- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-08
- Bylos Nr.
- A-858-1064-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- R. L., M. L., T. B., V. K., N. B., J. L.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjų R. L. (R. L.), M. L., T. B., V. K., N. B., J. L. (J. L.) prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A858-1064/2010 pagal pareiškėjų R. L., M. L., T. B., V. K., N. B., J. L. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai R. L., M. L., T. B., V. K., N. B. ir J. L. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (t. I, b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir atsakovas) per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti žemės kitoje vietoje atkūrimo sprendimą, atsižvelgiant į turėtą ir nusavintą 1 500 kv. m žemės sklypo kainą, esančio (duomenys neskelbtini), išmokėti piniginę kompensaciją. Pareiškėjai nurodė, kad jie yra A. L., mirusios 1947 m., paveldėtojai, kuri iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1 500 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iki šios dienos nuosavybės teisė į šį žemės sklypą negrąžinta. Pažymėjo, kad jie kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, apskrities viršininką ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, prašydami žemę grąžinti kitoje vietoje arba gauti kompensaciją pinigais. Tačiau iki šios dienos nei žemė, nei pinigai jiems negrąžinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 48–51) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad skundas nemotyvuotas, reikalavimas dėl įpareigojimo nekonkretus, prieštaringas. Manė, kad pareiškėjų reikalavimas nustatyti 20 dienų terminą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises prieštarauja galiojančiuose teisės aktuose nustatytiems terminams sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Pažymėjo, jog pareiškėjai yra buvusios savininkės A. L. vaikaičiai, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 0,1500 ha ploto žemės sklypą buvusioje (duomenys neskelbtini). Buvusi žemėvalda pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio nuostatas priskirta valstybės išperkamai žemei. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjams Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu būdu nuosavybės teisės negali būti atkuriamos, nes jiems tenkančios žemės dalys yra mažesnės negu šio straipsnio 3 dalyje nustatytas minimalus neatlygintinai perduodamo naujo žemės sklypo dydis. Nurodė, kad buvusios savininkės A. L. 1 500 kv. m turėtos žemės vertė, apskaičiuota pagal Žemės įvertinimo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205, sudarytų 7 200 Lt. Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, atsakydamas į pareiškėjų prašymą dėl žemės grąžinimo kitoje vietoje, paaiškino, kad norint gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo teritorijoje, pareiškėjai turi skyriui pateikti prašymą, nurodant pasirinktą rajoną ir seniūniją, kurioje pretendentai pageidauja gauti lygiavertį žemės sklypą, tačiau pareiškėjai tokio prašymo nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu (t. II, b. l. 16–19) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo IX skirsnis, taip pat 57–58 straipsniai). Atkreipė dėmesį, jog negali būti įrodymo šaltinis asmens pareiškimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę. Pažymėjo, kad ginčas sprendžiamas vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, kitais logiškai su ginču susijusiais teisės aktais. Ginčo išspendimą reglamentuojančiais teisės aktais turi vadovautis ne tik valstybės institucija, spręsdama nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, bet ir pareiškėjai paminėtu klausimu, išreikšdami teisės aktus atitinkančius reikalavimus, turi įvykdyti ir pareigas pagal teisės aktų nuostatas (t. y. aiškiai suformuluoti prašymą rūpimu klausimu, atsižvelgiant į institucijos, sprendžiančios nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus, paaiškinimus pasirinkti atlyginimo būdą). Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra buvusios savininkės A. L. vaikaičiai. Pareiškėjai pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 0,1500 ha ploto žemės sklypą buvusioje (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teise A. L. turėta žemė yra užimta pastatų ir pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai. Pareiškėjams Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu būdu nuosavybes teisės negali būti atkuriamos, nes jiems tenkančios žemės dalys yra mažesnės, negu šio straipsnio 3 dalyje nustatytas minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis (minimalus dydis gali būti 0,04 ha, maksimalus dydis gali būti 0,2 ha, pareiškėjams tenka 0,0375 ha ir mažiau).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuojamosios dalies 2 punkte pažymėta, kad, kol buvusiems savininkams bei kitiems asmenims, siekiantiems atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, specialiajame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka nebus atstatytos nuosavybės teisės, jie dar nelaikomi to turto savininkais, todėl iki tol jie neįgyja savininko subjektinių teisių į šį turtą. Iki turto grąžinimo ar sprendimo dėl atitinkamo kompensavimo priėmimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Tik atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenis ir įstatymų nustatyta tvarka įregistravus šį turtą Nekilnojamojo turto registre, pastarieji asmenys tampa teisėtais turto savininkais. Teismo vertinimu, iš to seka, jog perduodamo neatlygintinai piliečiui nuosavybėn žemės sklypo ir turėtos žemės lygiavertiškumas nustatomas vadovaujantis Vyriausybės nutarimu ir šioje situacijoje teisės aktai nenumato išimties žemės sklypą vertinti pagal piliečių pateiktas turto vertės nustatymo pažymas. Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo įpareigoti atsakovą už ginčo žemę išmokėti kompensaciją. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 3 dalies ir 4 dalies nuostatomis, kuriose konstatuota, jog už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat už nekilnojamąjį turtą, kuris iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų, piliečiams atlygina valstybė. Kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma, išduodamų vertybinių popierių skaičius) apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina. Kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Pažymėjo, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatytais būdais.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kai atlyginama už valstybės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius, taip pat žemę, mišką, vandens telkinius, kurių piliečiai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytais atvejais nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė) apskaičiuojamas vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (Tvarkos 81 punktas). Pagal Tvarkos 6 punktą prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (žemės, miško ploto grąžinimo) priėmimo pateikiami: dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką, vandens telkinius – apskričių viršininkų administracijų žemės tvarkymo departamentų žemėtvarkos skyrių vadovams arba seniūnijos teritorijose dirbantiems žemėtvarkos skyrių darbuotojams pagal žemės, miško, vandens telkinių buvimo vietą. Pagal Tvarkos 111 punktą sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimami per 6 mėnesius, tačiau termino eigos pradžia skaičiuojama skirtingai, priklausomai nuo nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir vietos. Teismo manymu, nagrinėjamu atveju pagal paminėtus teisės aktus nėra raštu patvirtinta galutinė pareiškėjų valia dėl pasirinkto atlyginimo būdo už žemę, todėl atsakovas negali įvykdyti pareigos atsiskaitant už valstybės išperkamą žemę. Atkreipė dėmesį, jog atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad neprieštarauja atlyginti už žemę teisės aktų nustatyta tvarka ir vertės dydžiais. Teismo vertinimu, iš byloje esančio susirašinėjimo matyti, jog atsakovas ir jam pavaldūs struktūriniai padaliniai teisingai ir išsamiai aiškino dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus, todėl negalima konstatuoti, kad institucija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus dėl skunde pateikto reikalavimo.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 21–22) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas toliau išvardytais pagrindiniais argumentais. Teismas neįvertino tos aplinkybės, jog buvusios savininkės nuosavybės teisėmis valdytas 0,15 ha žemės sklypas priskirtas išperkamai žemei, taip pat neįvertino visų rašytinių įrodymų. Į pareiškėjų 2008 m. spalio 13 d. prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėja L. K. savo raštu Nr. S22-976 atsakė, jog perduoti neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo kitoje vietoje negali, nes minimalus dydis gali būti 0,400 ha, tačiau nustatant žemės sklypų plotus atsakovas įtraukė asmenis, kurie net nesikreipė su prašymu dėl žemės grąžinimo. Teismas neatsižvelgė, kad jų atžvilgiu yra grubiai pažeidinėjamos konstitucinės teisės dėl teisingo atlyginimo už valstybės naudai nusavintą nuosavybę. Teismas neišreikalavo pareiškėjų 2008 m. lapkričio 18 d. prašymo atsakovui, kuriame jie prašė už 1 500 kv. m žemę išmokėti kompensaciją pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 27–29) prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas toliau išvardytais pagrindiniais argumentais. Teismas ištyrė visus rašytinius įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, todėl tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kadangi buvusi žemėvalda pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas priskirta valstybės išperkamai žemei, sprendžiant ginčą teismas pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo, Tvarkos ir Žemės įvertinimo metodikos nuostatomis. Atlyginimą už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 16 straipsnis, kurio 9 dalyje išvardyti būdai, kuriais valstybė atlygina už valstybės išperkamą žemę, ir sąrašas yra baigtinis. Teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas už valstybės išperkamą žemę atlyginimas pinigais nenumatytas, o piliečiui pasirinkus kitą atlyginimo būdą valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartimi (t. II, b. l. 47–54) pareiškėjų R. L., M. L., T. B., V. K., N. B., J. L. apeliacinį skundą atmetė; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, būdo. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises, taip pat nėra ginčo dėl to, kad žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra priskirta valstybės išperkamam turtui. Nors skunde (t. I, b. l. 1–2) suformuluotas reikalavimas teismui iš pirmo žvilgsnio sietinas su atsakovo neveikimu, vilkinimu atlikti tam tikrus veiksmus, iš bylos medžiagos (t. I, b. l. 3–10, 69–73; t. II, b. l. 11–13) matyti, kad pareiškėjai skundžia atsakovo atsisakymą atlikti veiksmus. Tokią išvadą patvirtina tai, kad pareiškėjai prašymais (t. I, b. l. 3–4, 69–70) kreipėsi į atsakovą, prašydami grąžinti žemę kitoje vietovėje arba sumokėti piniginę kompensaciją, tuo tarpu atsakovas nurodė, kad jis tokių veiksmų atlikti neturi teisinio pagrindo (t. I, b. l. 5). Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad pagal teisės aktus raštu nėra patvirtinta galutinė pareiškėjų valia dėl pasirinkto atlyginimo būdo už žemę. Šiuo aspektu teisėjų pažymi, kad, vertinant pareiškėjų prašymus chronologiniu požiūriu, paskutiniame jų (t. I, b. l. 69–70) pareiškėjai prašo atlyginti už valstybės išperkamą žemę sumokant piniginę kompensaciją, kurios dydis būtų lygus išperkamos žemės rinkos vertei (t. I, b. l. 69–71). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skunde (t. I, b. l. 2) pareiškėjai mini ir „žemės kitoje vietoje atkūrimo sprendimą“, ir prašo įpareigoti atsakovą „išmokėti piniginę kompensaciją“. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjų atstovas taip pat nurodė, kad „jei žemė Vilniaus teritorijoje yra prašome atkurti žeme, jei nėra – tai pinigais“. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad būdą, kuriuo turi būti atlyginta už valstybės išperkamą turtą, privalo nedviprasmiškai pasirinkti pareiškėjai. Įvertinusi tai, kad iš 2008 m. lapkričio 18 d. prašymo atsakovui matyti, taip pat pirmosios instancijos teismo (t. II, b. l. 12) ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu pareiškėjai nedviprasmiškai nurodė, kad jie siekia įpareigoti atsakovą, jog pastarasis už valstybės išperkamą žemę sumokėtų šios žemės rinkos vertę atitinkančią kompensaciją, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai reikalauja įpareigoti atsakovą atlyginti už valstybės išperkamą žemę sumokant jos rinkos vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovo 2008 m. gruodžio 15 d. raštas Nr. S22-1098 (t. I, b. l. 5) yra ydingas, nes jame nurodoma, kad atsakovas negali kompensuoti valstybės išperkamos žemės pinigais remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 8 punktu dėl minėtame rašte nurodytų priežasčių. Vis dėlto minėtoje teisės normoje nėra kalbama apie atlyginimą už valstybės išperkamą žemę sumokant išperkamos žemės rinkos vertės dydžio kompensaciją, o nurodoma, kad pinigais kompensuojama Vyriausybės nustatyto dydžio vidutinės vertės suma, skaičiuojama nuo atsisakyto žemės sklypo individualiai statybai tame mieste, šią sumą nustato Vyriausybė. Taigi byloje būtina įvertinti, ar pareiškėjai turi teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti už valstybės išperkamą žemę sumokant šios žemės rinkos vertės dydžio kompensaciją. Pareiškėjai, grįsdami tokį reikalavimą, apeliaciniame skunde nurodo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog atsakovas pažeidžia pareiškėjų konstitucines teises, konkrečiai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį dėl teisingo atlyginimo už valstybės naudai nusavintą nuosavybę.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad, kaip yra nurodęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje, ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas, analogiškai žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-202/2010). Todėl darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina besąlyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kol asmenims nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka nėra atkurtos, jie dar nelaikomi turto savininkais (1995 m. birželio 20 d. nutarimas), be to, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti žemės įkainojimo būdus, kurie taikomi skaičiuojant kompensacijos už valstybės išperkamą žemę, dydį. Analogiškos pozicijos dėl nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybę (žr., pvz., 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).
Įvertinusi nurodytą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė dvi išvadas. Pirma, kol nėra atkurtos pareiškėjų nuosavybės teisės, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai jau turi nuosavybės teisę, o valstybė, neatkurdama nuosavybės teisės, ją nusavino. Antra, nustatydamos nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir apimtį kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos turi plačią diskreciją. Vis dėlto atsižvelgdama į tai, kad nekyla ginčo dėl pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises, atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjai tokią teisę turi, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai turi teisėtą lūkestį, jog teisės aktų nustatyta tvarka jų nuosavybės teisės bus atkurtos (žr., pvz., pirmiau minėtus EŽTT sprendimus bylose Jasiūnienė prieš Lietuvą ir Kopecky prieš Slovakiją).
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, priėmė, be kita ko, Atkūrimo įstatymą. Iš šio įstatymo nuostatų matyti, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tiek įstatyme numatytais atvejais grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra, tiek, jeigu toks turtas teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas valstybės išperkamam turtui, atlyginant piliečiams už tokį valstybės išperkamą turtą minėtame įstatyme numatytais būdais. Šio įstatymo 16 straipsnyje, be kita ko, yra įtvirtinti konkretūs atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdai, konkrečiai, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalis įtvirtina atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus. Kaip matyti iš Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatų, joje yra įtvirtintas baigtinis atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdų sąrašas. Tarp šių būdų, skirtingai nuo Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalies, reglamentuojančios atlyginimo už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, klausimus, nėra įtvirtintų teisės normų, numatančių piliečių teisę pasirinkti, kad už iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. miesto teritorijai priskirtą žemę būtų atlyginama sumokant išperkamos žemės rinkos vertės dydžio kompensaciją.
Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjai skunde reikalavo įpareigoti atsakovą atlyginti už valstybės išperkamą žemę sumokant išperkamos žemės rinkos vertės dydžio kompensaciją, o Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje toks atlyginimo būdas už žemę, kuri miesto teritorijai buvo priskirta iki 1991 m. rugpjūčio 1 d., nenumatytas, teisėjų kolegija nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais pagrindo taip pat nėra.
Atsiliepimas
Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ir atsakovas 2008 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. S22-1098 bei atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą, ir pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime neteisingai aiškina Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 8 punkto ir 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 5 straipsnio 3 dalies nuostatas kaip užkertančias pareiškėjams kelią kaip atlyginimo būdą pasirinkti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 8 punkte numatytą piniginę kompensaciją vietoj neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai mieste dėl faktinės aplinkybės, kad jiems tenkančios atkuriamos žemės dalys yra mažesnės nei 0,04 ha.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 8 punkte numatytas atlyginimo būdas yra savarankiškas ir nėra pagrindo jo sieti su Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu perduodamo sklypo dydžiu, nes pasirinkus piniginę kompensaciją joks žemės sklypas pareiškėjams faktiškai nebūtų perduodamas. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyto minimalaus naujo žemės sklypo dydžio įtvirtinimas siejamas su poreikiu formuoti racionalias žemėvaldas, o šis įstatymų leidėjo tikslas apskritai nėra reikšmingas atlyginant už valstybės išperkamą žemę pinigine kompensacija. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas minimalaus 0,04 ha naujo žemės sklypo dydžio reikalavimas nėra absoliutus, nes netaikomas tuo atveju, kai asmuo nuosavybės teise turėjo mažesnį žemės sklypą. Taigi pirmosios instancijos teismo pateiktas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 8 punkto ir 5 straipsnio 3 dalies aiškinimas reikštų tai, kad už 0,15 ha žemės sklypą norintis gauti piniginę kompensaciją vienas asmuo ją galėtų gauti, tuo tarpu keli asmenys, kaip yra pareiškėjų šioje byloje atveju – ne. Toks aiškinimas taip pat reikštų, kad vienas asmuo, turėjęs nuosavybės teise mažesnį nei 0,04 ha žemės sklypą, turėtų teisę reikalauti piniginės kompensacijos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 8 punkto pagrindu, tuo tarpu pareiškėjai, kurie turi teisę atkurti nuosavybę į tokio paties dydžio žemės sklypą, jų reikalavimo teises į atkuriamą turtą išskaidžius į kelias tokio pat mažesnio dydžio dalis, tokios teisės nebeturėtų. Šiuo atveju pažymėtina, kad toks teisės normų aiškinimas nebūtų suderinamas su asmenų lygiateisiškumo principu, taip pat su Atkūrimo įstatymo tikslais. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai, teisės aktų nustatyta tvarka nedviprasmiškai išreiškę savo valią atsakovui, turi teisę pasirinkti taip pat ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 8 punkte numatytą piniginę kompensaciją.
Šalies argumentai
Pareiškėjai R. L., M. L., T. B., V. K., N. B. ir J. L. kreipėsi prašymu (t. II, b. l. 56) dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A858-1064/2010. Prašyme nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra esmės. Neaiškūs pareiškėjų apeliacinio skundo atmetimo pagrindai. Pareiškėjams neaišku, kodėl jie negali gauti pinigų už žemę arba žemę kitoje vietoje ir kodėl sumaišomas žemės atkūrimas su grąžinimu. Pareiškėjams iš nutarties nėra aišku, ar jie gali gauti piniginę kompensaciją už žemę. Šis klausimas nebuvo išnagrinėtas nutartyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra suformavęs pirmiau minėtos ABTĮ normos taikymo praktiką: pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-459/2009; 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009 („Administracinė jurisprudencija“, 2009, Nr. 18, p. 315-318).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų pateikto prašymo turinį ir teismo posėdyje išsakytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjai prašo išaiškinti 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A858-1064/2010, motyvuojamąją, o ne rezoliucinę dalį. Kaip matyti iš LVAT 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarties rezoliucinės dalies, ja buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi aptariamos nutarties rezoliucinė dalis yra aiški ir dėl jos turinio nekyla jokių abejonių.
Kaip minėta, ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nenumato galimybės išaiškinti motyvuojamąją teismo sprendimo/nutarties dalį, nes tai reikštų teismo sprendimo/nutarties turinio pakeitimą. Dėl šios priežasties, remdamasi pirmiau nurodyta teismų praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks teismo nutarties motyvuojančios dalies išaiškinimas nėra galimas, o pareiškėjų prašymas atmestinas.
Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje, be kita ko, pažymėjo, jog „atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjai skunde reikalavo įpareigoti atsakovą atlyginti už valstybės išperkamą žemę sumokant išperkamos žemės rinkos vertės dydžio kompensaciją, o Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje toks atlyginimo būdas už žemę, kuri miesto teritorijai buvo priskirta iki 1991 m. rugpjūčio 1 d., nenumatytas, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais pagrindo taip pat nėra“, ir nurodė, kad „pareiškėjai, teisės aktų nustatyta tvarka nedviprasmiškai išreiškę savo valią atsakovui, turi teisę pasirinkti taip pat ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 8 punkte numatytą piniginę kompensaciją“.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų R. L., M. L., T. B., V. K., N. B., J. L. prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarties išaiškinimo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.