- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-20
- Bylos Nr.
- eI2-3138-535/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01280-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.), Iveta Pelienė, Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Mefodijos Povilaitienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. P. su skundu kreipėsi į teismą ir prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Prokuratūra) 2021-03-18 sprendimą Nr. BV-54 „Nepripažinti pranešėju“; 2) įpareigoti Prokuratūrą suteikti jam pranešėjo statusą pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą.
Pareiškėjas paaiškina, kad jis yra Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Utenos valdybos Utenos aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkas, taip pat Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos primininko pavaduotojas.
Pasikeitus Aplinkos apsaugos departamento (šiam ginčui aktualus Aplinkos apsaugos departamento direktorės O. V. vadovavimo laikotarpis), su eile aplinkos apsaugos sistemoje seniai dirbančių ir didelę profesinę kvalifikaciją ir patirtį turinčių aplinkos apsaugos inspektorių (tame tarpe, užimančių ir vadovaujančias pareigas) yra siekiama susidoroti darant visus įmanomus (ir akivaizdžiai neteisėtus / nusikalstamus) veiksmus, kad jie būtų pašalinti iš aplinkos apsaugos sistemos. Jo atžvilgiu 2021 metų pradžioje buvo pradėti du tarnybiniai patikrinimai (vėliau sujungti į vieną). Būtent tuo metu ir buvo tiesiogiai pradėtos Aplinkos apsaugos departamento „procedūros“ dėl jo pašalinimo iš užimamų pareigų. Matydamas tiesioginį vadovybės siekį pašalinti jį iš pareigų, kreipėsi į kompetentingą instituciją pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, kad jam būtų suteiktas pranešėjo statusas, tačiau Prokuratūra ginčijamu sprendimu nusprendė nepripažinti jo pranešėju.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad atsakovė priimdama sprendimą vadovavosi vieninteliu teiginiu, kad jis siekia apginti išimtinai tik savo asmeninius interesus. Be to, sprendimas yra nemotyvuotas ir neišsamus, atsakovė netgi paliko spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo administraciniam teismui, kuris galimai ateityje nagrinės jo atžvilgiu atlikto tarnybinio patikrinimo ir paskirtos nuobaudos teisėtumo / neteisėtumo klausimą.
Pareiškėjas įsitikinęs, kad tokie sprendimo teiginiai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir Pranešėjų apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) paskirties ir tikslų.
Pareiškėjas nurodo, kad į atsakovę kreipėsi dėl to, kad Aplinkos apsaugos departamento direktorė O. V., Aplinkos apsaugos departamento Utenos valdybos viršininkas L. M. ir Aplinkos apsaugos departamento Imuniteto tarnybos viršininkas J. M., veikdami bendrai ir tiesiogiai savo neteisėtiems ketinimams / tikslams pasitelkdami Aplinkos apsaugos departamento Imuniteto tarnybos vyriausiąją specialistę L. M., siekdami savanaudiškų asmeninių tikslų ir vedami noro Aplinkos apsaugos departamento vadovaujančiose pareigose matyti tik minėtiems asmenims palankius bei nuolankius asmenis, atlieka visus įmanomus veiksmus, kad jį pašalinti iš Aplinkos apsaugos departamento Utenos valdybos Utenos aplinkos apsaugos inspekcijos viršininko pareigų. Tokie veiksmai ir siekiai nėra susiję tik su asmeniniais jo interesais, kaip neteisingai teigia atsakovė.
Pareiškėjas mano, kad atsakovei pateikta įrodymų visuma patvirtino, kad su vadovybei neįtinkančiais, principingais, sąžiningais ir ilgametę patirtį turinčiais aplinkos apsaugos inspektoriais yra siekiama susidoroti dėl vadovybės tiesiog priešiško požiūrio į šiuos darbuotojus, kurie aiškiai ir garsiai kelia dideles ir įsisenėjusias aplinkos apsaugos sistemos problemas. Tuo tarpu valstybės tarnyboje tokių priešiškų „priežasčių“ ir neigiamo nusiteikimo negali būti, ypač, kai tokios „priežastys“ sąlygoja tarnybinių patikrinimų pradėjimą ir nuobaudų skyrimą.
Atsiliepimas
Atsakovė sprendime teigdama, kad visos jo nurodytos aplinkybės yra susijusios išimtinai tik su asmeniniais jo poreikiais ir interesais, nepasisakė ir nevertino, kad su analogiškomis problemomis susiduria ne vienas Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos (ir ne tik) narys. Taigi, šios problemos apima ne tik vien jo asmenį - tokie vadovybės veiksmai yra darantys didelę žalą visai aplinkos apsaugos sistemai, pakerta pasitikėjimą ja - tai yra ir viešojo intereso pažeidimas, apie kurį atsakovei ir pranešė jis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde dėsto aplinkybes su pranešėjos statuso suteikimu O. V. ir teigia, kad jai pranešėjos statusas buvo suteiktas lygiai dėl tokių pačių priežasčių, dėl kurių suteikti pranešėjo statusą kreipėsi ir jis: O. V. nurodo, kad su ja siekė susidoroti jos darbdavys - aplinkos ministras. Jai dėl to buvo suteiktas pranešėjos statusas ir akivaizdu, kad tai nebuvo laikoma vien tik jos asmeninių interesų gynimu. Tuo tarpu jis atsakovei nurodė lygiai tokias pačias aplinkybes, kodėl jam turėtų būti suteiktas pranešėjo statusas - su juo siekė ir tebesiekia susidoroti net ne vienas iš aukštesnes pareigas užimančių asmenų (jo vadovybė). Tačiau jam pranešėjo statusas nebuvo suteiktas. Dėl ko tokia situacija susidarė sprendime nėra nurodyta. Tokia paradoksali situacija negalima. Pranešėjo statusą suteikus O. V., o jam dėl identiškų veiksmų prieš jį naudojimo - nebuvo suteiktas. Šis klausimas (aplinkybė) taip pat buvo keliamas jo pranešime, bet dėl jo nebuvo pasisakyta.
Pareiškėjas nurodo, kad atsakovė nevertino Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos kreipimųsi: 2021-02-03 Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos kreipimosi Nr. LAA17-15(21) „Dėl profesinės sąjungos lyderių ir narių persekiojimo“, 2021-02-19 Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos kreipimosi Nr. LAA17-26(21) „Dėl profesinės sąjungos nariams taikomų dvigubų standartų Aplinkos apsaugos departamente prie Aplinkos ministerijos“.
Pareiškėjas pažymi, kad tiek atsakovei, tiek ir teismui su tikslu anksčiau nurodė kelis asmenis, kurie, veikdami bendrai, siekia susidoroti su juo ir atleisti jį iš užimamų pareigų. Šiuos jo teiginius patvirtina ne tik minėti Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos kreipimaisi, bet ir šie teiginiai buvo patvirtinti faktiškai - tarnybinio nusižengimo tyrimas inicijuotas nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo.
Pareiškėjas nurodo, kad pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodomi teiginiai apie valstybės tarnybai ir jos prestižui neva padarytą žalą yra absoliučiai neatitinkantys tikrovės ir padaryti nevertinant šiuos santykius nustatančio įstatyminio reglamentavimo bei dėl neaiškių priežasčių nevertinant paties jo tiesioginio vadovo priimtų sprendimų. Teiginiai apie galimai ateityje kilsiančią turtinę žalą valstybei nepagrįsti ir deklaratyvūs, konstatavimai daromi nesant tam teisinio ar faktinio pagrindo, siekiant pateisinti tikrovės neatitinkančius teiginius apie mano valstybės tarnybai ir jos prestižui padarytą žalą. Būtent jis į atsakovę ir kreipėsi siekdamas užkardyti tokius vadovybės veiksmus, kad nebūtų daroma žala aplinkos apsaugos sistemos dar likusiam prestižui ir sąžiningai dirbantys asmenys nebūtų persekiojami ir siekiami bet kokiomis priemonėmis pašalinti iš užimamų pareigų. Dar daugiau, pradėti tarnybiniai patikrinimai yra tendencingas siekis dedant visas pastangas susidoroti su juo.
Pareiškėjas teigia, kad jo atžvilgiu pradėti tarnybiniai patikrinimai buvo pradėti turint vienintelį tikslą - susidoroti ir atleisti jį iš užimamų pareigų - patvirtina ir vieno iš tarnybinius pažeidimus tyrusios komisijos nario atskiroji nuomonė. Daugiau nei iškalbingas faktas, kad vienas iš tarnybinių patikrinimų atliktas dėl tokio pažeidimo, kad jis neva tai apie dalyvavimą medžioklės plotų ir vienetų nustatymo komisijos veikloje neinformavo savo tiesioginio vadovo L. M., nors vadovas pats jį ir delegavo į tą komisiją. Neabejotinai šis absoliutus teisinis nihilizmas ir visų valstybės tarnautojų etikos kodekso reikalavimų ignoravimas jo atžvilgiu tęsis ir toliau, kol jis galiausiai bus atleistas iš užimamų pareigų. Tokios situacijos užkardymui ir yra priimtas Įstatymas. Dėl to nesupranta, dėl kokių objektyvių priežasčių atsakovė nusprendė, kad visa susidariusi situacija yra susijusi išimtinai tik su jo interesais, o vadovybė neatliko neteisėtų veiksmų.
Sekant tokia atsakovės logika, pranešėjų apsaugos institutas iš viso neturėtų ir nebegalėtų būti taikomas, kadangi kokiu kitu pagrindu jis yra sukurtas, jeigu ne saugoti pranešėjus, kurie nurodo su tarnybos teisiniais santykiais ir valstybės tarnyba susijusius negerumus, o juk būtent už tokius pranešimus jiems ir gresia pažeminimas pareigose, atleidimas iš darbo ir pan., nuo ko būtent ir apsaugo pranešėjo statusas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad būtina atkreipti dėmesį į tą sprendimo dalį, kurioje net ir Aplinkos apsaugos departamento imuniteto tarnybos viršininko J. M. prisijungimas prie informacinės sistemos pasinaudojant kito asmens prisijungimo vardu ir slaptažodžiu ir gaunant jam reikiamus jo asmens duomenis yra laikomas išimtinai asmeniniu jo interesu. Dar daugiau, tokie akivaizdūs jo pranešime atsakovei nurodyti nusikalstamos veikos požymiai net nebuvo išsamiau ištirti, nors tokia pareiga imperatyviai numatyta tiek Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, 6 straipsnio 4 dalyje, tiek ir Baudžiamojo proceso kodekse. Tuo tarpu atsakovė sprendime apsiribojo nurodydama tik tai, kad šios nusikalstamos veikos požymius galės nustatyti administracinis teismas, jeigu į jį bus kreiptasi su skundu dėl dar nepaskirtos tarnybinės nuobaudos panaikinimo. Tokia motyvacija taip pat nepagrįsta ir neteisinga. Būtent administracines funkcijas vykdantis teisinis vienetas (šiuo atveju - atsakovė) privalo priimamą administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o pritaikytas poveikio priemones motyvuoti. Taip yra užtikrinamas valdžių padalijimo principas, reiškiantis, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios būtų atskirtos, pakankamai savarankiškos ir kartu tarp jų būtų pusiausvyra. Dėl to sunkiai paaiškinamas atsakovės argumentas akivaizdžius nusikalstamos veikos faktus / požymius tirti perduoti administraciniam teismui, o ne ikiteisminio tyrimo institucijoms.
Pareiškėjas teigia, kad tiek jo pranešime kompetentingai institucijai, tiek ir skunde teismui nurodytos aplinkybės atitinka Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą pažeidimo sąvoką, į kurią patenka ne tik šiurkštūs profesinės etikos pažeidimai, tarnybiniai nusižengimai, bet ir akivaizdžiai padaryta nusikalstama veika (BK 228 str. 1 d.).
Pareiškėjas pažymi, kad nesiekia asmeninės naudos sau (darbo užmokesčio pakėlimo, aukštesnių pareigų ar pan.) - tiesiog siekia turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, kad ir toliau galėtų tinkamai dirbti aplinkos apsaugos sistemoje ir saugoti aplinką.
Atsiliepimas
Atsakovė Prokuratūra atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė pažymi, kad Pranešėjų apsaugos įstatymas yra specialusis įstatymas kitų įstatymų atžvilgiu (tame tarpe ir Viešojo administravimo įstatymo) ir šio teisės akto viršenybės principas yra įtvirtintas Įstatymo 1 straipsnyje. Priimant sprendimus dėl pranešėjo statuso yra remiamasi tik Įstatymu ir jį įgyvendinančiais teisės aktais - Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018-06-25 įsakymu Nr. I-207 patvirtintu Pranešimų apie pažeidimus įstaigose pateikimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai tvarkos aprašu (toliau - Aprašas).
Įstatymo tikslas - teisiškai sureguliuoti esamų ar buvusių viešosios ar privačios organizacijos darbuotojų arba kitų asmenų, atskleidusių informaciją apie galimai neteisėtą darbdavio, jo vadovų, taip pat kitų darbdaviui pavaldžių arba atsakingų asmenų veiklą, apsaugą.
Gavus pranešimą kiekvienu atveju vertinama, ar pateikta informacija atitinka Įstatymo numatytus reikalavimus - ar pranešimą apie pažeidimą teikęs asmuo yra (buvo) susijęs santykiais su įstaiga, kurioje pažeidimas buvo padarytas (Įstatymo 2 str. 6 d.). Įvertinus šios sąlygos, reikalingos pranešėjo statuso suteikimui, buvimą, vertinama, ar pažeidimas, apie kurį pranešama kelia grėsmę viešajam interesui (Įstatymo 2 str. 5 d., 3 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad nagrinėjant pranešimą buvo patikrinti SODROS registro duomenys ir nustatyta, kad E. P. dirba Aplinkos apsaugos departamente. Tai yra pažymėta sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Šios aplinkybės leido konstatuoti, kad E. P. galėjo būti laikomas tinkamu subjektu Įstatymo prasme.
Sprendime aptarta ir kita pagal Įstatymą būtina sąlyga -- grėsmė viešajam interesui. Kadangi Lietuvos teisės aktuose viešojo intereso samprata nėra įtvirtinta, sprendime nurodyta teismų praktika, kuria remiantis vertinama, ar pateikta informacija siekiama apginti viešąjį interesą ar asmeninius interesus.
Atsakovė pažymi, kad vertinant pareiškėjo pateiktos informacijos atitikimą Įstatymui buvo vertinamas E. P. santykis su jo darboviete - Aplinkos apsaugos departamentu - o ne santykis su Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesine sąjunga. Tai, kad prokuratūra teisingai įvertino pranešėjo santykio atitiktį Įstatymui neginčija ir pats pareiškėjas, todėl ir pateikta informacija buvo vertinama kaip susijusi su E. P., kaip darbuotoju, o ne Profesinės sąjungos nariu.
E. P. prie pranešimo buvo pridėjęs Profesinės sąjungos raštus, adresuotus Aplinkos ministrui S. G., kuriuos pasirašė Profesinės sąjungos pirmininkas V. L.. Raštuose ministrui pranešama apie Profesinės sąjungos narių mobingą, jiems taikomus dvigubus standartus, galimai neskaidrų viešųjų lėšų naudojimą ir kt. Duomenų, ar ministras ėmėsi priemonių nurodytoms problemoms spręsti prokuratūroje nėra gauta.
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškina, kad Prokuratūra, vertindama E. P. pranešime pateiktą informaciją, minėtų raštų nevertino, kadangi jie nėra tiesiogiai susiję su galimais pažeidimais nurodytais 2021-03-17 pranešime (O. V. pasisakymais Seime, galimais pažeidimais atliekant tarnybinį patikrinimą). Prie pranešimo pridėti dokumentai turi pagrįsti pranešime pateiktą informaciją, o ne teikti informaciją apie naujas aplinkybes, nenurodytas pranešime. Minėtuose raštuose nurodyti pažeidimai yra susiję su asmenų dalyvavimu Profesinės sąjungos veikloje, todėl tai yra visiškai kitas santykis, nei vertintas sprendžiant dėl pranešėjo statuso suteikimo E. P. (vertinti darbo santykiai). Be to, kaip jau minėta, nėra gauta duomenų, ar raštuose pateikta informacija pasitvirtino ir ar ji galėjo turėti tiesioginės įtakos E. P. atžvilgiu atliekamam tarnybiniam patikrinimui, todėl pareiškėjo teiginys dėl pateiktos informacijos atitikimo viešajam interesui yra nepagrįstas. Pareiškėjas niekaip nepaneigė sprendime išdėstytų prokuroro motyvų, kad pranešime pateikta informacija dėl O. V. viešų pasisakymų Lietuvos Respublikos Seime, dėl galimų pažeidimų, susijusių su E. P. atžvilgiu atliekamu tarnybiniu patikrinimu yra susijusi tik su pareiškėjo asmeniniais interesais ir jų gynimu ir ja nesiekiama apginti viešojo intereso. Atkreipia dėmesį, kad skunde E. P. pats nurodo, kad tiesiog siekia turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, kad ir toliau galėtų tinkamai dirbti aplinkos apsaugos sistemoje ir saugoti aplinką. Taigi, ir pats pareiškėjas savo skundą sieja su asmeniniais interesais - savo darbo sąlygomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad skundas teikiamas dėl to, kad vadovybės daromi tarnybinės etikos pažeidimai, teisės aktų reikalavimų nesilaikymas, visuomenės ir politikų klaidinimas yra sisteminė vadovybės problema, tokiais veiksmais siekiama į aplinkos apsaugos sistemą inkorporuoti vadovybei palankius asmenis ir tokie veiksmai / pažeidimai yra tiesiogiai susiję su pareiškėju. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad tai nėra viešo intereso pažeidimas, kaip nustatyta sprendime.
Atsiliepimas
Atsakovė šiuos teiginius vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Pranešimas apie pažeidimą buvo susijęs su konkrečiais pažeidimais: O. V. viešu pasisakymu E. P. atžvilgiu bei galimai neteisėtais pažeidimais, susijusiais su pareiškėjo atžvilgiu atliekamu tarnybiniu patikrinimu. Būtent ši informacija buvo vertinta priimant skundžiamą sprendimą ir skundas gali būti teikiamas tik dėl informacijos pateiktos pranešime.
Atsakovė dėl pareiškėjo teiginių apie pranešėjos status suteikimą O. V. nurodo, kad E. P. nėra žinomos visos aplinkybės, dėl ko O. V. buvo suteiktas pranešėjo statusas, todėl teiginys dėl pranešėjo statuso suteikimo O. V. yra subjektyvaus pobūdžio. Be to, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl mano, kad šis teiginys turėtų būti atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsakovė nurodo, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo įvertintas O. V. pasisakymas frakcijos posėdžio metu. Sprendime nurodyta, kad iš pranešime pateiktos O. V. kalbos citatos matyti, kad kalboje nėra kategoriškai teigiama, kad pareiškėjas padarė tam tikrus teisei priešingus veiksmus, yra vartojamos sąvokos „aš manau“, „galimai“, ,,jeigu“. Taip pat nurodoma, kad visos aplinkybės bus išsiaiškintos išnagrinėjus kreipimąsi dėl ikiteisminio tyrimo. Nurodyta, kad O. V. kalbėjo frakcijos posėdžio Seime metu, todėl turėjo atsakyti į jai užduotus klausimus, pasakyti savo nuomonę. Pareiškėjas skunde nepateikė motyvų, leidžiančių teigti, kad prokuratūros vertinimas buvo nepagrįstas, t. y. kad tai nebuvo O. V. nuomonė.
Priimant sprendimą dėl pranešėjo statuso nesuteikimo buvo vertinamas O. V. pasisakymas ir prokuratūros pozicija, paremta teismų praktika, išdėstyta sprendime. Prokuratūra neturėjo pareigos vertinti, kaip O. V. pateko į frakcijos posėdį, o juo labiau jos politinių pažiūrų. Sprendime nurodoma, kad O. V. „dalyvavo“ posėdyje. Buvo vertinamas faktas, kur O. V. kalbėjo ir kas kalbos metu buvo pasakyta.
Atsakovė pažymi, kad informacija apie galimus pažeidimus, susijusius su tarnybiniu patikrinimu, atliekamu pareiškėjo atžvilgiu, buvo pateikta ir pranešime apie pažeidimą ir prokuratūros buvo įvertinta priimant skundžiamą sprendimą. Kaip matyti iš dokumentų, pridėtų prie skundo, tarnybinio patikrinimo procedūra ir šiai dienai nėra baigta (nepriimtas įsakymas dėl nuobaudos), pareiškėjui tarnybinė nuobauda nėra paskirta. Tai nurodyta ir skundžiamame sprendime, t. y. kad E. P. galimai padarytų teisės pažeidimų tyrimas nėra baigtas, nes įsakymas dėl nuobaudos paskyrimo yra nepriimtas t. y. nėra priimtas administracinis aktas, galintis sukelti pareiškėjui tam tikrų pasekmių.
Šalies argumentai
Kadangi skunde pareiškėjas pakartojo tas pačias aplinkybes, kurias nurodė pranešime, prokuratūra laikosi savo pozicijos, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl galimų pažeidimų atliekant tyrimą jo atžvilgiu sietinos išimtinai su asmeniniais E. P. interesais ir taipogi neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies reikalavimo dėl viešojo intereso. Pažymi, kad E. P. gali naudotis visomis jo asmeninio intereso gynimui teisės aktuose nustatytomis priemonėmis, kada bus priimtas įsakymas dėl nuobaudos paskyrimo.
Atsiliepimas
Atsakovė pažymi, kad skundžiamame sprendime yra išdėstyta prokuratūros pozicija dėl pranešime nurodytos galimos nusikalstamos veikos, susijusios su Aplinkos ministerijos Imuniteto tarnybos viršininko J. M. prisijungimo prie informacinės sistemos pasinaudojant kito asmens prisijungimo vardu ir slaptažodžiu ir gaunant jam reikiamus pareiškėjo asmens duomenis, nurodyti motyvai kodėl šiuo atveju ikiteisminis tyrimas pradėtas nebuvo. Prokuratūra laikosi savo išdėstytos pozicijos.
Skundžiamame sprendime nurodyta, kad kol tarnybinio patikrinimo procedūra nėra baigta, pilnai nesuformuota tarnybinio patikrinimo medžiaga ir nepriimtas įsakymas dėl nuobaudos paskyrimo, nėra galimybės įvertinti, ar įsakyme buvo remtasi galimai neteisėtai surinktais duomenimis. Be to, tarnybinio tyrimo atlikimas yra konkrečios institucijos diskrecija (šiuo atveju Aplinkos apsaugos departamento), todėl šio proceso negali įtakoti kitos institucijos (išskyrus teismą) ir vertinti tyrimo metu surinktus duomenis. Tai, ar duomenys tarnybinio tyrimo metu buvo surinkti teisės aktų nustatyta tvarka gali įvertinti tik teismas, nagrinėdamas bylą dėl E. P. paskirtos nuobaudos (jei ji būtų paskirta) teisėtumo. Kadangi ši informacija yra susijusi su tarnybinio tyrimo, atliekamo E. P. atžvilgiu, metu surinktų įrodymų teisėtumu, ji neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies reikalavimo dėl viešojo intereso.
Motyvuojamoji dalis
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimą vertinimą ir nustačiusi, kad asmens pranešime pateikta informacija neatitinka šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu iš pranešime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbūt buvo padarytas kitas, Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimą pati arba nedelsdama persiunčia pranešimą institucijai, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneša asmeniui.
Pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą Prokuratūra kiekvienu atveju vertina, ar reikia pradėti pateiktos informacijos tyrimą, ar informaciją siųsti tyrimui kitai institucijai. Įstatymas prokuratūrai nustato teisę pačiai, esant konkrečiai situacijai, spręsti ar informacijos tyrimas yra būtinas. Ši norma negali būti vertinama kaip imperatyvi, numatanti kompetentingai institucijai pareigą kiekvienu atveju pradėti tyrimą.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Prokuratūros sprendimo, kuriuo pareiškėjui nebuvo suteiktas pranešėjo statusas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2021-03-17 su pranešimu kreipėsi į Prokuratūrą ir prašė suteikti jam, kaip Aplinkos apsaugos departamento Utenos valdybos Utenos aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkui bei Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojui, pranešėjo statusą, kad būtų užtikrintas sėkmingos ilgametės profesinės veiklos tęstinumas bei, tuo pačiu, būtų pakankama prevencijos priemonė Aplinkos apsaugos departamento vadovybei pradėti gerbti valstybės tarnautojų etikos kodeksą bei užtikrinti šios tarnybos prestižą.
Pranešime Prokuratūrai nurodė, kad Aplinkos apsaugos departamento direktorė O. V., Aplinkos apsaugos departamento Utenos valdybos viršininkas L. M. bei Aplinkos apsaugos departamento Imuniteto tarnybos viršininkas J. M., veikdami bendrai bei tiesiogiai savo neteisėtiems ketinimams pasitelkdami Aplinkos apsaugos departamento Imuniteto tarnybos vyriausiąją specialistę L. M., atlieka visus įmanomus veiksmus, kad pareiškėjas būtų pašalintas iš Aplinkos apsaugos departamento Utenos valdybos Utenos aplinkos apsaugos inspekcijos viršininko pareigų. Pareiškėjas mano, kad Aplinkos ministerijos vadovybė siekia akivaizdžiai susidoroti su jai nepalankiais ilgamečiais darbuotojais. Neteisėtus veiksmus sieja su O. V. viešais pasisakymais 2021-01-28 Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos posėdyje bei jo atžvilgiu atliekamu tarnybiniu patikrinimu.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad šiuo metu, atlikus tarnybinį patikrinimą, yra priimta tyrimo komisijos motyvuota išvada, pagal kurią jam, už neva tai padarytą šiurkštų tarnybinį nusižengimą, yra siūloma skirti tarnybinę nuobaudą - papeikimą. Pareiškėjo nuomone, atliekant tarnybinį patikrinimą galimai buvo padaryta nemažai teisės aktų pažeidimų. Pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodomi teiginiai apie valstybės tarnybai ir jos prestižui neva tai padarytą žalą yra absoliučiai neatitinkantys tikrovės ir padaryti nevertinant šiuos santykius nustatančio įstatyminio reglamentavimo bei dėl neaiškių priežasčių nevertinant paties pareiškėjo tiesioginio vadovo priimtų sprendimų. Teiginiai apie galimai ateityje kilsiančią turtinę žalą valstybei nepagrįsti ir deklaratyvūs, konstatavimai daromi nesant tam teisinio ar faktinio pagrindo, siekiant pateisinti tikrovės neatitinkančius teiginius apie jo valstybės tarnybai ir jos prestižui padarytą žalą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pradėtas tarnybinis tyrimas yra tendencingas siekis dedant visas pastangas susidoroti su juo. Jo atžvilgiu atliktas tyrimas nebuvo objektyvus, o vykdomos procedūros pažeidžia tarnybinių nusižengimų tyrimo taisykles, nustatytas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos apraše. Tarnybinis tyrimas buvo pradėtas turint vienintelį tikslą - susidoroti ir atleisti jį iš pareigų. Tai patvirtina ir vieno iš tarnybinius pažeidimus tyrusios komisijos nario atskiroji nuomonė.
Pranešime taip pat nurodyta, kad Aplinkos apsaugos departamento Imuniteto tarnybos viršininkas J. M., piktnaudžiaudamas jam suteiktais įgaliojimais ir savo tarnybine padėtimi bei ryšiais, gavo (privertė duoti) kito asmens vardu išduotus prisijungimo prie Medžiotojų duomenų sąvado duomenis, kito asmens vardu prisijungė prie šio sąvado ir gavo su tuo susijusius duomenis, kuriuos kaip pagrindinius vėliau panaudojo pradėdamas tarnybinį patikrinimą, o L. M. vadovavosi jais atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą.
Prokuratūra, išanalizavusi pranešimą, pareiškėjo pateiktus kitus duomenis, konstatavo, kad siekiama apginti ne viešąjį interesą, bet siekiama ginti savo galimai pažeistas asmenines teises, susijusias su darbo santykiais, todėl pranešimas apie pažeidimą vertinamas kaip neatitinkantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, dėl to nėra teisinio pagrindo E. P. pripažinti pranešėju ir 2021-03-18 sprendimu Nr. BV-54, vadovaudamasi Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, nusprendė nepripažinti E. P. pranešėju.
Pareiškėjas nesutinka su atsakovės sprendimu, teigia, kad jis priimtas tinkamai neįvertinus jo pranešime nurodytų aplinkybių ir pateiktos medžiagos.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymo ir Aprašo nuostatos.
Įstatymas nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą.
Šio Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pranešėjas yra asmuo, kuris pateikia informaciją apie pažeidimą įstaigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.), ir kurį kompetentinga institucija pripažįsta pranešėju. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pranešimas yra šiame įstatyme nustatytus formos reikalavimus atitinkantis kreipimasis į kompetentingą instituciją, kuriame pateikiama konkreti informacija apie pažeidimą, atitinkantį šiame įstatyme nustatytus požymius.
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimą vertinimą ir nustačiusi, kad asmens pranešime pateikta informacija neatitinka šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu iš pranešime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbūt buvo padarytas kitas, šio Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimą pati arba nedelsdama persiunčia pranešimą institucijai, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneša asmeniui.
Taigi, kiekvienu atveju sprendžiant, ar pareiškėjui galėjo būti suteiktas pranešėjo statusas, vertintina, ar pateikta informacija atitinka Įstatyme nustatytus reikalavimus, t. y. ar pranešimą apie pažeidimą pateikęs asmuo yra susijęs darbo ar kitais Įstatyme nustatytais santykiais su įstaiga, kurioje pažeidimas buvo padarytas; ar informacija teikiama siekiant apginti viešąjį interesą, ar pateikta informacija dėl pažeidimų buvo nagrinėta kitų institucijų ir kt.
Pareiškėjas yra Aplinkos apsaugos departamento Utenos valdybos Utenos aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėją ir pranešime minimą Aplinkos apsaugos departamentą sieja tarnybos ir su tuo susiję santykiai, todėl pareiškėjas galėjo būti laikomas tinkamu subjektu Įstatymo prasme.
Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu. Skundžiamame sprendime Prokuratūra aptarė ir kitą pagal Įstatymą svarbią sąlygą – grėsmę viešajam interesui.
Pranešime pareiškėjas nurodė, kad O. V. pasisakymas 2021-01-28 Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos posėdyje rodo akivaizdų Aplinkos apsaugos departamento direktorės neigiamą nusistatymą, išankstinę susiformavusią ypatingai neigiamą nuomonę dėl jo veiksmų. O. V., veikiančiai suformuotos išankstinės nuomonės valioje, priimant sprendimus, susijusius su jo atžvilgiu pradėtu tarnybinio nusižengimo tyrimu, buvo šiurkščiai pažeistos jo teisės.
Tačiau iš pranešime pateiktos O. V. kalbos citatos matyti, kad kalboje nėra kategoriškai teigiama, kad pareiškėjas padarė tam tikrus teisei priešingus veiksmus, yra vartojamos sąvokos „aš manau“, „galimai“, ,,jeigu“. O. V. nurodo, kad visos aplinkybės bus išsiaiškintos, išnagrinėjus kreipimąsi dėl ikiteisminio tyrimo. Kadangi O. V. kalbėjo frakcijos posėdžio Seime metu, todėl turėjo atsakyti į jai užduotus klausimus, pasakyti savo nuomonę.
Teismo įsitikinimu, O. V. pasisakymo yra išimtinai susijusi su E. P. asmeniniais interesais ir nėra susijęs su viešuoju interesu.
Pranešime pareiškėjas taip pat nurodo, kad jo atžvilgiu atliktas tyrimas nebuvo objektyvus, o vykdomos procedūros pažeidžia tarnybinių nusižengimų tyrimo taisykles.
Pareiškėjas prie pranešimo pateikė motyvuotą tarnybinio tyrimo išvadą. Papildomai teikdamas informaciją nurodė, kad įsakymas dėl nuobaudos paskyrimo nėra priimtas. Taigi, šiuo metu E. P. galimai padarytų teisės pažeidimų tyrimas nėra baigtas, nes įsakymas dės nuobaudos paskyrimo nepriimtas, t. y. nėra priimtas administracinis aktas, galintis sukelti pareiškėjui tam tikrų pasekmių. E. P. atžvilgiu surašyta tarnybinio patikrinimo išvada nereiškia, kad bus paskirta išvadoje siūloma nuobauda.
Taigi ir šiuo atveju konstatuotina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl galimų pažeidimų atliekant tarnybinį patikrinimą negali būti sietinos su viešuoju interesu, nurodytos aplinkybės susijusios būtent su asmeniniais E. P. interesais, kuriuos jis turi teisę ginti teisės aktuose nustatyta tvarka.
Pranešime pareiškėjas nurodo, kad Aplinkos apsaugos departamento Imuniteto tarnybos viršininkas J. M., piktnaudžiaudamas jam suteiktais įgaliojimais ir savo tarnybine padėtimi bei ryšiais, gavo (privertė duoti) kito asmens vardu išduotus prisijungimo prie Medžiotojų duomenų sąvado duomenis, kito asmens vardu prisijungė prie šio sąvado ir gavo su tuo susijusius duomenis, kuriuos kaip pagrindinius vėliau panaudojo pradėdamas tarnybinį patikrinimą.
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu tarnybinio patikrinimo procedūra nebuvo baigta, pilnai nesuformuota tarnybinio patikrinimo medžiaga ir nepriimtas įsakymas dėl nuobaudos paskyrimo, todėl Prokuratūra neturėjo galimybės įvertinti, ar buvo remtasi galimai neteisėtai surinktais duomenimis. Sutiktina su atsakovės pozicija, kad tarnybinio tyrimo atlikimas yra konkrečios institucijos diskrecija (šiuo atveju Aplinkos apsaugos departamento), todėl šio proceso negali įtakoti kitos institucijos (išskyrus teismą) ir vertinti tyrimo metu surinktus duomenis. Tai, ar duomenys tarnybinio tyrimo metu buvo surinkti teisės aktų nustatyta tvarka gali įvertinti tik teismas, nagrinėdamas bylą dėl E. P. paskirtos nuobaudos (jei ji būtų paskirta) teisėtumo.
Taigi, konstatuotina, kad teiginiai, susiję su Aplinkos apsaugos departamento Imuniteto tarnybos viršininko J. M. piktnaudžiavimu, kuris susijęs su tarnybinio tyrimo, atliekamo E. P. atžvilgiu, metu surinktų įrodymų teisėtumu, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies reikalavimo dėl viešojo intereso.
Teismas, išanalizavęs pareiškėjo pranešime pateiktas aplinkybes ir pateiktus duomenis, atsakovės sprendimo motyvus, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl O. V. pasisakymo Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos posėdyje, galimų pažeidimų, atliekant tyrimą jo atžvilgiu ir galimų J. M. neteisėtų veiksmų yra susiję tik su pareiškėjo asmeniniais darbiniais interesais ir nurodytomis aplinkybėmis nesiekiama apginti viešojo intereso. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pats pareiškėjas skunde nurodo, kad tiesiog siekia turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, kad ir toliau galėtų tinkamai dirbti aplinkos apsaugos sistemoje ir saugoti aplinką. Taigi, ir pats pareiškėjas savo skundą sieja su asmeniniais interesais - savo darbo sąlygomis.
Teismas pažymi, jog esminė aplinkybė, kad asmuo būtų pripažintas pranešėju yra asmens pateiktas pranešimas apie teisės pažeidimus darbovietėje, kurie kelia grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys neatitiko Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, todėl atsakovė neturėjo teisinio pagrindo E. P. pripažinti pranešėju.
Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad pareiškėjui nėra žinomos visos aplinkybės, dėl ko O. V. buvo suteiktas pranešėjo statusas, todėl atmeta pareiškėjo teiginius, kad jam nurodžius lygiai tokias pačias aplinkybes, taip pat turėjo būti suteiktas pranešėjo statusas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo pateikiama aktuali šiam ginčui tiesiogiai taikytina teismų praktika, kuri iš esmės susijusi su tuo, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, dėl ko toks sprendimas yra ydingas, o pažeidimai yra esminiai ir ribojantys ne tik jo teisę į gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą, atima galimybę jam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas.
Dėl šio pareiškėjo argumento akcentuotina, kad Įstatymas yra specialusis įstatymas kitų įstatymų atžvilgiu (tame tarpe ir Viešojo administravimo įstatymo) ir šio teisės akto viršenybės principas yra įtvirtintas Įstatymo 1 straipsnyje. Priimant sprendimus dėl pranešėjo statuso yra remiamasi tik Įstatymu ir jį įgyvendinančiais teisės aktais - Aprašu.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad Prokuratūra Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pagrindu privalėjo pagal pranešime nurodytą informaciją atlikti tyrimą dėl J. M. galimai neteisėtų veiksmų, teismas akcentuoja, kad Įstatymas nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą (Įstatymo 1 str. 1 d.).
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimą vertinimą ir nustačiusi, kad asmens pranešime pateikta informacija neatitinka šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu iš pranešime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbūt buvo padarytas kitas, šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimą pati arba nedelsdama persiunčia pranešimą institucijai, pagal Viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneša asmeniui.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo pranešimas, kuris pateiktas pagal Įstatymą, buvo atsakovo išnagrinėtas, t. y. priimtas sprendimas, kuriame pareiškėjo pateikti duomenys įvertinti. Priešingai nei teigia pareiškėjas, lingvistinis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies aiškinimas nesudaro pagrindo išvadai, kad visais atvejais, nepripažinus asmens pranešėju, kompetentinga institucija turi imtis veiksmų (pradėti tyrimą ar persiųsti pranešimą kitam subjektui). Bylos duomenys patvirtinta, kad pareiškėjo pranešimas išnagrinėtas Įstatymo 6 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta tvarka priimant atitinkamą sprendimą, kuriuo pareiškėjas informuotas apie pareiškėjo pateiktos informacijos vertinimo rezultatus. Atsižvelgiant į tai ir į Įstatymo tikslą, aplinkybė, kad pareiškėjas siekia kito teisinio rezultato (kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas), nesuteikia pareiškėjui teisės reikalauti Prokuratūros atlikti tyrimą ar persiųsti pranešimą kitam subjektui. Šiuo atveju kreipimasis į atsakovę, kad būtų atliekami konkretūs procesiniai veiksmai, yra baudžiamojo proceso teisės reguliavimo dalykas ir nepatenka į Įstatymo taikymo sritį. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti konkrečius procesinius veiksmus negalėjo būti tenkinamas.
Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą ir nurodytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2021-03-18 sprendimas Nr. BV-54 „Nepripažinti pranešėju“, kuriuo pareiškėjas nebuvo pripažintas pranešėju yra teisėtas ir pagrįstas. Nepanaikinus skundžiamo sprendimo, negali būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Dėl šių priežasčių tenkinti pareiškėjo skundą, remiantis jame nurodytais motyvais, nėra įstatyminio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.