- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-29
- Bylos Nr.
- A-575-572-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00259-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, Lietuvos valstybei
- Pareiškėjas
- A. M.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam iš viso 8 336,77 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.
Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje valstybei taikytina civilinė atsakomybė, todėl tinkamu atsakovu laikytina ir Lietuvos valstybė.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atsiliepimu (b. l. 9–13) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Todėl atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojančius įstatymus. Nurodė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Pastebėjo, kad vienintelis tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje turi būti Lietuvos valstybė. Taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsniu, neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjui sudarė 5 052,44 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteisė 8 336,77 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Likusią skundo dalį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, teismas nustatė, kad atsakovas iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėju.
Teismas pažymėjo, kad laiką, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas darbo užmokestis, iš esmės nulemia DK 298 straipsnis. Teigė, kad teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms bei nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms. Remdamas tuo, teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl yra atnaujintinas.
Teismas pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, nes valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą ir neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokesti. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį būtinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika. Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos VTĮ 23 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Kadangi atsakovas veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl konstatavo, kad Lietuvos valstybės atsakomybė negalima.
III.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 40–42), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Teigia, kad ši nuostata analogiška DK 298 straipsnio nuostatai, nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas. 3 284,33 Lt sumai, susidariusiai už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. taikytinas senaties terminas, todėl priteistina suma yra 5 052,44 Lt.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 46–49) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, pateiktus pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nuo 2004 m. iki 2007 m. buvo neteisingai vykdoma viršvalandinio darbo apskaita, o teisingi perskaičiavimai įvykdyti 2007 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Tai matyti iš pirmosios instancijos teismui pateiktos pažymos Nr. 142-PAZ1-246. Todėl jis galėjo sužinoti apie jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ne anksčiau kaip 2007 m. rugpjūčio mėnesį. Atsakovo išduotojo pažymoje Nr. 142-PAZ1-1120 nurodyti klaidinantys duomenys, kadangi joje nurodytos už viršvalandinį darbą neišmokėtos sumos 2004-2007 m. (9 eilutė) aktualiu laikotarpiu realiai net nebuvo skaičiuojamos. Joje tik nurodyta prielaida, kokia nepriemoka būtų susidariusi, jei tuo metu būtų teisingai vykdoma darbo apskaita. Teigia, kad pagal DK 298 straipsnį, darbuotojas turi teisę pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį. Pareiškėjo prašoma priteisti suma susidarė už 35 mėnesius, todėl reikalavimas yra pagrįstas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Lietuvos viešosios policijos rinktinę „Vytis“.
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.
Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 5 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde atsakovas teismo prašo pareiškėjo skundo daliai taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą trejų metų senaties terminą. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m gruodžio 20 d. nutarimu Nr.39, konstatuoja, jog prašymą taikyti ieškinio senatį ginčo šalis turi pareikšti pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamoje byloje atsakovui neprašius pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikyti senaties termino pirmosios instancijos teisme, toks atsakovo prašymas vertintinas kaip naujai keliamas reikalavimas, todėl jis apeliacine tvarka nenagrinėtinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindus, teismas atnaujino imperatyvų DK 298 straipsnio nustatytą trejų metų terminą, tokiu būdu netinkamai pritaikydamas materialinės teisės nuostatas, nes DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Be to, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo ir atsakovo pateiktas pažymas apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 5, 24, 25), iš minėtų pažymų nėra aišku, kodėl nepriemokos už 2004 m., 2005 m. ir 2007 m. balandžio mėnesį yra perskaičiuotos 2007 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais ir kokią įtaką šis perskaičiavimas daro DK 298 straipsnio taikymui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei nurodyta ABTĮ 81 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nevisapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą (ABTĮ 81 str.,143 str.). Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 143 straipsniu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.