Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras M. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog pinigai - 9500 Lt buvo ir yra laikomi byloje be jokio teisėto pagrindo, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2010-09-15 nutartimi nutarė bylą perduoti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai iš naujo spręsti klausimą dėl ieškovo nuosavybės teisių apribojimo, todėl prokuroras gavęs 2010-09-15 nutartį, nedelsiant - 2010-09-21 kreipėsi į Vilniaus m. 2 apylinkės teismą su prašymu pratęsti laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo 2010-09-21. Nei Vilniaus m. 2 apylinkės teismas, nei Vilniaus apygardos teismas nekonstatavo, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimo taikymas nėra būtinas ar netikslingas, jo nepanaikino, teismai akcentavo procesinių terminų pažeidimus tęsiant laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymą, tačiau šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimai nėra pagrindas teigti, kad tokiu būdu buvo padaryti kalti teisei priešingi veiksmai, dėl kurių ieškovui buvo padaryta jo reikalaujama atlyginti turtinė ir neturtinė žala. Aukštesnės instancijos teismo sprendimas panaikinti žemesnės instancijos nutartį nurodytais motyvais nėra pagrindas teigti, jog nuosavybės teisių apribojimo taikymas paminėtoje ikiteisminio tyrimo byloje buvo ar yra nepagrįstas. Laikotarpiu nuo 2010-07-17 iki 2010-08-05 nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas dėl tolesnio kratos metu paimtų pinigų likimo, tačiau baudžiamojo proceso nustatyto termino pažeidimas laikytinas pagrindu reikalauti žalos atlyginimo tik tuomet, kai egzistuoja visi keturi civilinei deliktinei atsakomybei kilti privalomi elementai: neteisėta veika, priežastinis ryšys, kaltė, žala. Nagrinėjamu atveju nei prokuroras, nei teismas savavališkai ieškovo pinigų nepaėmė. Krata ir pinigų išėmimas susijęs su paties ieškovo galimai neteisėtais veiksmais, todėl nenustačius pačios kratos ir pinigų paėmimo neteisėtumo fakto, akivaizdu, kad civilinės atsakomybės prasme nėra neteisėtos veikos. Atitinkamai ieškovas neįrodė ir pačios žalos egzistavimo, nes pinigai iš ieškovo buvo paimti dar 2008 metais, tačiau dėl to ieškovas jokių reikalavimų nereiškia. Atsižvelgiant į tai priimtinas atsakovo atsiliepimo motyvas dėl žalos fakto nebuvimo, nes laikinojo nuosavybės teisių apribojimo pagrindai nebuvo išnykę ir tuo metu, kai šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminas nebuvo pratęstas, todėl BPK numatyto procesinio termino pažeidimas ieškovui jokių turtinių teisių savaime nesukūrė. Ikiteisminis tyrimas nenutrauktas, tiriama veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų ir yra didelės apimties, teismų nutartimis laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas dėl ginčo lėšų tęsiamas ir toliau, nei kratos, nei laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymas nepripažintas neteisėtu, todėl nesant civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, ieškinys netenkintinas ( CK 6.246 str.- 6.250 str., 6.272 str. 1 d.)

Tais pačiais motyvais teismas atmetė ir ieškovo reikalavimus dėl neturtinės žalos bei delspinigių priteisimo. Konstatavus pagrindinio reikalavimo nepagrįstumą, išvestiniai reikalavimai negali būti tenkinami.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2008-01-10 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie LR VRM Vilniaus apskrities skyriuje (toliau FNTT) buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-0004-08 dėl neteisėtos juridinio asmens veiklos, tikrų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir sukčiavimo, dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 203 str. 2 d., 300 str. 1,3 d., 222 str. 1 d., 182 str. 1,2 d. Vilniaus m. apylinkės prokuratūros Pirmojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroras 2008-04-17 nutarimu, siekiant užtikrinti Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą, vadovaujantis LR BPK 116 str., 151 str. ir 152 str. bei BK 72 str., laikinai apribojo įtariamojo V. M. nuosavybės teises į 2008-01-14 kratos metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , rastus ir paimtus 9 500 Lt, nustatant visišką nuosavybės teisių apribojimą ir turto saugotoju paskiriant FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Finansų skyrių. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010-04-14 nutartimi pratęstas 2008-04-17 prokuroro nutarimu paskirtas laikinas V. M. nuosavybės teisių apribojimas nuo 2010-04-17 iki 2010-07-17. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010-08-11 nutartimi pratęsė laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą nuo 2010-08-11 iki 2010-11-05, tačiau ši nutartis buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2010-09-15 nutartimi, o V. M. nuosavybės teisių apribojimo klausimas perduotas spręsti iš naujo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai. Centrinė hipotekos įstaiga 2010-09-16 pažymėjimu informavo V. M. apie turto arešto akto išregistravimą iš Turto arešto aktų registro (b.l. 10). Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010-09-21 nutartimi tenkino prokuroro prašymą ir nustatė 3 mėnesių laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą V. M. turtui – 2008-01-14 kratos metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , metu rastiems ir paimtiems 9 500 Lt.

Kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindus (BPK 151 str.), materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalos, padarytos dėl prokuroro neteisėtų veiksmų (CK 6.272 str. 1 d.), apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos prokuroro veiksmais, atlyginimo.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatymu nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-364/2008).

Apeliantas nurodo, jog prokuroras negalėjo priimti nutarimo dėl nuosavybės teisių apribojimo 2010-08-05, nes tai draudė BPK 151 str. 6 d., t.y. prokuroras pažeidė įstatyme nustatytą procesinį terminą nurodytam veiksmui atlikti, dėl to negalėjo būti priimti vėlesni teismų procesiniai sprendimai dėl terminų pratęsimo, o teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė.

Pažymėtina, jog Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta, jog laikinas nuosavybės teisių apribojimas gali būti paskirtas civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti. Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 151 str. 1 d. laikinas nuosavybės teisių apribojimas gali būti skiriamas arba įtariamajam, arba pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui, arba fiziniam asmeniui, kuris turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą. Nuosavybės teisių apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kai nagrinėjama byla dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs, nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas. Be to, įstatymas nedraudžia ikiteisminio tyrimo teisėjui, net ir pasibaigus nustatytam laikino nuosavybės teisės apribojimo terminui, tačiau neišnykus šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindams, iš naujo paskirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą.

Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už prokuroro veiksmus nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar padarytas procesinės teisės normų pažeidimas – procesinio termino praleidimas buvo esminis jį vertinant pritaikytos laikinos procesinės prievartos priemonės – nuosavybės teisių apribojimo kontekste, sprendžiant ar ji buvo pritaikyta teisėtai ir pagrįstai, ar nebuvo išnykę ar pasikeitę jos taikymo pagrindai ieškovo nurodomu periodu. Kaip matyti iš teismų priimtų procesinių sprendimų, juose buvo konstatuota, kad prokuroras pažeidė procesinį terminą kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl laikinos procesinės prievartos priemonės pratęsimo, tačiau taip pat buvo pažymėta, kad toks pažeidimas nėra esminis, nes laikino nuosavybės teisių apribojimo pagrindai kreipimosi į ikiteisminio tyrimo teisėją pagrindai nėra išnykę ar pasibaigę. Esant tokioms teismų nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas ieškovui buvo taikytas nesant tam teisinio pagrindo.

Be to, pažymėtina, kad ieškovas, reikalaudamas atlyginti jam jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, šį reikalavimą iš esmės grindžia ne nurodytu laikotarpiu, bet kitu – kai Centrinė hipotekos įstaiga jį informavo apie turto arešto akto išregistravimą, t.y. 2010-09-16, ir iki 2010-09-21, kai buvo priimta nutartis pratęsti laikiną nuosavybės teisių apribojimą, nurodydamas, kad būtent šiuo laikotarpiu jam atsirado teisėti lūkesčiai atgauti areštuotus pinigus. Tokiu būdu kolegija sprendžia, kad esant aukščiau nurodytam procesinės teisės pažeidimui, tačiau ieškovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad dėl to pažeidimo jam buvo padaryta žala, sprendžia, kad minėta ieškovo aplinkybė yra neįrodyta, todėl atmestina.

Tačiau kolegija, peržiūrėdama pirmosios instancijos teismo motyvus dėl atsakovo atliktų procesinių veiksmų vertinimo laikotarpiu nuo 2010-09-16 iki 2010-09-21, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl to, kad pinigai nebuvo laikomi be teisėto pagrindo, nes, pasak teismo, Vilniaus apygardos teismui 2010-09-15 nutartimi nutarus bylą perduoti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai iš naujo spręsti klausimą dėl ieškovo nuosavybės teisių apribojimo, todėl prokuroras, gavęs šią nutartį, nedelsdamas – 2010-09-21 kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą su prašymu pratęsti laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą, skaičiuojant nuo 2010-09-21, yra neteisinga, todėl šie motyvai sprendime keistini. Teisėjų kolegija pažymi, kad laikotarpiu nuo 2010-09-16, kai buvo išregistruotas turto arešto aktas iš Centrinės hipotekos įstaigos, iki 2010-09-21, kai buvo priimta nutartis dėl nuosavybės teisių apribojimo trims mėnesiams, pinigai ieškovui buvo negrąžinami be teisėto pagrindo, nes šiuo laikotarpiu nutartis, kuria buvo pritaikyta laikina procesinė prievartos priemonė – nuosavybės teisių apribojimas buvo panaikinta, turtui taikytas areštas taip pat panaikintas išregistravus turto arešto aktą iš Centrinės hipotekos įstaigos. Tačiau šio motyvo pirmosios instancijos teismo sprendime keitimas nekeičia teismo padarytos pagrindinės išvados, jog tokiais prokuroro veiksmais nebuvo padaryta turtinė ir neturtinė žala ieškovui, neįrodžius žalos padarymo fakto bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos.

Teisėjų kolegija, įvertindama šioje byloje reikšmingas aplinkybes, kad pagrindai taikyti laikiną procesinę prievartos priemonę – nuosavybės teisių apribojimą nebuvo išnykę ar pasikeitę net ir tuo momentu, kai pinigai buvo negrąžinami ieškovui be teisėto pagrindo, nes nagrinėjamu atveju vyksta ikiteisminis tyrimas dėl sunkiems nusikaltimams priskirtinos nusikalstamos veikos tyrimo, ji yra didelės apimties, sprendžia, kad ieškovo teisių pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija nagrinėjamoje byloje.

Tuo tarpu net ir nustačius aukščiau nurodytus neteisėtus atsakovo veiksmus, nėra pagrindo konstatuoti, kad jie sąlygojo ieškovo prašomos atlyginti turtinės ir neturtinės žalos padarymą, kadangi į bylą nėra pateikti tokią žalą patvirtinantys įrodymai. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 9 500 Lt pinigų suma buvo paimta iš ieškovo ikiteisminio tyrimo metu 2008-01-14 atlikus kratą ir perduota saugoti FNTT prie Vidaus reikalų ministerijos, nenustatyta, kad krata ir pinigų paėmimas įvyko neteisėtai. Tokiu būdu teismui nebuvo pagrindo padaryti išvadą, kad ginčo laikotarpiu nuo 2010-09-16 iki 2010-09-21 ieškovui negrąžinus minėtos pinigų sumos, jam buvo padaryta 9 500 Lt turtinė žala, kadangi į bylą nėra pateikta duomenų, jog šie pinigai būtų paimti ir saugomi neteisėtai, priešingai, per visą ginčo laikotarpį buvo pabrėžiamas nuosavybės teisių apribojimo būtinumas ir tikslingumas atsižvelgiant į tai, kad tiriamas sunkus nusikaltimas, kuris yra didelės apimties ir t.t. Neturtinės žalos padarymo faktas ir tai, kad ją sąlygojo prokuroro veiksmai, šioje byloje taip pat neįrodyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad nenustatytas žalos faktas, o kadangi apeliaciniame skunde iš esmės neginčijamos šios teismo nustatytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.