Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-10-05 · Civilinė byla Nr. e2-5494-803/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-05
Bylos Nr.
e2-5494-803/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Petkuvienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės Tinwestplus
Atsakovas
„MAGNIT+“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-5494-803/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02115-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. spalio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Tinwestplus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui „MAGNIT+“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Tinwestplus kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Paaiškino, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismui pateikė ieškinį dėl 154 555,94 USD dydžio skolos ir 13 801,10 USD dydžio sutartinių netesybų (viso 168357,04 USD) priteisimo iš privačios bendrovės „MAGNIT+“. Ginčas tarp ieškovo ir atsakovo kilo dėl atsakovo nepagrįsto vengimo atsiskaityti pagal 2016-06-23 sutartį, kurios pagrindu ieškovas yra pardavęs ir faktiškai atsakovui pristatęs metalo lakštų už bendrą 154 555,94 USD ir už šias prekes nėra atsiskaityta bei dėl sutarties pagrindu skaičiuojamų 13 801,10 USD netesybų už atsakovo delsimą atsiskaityti. Ieškovui susidariusią skolą patvirtina tarpusavio skolų suderinimo aktai 2016-12-31 data ir 2017-05-31 data (žr. priedus Nr. 1.11. ir 1.12.). Kaip pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nurodė didelę reikalavimo sumą. Taip pat ieškovas nurodė, kad atsakovas yra juridinis asmuo, kuris įsteigtas ir jo buveinė yra trečiojoje valstybėje (Ukrainoje), nepriklausančioje Europos Sąjungai, todėl ieškovui yra iš esmės apsunkintos galimybės susipažinti su atsakovo finansine būkle, jo veikla, kai atsakovas nebendradarbiauja, ilgą laiką vengia apmokėti didelę skolos sumą. Ieškovo įsitikinimu, toks atsakovo elgesys (neveikimas) turi būti vertinamas, kaip siekis pasinaudoti aplinkybe, jog atsakovas yra įsteigtas Ukrainoje, ir ieškovas neturi prieigos prie informacijos apie atsakovo veiklą ar jo finansinę būklę.

II. Teismo nustatytos aplinkybės, motyvai, išaiškinimai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straispnio 1 dalį, prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas, o Komercinio arbitražo įstatyme numatytais atvejais – Vilniaus apygardos teismas. Kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą. Teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui.

2009 m. spalio 15 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos sprendimu byloje Micallef prieš Malta (Micallef v. Malta (GC), no. 17056/06) pakeistas Teismo požiūris į preliminarių procedūrų, kuriose sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, svarbą asmens civilinio pobūdžio teisėms ir pareigoms. Teismas, atsižvelgęs į daugelyje valstybių – Europos Tarybos narių vyraujančią nuomonę dėl Konvencijos 6 straipsnio aktualumo procesams dėl laikinųjų apsaugos priemonių bei į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo poziciją dėl teisingo bylos nagrinėjimo garantijų, ypač teisės būti išklausytam, taikymo šio pobūdžio priemonių kontekste, nusprendė, kad Konvencijos 6 straipsnis bus taikomas, kai nagrinėjama teisė tiek pagrindiniame, tiek procese dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra „civilinio“ pobūdžio ir kai laikinoji priemonė gali būti laikoma veiksmingai nustatančia (angl. may be considered effectively to determine) nagrinėjamą civilinę teisę ir pareigą, nepaisant to, kiek laiko ši priemonė taikoma.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas UAB Tinwestplus nenurodė priežasčių, kodėl laikinųjų apsaugos priemonių klausimas turėtų būti sprendžiamas nepranešant atsakovui. Tai reiškia, kad nėra pagrindo neatsižvelgti į minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimą, todėl atsakovas privalo būti informuotas apie pateiktą prašymą. Be kita ko, juridinis asmuo „MAGNIT+“ yra įsteigtas Ukrainoje. Ieškovas nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teikiamas naudojantis EPP, todėl popieriniai jo egzemplioriai teikiami nebus. Teismas atkreipia dėmesį, jog dokumentų įteikimas Ukrainoje įsteigtam asmeniui per EPP negalimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartimi „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“, paduoti ieškinius ir atlikti kitus procesinius veiksmus šalys gali išverstus į šalies kalbą arba į rusų kalbą, kurie turi būti patvirtinti herbiniu antspaudu (Sutarties 1, 5, 6, 13 straipsniai). Šalis teikianti procesinį dokumentą turi pasirūpinti jų vertimais į kitai šaliai suprantamą kalbą (CPK 13 straipsnio 3 dalis).

Pagal CPK144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje nurodoma, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas privalo vadovautis teisingumo principu, o tai reiškia, kad bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos nurodomam pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus ir neturi varžyti asmens labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis byloje Nr. 2-971/2012, kt.). Taigi pagal įstatymą laikinosios apsaugos priemonės nėra taikomos turint tikslą apsidrausti, t.y. jos taikomos tuo atveju, kai ieškovas:1. tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą; 2. esant duomenų, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pateikti į bylą skolų suderinimo aktai 2016-12-31 data ir 2017-05-31 data preliminariai pagrindžia pareiškėjo reikalavimus. Tačiau pareiškėjas duomenų, ar arbitražo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad iš esmės pareiškėjas pripažįsta, jog jis nerinko įrodymų, kad juridiniam asmeniui „MAGNIT+“ skolos suma yra didelė. Pareiškėjas apsiriboja teiginiu, jog jam yra apsunkintos galimybės susipažinti su atsakovo finansine būkle, jo veikla, kai jis įsteigtas ne Europos Sąjungai priklausančioje valstybėje. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie Ukrainoje teiktas užklausas dėl „MAGNIT+“ turto vertės, finansinės būklės. Iš esmės pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, ar „MAGNIT+“ didelė įmonė, ar ji turi skolininkų ir pan., t.y. teismas neturi galimybių įvertinti atsakovui reiškiamo reikalavimo dydžio ir spręsti dėl prašomų taikyti apribojimų. Teismas šioje prašymo nagrinėjimo stadijoje nemato pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų nesąžiningumo vien tuo pagrindu, kad jis įsteigtas Ukrainoje. Pareiškėjas pradėdamas sutartinius santykius šią aplinkybę žinojo. Nesant vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, šios priemonės negali būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-101-407/2016).

Kadangi pareiškėjas neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo arbitražinio teismo sprendimo įvykdymui, pareiškėjo reikalavimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas kaip neįrodytas (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad dalis pateiktų į bylą per EPP sistemą dokumentų yra sunkiai įskaitomi, dalis jų neturi pradžios. Bet kuriuo atveju, dokumentus siunčiant į Ukrainą, toks kreipimasis į teismą nėra tinkamas pagal Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 144 straipsniu, CPK 290-219 straipsniais,

nutaria:

atmesti pareiškėjo UAB Tinwestplus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Nutartis per septynias dienas nuo jos kopijos įteikimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant atskirąjį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Rūta Petkuvienė