nukentėjusysis.
Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo kėsinimasis buvo realus, akivaizdus ir pasireiškė tuo, kad jis savavališkai užėjo į svetimą kiemą, šeimininkės prašomas išeiti nepakluso, keikėsi, sugriebė apeliantą už švarko ir sudavė smūgį. Esant tiesioginio kėsinimosi sąlygoms, jis, siekdamas išvengti žalos sau ir kitiems, metė į nukentėjusįjį vyno butelį. Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai išaiškino muštynių sąvoką, tačiau šioje byloje nevyko jokios muštynės, nes tik nukentėjusysis demonstravo agresiją ir kėsinimąsi.
Apeliantas teigia, kad teismas konstatavo, kad jo elgesys prieš nukentėjusįjį buvo neadekvatus, o iš to galima daryti prielaidą, kad teismas pripažįsta, jog jis tikrai gynėsi nuo nukentėjusiojo užpuolimo, tačiau gynyba buvo neadekvati. Tokiu atveju iškyla klausimas, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Šių ribų peržengimui būtina besiginančiojo tiesioginė tyčia, o teismui pripažinus, kad jo veika padaryta netiesiogine tyčia, vien dėl to būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliantas neneigia sužalojęs nukentėjusįjį G. K., tačiau teigia tai padaręs būtinosios ginties būklėje. Analogiškos pozicijos jis laikėsi ir teisminio nagrinėjimo metu, todėl teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje pagrindinį dėmesį skyrė šios versijos išnagrinėjimui.
Pagal BK 28 str. 2 d. būtinąja gintimi laikoma situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma, ginant save ar kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Baudžiamasis įstatymas leidžia ginti teisės aktais saugomas asmens teises, tačiau žalos padarymas užpuolusiam asmeniui pripažįstamas teisėtu tik tais atvejais, kai kėsinimasis ir gynyba atitinka teisėtumo reikalavimus. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi.
Bylos įrodymais nustatyta, kad nustatė, kad apeliantas namo kieme sužalojo G. S., suduodamas jam į galvą vyno buteliu, taip padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat byloje nustatyta, kad konflikto iniciatoriumi buvo pats nukentėjusysis, kuris, atėjęs į namo, kuriame apeliantas šventė draugo gimtadienį, ėmė prašyti cigarečių, vartoti necenzūrinius žodžius, po to sugriebė už apelianto sportinio švarko ir sudavė smūgį. Apeliantas, savo skunde pabrėždamas šiuos nukentėjusiojo veiksmus, teigia, kad jie buvo pavojingi ir kėlė akivaizdų ir realų pavojų jo sveikatai, todėl jis turėjo teisę nuo jų gintis. Tačiau, vertinant įvykio situaciją, nukentėjusiojo veiksmų negalima vertinti atsietai nuo visos konflikto eigos. Pats apeliantas savo parodymuose pirmosios instancijos teisme teigė, kad būtinybę gintis nuo nukentėjusiojo lėmė ne tik šio agresyvūs veiksmai, bet ir kartu su juo atėjusių jaunuolių elgesys. Pasak apelianto, nukentėjusiajam vartojant necenzūrinius žodžius, sugriebus už sportinio švarko ir sudavus smūgį į nugarą, vienas iš kartu su nukentėjusiuoju atėjusių jaunuolių užsimojo jam smogti pagaliu ir liepė kitam jaunuoliui atsinešti kirvį. Tačiau liudytojų, kurių dauguma yra apelianto pažįstami ir nesuinteresuoti nutylėti jam palankių aplinkybių, parodymai tokios agresyvios konflikto pradžios nepatvirtina. Liudytoja I. P. teigė mačiusi į kiemą atėjusį tik nukentėjusįjį ir liudytoją Z. V., kuris rankose nieko neturėjo ir konflikto pradžioje nedalyvavo, o kažką atsinešė tik tada, kai nukentėjusysis jau gulėjo pargriuvęs. Liudytojai D. Z., V. G., M. V. taip pat teigė, kad kartu su nukentėjusiuoju į kiemą atėję du ar trys jaunuoliai stovėjo atokiau ir tuo metu rankose nieko neturėjo, konflikte nedalyvavo. Šie parodymai atitinka ir nukentėjusiojo pažįstamo liudytojo Z. V. parodymus, kad jis į kiemą pagalį apsigynimui atsinešė tik pamatęs kieme vykusį konfliktą, o jam atėjus nukentėjusysis jau gulėjo kruvina galva. Šie liudytojų parodymai rodo, kad kartu su nukentėjusiuoju į kiemą atėję asmenys apeliantui jokios grėsmės nekėlė ir konflikte nedalyvavo, todėl nukentėjusysis neturėjo jėgų ar kiekybinės persvaros. Pats nukentėjusysis jokio puolimo įrankio neturėjo. Liudytojų parodymais nustatyta, kad konfliktas vyko trumpai ir pirmiausia pasireiškė nukentėjusiojo žodine agresija, o po to apelianto sugriebimu už atlapų ir smūgio sudavimu. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiais apelianto parodymais apie jam nukentėjusiojo suduotą smūgį, tačiau įvykį tiesiogiai ir iš arti matę liudytojai tokio smūgio sudavimo vienareikšmiškai nepatvirtino. Tai, kad nukentėjusysis trenkė apeliantui, nurodė tik V. G., tuo tarpu liudytojai I. P. nurodė mačiusi tik tai, kad nukentėjusysis apeliantą sugriebė už sportinio švarko, tačiau nemačiusi, ar sudavė smūgį, liudytojas D. Z. teigė negalintis nurodyti, ar nukentėjusysis apeliantui griebė už drabužių, ar trenkė, nes viskas vyko labai greitai. Be to, pagal apelianto parodymus, nukentėjusiojo jam suduotas smūgis jokių žymių jo kūne nepaliko, iš bylos duomenų matyti, kad jis į medikus dėl sužalojimų nesikreipė, o tai reiškia, kad vienas nukentėjusiojo smūgis buvo silpnas ir todėl nepavojingas. Tai, kad nukentėjusiojo veiksmai apeliantui nekėlė pavojaus, iš dalies patvirtina ir jo draugų elgesys : nei vienas iš jų nepuolė skirti konfliktuojančiųjų, apie įvykį nepranešė policijai. Aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tarp apelianto ir nukentėjusiojo teįvyko įprastas neblaiviems asmenims susistumdymas, nekėlęs akivaizdaus ir realaus pavojaus apelianto gyvybei ar sveikatai. Esant tokiai situacijai, apeliantui nereikėjo nuo nukentėjusiojo gintis tai agresyviai ir pavojingai – smogiant iš nedidelio atstumo vyno buteliu į gyvybiškai pavojingiausią kūno dalį – galvą. Apelianto nukentėjusiajam suduoto smūgio stiprumą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kuria nukentėjusiajam konstatuotas atviras kairiojo smilkinkaulio lūžis (16-18 b.l.). Šios aplinkybės rodo, kad apelianto veiksmus nulėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, o jo pyktis dėl nukentėjusiojo netinkamo elgesio. Tokių apelianto veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip padarytų esant būtinajai ginčiai, o nesant būtinosios ginties, negalimas ir jos ribų peržengimas. Apeliantas, vieną kartą, tačiau stipriai smogdamas buteliu nukentėjusiajam į galvą, suvokė keliantis pavojų jo sveikatai, tai suvokdamas realiai numatė, kad gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, ir, nors nenorėjo tokių pasekmių, tačiau sąmoningai leido joms kilti, t. y. jis veikė netiesiogine tyčia. Apelianto veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai, todėl tenkinti jo prašymą išteisinti dėl šio nusikaltimo nėra pagrindo.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs apelianto veiksmus, neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo vaidmenį konflikte. Liudytojų ir apelianto parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis naktį nekviestas atėjo į I. P. namo kiemą, nepakluso jos prašymui išeiti, prašinėjo cigarečių, keikėsi, stumdėsi su apeliantu. Tokiu elgesiu nukentėjusysis neatsargiai skatino apelianto smurtinius veiksmus prieš jį, todėl apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas paties nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Nustačius apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, švelnintina jam paskirta bausmė, o skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendį pakeisti.
Pripažinti G. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad tai, kad jo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys.
G. S. pagal BK 135 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki trejų metų.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.