- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-31
- Bylos Nr.
- 2S-935-413/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-04885-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Suinteresuotas asmuo
- J. Ž., P. Ž.
Kauno apygardos teismo teisėjas Gintautas Koriaginas, teismo posėdyje apeliacine raštinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens J. Ž. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (išieškotojo) uždarosios akcinės bendrovės „Agrokoncernas“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims P. Ž., J. Ž., antstolei A. L., akcinei bendrovei DNB bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Mecro technikonas“, uždarajai akcinei bendrovei „Audrokesta“, uždarajai akcinei bendrovei „Arvi cukrus“, uždarajai akcinei bendrovei „Laukmetris“, žemės ūkio kooperatinei bendrovei „Pieno gėlė“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltic agro“ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos dėl skolininko turto, kuris yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Antstolė A. L. vykdo 11-a vykdomųjų bylų dėl skolos išieškojimo iš skolininko (ūkininko) P. Ž., kurių tarpe: vykdomoji byla Nr.0140/10/02910, užvesta pagal Kauno m. 15-ojo notarų biuro 2010 m. spalio 7 d. vykdomąjį įrašą Nr. 2-2880, dėl 49 370,13 Eur skolos ir 410,93 Eur vykdymo išlaidų išieškojimo; vykdomoji byla Nr.0140/10/00006, užvesta pagal Kauno m. 6-ojo notarų biuro 2009 m. gruodžio 30 d. vykdomąjį įrašą Nr.12412, dėl 34 730,50 Eur skolos ir 414,87 Eur būtinųjų vykdymo išlaidų bei 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo; vykdomoji byla Nr. 0140/12/03586, užvesta pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. vykdomąjį raštą dėl 463,40 Eur skolos išieškojimo, vykdomos suinteresuoto asmens (išieškotojo) UAB „Agrokoncernas“ naudai.
Skolos išieškojimą vykdanti antstolė nustatė, jog skolininkui P. Ž. ir jo sutuoktinei J. Ž. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 13,9000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 3,8600 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Kadangi skolininko dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nenustatyta, antstolė pasiūlė kreditoriui UAB „Agrokoncernas“ kreiptis į teismą dėl skolininko P. Ž. dalies minėtame turte nustatymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „Agrokoncernas“, pasinaudojęs antstolės pasiūlymu, kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti, kad skolininkui P. Ž. bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine J. Ž. priklauso ½ dalis žemės sklypo, u/n (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir ½ dalis žemės sklypo, u/n (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., o kita dalis minėto turto priklauso jo sutuoktinei J. Ž..
Suinteresuoti asmenys UAB „Arvi cukrus“, antstolė A. L. ir AB DNB bankas su pareikštu prašymu sutiko, prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo – skolininko sutuoktinė J. Ž. su kreditoriaus prašymu nesutiko, prašė nukrypti nuo lygių dalių principo ir nustatyti, kad skolininkui P. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklauso po 1/3 dalį žemės sklypų, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), o J. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklauso 2/3 dalys (b.l.37-38). J. Ž. nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, kadangi ji su P. Ž. santuokoje nebegyvena, augina du nepilnamečius vaikus, 2013 m. lapkričio 14 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimu vaikų M. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui iš P. Ž. priteistas išlaikymas kiekvienam vaikui po 144,81 Eur. Išlaikymo įsiskolinimas kiekvienam vaikui siekia po 3 685,41 Eur. P. Ž. turi daug kreditorių, jo turtas areštuotas, pardavinėjamas varžytynėse, todėl jai vienai tenka ir teks išlaikyti vaikus. Nustačius lygias turto dalis, kaip to prašo kreditorius, būtų neproporcingai pažeisti tiek jos, tiek nepilnamečių vaikų interesai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 19 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą ir nustatė, kad skolininkui P. Ž. priklauso ½ dalis žemės sklypo, u/n (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir ½ dalis žemės sklypo, u/n (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), o jo sutuoktinei J. Ž. – likusi minėtų žemės sklypų ½ dalis; kitus prašymus atmetė.
Iš bylos rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad antstolės A. L. žinioje yra trys vykdomosios bylos, kuriose vykdomas skolos išieškojimas iš skolininko P. Ž. išieškotojo UAB „Agrokoncernas“ naudai. Vykdydama skolos išieškojimą, antstolė 2013 m. areštavo žemės sklypą, u/n (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, u/n (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuriuos skolininkas įgijo būdamas santuokoje su suinteresuotu asmeniu J. Ž. bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3. 88 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl skolininko P. Ž. prievolės pareiškėjui UAB „Agrokoncernas“. Ūkininko ūkis ir iš jo gaunamos pajamos pagal CK 3.88 straipsnio nuostatas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Todėl teismas sprendė, kad sutuoktinių P. Ž. ir J. Ž. prievolė kreditoriui yra solidari. Nustatęs, kad skolininkas neturi jokio kito jam asmeninės nuosavybės teises priklausančio turto, į kurį pirmiausiai būtų galima nukreipti išieškojimą, teismas sprendė, kad išieškojimas gali būti nukreipiamas į turto dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje, o tam būtina nustatyti, kokios turto dalys bendrojoje nuosavybėje priklauso sutuoktiniams. Spręsdamas dėl sutuoktinių turto dalių nustatymo, teismas įvertino tai, kad P. Ž. ir J. Ž. santuokos nėra nutraukę, kad 2013 m. birželio 10 d. jie yra sudarę ir Vedybų registre įregistravę Vedybų (povedybinę) sutartį, kuria sutuoktiniai nutarė pakleisti turto teisinį režimą, nustatydami, kad turtas (kilnojamieji, nekilnojamieji daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, intelektinės veiklos rezultatai, turtinės teisės, o taip pat bet koks kitas turtas ir/ ar neturtinės vertybės) nuo sutarties patvirtinimo dienos yra jį įgijusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė (sutarties 2.1 p.). Atsižvelgdamas į tai, kad P. Ž. ir J. Ž. minėtus ginčo žemės sklypus pirkimo pardavimo sutartimis įsigijo iki povedybinės sutarties sudarymo, sutartyse nurodant, kad tai yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, teismas sprendė, kad povedybinė sutartis nagrinėjamu atveju netaikytina. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog sutuoktiniai neveda bendro ūkio, nepaneigia fakto, kad nurodytas turtas nėra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kadangi santuokos suinteresuotieji asmenys nėra nutraukę ir minimo turto nepasidalinę. Įvertinęs suinteresuoto asmens J. Ž. nurodytas aplinkybes apie nepilnamečius vaikus, priteistą jiems išlaikymą ir išlaikymo skolą, teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 6 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.2-2396-329/2015, yra nutraukta civilinė byla dėl išlaikymo formos pakeitimo, suinteresuotam asmeniui J. Ž. atsisakius ieškinio. Minėtoje byloje J. Ž. savo pareiškime nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. antstolė A. L. pervedė į ieškovės sąskaitą 13 057,31 Eur, faktiškai padengiant susidariusį P. Ž. įsiskolinimą vaikams. Todėl teismas sprendė, kad skolininkas P. Ž., nors ir vėluodamas, materialinį išlaikymą vaikams teikia. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, todėl pareiškėjo prašymą tenkintino visiškai (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas; CPK 667 straipsnis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo J. Ž. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį ir priimti naują nutartį – P. Ž. ir J. Ž. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybę nustatyti taip:
1) P. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis iš žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini).
2) P. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/ 3 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini).
3) J. Ž. asmeninės nuosavybės taše priklauso 2/ 3 dalys žemės sklypo (unikalus N r. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini).
4) J. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklauso 2/3 dalys žemės sklypo (unikalus N r. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini). Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas, nustatydamas skolininko turto dalį bendrojoje nuosavybėje, nepagrįstai nevertino, ar P. Ž. prievoles prisiėmė šeimos interesams, ar yra proporcinga nustatyti lygias turto dalis, įvertinus prievolių apimtis. Apeliantės nuomone, teismas pernelyg formaliai konstatavo, kad J. Ž. neabejotinai yra solidari skolininkė, atsakanti už visas sutuoktinio prievoles, nors visos prievolės kreditoriams yra atsiradusios išimtinai P. Ž. vardu ir kilusios išimtinai iš jo vykdytos ūkininko veiklos.
2. Teismas nepagrįstai antstolės išieškotą sumą prilygino išlaikymo vaikams teikimui, nors ši suma buvo išieškota priverstine tvarka. P. Ž. toliau nemokant išlaikymo, J. Ž. turi viena išlaikyti du nepilnamečius vaikus. Nustatyta turto dalies proporcija pažeidžia tiek J. Ž., tiek nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus. Nustačius, kad 1/2 minėto turto priklauso P. Ž., išieškotojai galės nukreipti išieškojimą į minėtą dalį, iš jos bus išieškotos skolos, o J. Ž. ir vaikų, kuriuos turi išlaikyti viena J. Ž., tikimybė gauti bent dalį išlaikymo itin sumažės, todėl yra pagrindas nukrypti nuo dalintino sutuoktinių turto lygių dalių principo.
2. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir, nepaisant to, kad J. Ž. aiškiai nurodė, jog P. Ž. asmenine nuosavybės teise priklauso pastatas – sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su kiemo aikštele (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), skundžiamoje nutartyje nurodė priešingai, kad skolininkas asmenine nuosavybe priklausančio turto neturi. Apeliantės nuomone, skolininkui turint asmeninio turto, išieškojimas pirmiausiai privalo būti nukreipiamas būtent į skolininkui priklausantį turtą, o tik jo nepakankant galima kreiptis į teismą dėl skolininko dalies jungtinėje bendrojoje nuosavybėje nustatymo.
Kartu su atskiruoju skundu apeliantė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki atskirojo skundo išnagrinėjimo sustabdyti vykdomąsias bylas: Nr. 0140/10/02910, Nr. 0140/10/00006, Nr. 0140/10/03586. Prašymą grindžia tuo, kad atskiruoju skundu yra prašoma pakeisti nustatytas ginčo turto dalių proporcijas, t. y. J. Ž. nustatant 2/3 dalis ginčo turto, o P. Ž. – po 1/3 dalį ginčo turto. Todėl nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, antstolė gali pradėti ginčo turto pardavimo procedūras, dėl ko apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas UAB „Agrokoncernas“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad apeliantės ir P. Ž. santuoka, sudaryta 2005 metais, iki šiol nenutraukta. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu priteisė iš skolininko P. Ž. išlaikymą dviem vaikams, po 144,80 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išlaidomis. Antstolei S. Ž. pardavus 4 žemės sklypus ir gavus 25 000 Eur, 22 000 Eur iš jų buvo pervesta vaikų išlaikymui (CPK 754 str.), kiti kreditoriai negavo nieko. Tenkinus pareiškėjo prašymą ir nustačius skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, pardavus iš varžytynių nekilnojamąjį turtą, pirma eile bus dengiamas išlaikymas vaikams, o likusi ½ turto dalis atiteks apeliantei, kuri juos galės naudoti savo poreikiams. Kreditorius pažymi, kad nuo 2005 m. iki 2011 m. skolininkas su sutuoktine įsigijo 220 ha žemės sklypų iš kreditorių gautomis lėšomis. Tai, kad apeliantė deklaruoja, jog neveda su skolininku bendro ūkio ir negyvena kartu dar neįrodo, kad tai yra tiesa, kadangi santuoka nėra nutraukta. Kreditorius pažymi, kad skolininko asmenine nuosavybės teise turimo turto vertė yra labai maža, prievolės kreditoriui kelis kartus viršija jam priklausančio turto vertę, todėl nesutinka su apeliantės argumentais, kad skolininkas turi asmeninio turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, turėjo nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Pažymi, kad atskirajame skunde keliami klausimai spręstini santuokos nutraukimo byloje, bet ne nagrinėjant bylą dėl skolininko turto dalies bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo, kurioje nesprendžiami sutuoktinių pareigų teikti išlaikymą vaikams, jo reikalingumo ir dydžio nustatymo klausimai. Nagrinėjamu atveju pagal pateiktą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios gali būti vykdomas išieškojimas. Vien tik faktas, kad vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su vienu sutuoktiniu, nesudaro pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Nagrinėjamu atveju apeliantė nukrypimą nuo lygių dalių principo grindžia tuo, kad neveda bendro ūkio su skolininku ir kad jis neteikia vaikams išlaikymo. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad skolininko ir jo sutuoktinės santuoka nėra nutraukta, apeliantė nepateikė įrodymų, kad sutuoktiniai neveda bendro ūkio. Priešingai, atskirajame skunde apeliantė nurodė, kad abu sutuoktiniai gyvena bendrame būste, be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad vaikams susidaręs išlaikymas buvo padengtas dar 2015 m. rugsėjo 15 d., o skolininkas, nors ir vėluojant, bet išlaikymą vaikams teikia.
2. Suinteresuotas asmuo nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad klausimas dėl skolininko turto dalies nustatymo gali būti sprendžiamas tik po to, kai yra nukreipiamas išieškojimas į asmeninį skolininko turtą ir jo nepakankant prievolėms įvykdyti. Pažymi, kad vadovaujantis CPK 667 straipsnio nuostatomis, siekiant išieškoti iš asmeninio skolininko turto, yra inicijuojama skolininko turto, esančio jo bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalies nustatymo procedūra. Būtent skolininko asmeninio pobūdžio prievolės faktas sąlygoja būtinybę nustatyti skolininko turto dalį bendrajame turte. Be to, apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, kad skolininkas turi asmeninio turo, iš kurio būtų patenkinti visų skolininko kreditorių interesai.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis).
Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo nustatyta skolininko turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Vykdymo proceso normos nustato, kad vykdant išieškojimą iš fizinio asmens pagal asmeninę turtinę prievolę išieškoma iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat iš jo dalies, esančios bendrojoje dalinėje ar jungtinėje nuosavybėje. Išieškojimas į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje gali būti nukreiptas tik tada, kai tiksliai nustatoma jam priklausanti dalis (apibrėžiama sutuoktinio asmeninio turto apimtis ir jo vertė) arba padalijamas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 straipsnis, CK 3.116 straipsnis). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolės A. L. žinioje yra vykdomos vykdomosios bylos Nr.0140/10/02910, Nr.0140/10/00006 ir Nr. 0140/12/03586 dėl 85 389 Eur skolos išieškojimo iš skolininko R. Ž. išieškotojo UAB „Agrokoncernas“ naudai. Antstolei areštavus asmenine ir bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį skolininko turtą, siekiant nukreipti išieškojimą į skolininko turto dalį, esančią bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, išieškotojas, vadovaudamasis antstolės pasiūlymu, kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti, kad skolininkui P. Ž. bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine J. Ž. priklauso ½ dalis žemės sklypo, u/n (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir ½ dalis žemės sklypo, u/n (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), o kita dalis minėto turto priklauso J. Ž..
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, pateiktą prašymą tenkino.
Apeliantės (skolininko sutuoktinės) nuomone, teismas, nustatydamas skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, turėjo nukrypti nuo lygių dalių principo, o to nepadaręs – pažeidė tiek apeliantės, tiek nepilnamečių jos vaikų interesus. Be to, apeliantės teigimu, skolininkas turi asmenine nuosavybe jam priklausančio turto, todėl kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, kreditoriai turėjo teisę tik po minėto turto realizavimo.
Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnis). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė reiškia, jog sutuoktinių turto dalys nėra nustatytos, tačiau preziumuojama, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad skolininko P. Ž. sudaryta su J. Ž. santuoka iki šiol nėra nutraukta. Suinteresuoti asmenys P. Ž. ir J. Ž. 2013 m. birželio 10 d. yra sudarę ir Vedybų registre įregistravę Vedybų (povedybinę) sutartį (b. l. 66, 67-70). Iš povedybinės sutarties turinio matyti, kad šia sutartimi sutuoktiniai pakeitė jų turto teisinį režimą, nustatydami, kad turtas (kilnojamieji, nekilnojamieji daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, intelektinės veiklos rezultatai, turtinės teisės, o taip pat bet koks kitas turtas ir/ ar neturtinės vertybės) nuo šios sutarties patvirtinimo dienos yra jį įgijusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė (sutarties 2.1 p.). Įvertinus tai, kad P. Ž. ir J. Ž. anksčiau nurodytus abu žemės sklypus, kuriuose prašoma nustatyti skolininko turto dalį, bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn įgijo iki povedybinės sutarties sudarymo, ką patvirtinta byloje pateikti įrodomai: 2011 m. kovo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis ir VĮ Registrų cento duomenų išrašas (b. l. 62-65, 54-57), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo turtui taikytinas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas (CK 3.87 straipsnis), o ne povedybinės sutarties sąlygos.
Vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į jo asmeninį turtą, į jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat į jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 straipsnio nustatyta tvarka. CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Pažymėtina, kad asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
Byloje nėra ginčo, jog skolininko prievolė išieškotojui UAB „Agrokoncernas“ yra jo asmeninė. Todėl, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, sutiktina su apeliante, kad skola išieškotojui turi būti išieškoma pirmiausiai iš asmeninės nuosavybės teise skolininkui priklausančio turto, o tik jo nepakankant – iš jam tenkančios bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimo turto dalies. Tačiau paminėtas ginčo klausimo teisinis reglamentavimas nereiškia, kad kreditoriai turi teisę kreiptis į teismą tik po skolininkui asmenine nuosavybės teise priklausančio turto realizavimo, kadangi vykdymo proceso dalyviams iš anksto gali būti žinoma, kad vien tik asmeninio skolininko turto nepakas kreditorių reikalavimams patenkinti. Patikrinus VĮ Registrų centro duomenis CPK 179 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka, nustatyta, kad skolininkui P. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto vidutinė rinkos vertė sudaro daugiau kaip 24 000 Eur, taigi akivaizdu, kad asmeninės nuosavybės teise skolininkui priklausančio turto nepakanka ne tik pareiškėjo (vieno iš kreditorių) UAB „Agrokoncernas“ išieškotinai 85 389 Eur skolai padengti, bet ir kitų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad nustatant skolininko turto dalį bendrojoje nuosavybėje nebuvo laikytasi reikalaujamos tvarkos ir kad kreditoriai turėjo teisę kreiptis į teismą tik po skolininkui asmenine nuosavybės teise priklausančio turto realizavimo.
Nėra pagrindo sutikti ir su kitu atskirojo skundo argumentu, kad skundžiama teismo nutartimi padalinus turtą lygiomis dalimis, nebuvo atsižvelgta į vaikų interesus. Bylos duomenimis nustatyta, kad P. Ž. ir J. Ž. turi du nepilnamečius vaikus: M. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) (b. l. 44-47). Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi iš P. Ž. yra priteista kiekvieno vaiko išlaikymui po 144,81 Eur periodinių išmokų (b. l. 44-47). Apeliantės nuomone, nustačius, kad 1/2 minėto turto priklauso P. Ž., išieškotojai galės nukreipti išieškojimą į minėtą turto dalį, o jos ir nepilnamečių vaikų, kuriuos turi išlaikyti viena J. Ž., tikimybė gauti bent dalį išlaikymo itin sumažės.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus. Kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009). Ginčo atveju nustačius, kad skolininko ir jo sutuoktinės santuoka nėra nutraukta ir santuokoje įgytas turtas nepadalintas, apeliantės nurodyti teiginiai apie jos ir vaikų interesų pažeidimą, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, liečiančias išlaikymo skolos sumokėjimą, ir CPK 754 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias reikalavimų patenkinimo eilę, yra nepakankami, kad būtų galima daryti išvadą, jog nagrinėjamo ginčo atveju nukrypimas nuo lygių dalių principo yra būtinas.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčo atveju sprendžiamas klausimas dėl skolininko turto, kuris yra jo bendra su sutuoktine nuosavybė, dalies nustatymo. Todėl sprendžiant kreditorių prašymus dėl turto dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje, pagal CPK 667 straipsnio nuostatas vyksta ne turto padalijimas, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios gali būti vykdomas išieškojimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. antstolė A. L. į J. Ž. sąskaitą pervedė pinigines lėšas, faktiškai padengiant susidariusį P. Ž. įsiskolinimą vaikams, padarė pagrįstą išvadą, kad nors ir vėluodamas, skolininkas materialinį išlaikymą vaikams teikia. Be to, sutiktina su atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjo UAB „Agrokoncernas“ nurodytu argumentu, kad tenkinus pareiškėjo prašymą ir nustačius skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, pardavus iš varžytynių ginčo nekilnojamąjį turtą ir vadovaujantis CPK 754 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pirma eile bus dengiamas išlaikymas vaikams, o tik likusios piniginės lėšos bus paskirstytos kitiems kreditoriams. Be to, likusi ½ turto dalis atiteks apeliantei, kuri juo galės disponuoti savo nuožiūra. Taigi tiek nepilnamečių vaikų, tiek apeliantės interesai nebus pažeisti.
Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, ir nenustatęs pagrindų, leidžiančių nukrypti nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo, pagrįstai pareiškėjo prašymą tenkino.
Atsakant į apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas pažymi, kad antstolis gali pradėti ginčo turto pardavimo procedūras tik įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis (CPK 667 straipsnio 3 dalis). Atskirąjį skundą atmetus, taikyti apeliantės prašomas priemones nėra pagrindo.
Kiti atskirojo skundo argumentai skundžiamos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, dėl ko apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.