Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Svet­la­nos Jurgaitienės, Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas) ir Valdo Vitunsko,

vie­šame teismo po­sė­dy­je ape­lia­ci­ne tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal Kauno apy­gardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės V. Š. apeliacinį skun­dą dėl Kauno apy­lin­kės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. Č. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį, iš­tei­sinta, kadangi nepadaryta veika, tu­rinti baudžiamojo nusižengimo požymių (Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo pro­ceso ko­dek­so (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. Č. buvo kaltinama tuo, kad 2017 m. liepos 18 d., (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo narkotinių medžiagų – mor­fino, kurio masė 0,010 g, kuris buvo ampulėje su užrašu „Morphin“ su bespalviu skysčiu, ir fen­ta­ni­lio, kurio masė 0,0001 g, kurio buvo ampulėje su užrašu „Fentanilis“ su bespalviu skysčiu, netei­sėtai laikė namuose adresu: (duomenys neskelbtini), kol, gavus informaciją apie narkotines medžiagas, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panemunės poli­ci­jos komisariato Veiklos skyriaus vyresnieji tyrėjai V. S. ir K. K. jas paėmė, t. y. buvo kal­ti­na­ma padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straips­nio 2 dalyje.Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad J. Č. veikoje nėra būtinųjų jai inkriminuojamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų po­žy­mių visumos. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pro­ku­ro­rė V. Š. prašo panaikinti Kauno apy­lin­kės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nuos­prendį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti J. Č. kalta pada­rius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jai 45 MGL, t. y. 2 250 eurų baudą. Vadovaujantis BK 67, 68² straipsniais paskirti baudžiamojo poveikio prie­monę ir atimti teisę dirbti gydytoja, t. y. atimti gydytojo licenciją 2 metams. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkami vertino kaltinamosios, liudy­tojų parodymus ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, išvadas padarė ignoruodamas kaltinimo argumentus ir remdamasis išimtinai gynybos argumentais, o tokia teismo pozicija prieštarauja EŽTT praktikai.Prokurorės teigimu, teismas iš esmės pripažino objektyvių nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, požymių buvimą, t. y. kad kaltinamoji neteisėtai įgijo bei laikė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų neturėdama tikslo jų platinti, tačiau konstatavo sub­jek­tyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių nebuvimą. Tokie išteisinamojo nuos­pren­džio motyvai nepagrįsti. (duomenys neskelbtini) rašte nuro­dy­ta, kad (duomenys neskelbtini) narkotiniai preparatai skiriami, išduodami, aps­kai­tomi ir saugomi vadovaujantis (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl narkotinių vaistinių preparatų išrašymo, apskaitos, saugojimo ir panau­do­ji­mo tvarkos“ nustatyta tvarka. Ši tvar­ka nenumato, kad gydytojai ar gydytojai rezidentai turėtų teisę visiškai disponuoti narko­ti­niais vaistiniais preparatais. (duomenys neskelbtini) neturi duomenų, kad rezidente J. Č. būtų pažeidusi (duomenys neskelbtini) galiojančią narkotinių vaistinių preparatų išrašymo, apskaitos, saugojimo ar panaudojimo tvarką. Skunde pabrėžta, kad pati kaltinamoji neneigė aplinkybės, jog minėtus narkotinius vaistinius preparatus laikė, o tai sudaro vieną BK 259 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.Teismas nevertino, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios J. Č. parodė, kad matydama nar­kotinių medžiagų perteklių, nepranešdama klinikos va­do­vams ar gydytojui A. P., narkotinių medžiagų apskaitos žurnaluose nurodė tik­rovės neatitinkančius duomenis. J. Č. turėjo galimybę mi­nė­tas medžiagas grąžinti dar kelis kartus vėliau budėdama, tačiau sąmo­nin­gai to nedarė.Skunde taip pat teigiama, jog analizuojant kaltinamosios parodymus, matyti, kad nusikals­tamą veiką ji darė apgalvotai, suprasdama, kad gydytojai ir rezidentai narkotinėmis medžia­gomis negali pilnai disponuoti. Tai yra J. Č., žinodama kaip minėtos medžiagos veikia žmogaus sveikatą, suprasdama, kad tokias medžiagas laikyti, vartoti ne gydymo tikslais yra draudžiama, neteisėtai paėmė iš gydymo įstaigos narkotines medžiagas, parsinešė jas namo ir neteisėtai laikė iki 2017 m. liepos 25 d.Teismas kaltės nebuvimą grindžia ir kaltinamosios darbo intensyvumu bei nuovargiu. Pro­kurorė pažymi, jog teismų praktikoje šios aplinkybės neeliminuoja bau­džiamosios atsa­ko­my­bės. Pagal ka­sacinio teismo praktiką narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymo vei­kai inkri­mi­nuo­ti įtakos neturi tai, kad neteisėtai laikytos medžiagos kaltininkui nepriklausė, jei nus­ta­tyta, jog jis suvokė, kad jo turimos medžiagos yra psichotropinės ir (ar) narkotinės (kasa­ci­nė nutartis Nr. 2K-131/2008). Teismas kaip vieną iš išteisinimo motyvų nurodė (duomenys neskelbtini) J. Č. nepažeidė narkotinių vaistinių preparatų iš­ra­šymo, apskaitos, saugojimo ir panaudojimo tvarkos, kad nenustatytas šių preparatų din­gi­mas ar perteklius, o taip pat nepriekaištingą J. Č. charakteristiką, po įvykio atliktą jos paaukštinimą pareigose į gydytojos vyresniosios rezidentės pareigas. Prokurorės teigi­mu, minėtos teismo išvados nešalina baudžiamosios atsakomybės.Teismas nevertino aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) ir negalėjo nustatyti narkotinių vaistinių pre­pa­ratų išrašymo, apskaitos, saugojimo ir panaudojimo tvarkos pažeidimų, kadangi kal­ti­na­mo­ji apskaitos dokumentuose melagingai nurodė, kad narkotinių medžiagų netrūksta. Teismas netinkamai aiškindamas ir tai­kydamas baudžiamąjį įstatymą, priėjo išvados, t. y., kad tei­gia­ma kalti­na­mosios charakteristika yra vienas iš argumentų, leidžiančių konstatuoti tyčios nebuvimą jos veiksmuose.Skunde taip pat nesutinkama ir su teismo argumentu, kad J. Č. po įvykio paaukštinta pareigose. J. Č. vyresniąja rezidente tapo įvyk­džius rezidentūros studijų programą, bet ne darbdavio iniciatyva dėl kaltinamosios pa­reigingumo ir profesionalumo ją paaukštinus pa­reigose.Teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad rastų pas kaltinamąją narkotinių me­džia­gų kiekis labai mažas, tačiau pagal 1961 m. Bendrosios konvencijos 1 sąrašo II sąrašą „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams“ rastų pas J. Č. 0,0001 g fentanilio ir 0,010 g morfino kiekis yra pakankamas, dėl kurio bau­džia­masis įstatymas numato atsakomybę pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, patvirtino skundo argumentus. Išteisintoji ir jos gy­nėjas prašė apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės V. Š. ape­liacinis skundas atme­tamas.Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pa­grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis tai­syk­lė­mis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsi­ti­ki­nimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, va­dovaudamiesi įs­ta­tymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir neša­lišku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu. Duomenų pri­pa­ži­ni­mas įrodymais ir įro­dy­mų ver­­tinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiai nu­ken­tė­ju­siajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių ap­lin­ky­bių vertinimo, nelai­ky­tina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pa­žei­dimu.BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo at­ve­ju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziu­muo­ja­ma, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų prak­ti­ko­je, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prie­­lai­domis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kal­ti­namojo kaltę padarius nusikalstamą vei­ką ir kitas svarbias bylos aplinkybesTeisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vien objektyviųjų požymių nustatymas dar nėra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsa­komybėn pagal BK 259 straipsnį, jeigu nenustatoma jo kaltė, spren­džia, kad J. Č. iš­tei­sinta pa­grįstai.Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, per­dirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų netu­rė­damas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straips­nyje, subjektyvusis požymis – kaltė – yra tiesioginė tyčia, t. y. asmuo suvokia pavojingą nu­si­kalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais.Nagrinėjamu atveju nustatyti objektyvieji J. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos, įtvir­tintos BK 259 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai – neteisėtas narkotinių medžiagų mor­fino ir fentanilio įgijimas ir laikymas byloje teismo nustatytomis aplinkybėmis. Tačiau, priešingai nei teigiama prokurorės skunde, nagrinėjamoje byloje įvairių įrodymų šaltinių pa­grindu nustatytos objektyvios faktinės aplinkybės nepatvirtina, jog J. Č. įgijo ir laikė narkotines medžiagas, suvokdama, kad savo veiksmais neteisėtai jomis disponavo ir kad to siekė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra surinkta in­forma­tyvių ir patikimų išteisintosios tyčios turinį bei kryptingumą atskleidžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog J. Č. padarė nusikalstamą veiką. Aukštesnės instan­cijos teismas pažymi, jog apylinkės teismas, išteisindamas ją pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, laikėsi šio nusikaltimo įrodinėjimui būtinų reikalavimų.Apeliaciniame skunde teigiama, jog (duomenys neskelbtini) raš­te nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) narkotiniai preparatai skiriami, išduodami, aps­kaitomi ir saugomi vadovaujantis (duomenys neskelbtini) įsa­ky­mu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl narkotinių vaistinių preparatų išrašymo, apskaitos, saugojimo ir pa­nau­dojimo tvarkos“ nustatyta tvarka. Ši tvar­ka nenumato, kad gydytojai ar gydytojai rezidentai tu­rėtų teisę visiškai disponuoti narko­ti­niais vaistiniais preparatais. Kolegija sutinka, jog gy­dy­tojai ir rezidentai neturi teisės visiškai laisvai disponuoti skyriuje esančiais vaistais, tačiau at­mes­dama šiuos skundo argumentus, pažymi, jog išteisintoji (duomenys neskelbtini), kur pacientai yra kritinės būklės ir kurių būklė nuolat ir staiga gali pasikeisti, todėl vais­tų įsidėjimo į chalato kišenę faktas negali būti vertinamas kaip įrodymas, jog išteisintoji tyčia ir viršydama savo įgaliojimus sąmoningai darė nusikalstamą veiką.Prokurorė taip pat teigia, jog J. Č. turėjo galimybę mi­nė­tas medžiagas grąžinti (duomenys neskelbtini) dar kelis kartus vėliau budėdama, tačiau sąmoningai to nedarė. Ko­legija pažymi, jog išteisintoji tik 2017 m. liepos 24 d. suprato per neatidumą iš darbovietės par­sinešusi morfino ir fentanilio ampules, kurios pagal savanorišką daiktų paėmimo protokolą iš jos namų buvo paimtos 2017 m. liepos 25 d. Taigi jų laikymo namuose trukmė buvo trum­pa. Bylos nagrinėjimo metu nėra paneigta, kad 2017 m. liepos 24 d. išteisintoji su S. P. smarkiai pykosi, pranešė jam nutraukianti 7 metus trukusią draugystę, todėl nėra pagrindo abejoti, kad sprendžiant asmeninių santykių problemas, išteisintoji apie morfino ir fentanilio ampules galėjo pamiršti. Byloje nėra jokių įrodymų, jų savo apeliaciniame skunde nenurodo ir pro­ku­rorė, kurie patvirtintų, kad J. Č. sąmoningai ir tyčia laikė ampules namuose ir nepar­­nešė jų atgal į darbą.Skunde taip pat teigiama, jog J. Č., žinodama kaip minėtos medžiagos veikia žmo­gaus sveikatą, suprasdama, kad tokias medžiagas laikyti, vartoti ne gydymo tikslais yra drau­džia­ma, neteisėtai paėmė iš gydymo įstaigos narkotines medžiagas, parsinešė jas namo ir netei­sė­tai laikė. Tačiau atmesdamas šiuos skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pažy­mi, jog aplinkybė, kad gydytoja rezidentė žino, kaip veikia morfinas ir fentanilis ir kad šias me­džia­gas vartoti ne gydimo tikslais yra draudžiama, niekaip negali patvirtinti aplinkybės, kad narko­tines medžiagas ji tyčia parsinešė namo ir ten laikė. Žinios apie narkotinių medžiagų poveikį, neįrodo jų neteisėto laikymo.Pažymėtina, kad morfinas ir fentanilis, kurių nusikalstamas disponavimas buvo inkriminuotas J. Č., nėra specialiai svaiginimuisi skirtos narkotinės medžiagos. Jos skirtos naudoti me­di­cininiais tikslais. Išteisintosios darbas susijęs su disponavimu šiomis medžiagomis. Šios aplinkybės taip pat patvirtina atsitiktinę jų patekimo į J. Č. namus tikimybę.Pro­kurorė pažymi, jog teismų praktikoje nei intensyvus darbas, nei nuovargis neeliminuoja bau­džiamosios atsakomybės ir nepaneigia žinojimo, kad laikomos ribotos civilinės apy­var­tos – nar­kotinės, medžiagos, taip pat teigiama asmens charakteristika negali paneigti asmens kal­tės padarius nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija pažymi, jog J. Č. išteisinta ne dėl nuo­var­gio, didelio darbo krūvio ar teigiamos charakteristikos. Pirmosios instancijos teis­mas pa­grįs­tai nurodė, jog išteisintoji, supratusi, kad yra vaistinių preparatų perteklius, juos įsidėjo į cha­lato kišenę norėdama vėliau išsiaiškinti, kaip su jais pasielgti. Dėl intensyvaus dar­bo rit­mo, apie kišenėje esančias ampules su narkotinėmis medžiagomis pamiršo, jas rado tik na­muo­se, besiruošdama skalbti rūbus. Šia kaltinamosios versija teismas neturi pagrindo netikėti, nes jos nepaneigia jokie kiti teisme ištirti įrodymai. Aplinkybės, susijusios su ištei­sin­tosios darbu krūviu, neeliminuoja baudžiamosios atsakomybės, minėtos aplinkybės tik patvir­tina išteisintosios versiją, kad minėtas ampules ji išsinešė neturėdama tyčios. Kaip teisingai pa­žy­mė­ta skundžiamame nuosprendyje, nenustatyta, kad kaltinamoji pati vartotų morfiną ar fen­ta­nilį, taip pat nėra duomenų, kad šias narkotines medžiagas būtų ketinusi platinti tre­tie­siems asmenims. Būtent šias teismo išvadas pagrindžia visos teigiamai išteisintąją charak­te­ri­zuo­jančios aplinkybės.Skunde taip pat nesutinkama ir su teismo argumentu, kad J. Č. po įvykio 2017 m. rug­pjūčio 1 d. paaukštinta pareigose. J. Č. vyresniąja rezidente tapo įvyk­džius rezi­den­tūros stu­dijų programą, bet ne darbdavio iniciatyva dėl kaltinamosios pa­reigingumo ir pro­fe­sio­na­lu­mo ją paaukštinus pareigose. Tačiau kolegija pažymi, jog remiantis apeliaciniame skunde mi­ni­mu (duomenys neskelbtini) nuta­ri­mu Nr. (duomenys neskelbtini) pa­tvir­tintu „(duomenys neskelbtini) rezidentūros studijų reg­la­mentu“, ku­riame nurodyta, kad vyresniuoju rezidentu tampama po kelių metų (priklausomai nuo studijų apimties) mokymosi konkrečioje studijų programoje. Rezidentas, pasirinkęs rezi­den­tūros ba­zę, tai suderina su rezidentūros koordinatoriumi, klinikos (katedros, instituto) at­sa­kingo už re­zi­dentūros studijų programą, kurioje studijuoja rezidentas, vadovu, ir prorek­to­riu­mi vete­ri­na­ri­jai arba prorektoriumi klinikinei medicinai. Rezidentūros koordinatorius parengia rezidento individualų rezidentūros studijų planą ir nurodo ciklo vykdymo vietą. Ciklo metu at­likto dar­bo apskaitai rezidentas pildo Universiteto nustatytos formos dienyną. Ciklo metu re­zidento įgy­tos teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai bei gebėjimai vertinami pažymiu dešim­ties balų ver­tinimo sistemoje. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) studijų programos apraše nurodyta, jog rezidentūros studijų eigoje taikomas formuojantysis vertinimas, kurį sudaro pažangusis vertinimas ir įskaita. Įskai­ta – dau­giakomponentis formuojantis vertinimas, kurį sudaro tam tikri privalomi atsiskai­ty­mai. Taigi, kaip matyti iš aptariamo reglamento nuostatų, siekiant tapti vyresniuoju rezidentu, būtina atsiskaityti už ciklus bei kitus privalomus atsiskaitymus, kurie yra vertinami, taigi pro­ku­rorės argumentas, kad asmenys savaime, vadovaujantis studijų reglamentu, tampa vyres­niai­siais rezidentais, atmetamas kaip nepagrįstas.Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad pas J. Č. rastų 0,0001 g fentanilio ir 0,010 g morfino kiekis yra pakankamas, dėl kurio bau­džia­masis įstatymas numato atsa­ko­mybę pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tačiau kaip jau buvo minėta, vien objektyviųjų požymių nustatymas dar nėra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn.Teisėjų kolegija spren­džia, kad apylinkės teismas tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrody­mais ir rašytine bylos me­džiaga, pakankamai ir objektyviai juos išanalizavo bei įvertino, padarė ištir­tus įro­dy­mus ati­tin­kančias išvadas ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, todėl tenkinti prokurorės apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.