- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-21
- Bylos Nr.
- eI2-553-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00764-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- E. D.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. D. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja E. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2020 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. (3.20) M-99 „Dėl išbraukimo iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo“ (toliau – Įsakymas) ir įpareigoti Tarnybą įrašyti pareiškėją į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat pareiškė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams neprieštarauja Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kad naujas teisinis reguliavimas nukreiptas į praeitį ir paneigia asmenų, įgijusių teisinį statusą, teises ir teisėtus interesus.
Pareiškėja skunde paaiškina, kad Teisminės mediacijos komisijos (toliau – Komisija) 2016 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 2D-82-(17.2) „Dėl teismo mediatoriaus statuso E. D. suteikimo“ (toliau – Nutarimas) jai buvo suteiktas teismo mediatoriaus statusas ir pareiškėja buvo įrašyta į teismo mediatorių sąrašą.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymas (redakcija galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) (toliau – Įstatymas) nustatė, kad civilinių ginčų taikinimo tarpininkas (mediatorius) – trečiasis nešališkas fizinis asmuo, kuris dalyvauja sprendžiant kitų asmenų civilinį ginčą, siekdamas padėti jį išspręsti taikiai. Taikinimo tarpininkas privalėjo pateikti ginčo šalims informaciją apie savo išsilavinimą ir patirtį. Teisminės mediacijos taisyklių, patvirtintų Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 13P-122-(7.1.2) 5 punkte buvo nustatyta, jog teisminę mediaciją vykdo teismo mediatoriai, kuriems Teisėjų tarybos sudarytos Teisminės mediacijos komisijos sprendimu vadovaujantis Teisėjų tarybos patvirtinta tvarka suteiktas teismo mediatoriaus statusas. Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo tvarką nustatė tvarkos aprašas, patvirtintas Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 13P-124-(7.1.2) „Dėl Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas).
Teigia, jog 2019 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. (8.3) NO-2-7288 „Dėl mediatoriaus veiklos trūkumų pašalinimo“ Tarnyba informavo pareiškėją, kad ji nėra išlaikiusi mediatorių kvalifikacinio egzamino, todėl per 10 darbo dienų nuo rašto išsiuntimo dienos turi pateikti Tarnybai dokumentus, patvirtinančius atitiktį Įstatyme įtvirtintiems reikalavimams. Negavusi minėtų dokumentų, Tarnyba priėmė ginčijamą Įsakymą, kuris pareiškėjos teigimu, yra neteisėtas, prieštarauja bendriesiems teisės principams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl naikintinas.
Pareiškėja pažymi, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis Įstatymo, įsigaliojusio 2019 m. sausio 1 d., 9 straipsnio nuostatomis. 2017 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo Nr. X-1702 pakeitimo įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas) pakeitė Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymą Nr. X-1702 ir nauja redakcija išdėstė Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymą. Pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Minėto įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo įsigaliojimo dieną Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 13P-124-(7.1.2) „Dėl Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įrašyti į Teismo mediatorių sąrašą teismo mediatoriai yra įrašomi į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą ir per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos turi užtikrinti savo atitiktį šio įstatymo reikalavimams, nustatytiems asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, ir pateikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai tai patvirtinančius dokumentus. Pasibaigus šioje dalyje nustatytam terminui, šio įstatymo reikalavimų neatitinkantys asmenys išbraukiami iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo.
Pažymi, kad pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą, teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Remdamasi lex retro non agit (iš lot. įstatymas atgal negalioja) principu teigia, kad šis principas buvo pažeistas. Taip pat nurodo, kad buvo pažeistas ir teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėjos teigimu, Tarnyba negalėjo vadovautis ir taikyti pareiškėjos atžvilgiu vėliau priimto teisės akto – Pakeitimo įstatymo bei naujos redakcijos Įstatymo nuostatų, kadangi paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Pabrėžia, kad jai būnant įrašytai į teismo mediatorių sąrašą, jau yra suteikta teisė vykdyti mediatoriaus veiklą, valstybė ją pripažino.
Pareiškėja, be kita ko, prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams neprieštarauja Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kad naujas teisinis reguliavimas nukreiptas į praeitį ir paneigia asmenų, įgijusių teisinį statusą, teises ir teisėtus interesus.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad Įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Nauju teisiniu reglamentavimu buvo sukurta nauja mediacijos institucinė sistema ir įtvirtintos nuostatos, susijusios su griežtesniais reikalavimais, taikomais mediatoriams, siekiantiems įsirašyti į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą ir teikti mediacijos paslaugas. Pabrėžia, kad mediaciją gali vykdyti tik tas mediatorius, kuris atitinka Įstatymo reikalavimus.
Akcentuoja, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo įsigaliojimo dieną Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 13P-124-(7.1.2) „Dėl Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įrašyti į Teismo mediatorių sąrašą teismo mediatoriai yra įrašomi į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą ir per vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos turi užtikrinti savo atitiktį šio įstatymo reikalavimams, nustatytiems asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, ir pateikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai tai patvirtinančius dokumentus. Pasibaigus šioje dalyje nustatytam terminui, šio įstatymo reikalavimų neatitinkantys asmenys išbraukiami iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo.
Pažymi, jog Teisėjų taryba 2018 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 13P-123-(7.1.2) patvirtino Mediatoriaus statuso suteikimo ir panaikinimo teisėjams tvarkos aprašą, kurio 2 punktu buvo nuspręsta pripažinti netekusiu galios Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 13P-124-(7.1.2), kuriuo buvo patvirtintas Aprašas su visais papildymais ir pakeitimais ir 5 punktu pavedama Nacionalinei teismų administracijai perduoti Tarnybai visus sukauptus duomenis apie teismo mediatoriaus statusą turinčius asmenis, kurie nėra teisėjai. Tarnyba, vadovaudamasi Pakeitimo įstatymo ir kitų minėtų teisės aktų nuostatomis, 2019 m. sausio 18 d. gavusi iš Nacionalinės teismų administracijos duomenis apie pareiškėjos statusą, įtraukė ją į Lietuvos mediatorių sąrašą su galimybe per vienerius metus užtikrinti savo atitiktį Įstatyme nurodytiems reikalavimams.
Tarnyba, įvertinusi, kad pareiškėjai nėra taikomos Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtys ir ji nėra laikiusi mediatoriaus kvalifikacinio egzamino, 2019 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. (8.3)NO-2-7288 informavo pareiškėją apie trūkumų pašalinimą bei, negavus duomenų, apie dėl neatitikimo teisės aktų reikalavimams kilsiančias pasekmes. Tarnybos teigimu, ji laikėsi visų teisės aktų nuostatų: kai pareiškėja nepateikė trūkstamos informacijos apie mediatoriaus kvalifikacinio egzamino išlaikymą per nustatytą terminą, Įsakymu išbraukė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo. Tuo pačiu pažymėdama, jog šis sprendimas neužkerta pareiškėjai kelio pašalinus trūkumus – išlaikius egzaminą ir pateikus Tarnybai kitus reikiamus duomenis, kreiptis į Tarnybą dėl pareiškėjos įrašymo į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą.
Nurodo, kad Tarnyba veikė teisės aktuose suteiktų įgaliojimų ir priskirtų funkcijų mediacijos administravimo srityje ir priėmė Įsakymą nenukrypdama nuo teisinio reglamentavimo. Tvirtina, jog pareiškėja į Teismo mediatorių sąrašą buvo įrašyta vadovaujantis poįstatyminiu aktu – Aprašu, kuris, Tarnybos nuomone, nesuteikė pareiškėjai ateityje teikti mediacijos paslaugas neribotai, netaikant iš esmės naujo reglamentavimo mediatoriaus veiklos legitimumui ir paslaugų teikimui. Tai, kad Įstatymas nustatė griežtesnius reikalavimus, taikomus asmenims, norintiems įsirašyti į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, nereiškia, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.
Pažymi, jog Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kuomet asmuo išbraukiamas iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje buvo nustatytas terminas užtikrinti savo atitiktį mediatoriams taikomiems reikalavimams ir nustatytos teisinės pasekmės jam pasibaigus. Atkreipia dėmesį į tai, jog buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Įstatymo įsigaliojimo dienos buvo įtraukti į Teismo mediatorių sąrašą ir kurie, vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, buvo įtraukti į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, t. y. šių asmenų atžvilgiu buvo nustatyta išlyga, jog jie iki 2020 m. sausio 1 d. gali teikti mediacijos paslaugas, nors ir neatitiko Įstatymo reikalavimų, tačiau su aiškia išlyga – per nustatytą terminą turi pašalinti mediatoriaus veiklos trūkumus. Tarnybos nuomone, toks terminas laikomas protingu ir pakankamu užtikrinti atitiktį Įstatymo reikalavimams.
Tarnyba laikosi pozicijos, jog pareiškėja, žinodama iki kada ji turi užtikrinti savo atitiktį Įstatymo reikalavimams, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą pašalintų mediatoriaus veiklos trūkumus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėja buvo išbraukta iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad Komisijos 2016 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 2D-82-(17.2) „Dėl teismo mediatoriaus statuso E. D. suteikimo“ pareiškėjai suteiktas mediatoriaus statusas ir pareiškėja buvo įrašyta į Teismo mediatorių sąrašus.
Tarnyba 2019 m. gruodžio 31 d. raštu „Dėl mediatoriaus veiklos trūkumų pašalinimo“ Nr. (8.3) NO-2-7288 „Dėl mediatoriaus veiklos trūkumų pašalinimo“ informavo pareiškėją, kad, įvertinus turimus duomenis, buvo nustatyta, jog pareiškėja nėra išlaikiusi mediatorių kvalifikacinio egzamino, todėl per 10 (dešimt) darbo dienų nuo rašto išsiuntimo dienos turi pateikti Tarnybai dokumentus, patvirtinančius atitiktį Įstatyme įtvirtintiems reikalavimams.
Kadangi pareiškėja rašte nurodytų trūkumų iki nustatyto termino nepašalino, Tarnyba 2020 m. vasario 3 d. priėmė įsakymą Nr. (3.20)M-99 „Dėl išbraukimo iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo“, kuriuo išbraukė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo. Ginčijamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148 (2018 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 1R-285 redakcija) patvirtintų Tarnybos nuostatų 17.5 papunkčiu.
Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad mediatorius – šio įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantis trečiasis nešališkas fizinis asmuo, kuris yra įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą ir padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti reikalavimai, asmenims siekiantiems įsirašyti į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, t. y. turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą (1 punktas); būti išklausę ne trumpesnius kaip 40 akademinių valandų mokymus mediacijos tema ne anksčiau kaip prieš penkerius metus iki kreipimosi dėl įrašymo į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą dienos (2 punktas); išlaikyti mediatorių kvalifikacinį egzaminą (3 punktas); būti nepriekaištingos reputacijos, atsižvelgiant į šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytus reikalavimus (4 punktas). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyti reikalavimai netaikomi teisėjams, turintiems trejų metų teisėjo darbo patirtį ir išklausiusiems ne trumpesnius kaip 16 akademinių valandų įvadinius mokymus mediacijos tema, ir socialinių mokslų daktaro laipsnį turintiems asmenims, kurie per paskutinius trejus metus iki kreipimosi dėl įrašymo į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą vedė mokymus mediacijos tema, kurių bendra trukmė ne mažiau kaip 100 akademinių valandų. Šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyti reikalavimai taip pat netaikomi asmenims, kuriems pagal Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės teisės aktus tos valstybės kompetentinga institucija yra suteikusi teisę teikti mediacijos paslaugas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas netaikomas advokatams, antstoliams ir notarams, turintiems trejų metų atitinkamai advokato, antstolio arba notaro darbo patirtį.
Ginčo byloje dėl to, jog pareiškėjai netaikomos Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtys, nėra. Kaip ir nėra ginčo, kad pareiškėja nėra išlaikiusi mediatoriaus kvalifikacinio egzamino.
Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo įsigaliojimo dieną Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 13P-124-(7.1.2) „Dėl Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įrašyti į Teismo mediatorių sąrašą teismo mediatoriai yra įrašomi į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą ir per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos turi užtikrinti savo atitiktį šio įstatymo reikalavimams, nustatytiems asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, ir pateikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai tai patvirtinančius dokumentus. Pasibaigus šioje dalyje nustatytam terminui, šio įstatymo reikalavimų neatitinkantys asmenys išbraukiami iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20, 21, 22 straipsnius ir šio straipsnio 7 dalį, įsigalioja 2019 m. sausio 1 d.
Taigi, Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Įstatymo įsigaliojimo dienos buvo įtraukti į Teismo mediatorių sąrašą ir kurie, vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, buvo įtraukti į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Šiems asmenims buvo nustatyta išlyga, kad jie mediacijos paslaugas gali teikti iki 2020 m. sausio 1 d., nors ir neatitiko Įstatymo reikalavimų, tačiau per nustatytą terminą turėjo užtikrinti atitiktį Įstatymo reikalavimams, nustatytiems asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą.
Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu mediatorius išbraukiamas iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo šiais atvejais: 1) kai mediatorius miršta; 2) mediatoriaus prašymu; 3) kai mediatorius nesilaiko šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo nuolat tobulinti kvalifikaciją ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nepateikia kvalifikacijos tobulinimą įrodančių dokumentų; 4) kai paaiškėja, kad mediatorius neatitinka šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ar šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių; 5) kai mediatorių veiklos vertinimo komisija priima sprendimą išbraukti mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo; 6) kai mediatorius per šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą terminą nepateikia prašymo įrašyti į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą.
Atsižvelgiant į paminėtas teisės aktų nuostatas bei į tai, kad pareiškėja per nustatytą terminą neužtikrino savo atitikties Įstatymo reikalavimams, nustatytiems asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, nepateikė įrodymų atsakovei, buvo tinkamai informuota, atsakovė pagrįstai, vadovaudamasi Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktu, išbraukė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo.
Pareiškėja, remdamasi teisėtų lūkesčių principu ir kitais bendraisiais principais, prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams neprieštarauja Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kad naujas teisinis reguliavimas nukreiptas į praeitį ir paneigia asmenų, įgijusių teisinį statusą, teises ir teisėtus interesus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo administracinės bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, į pareiškėjos nurodomus bendruosius principus jau buvo atsižvelgta įstatymo leidėjo, nustatant pakankamą vienerių metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį pareiškėja turėjo galimybę pašalinti mediatoriaus veiklos trūkumus. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) analogiško pobūdžio bylose dėl antstolių veiklos yra išaiškinęs, kad pareiškėja, žinodama, iki kada ji turi įvykdyti jai keliamus reikalavimus, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą atitiktų teisės aktų keliamus reikalavimus, todėl jos neveikimas ir iš to jai kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisinamos jos teisėtais lūkesčiais (žr., pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1923-08).
Be to, teisėjų kolegijos įsitikinimu, teisėtų lūkesčių principas nagrinėjamu atveju negali būti suvokiamas kaip reikalaujantis, kad bet kuris mediatorius, per teisės aktais nustatytą pereinamąjį laikotarpį nepašalinęs mediatoriaus veiklos trūkumų, ir toliau gali teikti mediacijos paslaugas. Akcentuotina, jog pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų ir kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03). Nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas įstatymu nustatė reikalavimus mediatoriams, atsižvelgė į susiklosčiusią situaciją bei nustatė pereinamąjį laikotarpį. Teisėjų kolegijos vertinimu, vienerių metų pereinamasis laikotarpis laikomas pakankamu bei protingu terminu mediatoriaus veiklos trūkumams pašalinti. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja, atsižvelgdama į teisės aktuose nustatytą pereinamąjį laikotarpį, privalėjo imtis visų veiksmų, kad iki nustatyto termino pabaigos pašalintų mediatoriaus veiklos trūkumus, todėl jai kilusios neigiamos pasekmės yra išimtinai jos elgesio pasekmė.
Pareiškėja remiasi lex retro non agit (iš lot. įstatymas negalioja atgal) principu pažymėdama, kad mediatoriaus statusas jai buvo suteiktas Komisijos Nutarimu. Taigi pareiškėja į Teismo mediatorių sąrašą buvo įrašyta Nutarimu (poįstatyminiu teisės aktu), kuris, kaip teisingai atsiliepime pastebėjo atsakovė, nesuteikė pareiškėjai teisės teikti mediacijos paslaugas neribotai, netaikant naujo įstatyminio reglamentavimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pareiškėjos minimas principas nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas, nes teisiniai santykiai iki 2018 m. gruodžio 31 d. nebuvo susiformavę, todėl išvadai, kad įstatymų leidėjas, siekdamas plėtoti mediacijos institutą ir teikiamas mediacijos paslaugas (ne tik teismuose, bet ir ginčuose iki teismo), priimdamas Įstatymą, įsiterpė į susiformavusius teisinius santykius, pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija pažymi, jog mediacija – ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą. Mediacija, išskyrus teisėjų vykdomą teisminę mediaciją, yra profesinė veikla. Mediatorius – šio įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantis trečiasis nešališkas fizinis asmuo, kuris yra įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą ir padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą. Neteisminė mediacija – ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda teisme nesprendžiamo ginčo šalims taikiai spręsti šį ginčą. Privalomoji mediacija – mediacija, kuria įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti prieš kreipiantis į teismą dėl ginčo sprendimo. Teisminė mediacija – ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti šį ginčą teisme nagrinėjamoje byloje. Taigi iš to, kas išdėstyta matyti, jog iš dalies (privalomoji mediacija, kurios paslaugos apmokamos iš valstybės biudžeto) mediatorius vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama mediatoriaus statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę. Tokiu būdu, valstybė turi teisę nustatyti atitinkamus kvalifikacinius reikalavimus mediatoriui. Pažymėtina, kad tai buvo padaryta atsižvelgiant į situaciją ir suteikiant galimybę pereinamuoju laikotarpiu įgyvendinti keliamus reikalavimus mediatoriui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėja pati pasirinko elgesio modelį, prieštaraujantį Įstatymo nuostatoms, tokiu būdu prisiimdama ir pasirinkto veikimo modelio pasekmes, todėl esant šioms aplinkybėms, skunde nurodytais pagrindais kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra pagrindo, todėl šis pareiškėjos prašymas netenkinamas.
Remdamasi proceso šalių argumentais, rašytiniais įrodymais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą Įsakymą, kurio naikinti pareiškėjos skunde nurodomais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas atmestas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos E. D. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.