Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos individualios įmonės „Santovita“ patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės į pastato dalį pagal įgyjamąją senatį nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, I. S., V. G., Ž. G., G. G., J. I., A. L., Šiaulių rajono savivaldybė, valstybės įmonė Registrų centras ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. pareiškėja kreipėsi į teismą patikslintu pareiškimu (I t., b. l. 147 – 151) suinteresuotiems asmenims prašydama nustatyti, kad ji įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į ¼ dalį patalpos pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).

2. Nurodė, kad 1997 m. balandžio 11 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) iš J. Š. ir E. R. S. nupirko veterinarinės vaistinės pastą, esantį (duomenys neskelbtini). Kartu pardavėjai perleido naudotis ir 33,2072 kv. m dalimi statinio, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame tuo metu buvo sandėliuojami nerealizuoti veterinariniai preparatai. Šiuo metu minėtoje dalyje yra sandėliuojamos kuro atsargos. 2018 m. rugpjūčio 20 d. iš valstybės įmonės Registrų centras buvo gautas atsakymas, kad nekilnojamojo turto registre į 0,354 dalį pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentai nepateikti. Nurodė, jog pastato – sandėlio ¼ dalis sudaro 33,2072 kv. m užstatyto ploto. Pastatui žemės sklypas suformuotas, suteiktas adresas, tačiau neįregistruotas adresų registre, tačiau įvažiavimas prie pastatų yra bendras. Paaiškino, jog pareiškėjai priklausantis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra tame pačiame žemės sklype, kaip ir minimas sandėlis. Pažymėjo, jog minėto sandėlio ¼ dalis pareiškėjos naudojama iki šiol ir šį turtą ji valdo kaip savo nuosavybę, jį prižiūri. Mano, jog jau ilgiau nei 10 metų atvirai, sąžiningai ir teisėtai minimą nekilnojamojo turto dalį valdo, nėra suinteresuotų asmenų paneigimo dėl prašomo fakto patvirtinimo, todėl yra visos įstatyme nustatytos sąlygos dėl prašomo fakto patvirtinimo.

3. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu patikslintą prašymą prašė tenkinti jame nurodytais argumentais ir motyvais. Nurodė, jog pastato dalies valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinimas reikalingas nuosavybės teisėms į nekilnojamąjį turtą sutvarkymui.

4. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas atsiliepimu (I t., b. l. 197 – 198) prašė patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo nagrinėti teismo nuožiūra. Pažymėjo, jog nėra perėmęs nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat neturi jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių faktinį pareiškėjos nurodyto turto valdymą. Tuo atveju, jei visapusiškai ir pilnai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, teismas įsitikintų, kad yra pagrindas pripažinti nuosavybės teises į nurodytą turtą, suinteresuotas asmuo neprieštaraus pareiškėjo pareiškimo tenkinimui. Suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

5. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras atsiliepimu (I t., b. l. 200 – 201) prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Jeigu pareiškėja įrodys savo reikalavimo pagrįstumą, neprieštarauja, kad patikslintas pareiškimas būtų patenkintas. Nurodo, kad patikslinto pareiškimo reikalavimas suformuotas netiksliai – prašoma nustatyti, kad pareiškėja įgijo ¼ dalį patalpos, pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nors iš šio pareiškimo turinio galima suprasti, kad siekiama įgyti nuosavybės teisę į ¼ dalį sandėlio kaip pastato (sandėlis nėra išskaidytas į atskirus turtinius vienetus – patalpas), todėl minimas reikalavimas turėtų būti tikslintinas. Suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

6. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius atsiliepimu (I t., b. l. 186 - 189) neprieštarauja, kad įvertinus patikslintame pareiškime nurodytas faktines aplinkybes bei su pareiškimu teismui pateiktus dokumentus, pareiškėjos patikslintas pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį galėtų būti tenkintas. Pažymėjo, kad tiek pareiškėjos valdomas pastatas – veterinarinė vaistinė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tiek pastatas – sandėlis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra valstybinėje žemėje, kurioje žemės sklypas nėra suformuotas. Suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti įgaliotam atstovui nedalyvaujant.

7. Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į patikslintą pareiškimą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

8. Suinteresuotiems asmenims tinkamai pranešta apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką, todėl šių dalyvaujančių asmenų ir suinteresuotų asmenų atstovų neatvykimas į teismo posėdį nekliudė teismui išnagrinėti bylos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 5 dalis).

9. Apie iškeltą bylą, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką 2020 m. kovo 17 d. paskelbta specialiame interneto tinklalapyje (www.teismai.lt) (I t., b. l. 204 – 205, 207). Negauta kitų asmenų prašymų dėl jų įtraukimo į bylą suinteresuotais asmenimis.

Patikslintas pareiškimas netenkintinas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 - 4.71 straipsniai).

10. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėja individuali įmonė (toliau – IĮ) „Santovita“ 1997 m. balandžio 11 m. įsigijo veterinarijos vaistinės pasatą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad pardavėjai J. Š. ir E. R. S. jai taip pat perleido naudotis 33,2072 kv. m dalimi statinio, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minimos 0,354 dalies pastato – sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybė teisė nėra registruota; 15/100 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota G. G. (I t., b. l. 127 - 128); 12/100 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota I. S. (J.) (I t., b. l. 129 - 130), 119/1000 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota Ž. G. (I t., b. l. 132 - 133); 127/1000 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota V. G. (I t., b. l. 134 – 135) ir 13/100 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota J. I. (I t., b. l. 136 - 137).

11. Byloje nėra rašytinių duomenų apie kokios nors pastato – sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies priklausymą veterinarinės vaistinės pardavėjams J. Š. ir E. R. S..

12. Butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančiam A. L. (I t., b. l. 131) nuosavybės teisė į sandėlio dalį neregistruota. Butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančiam Šiaulių rajono savivaldybei (I t., b.l. 141-142) nuosavybės teisė į sandėlio dalį neregistruota.

13. Įstatyme numatyta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip 10 metų, kai visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą pagal įgyjamąją senatį (CK 4.68 straipsnis).

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

15. Kaip nustatyta iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos, namų valdos ir techninės apskaitos kortelės, (duomenys neskelbtini), be gyvenamojo namo yra įregistruotas ir pagalbinis pastatas – sandėlis, 1970 m. statybos, sienos – lentų, stogas - šiferis (II t., b. l. 12 - 17). Pareiškėja nurodo, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centras, kad nustatyti, ar ši patalpa turi savininką, ar yra registruota nekilnojamojo turto registre. Tačiau 2018 m. rugpjūčio 20 d. buvo gautas atsakymas, kad nekilnojamojo turto registre į 0,354 dalį pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentai nepateikti (I t., b. l. 3).

16. CK 4.12 straipsnyje pagrindiniai daiktai apibūdinami kaip daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi trijų rūšių daiktai: 1) egzistuojantys tik su pagrindiniais daiktais; 2) pagrindiniams daiktams priklausantys; 3) kitaip su pagrindiniais daiktais susiję daiktai. Šios, t. y. trečiosios, rūšies daiktams nekeliama reikalavimų egzistuoti tik su pagrindiniu daiktu ir priklausyti tik pagrindiniam daiktui. Su pagrindiniu daiktu kitaip susiję daiktai gali būti ir savarankiški, ir pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai. Savarankišku daiktu laikytinas daiktas, kuris savo naudingomis savybėmis ar paskirtimi gali būti atskirai naudojamas ir gali atskirai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Panaši nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita.

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui.

18. Šioje byloje nustatyta, kad daugiabutis (septynių butų) namas, esantis (duomenys neskelbtini), pastatytas 1958 m., ir butuose įrengtas apšildymas krosnimis (I t., b. l. 124 - 125). Vėliau, pagal pateiktus kadastro duomenis - 1970 m. pastatytas ūkinis pastatas, pagalbinio ūkio, sienos – medis su karkasu (I t., b. l. 4-5). Šias faktines aplinkybes patvirtina pareiškėjos pateiktas 2018 m. liepos 10 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir UAB „Medilana“ 2019-12-13 pažyma (I t., b. l. 8 - 12, 152).

19. Pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai dėl 2008 m. garantinio rašto ir asmenų, gyvenančių (duomenys neskelbtini), 2008 m. sutikimų dėl bendro žemės sklypo registracijos (I t., b.l. 117 – 121) teisinės reikšmės bylos baigčiai neturi, nes nustatyta, jog tiek pareiškėjos valdomas pastatas – veterinarinė vaistinė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tiek pastatas – sandėlis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra valstybinėje žemėje, kurioje žemės sklypas nėra suformuotas.

20. Teismas konstatuoja, kad minėto ūkinio pastato po atitinkamą dalį - sandėliuką buvo skirta šio daugiabučio namo butų gyventojams dėl konkrečios tikslinės paskirties – jie turėjo užtikrinti daugiabučio namo gyventojams galimybę netoli namo laikyti butų krosniniam apšildymui skirtą kurą (malkas, anglis). Daugiabučio namo gyventojai, atitinkamas ūkinio pastato dalis, vadinamas sandėliukais, būtent tam ir naudojo ilgą laiką. Pareiškėja nurodo, kad J. Š. ir E. R. S. pardavė veterinarinės vaistinės pastatą, o kartu buvo perleista naudotis sandėlio dalis, kur buvo sandėliuojami nerealizuoti veterinariniai preparatai (I t., b. l. 147). Su šiais pareiškėjos argumentais teismas sutinka iš dalies. Pareiškėja patikslintame prašyme nurodė, kad teikdama prašymą valstybės įmonei Registrų centras pripažino, kad minėta dalis buvo perleista naudotis, o ne buvo parduota kartu su veterinarinės vaistinės pastatu. Todėl teismo vertinimu J. Š. ir E. R. S. neturėjo teisės naudotis ginčo sandėlio dalimi, nes aukcione įgijo (I t., b. l. 156) ir pardavė pareiškėjai tik turimą veterinarijos vaistinės pastatą. Šias aplinkybes patvirtina ir pateiktos veterinarinės vaistinės pardavimo sutarties kopija, iš kurios nustatyta, kad pardavėjai pardavė pareiškėjai tik vaistinę su rūsiu, esančią (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 13). Pareiškėjo pateikti turto įvedimo į eksploataciją aktas ir ilgalaikio turo apskaitos kortelė, kuriuose be vaistinės, esančios (duomenys neskelbtini), minima ir malkinė, adresu (duomenys neskelbtini) (I b. l. 14 - 15) yra vertintini tik kaip pareiškėjos vidinės apskaitos dokumentai. Pastebėtina ir tai, kad turto įvedimo į eksploataciją aktas IŠ „Santovita“ sudarytas 1997 balandžio 1 d., kai tuo tarpu vaistinės pastatas pirkimo – pardavimo sutartimi įgytas tik 1997 m. balandžio 11 d. Todėl šios aplinkybės negali būti vertintini kaip neginčijami įrodymai, kad juos panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kaip nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Tai, kad šiuo metu dėl ekonominių ir socialinių gyvenimo pokyčių, sandėliukas yra naudojamas kitiems poreikiams, nepakeičia fakto, jog jis tarnauja pagrindiniam daiktui – daugiabučio gyvenamojo namo butams.

21. Taigi vertinant aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad visas ūkinis pastatas buvo ir yra daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys, o atitinkamos šio ūkinio pastato dalys, vadinamos sandėliukais – atitinkamų butų priklausiniais. Tai kaip minėta, įrodo ir suinteresuoto asmens Ž. G. rašytiniai paaiškinimai (atsiliepimas), kur nurodoma, kad jis sutinka su pareiškimu, nes minėtos sandėlio dalies niekas nenorėjo pirkti, nuo šios patalpos privatizavimo atsisako (I t., b. l. 114). Pažymėtina, kad nuosavybės teisė į Ž. G. pastato - sandėlio dalį jau įregistruotos (I t., b. l. 132 - 133). O dėl šių dalių įregistravimo ir atsisakymo turi tie butų savininkai, kurių teisės į pastato – sandėlio dalis neįregistruotos. Pagal bylos rašytinę medžiagą minimą teisę turi butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai, t. y. fizinis asmuo ir savivaldybė. Pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) yra septynių butų gyvenamasis namas, o pastatas – sandėlis, yra šio gyvenamojo namo priklausinys. Taigi akivaizdu, kad valstybė parduodama butus, perleido jų savininkams ir teisę į šių butų priklausinius, bet ši teisė kelių butų savininkų, t. y. fizinio asmens ir savivaldybės, nebuvo realizuota (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 2A-626-160/2012).

22. Šiuo atveju pareiškėja siekia įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į ¼ bendro ploto sandėlio pastato 33,2072 kv. m dalį, kuris yra gyvenamojo namo (daugiabučio 7 butų pastato) priklausinys. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 punkte nurodyta, jog pastato bendrojo naudojimo objektams priskiriama pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga.

23. Sandėlio patalpos dalys nėra atidalintos, todėl daroma išvada, jog tai yra bendro naudojimo patalpa, kuri priklauso visiems namo butų ir kitų patalpų savininkams. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad veterinarijos vaistinės pardavėjai buvo sandėlio statinio bendrasavininkai ir jie atitinkamą sandėlio pastato dalį parleido pareiškėjai. Teismas vertina, kad sandėlio patalpos dalis yra daugiabučio namo visų butų priklausinys ir ginčo patalpos negali būti savarankišku nuosavybės teisės objektu, yra visų namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė, todėl ir negali būti taikomas įgyjamosios senaties institutas (CK 4.57 straipsnis).

24. Valstybės įmonėje Registrų centras nėra įregistruota nuosavybės teisė į sandėlio patalpos 33,2072 dalį. Tačiau teisę registruoti nuosavybę turi dviejų butų savininkai, įskaitant ir savivaldybę, kurie tokia teise dar nepasinaudojo ar jos neatsisakė ir todėl minima patalpa negali būti pareiškėjos įgyjama įgyjamosios senaties pagrindu. Todėl darytina išvada, kad aukščiau minimas ūkinis pastatas – sandėlis buvo ir yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys, o atitinkamos šio ūkinio pastato - sandėlio dalys, vadinamos sandėliukais – butų priklausiniai.

25. Įvertinus tai, jog sandėliukai ūkiniame pastate buvo skirti dėl konkrečios funkcinės paskirties – tarnauti buto (butų) gyventojams, darytina išvada, kad jie turėjo būti privatizuojami, t. y. perkami iš valstybės kartu su pagrindiniu daiktu – butu. Vadinasi, sandėliukai – tai viešoji nuosavybė, o tai reiškia, kad pareiškėja neturi teisės įgyti nuosavybės teisės į prašomą sandėliuką pagal įgyjamąją senatį (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartis byloje Nr. 2A-608-611/2011) .

26. Visi pateikti teismui įrodymai patvirtina, kad nėra pagrindo juridiniam faktui dėl pareiškėjos nuosavybės teisės įgijimo į pastato dalį pagal įgyjamąją senatį nustatyti. Todėl pareiškėjos pareiškimas netenkintinas nesant vienos iš būtinų sąlygų – teisėto daikto valdymo bei esant duomenų, jog dėl dalies į kurią prašoma nustatyti juridinį faktą nerealizuotos turtinės teisės priklauso ir savivaldybei (CK 4.23, 4.68 straipsniai, 4.69 straipsnio 3 dalis).

27. Ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantiems asmenims bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis), todėl 33,10 Eur teismo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, priteistinos iš pareiškėjos (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 270 straipsniu ir 533 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

netenkinti pareiškėjos patikslinto pareiškimo.

Priteisti iš pareiškėjos IĮ „Santovita“, į.k. (duomenys neskelbtini), 33,10 Eur (trisdešimt tris eurus dešimt centų) bylinėjimosi išlaidų valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660 – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu).

Specialiame interneto tinklapyje per 3 dienas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos paskelbti tokio turinio pranešimą:

„Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose 2020 m. gegužės 14 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2YT-248-1004/2020 (Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01876-2018-6), iškeltoje pagal pareiškėjos individualios įmonės „Santovita“, į.k. (duomenys neskelbtini), patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės į pastato dalį pagal įgyjamąją senatį nustatymo suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankas, I. S., V. G., Ž. G., G. G., J. I., A. L., Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Registrų centras ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Suinteresuotų asmenų I. S. (buv. J.), gim. (duomenys neskelbtini), Ž. G., gim. (duomenys neskelbtini), G. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. L., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos, todėl jiems sprendimas yra įteikiamas viešo paskelbimo būdu. Suinteresuoti asmenys informuojami, kad sprendimas laikomas jiems įteiktu pranešimo specialiame interneto tinklapyje dieną. Suinteresuoti asmenys taip pat informuojami, kad sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo (patalpinimo) dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams. Su 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu galima susipažinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose ((duomenys neskelbtini) g. 77, Šiauliai). Informacijos teirautis tel. (8-41) 598 494.“

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo patalpinant Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.