- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-10-09
- Bylos Nr.
- 1A-387-133-2009
- Teisminio proceso Nr.
- 1-63-1-00743-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Romualdas Lincevičius (pirm.), Arūnas Paštuolis, Regina Majauskienė
- Nuteistasis
- S. M., S. M. Valstybinės
- Nukentėjusysis
- E. C.
- Civilinis ieškovas
- Kauno teritorinės ligonių kasos
- Kategorijos
Pranešėjas Romualdas Lincevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-387-133/2009
2009 m. spalio 9 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Lincevičiaus, teisėjų Reginos Majauskienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui, nuteistajai S. M., nukentėjusiajam E. C.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. M. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str.1d. ir paskirta bausmė – 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo jos sulaikymo momento. Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. daiktinis įrodymas revolveris “Alfa” Nr. 3620046669 konfiskuotas ir perduotas Ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Kardomoji priemonė S. M. kol nuosprendis įsiteisės palikta rašytinis pasižadėjimą neišvykti.
Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinys patenkintas pilnai. Priteista iš nuteistosios S. M. Valstybinės ligonių kasos naudai 2882 litai 90 centų nukentėjusiojo E. C. gydymo išlaidoms padengti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. M., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK135 str. 1 d. už tai, kad 2008 m. gruodžio 13 d. apie 23.50 val., savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) miestelyje, kieme, konflikto su neblaiviu E. C. metu, tyčia, norėdama pagąsdinti, tris kartus iššovė iš jai priklausančio šaunamojo ginklo – revolverio “Alfa” E. C. kryptimi ir, tokiu būdu, padarė nukentėjusiajam E. C. šautinius kiauryminius pilvo sužalojimus, plonžarnės pažeidimą, šautinį kairės šlaunies sužalojimą, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistoji S. M. apeliaciniu skundu prašė Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009-05-14 apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti kaip nepadariusią veikos turinčios nusikaltimo požymių. Nuteistoji nurodė, kad, teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir teisme ištirtų įrodymų, visiškai neatsižvelgiama į priežastis, sukėlusias konfliktą. Nuteistosios nuomone, ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo parodymai patvirtina, jog jis konfliktavo su nuteistosios dukra, vartojo prieš ją fizinę jėgą, ko pasekoje pastaroji nugriuvo, buvo netekusi sąmonės. Taip pat, pats nekentėjusysis E. C. patvirtino, kad jis buvo agresyvus ir grasino nuteistajai, o nuteistoji šovusi, kaip teismo posėdyje parodė, kadangi bijojo būti jo sužalota, nes jis prisimenąs, kad lauke su nuteistąja grūmėsi. Nuteistoji taip pat parodė, kad nuo pat pradžių ji pabrėžė, kad šaunamąjį ginklą panaudojo gindamasi nuo neteisėtų smurtinių nukentėjusiojo veiksmų bei pamačius ant grindų be sąmonės gulinčią dukrą. Paėmus ginklą, nukentėjusysis griebė už rankos. Jos parodymus iš dalies patvirtino dukra liudytoja S. M., kuri parodė, kad į nukentėjusįjį buvo šauta dėl to, kad pastarasis puolė ir norėjo mušti, stumdė, be to, ji matė mamos sužalotas rankas ir bėgantį kraują. Nuteistosios nuomone, esant tokioms aplinkybėms teismas neturėjo apsiriboti vien kaltinimo versijos analize, bet įvertinti ir kitus byloje esančius duomenis, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, numatytų BPK 305 str. 1 d. 2 p., nes nėra motyvuotų išvadų, kuriomis vadovaujantis, teismas atmetė kitus įrodymus bei nesvarstė pakankamai ryškaus ginties klausimo.
Nuteistoji savo apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu realiai jos teisė į gynybą nebuvo tinkamai išaiškinta ir, juo labiau, užtikrinta. Jai neteko pasikalbėti su gynėju, kuris būtų išaiškinęs jos procesines teises bei padėjęs atskleisti tikrąsias įvykio aplinkybes. Advokato pasisamdyti nepajėgė, o teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalba paaiškinta nebuvo, nebuvo taip pat paaiškinta jos suteikimo tvarka. Nuteistosios nuomone, ji, pareikšdama, kad ginsis pati, pervertino savo galimybes, todėl teismas savo iniciatyva turėjo imtis priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios įvykio aplinkybės bei svarstyti klausimą, ar nėra jos veiksmuose būtinosios ginties požymių. Būtinoji gintis yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Lietuvos Respublikos įstatymai neįpareigoja asmens gelbėtis nuo pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ar kitai būdais, tiesiogiai nenukreiptais grėsmei atremti, ir tuo paneigiamas nuosprendyje esantis pastebėjimas, kad ji pabėgusi nuo nukentėjusiojo, galėjo negrįžti į kiemą. Įvykio metu nukentėjusysis buvo toks agresyvus, kokio neteko matyti, todėl dėl didelio susijaudinimo ir sumišimo nuteistajai buvo sunku vertinti situaciją, juolab, kad jis griebė ranką, kurioje buvo ginklas, o prieš tai vartotas smurtas davė pagrindą manyti, kad jo veiksmai gali būti tęsiami, o atėmus ginklą, galimas ir jo panaudojimas tiek jos, tiek jos dukters atžvilgiu. Nors nukentėjusysis buvo labai girtas, tačiau agresyvus, fiziškai labai stiprus ir pavojus buvo realius.
Nuteistosios nuomone, nepagrįsto nuosprendžio priėmimui įtakos turėjo ir tai, jog nebuvo skirta daug dėmesio aiškintis liudytojų parodymuose esantiems prieštaravimams bei nebuvo liudytojų, apklaustų iki pertraukos, parodymai pagarsinami tiriant rašytinę bylos medžiagą.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėją, prašiusį apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusįjį prašiusi skundą tenkinti ir nebausti S. M. realia laisvės atėmimo bausme sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas.
Kolegijos nuomone apeliantės skundas dalyje dėl ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu neužtikrintos gynybos atmestinas. 2009-03-12 pateikus S. M. pranešimą apie reiškiamą įtarimą, jai buvo išaiškinta teisė turėti gynėją. Ji gynėjo atsisakė (b. l. 57-58). Tolesnėje tyrimo eigoje nuteistoji taip pat gynėjo paslaugų atsisakė (b. l. 62-63, 67-68). Bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistoji gynėjo atsisakė (b. l. 111). Kolegija mano, kad S. M. savo valia gynėjų atsisakė, jai buvo išaiškintos jos teisės į gynybą. Lietuvos Respublikos BPK 51 str. numatytų sąlygų, kad gynėjo dalyvavimas procese yra būtinas nėra, todėl šioje dalyje skundas nepagrįstas.
Šalies argumentai
Nuteistoji savo skunde nurodo, kad ji šaunamąjį ginklą panaudojo gindamasi nuo nukentėjusiojo. Apylinkės teismas nuteistosios veiksmus vertino pagal pasekmes. Kolegijos nuomone, iš byloje surinktų įrodymų visumos, bei atlikto teisminio tyrimo apeliacinės instancijos teisme yra pagrindas daryti išvadą, kad nuteistoji S. M. veikė peržengdama būtinosios ginties ribas.
BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio BK straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Juridinio tokių situacijų vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba nuo jo.
Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Paprastai užpuolikui suduodami smūgiai, atimamas ginklas, tam tikromis aplinkybėmis į jį gali būti netgi šaunama ir t. t. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, pvz., panaudojant šaunamąjį ginklą net ir prieš neginkluotą, tačiau agresyviai nusiteikusį užpuoliką. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.
Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.
Išnagrinėjus šioje baudžiamojoje byloje esančius įrodymus akivaizdu, kad S. M. veikė būtinosios ginties ribose, tačiau šias ribas peržengė. Nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, agresyvus. Nuteistoji parodė, kad išgirdusi triukšmą apatiniame namo aukšte, nulipusi, koridoriuje pamatė gulinčią be sąmonės savo dukrą Simoną. Ji labai išsigandusi, pradėjo šaukti ant nukentėjusiojo. Nukentėjusysis pasakęs, kad ir jai taip bus, puolė ją. Ji išbėgusi į lauką. Lauke nukentėjusysis ją pagavo, pradėjo tąsyti, parvertė ant žemės. Ji bėgo nuo jo atgal į namą, bandė užsidaryti duris, tačiau nukentėjusysis durų uždaryti neleido ir ji sugriebusi ant palangės gulintį ginklą bandė gintis ginklu, tačiau nukentėjusysis griebęs jai už rankos kurioje buvo ginklas. Ji šovusi į viršų, tačiau kiek kartų iššovė nepamena, nes nukentėjusysis bandė atimti ginklą. Viskas vyko greitai ir grumtynių metu. Ji bijojo agresyviai nusiteikusio ir smurtą vartojusio nukentėjusiojo, norėjusi tik apsiginti ir nuraminti nukentėjusįjį, tačiau kitokiu būdu apginti save ir savo dukrą ji negalėjusi, nes nukentėjusiojo veiksmai buvo neprognozuojami. Nors nukentėjusįjį ji ir pažįstanti, tačiau tokio agresyvaus jo nebuvo mačiusi. Nukentėjusysis buvo girtas, fiziškai stiprus.
Be to, nuteistosios duotus parodymus patvirtina ir nukentėjusysis. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu jis patvirtino, kad buvo girtas, agresyvus, nevaldė savęs, tampęs nuteistąją ir norėjęs jai suduoti. Jis mano, kad jeigu nuteistoji nebūtų iššovus, jis ją būtų sumušęs.
Nuteistosios ir jos dukters atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas. Ji privalėjo gintis nuo realaus, akivaizdaus pavojingo kėsinimosi, kuris nebuvo pasibaigęs, tačiau kolegijos nuomone būtinosios ginties ribos buvo peržengtos. Ginimosi metu buvo iššauti trys šūviai. Savaiminis šūvis, kaip patvirtino ekspertas G. S. beveik neįmanomas. Šių aplinkybių visetas duoda pagrindą teigti, kad nuteistojo veikė peržengdama būtinosios ginties ribas (BK 28 straipsnio 3 dalis).
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 28 str. 4 dalimi, būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninam remiantis BK 62 straipsniu.
Nuteistoji anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, lengvinančia jos atsakomybę pripažinta tai, kad ji nuoširdžiai gailisi padariusi nusikaltimą, charakterizuojama teigiamai, nukentėjusysis prašo S. M. griežtai nebausti, nes jie susitaikė. Kolegija mano, kad nuteistosios atžvilgiu gali būti taikomos BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatos ir skirtina švelnesnė bausmė nei numatyta BK 138 str. 1 dalies sankcijoje.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009m. gegužės14 d. nuosprendį pakeisti:
S. M. atžvilgiu, taikyti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 5 p. nuostatas ir paskirti bausmę - 25 MGL (3250 litų) dydžio baudą.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.