- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-03-14
- Bylos Nr.
- A-63-2434-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- L. M., Ž. A.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. M. ir Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir Ž. A. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujami Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl kompensacijos išmokėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai L. M. ir Ž. A. (toliau – ir pareiškėjai) skundais (I tomas, b. l. 5 – 9, 68 – 72, 148 – 151, 154 – 157, 186 – 190, III tomas, b. l. 180) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Policijos departamentas) kompensaciją (žalą) vietoje uniformos už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. spalio 8 d. pareiškėjos L. M. naudai 3 643,07 Lt, pareiškėjo Ž. A. naudai 2 912,14 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodė, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. dirbo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos miesto VPK) 4-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 17 straipsnį paskyrus asmenį į pareigas, jam turi būti išduodama uniforma. Paaiškino, kad Ž. A. tarnybinė uniforma paskutinį kartą buvo išduota 1998 m. spalio mėnesį, L. M. nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio uniforma nebuvo išduota nė karto. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija. Pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministras 1994 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 157 patvirtino Instrukciją dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams (toliau – ir Instrukcija), kuria nustatė 80 procentų kompensacijos dydį, o 1998 m. gruodžio 4 d. įsakymu dydis sumažintas iki 30 procentų. Vidaus reikalų ministrui 1999 m. gruodžio 22 d. priėmus įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“, kurio 1 punktu piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus buvo pavesta spręsti Ministerijos struktūrinių padalinių vadovams, atsakovas nutraukė kompensacijos mokėjimą. Pareiškėjų nuomone, pagal Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatas atsakovas turėjo aprūpinti pareiškėjus tarnybine uniforma, o neįvykdęs pareigos – privalo sumokėti kompensaciją. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) įstatymų nustatyta tvarka paskelbtos nebuvo. Pabrėžė, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, policijos pareigūnų reikalavimams dėl kompensacijos išmokėjimo turi būti taikomos Civilinio kodekso ir Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbdavio padarytos žalos atlyginimo klausimus. Paaiškino, kad dėl kriminalinės policijos darbo specifikos drabužiai greitai nusidėvi, įgyja nemalonų kvapą.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 35 – 37, 98 – 100, 192 – 194, III tomas, b. l. 186 – 189) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“, Vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų uniformos mokėjimo tvarkos“ nuo 2003 m. spalio 1 d. yra netekę galios, todėl negali būti taikomi. Atitinkamai ir Taisyklės, kadangi nebuvo įstatymų nustatyta tvarka paskelbtos, neįgavo norminio pobūdžio, todėl negali pažeisti pareiškėjų teisių ar teisėtų interesų. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. V?606 nebuvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir neįgavo savo norminio pobūdžio, todėl nepažeidžia pareiškėjų teisių. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai reiškia reikalavimą sumokėti kompensaciją daugiau negu už trejus metus, atsakovas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 2 dalies, Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis, reikalavo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarime Nr. 62 įtvirtinta ne imperatyvi, o dispozityvi teisės norma, suteikianti ne pareigą, o teisę vidaus reikalų sistemos įstaigoms mokėti piniginę kompensaciją vietoj uniformos kai kuriems pareigūnams, siekiant racionaliau panaudoti šiai įstaigai skirtus valstybės biudžeto asignavimus. Šis nutarimas tiesiogiai nesuteikia pareiškėjams teisės reikalauti piniginės kompensacijos, nes jis skirtas vidaus sistemos įstaigoms bei Vidaus reikalų ministerijai, kuriai pavesta nuspręsti, kokiais atvejais galima mokėti kompensaciją, nustatyti jos mokėjimo sąlygas bei tvarką. Vykdydama jai pavestą įpareigojimą, Vidaus reikalų ministerija 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 pavedė spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiems asignavimų valdytojams, atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant 1994 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 62 nustatytos uniformos vertės normos, t. y. iki 80 procentų uniformos vertės. Taigi šiuo įsakymu atsakovas nebuvo įpareigotas mokėti piniginę kompensaciją, o įpareigotas tik spręsti klausimus dėl piniginės kompensacijos mokėjimo atsižvelgiant į turimas lėšas, skirtas piniginių kompensacijų mokėjimui, ir tik esant šioms lėšoms, jis galėjo spręsti apie piniginės kompensacijos mokėjimo sąlygas, tvarką bei dydį. Kadangi finansavimas buvo nepakankamas, lėšos piniginių kompensacijų mokėjimui vietoj uniformos nebuvo skiriamos, atsakovas pagrįstai nemokėjo pareiškėjai piniginių kompensacijų. Pažymėjo, kad aprūpinant policijos pareigūnus tarnybine uniforma, prioritetas teikiamas viešosios policijos pareigūnams, kurie vykdo viešojo pobūdžio policijos funkcijas ir privalo tarnyboje dėvėti uniformą, skirtingai nei kriminalinės policijos pareigūnai, kurie nevykdo viešojo pobūdžio policijos funkcijų, ir, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354 bei 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-767, tarnybos metu dėvi civilius drabužius. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. V-606 ir juo patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės yra individualus teisės aktas, todėl, vadovaujantis įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio nuostatomis šis teisės aktas nebuvo paskelbtas oficialiame leidinyje. Vadovaujantis Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklių nuostatomis, iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija pareigūnams gali būti išmokama tik tuo atveju, kai nustatoma aplinkybė, jog pareigūnas turi tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą, ir aplinkybė, jog turimos bei tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Tik esant šioms aplinkybėms, pareigūnas gali kreiptis su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo į policijos įstaigos vadovą, kuris priima sprendimą tenkinti ar netenkinti policijos pareigūno prašymą, o tuo atveju, jei prašymas yra tenkinamas – parengia ir pateikia paraišką Lietuvos policijos logistikos centrui (toliau – ir Logistikos centras). Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju aukščiau paminėtos sąlygos nėra įvykdytos, nes Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas neteikė Logistikos centrui paraiškų dėl piniginės kompensacijos už tarnybines uniformas. Manė, jog pareiškėjai nenurodė visų aplinkybių, būtinų žalos atlyginimui. Policijos departamentas pažymėjo, kad prašymas atlyginti žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, būtų pagrįstas, jei būtų nustatyti Policijos departamento neteisėti veiksmai (neteisėtas neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp šių neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nesant bent vienos iš anksčiau nurodytų sąlygų, nėra ir teisės į turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjai kildina žalą iš neteisėto neveikimo. Pagal Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė už neteisėtą neveikimą atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos. Atkreipė dėmesį į tai, kad vien neteisėtų veiksmų buvimas nėra pakankamas pagrindas reikalauti atlyginti žalą. Visų pirma, turi būti įrodytas pačios žalos buvimo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėto neveikimo ir atsiradusios žalos. Taikant civilinę atsakomybę, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais (Civilinio kodekso 6.247 str.). Atsakovas sprendė, kad pareiškėjai reikalauja nuostolių atlyginimo, pažymėjo, kad jie nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių pačios žalos buvimo faktą, nepaaiškino, kokiu būdu jų atžvilgiu pasireiškė žala dėl neišduotos tarnybinės uniformos. Pabrėžė, kad nepriklausomai nuo to, ar yra išduota tarnybinė uniforma, ar ne, pareiškėjai tarnybos metu nedėvi tarnybinės uniformos, kadangi jie dirba kriminalinėje policijoje, kuri pagal Policijos generalinio komisaro nustatytas tarnybinės uniformos dėvėjimo taisykles tiek 2004 m., tiek 2006 m. priklauso neuniformuotai policijai, o kriminalinės policijos pareigūnai tarnybos metu dėvi civilinius drabužius. Pareiškėjų nurodytas žalos dydis yra nepagrįstas, kadangi iš pateiktų argumentų yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu skaičiuodami turtinę žalą pareiškėjai remiasi neišduotos tarnybinės uniformos kaina, o ne savo turėtų nuostolių paskaičiavimu. Nurodė, kad pareiškėjai tik nurodė tarnybinės uniformos neišdavimo faktą bei savo nuožiūra įvertino patirtą žalą, bet nepagrindė ir nepateikė jokių įrodymų dėl priežastinio ryšio buvimo tarp neišduotos tarnybinės uniformos ir patirtos žalos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 25 – 26, 88 – 89) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606, 3 punktas nustato, jog kompensacijos mokamos tik tiems policijos pareigūnams, kurie turi tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą. Kadangi Logistikos centras Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos pareigūnų nėra aprūpinęs naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis, pareiškėjai nėra įgiję teisės į piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu (IV tomas, b. l. 6 – 11) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis byloje esančiais dokumentais, nustatė, kad pareiškėjai nuo 2003 m. gegužės 1 d. dirba Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 4-jo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjais. Tarnybinė uniforma Ž. A. pasikeitus laipsniui buvo išduota 1998 metų spalio mėnesį, L. M. nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. sausio mėnesio tarnybinė uniforma nebuvo išduota. Iš Logistikos centro Tarnybinės uniformos skyriaus 2006 m. spalio 23 d. rašto Nr. 141-S-1457 matyti, kad Logistikos centras nėra aprūpinęs naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos pareigūnų. Iš Logistikos centro Tarnybinės uniformos skyriaus 2006 m. gruodžio 4 d. rašto Nr. 141-S-1644 matyti, kad paraiškų iš Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato dėl piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo 2004 ? 2006 m. negavo. Policijos departamentas 2007 m. vasario 22 d. raštu Nr. 5?S?1635 pareiškėjų atstovą informavo, kad nuo 1999 m. iki 2006 m. policijos pareigūnams nemokėjo piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą. Pareiškėjai 2007 m. sausio 12 d. pateikė Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkui tarnybinius prašymus dėl kompensacijos už tarnybines uniformas, į kuriuos šis atsakė 2007 m. liepos 25 d. raštais Nr. 34?S-355 ir nurodė, kad Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui nėra skirta lėšų kompensacijoms už tarnybinę uniformą mokėti. Rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“. Pažymėjo, jog kompensacijos mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato Vidaus reikalų ministerija. Vykdant šį nutarimą vidaus reikalų ministras 1994 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 157 patvirtino Piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams instrukciją, o 1998 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 478 – jos pakeitimą. Šie aktai panaikinti 1999 m. gruodžio 22 d. vidaus reikalų ministrui priėmus įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“. Piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą mokėjimo tvarką ir sąlygas Policijos departamento pavaldžiose įstaigose reglamentuoja Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės, patvirtintos 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606. Atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. rugsėjo 13 d. rašte, adresuotame pareiškėjų atstovui, nurodyta, jog Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos pareigūnų (pareiškėjai priskiriami Kriminalinės policijos pareigūnams) Lietuvos policijos logistikos centras nėra aprūpinęs naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis, todėl jie nėra įgiję teisės kreiptis su prašymais dėl piniginės kompensacijos, todėl ir paraiška dėl kompensacijų nebuvo ruošiama. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai L. M. tarnybinė uniforma išduota 2007 m. sausio mėn., taigi jos atžvilgiu Policijos departamento 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. V-606 nuostatos už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. spalio 8 d. negalėjo būti taikomos, nes turimos ir tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas nepasibaigė ir jai pagal anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą nepriklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad Ž. A. pirmą kartą uniforma išduota 1996 m., o pasikeitus laipsniui 1998 m. buvo išduotas kitas uniformos komplektas. Pagal atsakovo pateiktą informaciją Ž. A. tam tikras uniforminės aprangos dalis turėjo gauti: 2003 m. (gavo 2007 m.), 2004 m. (gavo 2007 m.), 2005 m. (gavo 2007 m.), 2006 m. (gavo 2007 m.), 2007 m. (tačiau negavo). Taigi, 1998 m. pareiškėjui išduotos seno pavyzdžio uniformos dalių dėvėjimo normos 2003 m. jau buvo pasibaigusios. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai – daiktaraštis bei seno pavyzdžio išduotų uniformų dėvėjimo normos, kurios patvirtintos Vidaus reikalų ministro 1993 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 89. Periodu nuo 1998 m. iki 2004 m. kompensacijos klausimas buvo išspręstas Vyriausybės ir jos pavedimu Vidaus reikalų ministro. Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarime Nr. 62 įtvirtinta nuostata, kad kai kuriems vidaus reikalų sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės kompensacija, o kompensacijos mokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Vidaus reikalų ministerija. Vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 nurodyta spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiesiems asignavimų valdytojams, taip pat ir Policijos departamentui, kuris komisariatų atžvilgiu yra vyriausiasis asignavimų valdytojas. Vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 690 reglamentavo piniginių kompensacijų mokėjimo klausimus, kai uniforma visai neišduodama, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui šis įsakymas jokių teisinių padarinių nesukėlė, kadangi uniforma jam buvo išduota 1998 m. Atkreipė dėmesį, kad Policijos generalinis komisaras, vykdydamas Vidaus reikalų ministro įsakymą Nr. 690, priėmė 1999 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 397, kuriuo nuspręsta policijos pareigūnams piniginių kompensacijų nemokėti, o uniforminę aprangą išduoti tik viešosios policijos pareigūnams. Nurodomas tokio sprendimo terminas – kol bus sureguliuotas uniforminės aprangos aprūpinimo finansavimas. Šis įsakymas buvo panaikintas 2002 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 609. Teismo nuomone, pareiškėjui apranga pagal šį įsakymą negalėjo būti išduota, nes jis nuo 1997 m. dirbo kriminalinės policijos skyriuje, kurios pareigūnai priskiriami neuniformuotai policijai, o įsakyme buvo pasakyta, kad uniformos išduodamos tik uniformuotos policijos pareigūnams. 1998 metų pavyzdžio uniforma pakeista 2004 metais Vyriausybės nutarimu ir nuo 2004 metų turėjo būti išduodama naujo pavyzdžio uniforma. Tuo metu pareiškėjui išduotos seno pavyzdžio uniforminės aprangos, kai kurių dalių dėvėjimo normos buvo pasibaigusios. Minėtame Vyriausybės nutarime numatyta, kad senojo pavyzdžio tarnybinė uniforma dėvima, kol bus išduota nauja. Akcentavo, kad pasibaigus 1998 metais gautų atskirų uniforminių daiktų dėvėjimo normai, dar iki 2004 metų naujos uniformos patvirtinimo, pareiškėjui nebuvo išduotos nei atskiros uniforminės aprangos dalys, nei už neišduodamas dalis išmokėta kompensacija, taip pat nebuvo siūloma pakeisti nusidėvėjusias uniforminės aprangos dalis naujomis, kadangi nuo 1999 metų gruodžio mėnesio ir 2004 metų gruodžio mėnesio kompensacijų mokėjimas tokiu atveju, kai nekeičiamos nusidėvėjusios uniformos dalys, nebuvo numatytas teisės aktais. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 24 d., kai buvo priimtas 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. V-606, pareiškėjui Ž. A. piniginė kompensacija už uniformą nepriklausė. Teismas, vadovaudamasis nustatytais duomenimis, padarė išvadą, kad pareiškėjui Ž. A. Policijos departamento piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės, patvirtintos 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606, negali būti taikomos, nes jam naujo pavyzdžio uniforma buvo išduota tik 2007 m. Pagal 2004 m. gruodžio 24 d. patvirtintas taisykles pareigūnas privalėjo turėti tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą, pasibaigus dėvėjimo normai, pareigūnui turėjo būti išduodama (Taisyklėse – priklauso išduoti) nauja uniforma (ar jos dalis). Pabrėžė, kad Taisyklės pareiškėjui negalėjo būti taikomos, nes naujo pavyzdžio tarnybinė uniforma jam buvo išduota tik 2007 metų sausio mėn., o iki kreipimosi į teismą, t. y. 2007 m. spalio 8 d., naujai išduotos uniformos dėvėjimo normos buvo nepasibaigusios. Pažymėjo, kad pagal Taisyklių nuostatas, pirmoji sąlyga kompensacijai išmokėti yra ta, kad pareigūnas turi turėti tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą. Antroji sąlyga – turimos ir tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Šiuo atveju pareiškėjas Ž. A. nuo 2004 m. gruodžio 24 d. iki 2007 m. spalio 8 d. naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos neturėjo, uniformos ar jos dalių naudojimo terminas nepasibaigė, todėl teismas konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 24 d. iki 2007 m. spalio 8 d. pareiškėjui kompensacija už tarnybinę uniformą nepriklausė. Tai, kad atsakovas nesilaikė Statuto 46 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios pareigos aprūpinti pareigūną uniforma ir neišdavė pareiškėjui naujo pavyzdžio uniformos, teismo nuomone, sudarytų prielaidą žalai atsirasti. Rėmėsi Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, 6.246 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad vien neteisėtų veiksmų buvimas nėra pakankamas pagrindas reikalauti atlyginti žalą. Visų pirma, turi būti įrodytas pačios žalos buvimo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėto neveikimo ir atsiradusios žalos. Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Turtinė žala padaroma, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai; žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais. Šie, kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas). Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais (Civilinio kodekso 6.247 str.). Teismo nuomone, pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Taigi pareiškėjai neįrodė, jog neišdavus uniformos, jiems padaryta turtinės žalos. Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodomos sumos, kurios lygios neišduotos uniformos kainai, negali būti įrodymas, patvirtinantis padarytos žalos dydį. Pareiškėjai neįrodė, kad atsakovams neišdavus uniformos, jie patyrė turtinių nuostolių. Neįrodė, kad jie patys būtų įsigiję uniformas ir jų įsigijimui išleidę tam tikrą pinigų sumą, ar už tam tikrą sumą nudėvėjo rūbus, kad teismas galėtų spręsti klausimą dėl kainos kompensavimo. Be to, pažymėjo, kad pagal 2002 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 609 kriminalinės policijos pareigūnai priskiriami neuniformuotai policijai, o uniformos išduodamos tik uniformuotos policijos pareigūnams, o pagal 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354 patvirtintą Lietuvos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos taisyklių 5 punktą kriminalinės policijos pareigūnai (kaip šiuo atveju abu pareiškėjai) tarnybos metu dėvi civilinius drabužius, taigi šiuo atveju pareiškėjai neprivalėjo dėvėti uniformos, todėl, teismo vertinimu, žala jiems negalėjo kilti, o jeigu kilo tai ji neįrodyta.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu (IV tomas, b. l. 18 – 19) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas teismo nešališkumo, įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, principas, teismo sprendimas buvo prognozuojamas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką dėl žalos atlyginimo pareiškėjai turi tinkamai nurodyti turtinės ir neturtinės žalos dydį, o teismas privalo įvertinti kiekvieno reikalavimo pagrįstumą. Atsižvelgiant į teismų vaidmenį administracinėje byloje, teismas taip pat privalėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti, įpareigojant pareiškėjus patikslinti reikalavimo apimtį ir žalos rūšį, nes pareiškėjai turėjo teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, atsiradusį dėl tarnybos santykių.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau konstatavo, kad Policijos departamento 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. V-606 nuostatos negali būti taikomos santykiams, atsiradusiems iki įsakymo įsigaliojimo. Taip pat įsakymo nuostatos galioja tik tais atvejais, kai pareigūnas turi tinkamus dėvėti naujo pavyzdžio uniformos komplektus. Todėl nepagrįstas teismo sprendimas dalyje dėl 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. V-606 nuostatų taikymo nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. spalio 8 d. laikotarpiu, kai pareiškėjas Ž. A. turėjo seno pavyzdžio uniformos komplektą, o pareiškėja L. M. iš viso neturėjo.
3. Pareiškėjai nurodė tik žalos piniginę išraišką, tačiau nenurodė, ar tai turtinė, ar neturtinė žala. Neaišku, kaip teismas galėjo padaryti išvadą, kad pareiškėjai neįrodė turtinės žalos dydžio ir tuo pat metu nutylėjo, ar pareiškėjams padaryta neturtinė žala.
4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos (2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-264/2009, 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, 2008 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-111/2008).
5. Pareiškėjai turėjo teisėtų lūkesčių, kad atsakovas įvykdys įstatymo numatytą pareigą (aprūpins uniforma arba išduos naują komplektą) arba išmokės piniginę kompensaciją. Tai yra pakankamai aiškiai apibrėžtas pareiškėjų turtinis interesas. Teismas privalėjo ginti pareiškėjų interesus kaip socialinę garantiją, įtvirtintą Vidaus tarnybos statute, ir kaip nuosavybę.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (IV tomas, b. l. 23 – 25) prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nagrinėjamu atveju apeliantai nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog bylą nagrinėjęs teisėjas buvo suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, nurodytos aplinkybės, dėl kurių, jų nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, buvo apeliantams žinomos prieš pradedant nagrinėti šią bylą, apeliantų atstovui teismo posėdžio metu buvo paaiškinta jo teisė pareikšti nušalinimą teisėjui, bet nei apeliantų atstovas, nei apeliantai šia savo teise nepasinaudojo ir neišreiškė jokių abejonių dėt teismo nešališkumo. Dėl išvardintų priežasčių teismas neturėtų atsižvelgti į apeliantų išreikštus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.
2. Visiškai nepagrįsti apeliantų argumentai, kad teismas nesiaiškino, ar buvo reikalauta turtinės, ar neturtinės žalos atlyginimo, kadangi susipažinus su pareiškėjų skundu yra visiškai aišku, jog pareiškėjai pareiškė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, apie dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus pareiškėjai nebuvo užsiminę ir iš skundo turinio yra aiškiai matyti, kad bandė įrodyti patirtą turtinę žalą. Be to, pareiškėjai ir jų atstovas, advokatas, aiškiai piktnaudžiauja jiems suteiktomis teisėmis, bandydami įrodinėjimo naštą bei skundo pagrindo ir dalyko suformulavimo pareigą perkelti teismui, visiškai ignoruodami Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, keliamus skundo turiniui ir formai, kurių privalu laikyti pareiškėjams.
3. Nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad tarnybinė uniforma išduodama pareigūnų nuosavybėn, nes pareigūnas tarnybinę uniformą, tiek tinkamą dėvėti, tiek pasibaigus dėvėjimo terminui, negali savo nuožiūra valdyti, naudoti ir ja disponuoti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjai pagrindiniu ir patikslintu reikalavimu siekė gauti kompensaciją, kurią jie įvardija kaip žalą, kilusią iš neteisėtų atsakovo veiksmų, neišduodant tarnybinės uniformos.
Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas (įstatymas) vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas. Teismų praktikoje ( Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo adm. bylos Nr. A1-638/2005, A5- 826/2005, A11-798/2005) pripažįstama, kad tuo atveju, kai valstybės tarnautojas kreipiasi su reikalavimu dėl atlyginimo už tarnybą ar kitų su tarnyba susijusių sumų išieškojimo, atskirų administracinių aktų ar procedūrų ginčijimas nėra būtinas, pakanka jų teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo kaip pagrindo pareikštam piniginiam reikalavimui.
Priežastys, dėl kurių pareiškėjams nebuvo laiku išduota tarnybinė uniforma, reikšmingos tik tiek, kad nustatyti, ar patys pareiškėjai savanoriškai neatsisakė uniformų.
Nagrinėjamojoje byloje įrodymų, kad pareiškėjai patys atsisakė uniformų, nėra. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai nebuvo aprūpinti tarnybine uniforma dėl atsakovo kaltės, kuris neveikė taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymą.
Pareiškėjai patikslintu skundu ( 3 tomas, b.l. 180) prašė priteisti iš atsakovo- valstybės, atstovaujamos policijos departamento, kompensaciją, kurią jie įvardijo kaip žalą, už neišduotą tarnybinę uniformą už laikotarpį nuo 2003-05-01 iki 2007-10-08. Byloje neginčijama, kad pareiškėjai nurodytu laikotarpiu dirbo vidaus reikalų sistemoje ir kad tarnybinė uniforma jiems priklausė, tačiau nebuvo išduota.
Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Vidaus tarnybos statutas, kurio 46 straipsnio 1 dalyje ( originali redakcija) buvo numatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo dėvėjimo ir grąžinimo tvarka turėjo būti sureguliuota vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų ( Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 2 d.).
Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnis yra patalpintas Statuto dešimtame skirsnyje, reglamentuojančiame pareigūnų materialinį aprūpinimą, pensiją ir kitas socialines garantijas. Darytina išvada, kad aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacija vietoj jos, yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu, ar poįstatyminių aktų nebuvimu, nes įstatymas to nenumato, o Statutas aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis fakto su jokiomis sąlygomis nesieja.
Konstitucinis Teismas ne vieną kartą yra pabrėžęs, kad iš Statuto 3 straipsnio 8dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) įtvirtinto teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principo kyla prezumpcija, kad asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, jog valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pareigūnų pagal šį Statutą bei kitus įstatymus teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teisinėje valstybėje yra ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų (LVAT administracinė byla Nr14-1625/2005).
Kaip matyti iš pareiškėjų reikalavimo, jie prašo priteisi kompensaciją (žalą) už neišduotą tarnybinę uniformą. Pareiškėjai turėjo teisę gauti tarnybinę uniformą, tačiau jos negavo, todėl prašo atlyginti atsiradusius nuostolius-materialinę žalą, ją įvardindami kaip kompensaciją. (tomas 3, b.l. 180; Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „kompensacija“ aiškinamas kaip atlyginimas už nuostolius, o žodis „nuostolis“ kaip materialinė žala). Atsakovui nevykdant prievolės aprūpinti pareiškėjus tarnybine uniforma, atsirado pagrindas žalai atlyginti, t.y. kompensuoti patirtus materialinius nuostolius.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai uniforma buvo aprūpinti tik 2007 m.. Laikotarpis už kurį prašoma atlyginti žalą yra nustatytas ir atsakovas nei laikotarpio, nei nuostolių dydžio neginčija.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo atveju turėjo būti besąlygiškai vykdomos Statuto 46 straipsnio nuostatos.
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos ( tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
Pareiškėjai, negaudami įstatymu garantuotos tarnybinės uniformos dėl neteisėtų institucijos veiksmų, patyrė nuostolius, kurių dydis yra nustatytas pareiškėjų reikalavime, pagrįstame atsakovo pateiktais dokumentais. Šių sumų atsakovas neginčiją, todėl tenkinant pareiškėjų skundą minėtos sumos priteistinos iš atsakovo.
Pagal Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų ( ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo savo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, Civilinio kodekso 6.273 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Taigi įstatymu yra nustatytos nagrinėjamo teisinio santykio šalys tiek materialine, tiek procesine prasme. Pagal įstatymą atsakovu dėl žalos atlyginimo pareiškėjams yra valstybė, o jos atstovas-policijos departamentas.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovas nesilaikė Statuto 46 straipsnio 1 d. numatytos imperatyvios pareigos aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis ir neišdavė pareiškėjams naujo pavyzdžio uniformos ir tai sudarytų prielaidą žalai atsirasti. Tačiau teismas atmetė pareiškėjų reikalavimus, nurodydamas, kad pareiškėjai neįrodė, kad neaprūpinus jų tarnybine uniforma, jiems padaryta žala.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes toks vertinimas paneigtų Statuto 46 straipsnio 1 dalies prasmę.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normų nuostatas ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą, todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, pareiškėjų apeliacinį skundą tenkinant.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų L. M. ir Ž. A. apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą. Pareiškėjų skundą patenkinti. Priteisti iš valstybės, atstovaujamos policijos departamento, 3643,07 Lt L. M. ir 2912,14 Lt Ž. A. naudai.
Sprendimas neskundžiamas.