Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-23 · Administracinė byla Nr. P-143-221-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-23
Bylos Nr.
P-143-221-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00599-2010-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
A. A. J.
Atsakovas
Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P143-221/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00599-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.9; 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2050/2011 pagal pareiškėjo A. A. J. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į pareigas, kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. A. J. (toliau – pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (toliau – ir Rinktinė) vado 2009 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 142-V-96 „Dėl Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ steigiamų nuo 2010 m. sausio 1 d. statutinių, karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių aprašymų patvirtinimo bei pareigybių aprašymuose lygių ir kategorijų (koeficientų) nustatymo“ patvirtintų Vilniaus apsaugos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 6.1 ir 6.4 punktus ir Veiklos organizavimo skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 6.1 punktą nepagrįstais ir neteisėtais bei juos panaikinti; panaikinti Rinktinės vado 2010 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. 142-TE-39 „Dėl komisaro A. A. J. atleidimo iš tarnybos“; grąžinti jį į ankstesnes Viešosios policijos apsaugos tarnybos viršininko pavaduotojo pareigas arba į kitas lygiavertes pareigas; priteisti jam kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti jam 100 000 Lt neturtinę žalą; priteisti jam iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas sutiko, kad nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei Vidaus tarnybos statute (toliau – ir Statutas) nėra aiškiai nurodyta, kas konkrečiai ir kokiu mastu atleidžiamam pareigūnui turėtų siūlyti laisvas pareigas. Tačiau, pareiškėjo nuomone, Statuto nuostatų sisteminis aiškinimas bei vidaus tarnybos sąvoka leidžia daryti išvadą, jog jam turėjo būti siūlomos pareigos visoje vidaus tarnybos sistemoje. Nurodė, jog, vykdydama savo pareigą siūlyti jam laisvas pareigas, Rinktinė (kaip ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas)) privalėjo ieškoti galimybių perkelti jį į kitas pareigas ne tik Rinktinėje, bet ir kitose vidaus reikalų sistemos įstaigose. Teigė, kad tai lemia Statute nustatytas tarnybinio kaitumo reglamentavimas. Padarė išvadą, kad pareigūno darbdavys, žinodamas apie pareigūno norą būti perkeltam į kitą įstaigą, privalo ieškoti galimybės pareigūną perkelti ir derinti perkėlimo klausimą su kitos įstaigos vadovu. Pažymėjo, kad pagal Statuto 56 straipsnio 5 dalį ieškoti laisvų lygiaverčių ar žemesnių pareigų turėjo ne jis, o Rinktinė bei Departamentas visoje vidaus tarnybos sistemoje. Atkreipė dėmesį į tai, kad Viešosios policijos apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) viršininko įsakymo Nr. 142-V-51/120-V-96 „Dėl Viešosios policijos apsaugos tarnybos reorganizavimo prijungimo būdu prie Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ sąlygų paskelbimo“ (toliau – ir Reorganizavimo sąlygos) 19 punkte nėra atribota, kad Rinktinė siūlo laisvas pareigas tik Rinktinėje, o Departamentas – tik kitose policijos įstaigose. Pareiškėjo nuomone, paminėto punkto nuostata reiškia, kad šios įstaigos privalėjo bendradarbiauti, siūlydamos jam laisvas pareigas. Dėl Rinktinės pareigos siūlyti lygiavertes ar žemesnes pareigas netinkamo vykdymo pareiškėjas pažymėjo, kad Rinktinė nenurodė, dėl kokių priežasčių jo turimas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis, įgytas Mykolo Romerio universitete, neatitinka pareigybės aprašymo 6.1 punkte numatyto reikalavimo. Atkreipė dėmesį, kad Rinktinė nesiūlė jam Penktosios kuopos vado (A lygio 11 kategorijos) pareigybės, nes ji buvo siūloma darbuotojui, kuris, Rinktinės nuomone, pagal Darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnį turėjo pirmenybę likti darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius (vienas augina vaiką iki 16 metų, jo nepertraukiamas darbo stažas Tarnyboje buvo 14 metų 2 mėnesiai, jis atitiko pareigybės aprašymo reikalavimus, šios pareigos buvo lygiavertės jo eitoms pareigoms). Pareiškėjo teigimu, Rinktinė nepagrįstai nurodė, jog paminėtas darbuotojas turėjo pirmenybės teisę, o jis jos neturėjo, nes tarnybos stažas pirmenybės teisei nustatyti statutiniams valstybės tarnautojams skaičiuotinas atsižvelgiant ne į tarnybą konkrečioje įstaigoje, bet į tarnybą konkrečioje sistemoje, kuriai taikomas atitinkamas statutas. Paaiškino, kad vidaus tarnybos stažas jo atleidimo dieną buvo 20 metų 3 mėnesiai 4 dienos, todėl jis taip pat turėjo pirmenybės teisę likti tarnyboje pagal DK 135 straipsnį. Nurodė, kad pagal DK 135 straipsnio 2 dalį, 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktus (įskaitant 10 metų viršijantį darbo stažą, numatytą 2 punkte) nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją. Todėl tai, jog asmuo, kuriam buvo pasiūlytos Penktosios kuopos vado (A lygio 11 kategorijos) pareigos augina vaiką iki 16 metų, jo nepertraukiamas darbo stažas Tarnyboje buvo 14 metų 2 mėnesiai, pareiškėjo nuomone, neužtikrina šiam asmeniui pirmenybės teisės likti tarnyboje palyginus su juo, jeigu jo kvalifikacija yra žemesnė nei jo. Pareiškėjas nesutiko su Rinktinės nuomone, kad jis negalėjo būti paskirtas į Vado pavaduotojo pareigybę (A lygis, 16 kategorija), nes neatitiko pareigybei keliamų reikalavimų – neturėjo vadovaujamo darbo patirties apsauginės įsilaužimo, užpuolimo, gaisro signalizacijos technologijų srityje vidaus reikalų sistemoje. Pažymėjo, kad Rinktinė nenurodė, kodėl jis, dirbęs apsaugos policijoje beveik 7 metus, dirbęs viršininko pavaduotoju, turėdamas inžinieriaus elektriko bei radiotechniko kvalifikaciją, dirbęs Ryšių dirbtuvėse, kurios vėliau tapo sudėtine Rinktinės Logistikos skyriaus dalimi, vyr. meistru, visą laiką sprendęs įvairius apsauginės įsilaužimo, užpuolimo, gaisro signalizacijos technologijų srityje vidaus reikalų sistemoje klausimus, neatitiko paminėto reikalavimo. Nurodė, kad 2006–2009 m. buvo darbo grupės, kuri buvo sukurta prižiūrėti vieningos viešosios policijos apsaugos skyrių veiklos kontrolės ir valdymo sistemos (kurioje buvo numatytas informacinės sistemos kūrimas, ryšio kanalų bei informacijos apsaugos diegimas, serverio, jo programinės įrangos įsigijimas, kompiuterinės technikos atnaujinimas ir pan.) įdiegimą ir įgyvendinimą, vadovu. Pažymėjo, kad jo įspėjimo apie atleidimą iš tarnybos ir atleidimo laikotarpiu jam buvo siūlomos Rinktinės Marijampolės apsaugos skyriaus Stebėjimo ir techninės kontrolės poskyrio viršininko pareigos. Padarė išvadą, kad tuo Rinktinė pripažino, jog jis galėtų ir gebėtų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, ir iš esmės pripažino jo kompetenciją apsauginės įsilaužimo, užpuolimo, gaisro signalizacijos technologijų srityje. Pabrėžė, kad turėjo pirmenybės teisę likti tarnyboje, nes jo nepertraukiamas darbo stažas vidaus tarnyboje buvo virš 10 metų. Be to, pareigų pasiūlymo A. I. metu (t. y. 2009 m. spalio 30 d.) jo kvalifikacija buvo aukštesnė nei A. I., kadangi jis turi teisės magistro kvalifikacinį laipsnį (aukštąjį teisinį išsilavinimą), taip pat turi aukštojo mokslo diplomą, kuriuo jam buvo suteikta inžinieriaus elektriko kvalifikacija (tai svarbu kaupiant vadovaujamo darbo patirties apsauginės įsilaužimo, užpuolimo, gaisro signalizacijos technologijų srityje vidaus reikalų sistemoje stažą), o A. I. – tik aukštąjį teisinį išsilavinimą – turi teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Be to, A. I. pasiūlymo eiti pareigas metu nebuvo patvirtinęs jam suteiktos 1 kvalifikacinės kategorijos (kuri turi būti tvirtinama kas 5 metai). Atkreipė dėmesį, kad A. I., o ne jis pavadavo Tarnybos viršininką nuo 2009 m. spalio 19 d. iki 2009 m. spalio 21 d., 2009 m. birželio 12 d. dėl to, kad tuo pačiu metu jam buvo suteiktos atostogos. Pažymėjo, kad nesant lygiaverčių pareigų jam turėjo būti siūlomos visos kitos pareigos, nepriklausomai nuo jų lygio ir kategorijos. Atkreipė dėmesį, kad Rinktinė pateikė jam pasiūlymą dėl Rinktinės Alytaus apsaugos skyriaus Stebėjimo ir techninės kontrolės poskyrio specialisto (statutinio valstybės tarnautojo, B lygio 6 kategorijos) pareigų, tačiau kitų B lygio pareigų, kurios Rinktinėje (ar Tarnyboje) buvo laisvos, Rinktinė jam nesiūlė. Atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal Statuto 15 straipsnio 1 dalį, atrankoje į laisvas aukštesnes pareigūno pareigas gali dalyvauti aukštesnių pareigų siekiantys, žemesnes pareigas einantys tos pačios ar atitinkamos kitos vidaus reikalų įstaigos pareigūnai. Todėl, pareiškėjo nuomone, jis galėjo dalyvauti tik atrankose į aukštesnes nei jo užimtos A lygio 16 kategorijos pareigos, o atrankose į žemesnes pareigas dalyvauti negalėjo. Akcentavo, kad Rinktinė ir Departamentas turėjo Statuto 56 straipsnio 5 dalyje nustatytą pareigą pasiūlyti žemesnes pareigas jam kaip iš tarnybos atleidžiamam pareigūnui, tačiau tokių pareigų nesiūlė, o vykdė į jas atrankas, kuriose jis dalyvauti negalėjo. Pažymėjo, kad per visą įspėjimo apie atleidimą iš vidaus tarnybos laikotarpį (nuo 2009 m. lapkričio 31 d. iki 2010 m. vasario 4 d.) nebuvo gavęs nė vieno pasiūlymo iš Departamento užimti laisvas pareigas policijos įstaigose, kaip tai turėjo būti daroma pagal Reorganizavimo sąlygų 19 punktą bei vadovaujantis Statuto 56 straipsnio 5 dalimi ir DK normomis. Nesutiko, kad Departamento 2009 m. gruodžio 24 d. rašte išdėstyta informacija yra tinkamas pareigų siūlymas, nes iš pateikto rašto jis negalėjo numatyti nei funkcijų, nei galimų specialių reikalavimų pareigybei. Pažymėjo, kad iš Departamento pateikto laisvų pareigybių sąrašo matyti, jog policijos įstaigose jo įspėjimo ir atleidimo iš vidaus tarnybos laikotarpiu (nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2010 m. vasario 4 d.) buvo apie keliasdešimt laisvų pareigybių, kurioms keliamus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus jis atitiko ir kurios jam nebuvo siūlytos. Atkreipė dėmesį, kad paminėtos laisvos pareigos buvo tarp A lygio 13–16 kategorijos pareigų, o laisvų žemesnių kategorijų pareigų sąrašo Departamentas nepateikė. Nesutiko, kad Vilniaus apsaugos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 6.1 ir 6.4 punktai numatė specialius reikalavimus šio skyriaus viršininko pareigas einančiam valstybės tarnautojui turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities ekonomikos krypties išsilavinimą bei turėti ne mažesnę kaip trejų metų vadovavimo darbo finansų srityje (vidaus tarnybos sistemoje) patirtį tam, kad Vilniaus apsaugos skyriuje nereikėtų steigti atskiros specialisto, kuris vykdytų finansininko funkcijas, pareigybės, ir taip sutaupyti valstybės biudžeto lėšų, kadangi šio skyriaus viršininko pagrindinės funkcijos nėra finansinio pobūdžio, o viršininko funkcijų analizė neleidžia teigti, jog pareigybei priskirtoms funkcijoms vykdyti būtinai reikalingas ekonominis išsilavinimas ir patirtis finansų srityje. Atkreipė dėmesį, kad panašaus pobūdžio specialūs reikalavimai nėra taikomi nė vienai kito teritorinio apsaugos skyriaus viršininko pareigybei. Nesutiko, kad Veiklos organizavimo skyriaus viršininko funkcijos yra išimtinai susijusios su policijos veikla. Pareiškėjo nuomone, reikalavimas Veiklos organizavimo skyriaus viršininkui būti baigusiam vienpakopes (vientisąsias) teisės krypties studijas arba turėti teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius ir turėti teisės ir policijos veiklos krypties išsilavinimą yra perteklinis ir nepagrįstas. Kadangi dirbo vidaus reikalų sistemoje nuo 1984 m., ištarnavo vidaus tarnyboje virš 20 metų, daug kartų buvo skatinamas, apdovanotas už puikią tarnybą, o atsakovai nesugebėjo pasiūlyti darbo ir užtikrinti galimybės likti tarnyboje ir toliau tarnauti valstybei, teigė, kad patyrė pažeminimą, stresą, stiprius išgyvenimus atleidimo metu ir po atleidimo, tai neigiamai atsiliepė jo sveikatai, emocinei būsenai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą: panaikino Rinktinės vado 2010 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. 142-TE-39 „Dėl komisaro A. A. J. atleidimo iš tarnybos“, grąžino pareiškėją į ankstesnes Viešosios policijos apsaugos tarnybos viršininko pareigas arba į kitas lygiavertes pareigas bei priteisė jam iš Rinktinės kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; likusią skundo dalį atmetė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apsaugos skyriaus viršininko pareigybės aprašyme, be kita ko, nustatyta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi atitikti šiuos specialiuosius reikalavimus, t. y. turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities ekonomikos krypties išsilavinimą (6.1 p.), turėti ne mažesnę kaip trejų metų vadovaujamo darbo finansų srityje (vidaus tarnybos sistemoje) patirtį (6.4 p.); Veiklos organizavimo skyriaus viršininko pareigybės aprašyme, be kita ko, nustatyta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi atitikti šiuos specialiuosius reikalavimus, t. y. turėti aukštąjį universitetinį teisės ir policijos veiklos krypties išsilavinimą (būti baigęs vienpakopes (vientisąsias) teisės krypties studijas arba turėti teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius) (6.1 p.). Pabrėžė, kad pareiškėjo skunde pateikti argumentai dėl Vilniaus apsaugos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 6.1 ir 6.4 punktų ir Veiklos organizavimo skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 6.1 punkto teisėtumo yra susiję su jo abejonėmis, ar paminėtuose punktuose nustatyti reikalavimai yra pagrįsti ir reikalingi Rinktinei. Konstatavo, kad pareiškėjas kvestionuoja paminėtų punktų teisėtumą ir pagrįstumą (galbūt net tikslingumą) pirmiausia per Rinktinės interesų prizmę. Nurodė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-884/2008 ir konstatavo, kad Rinktinės vado 2009 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 142-V-96 patvirtintų Vilniaus apsaugos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 6.1 ir 6.4 punktais ir Veiklos organizavimo skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 6.1 punktu nėra pažeidžiami pareiškėjo teisėti interesai ir teisės. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo pripažinti Vilniaus apsaugos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 6.1 ir 6.4 punktus ir Veiklos organizavimo skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 6.1 punktą nepagrįstais ir neteisėtais bei juos panaikinti atmestina kaip nepagrįsta. Teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad Rinktinės ir Tarnybos reorganizavimas įvyko teisėtai. Todėl konstatavo, kad pareiškėjo pareigybė taip pat buvo panaikinta pagrįstai ir teisėtai. Pabrėžė, kad Rinktinė turėjo pagal Statuto 56 straipsnio 5 dalį ieškoti ir siūlyti pareiškėjui naujas pareigas. Atkreipė dėmesį, kad Rinktinės vado ir Tarnybos viršininko 2009 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 142-V-51/120-V-96 buvo paskelbtos Tarnybos reorganizavimo prijungimo būdu prie Rinktinės sąlygos, kurių 19 punkte nustatyta, jog „iki 2009 m. gruodžio 31 d. reorganizuojamos įstaigos ir reorganizavime dalyvaujančios įstaigos valstybės tarnautojams ir kitiems darbuotojams, kurių pareigybės naikinamos nuo 2010 m. sausio 1 d., siūloma eiti pareigas reorganizavime dalyvaujančioje įstaigoje ar kitose policijos įstaigose (atsakingi vykdytojai – Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, Policijos departamento Personalo valdyba).“ Pabrėžė, kad paminėto sąlygų 19 punkto atitiktis Statuto 56 straipsnio 5 daliai teismui nekelia abejonių, todėl nėra pagrindo teigti, kad Departamentas kokia nors forma turėjo siūlyti pareiškėjui lygiavertes arba žemesnes pareigas. Pareiškėjo argumentus, kad Departamentas nevykdė pareigos siūlyti lygiavertes arba žemesnes pareigas, atmetė kaip nepagrįstus. Pabrėžė, jog šioje byloje, be kita ko, nustatyta, kad Tarnybos viršininkas 2009 m. gruodžio 1 d. pasiūlymu eiti pareigas Nr. 120-IL-1753, Rinktinės vadas 2009 m. gruodžio 2 d. pasiūlymu eiti pareigas Nr. 142-S-997 bei 2009 m. gruodžio 15 d. pasiūlymu eiti pareigas Nr. 142-S-1040 pasiūlė pareiškėjui žemesnes pareigas negu jo nuo 2008 m. sausio 1 d. einamos Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigos. Tai, kad pareiškėjui nebuvo siūlomos visos galimos žemesnės pareigos kitose policijos įstaigose, nes Rinktinė prašė Departamento pateikti informaciją apie laisvas statutinių valstybės tarnautojų pareigybes tik Vilniaus apskrities policijos įstaigose, neneigė ir Rinktinė. Teismas sutiko su atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad Statute nėra tiesiogiai nustatyta, kokią informaciją pareiškėjui reikia teikti. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-220/2009 ir padarė išvadą, kad dėl pareigūnų, kuriuos atleidžia Lietuvos policijos generalinis komisaras, reikia siūlyti pareigas kitose policijos įstaigose. Kadangi pareiškėjas buvo atleistas Rinktinės vado įsakymu, o ne Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu, padarė išvadą, kad Rinktinė neturėjo pareigos siūlyti pareiškėjui atitinkamas pareigas kitose policijos įstaigose. Teismas tą faktą, kad Policijos generalinis komisaras 2009 m. gruodžio 24 d. raštu Nr. 5-S-6888 „Dėl pareigų siūlymo A. A. J.“ informavo Rinktinės vadą apie 2009 m. gruodžio 18 d. duomenimis Vilniaus apskrities policijos įstaigose laisvas statutinių valstybės tarnautojų pareigybes, vertino kaip Rinktinės geranoriškumą pareiškėjo atžvilgiu. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-220/2009 ir padarė išvadą, kad pagal Statuto nuostatas Rinktinė turėjo teikti informaciją pareiškėjui apie visas laisvas lygiavertes ir žemesnes pareigas šioje rinktinėje ir šią pareigą vykdyti nuo tada, kai Tarnybos viršininkas 2009 m. rugpjūčio 31 d. įspėjimu Nr. 120-IL-1122 „Apie galimą atleidimą iš vidaus tarnybos“ įspėjo pareiškėją apie galimą atleidimą iš vidaus tarnybos iki pat pareiškėjo atleidimo iš pareigų dienos. Nustatė (to neneigė ir Rinktinė), kad pareiškėjui nebuvo siūlomos visos galimos žemesnės pareigos pačioje Rinktinėje, nes tai žemintų pareiškėjo garbę ir orumą. Teigė, kad tokie argumentai yra nepagrįsti. Konstatavo, kad Rinktinės vado 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. 142-TE-39 „Dėl komisaro A. A. J. atleidimo iš tarnybos“ yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes Rinktinė neįvykdė pareigos siūlyti pareiškėjui visas pareigas šioje įstaigoje, kurios buvo laisvos nuo tada, kai Tarnybos viršininkas 2009 m. rugpjūčio 31 d. įspėjimu Nr. 120-IL-1122 įspėjo pareiškėją apie galimą atleidimą iš vidaus tarnybos. Todėl teismas Rinktinės vado 2010 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. 142-TE-39 „Dėl komisaro A. A. J. atleidimo iš tarnybos“ panaikino. Pabrėžė, kad vidaus reikalų ministro 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 1V-403 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas Statuto 16 straipsnio 1–6 dalyse nurodytais atvejais taisyklės šioje byloje netaikytinos, nes jų taikymo prielaida ir sąlyga – pareigūnų iniciatyva dėl perkėlimo (išskyrus jų sveikatos būklę), tačiau šioje byloje pagal Statuto 56 straipsnio 5 dalį Rinktinė net neturėjo pareigos informuoti pareiškėją apie visas laisvas lygiavertes ir žemesnes pareigas visose policijos įstaigose. Sprendime konstatavęs, kad Rinktinės vado 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. 142-TE-39 „Dėl komisaro A. A. J. atleidimo iš tarnybos“ yra neteisėtas, taip pat paminėtą įsakymą panaikinęs, teismas patenkino išvestinius reikalavimus – pareiškėją grąžino į ankstesnes Tarnybos viršininko pareigas arba į kitas lygiavertes pareigas bei jam priteisė kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pabrėžė, kad Statutas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl taikė DK 297 straipsnį, kurio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2008, DK 297 straipsnio 3 dalimi ir padarė išvadą, kad teismui nusprendus patenkinti asmens reikalavimą grąžinti jį į darbą, asmuo grąžinamas būtent į ankstesnes pareigas, neatsižvelgiant į vėliau atliktus struktūrinius asmens darbovietės pakeitimus. Pabrėžė, kad šiuo atveju spręsti, kaip turi būti įgyvendintas teismo sprendimu nustatytas įpareigojimas, privalo atsakovas. Nurodė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245–6.250, 6.271 straipsnius ir pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė kokią nors neturtinę žalą, kuri būtų kildinama būtent dėl Rinktinės vado 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. 142-TE-39 „Dėl komisaro A. A. J. atleidimo iš tarnybos“ neteisėtumo. Teigė, kad pateikti nedarbingumo pažymėjimai neįrodo, jog būtent dėl paminėtų Rinktinės veiksmų pareiškėjas susirgo. Nurodė ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepateikė teismui šių išlaidų apskaičiavimo ir nepagrindė jų jokiais įrodymais.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi nepatenkino pareiškėjo apeliacinio skundo, o atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą patenkino. Teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą: sprendimo dalis, kuriomis panaikintas Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ vado 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. 142-TE-39 „Dėl komisaro A. A. J. atleidimo iš tarnybos“ ir pareiškėjas grąžintas į ankstesnes Viešosios policijos apsaugos tarnybos viršininko pareigas arba į kitas lygiavertes pareigas bei jam iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, panaikino ir šias pareiškėjo skundo dalis atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl vykdytos reorganizacijos teisėtumo nėra. Vadinasi, pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta pagrįstai ir teisėtai (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 5-V-627 „Dėl Viešosios policijos apsaugos tarnybos naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“). Tačiau, pareiškėjo teigimu, tiek Departamentas, tiek ir Rinktinė, vykdydami reorganizaciją prijungimo būdu, netinkamai vykdė teisės aktų nustatytas pareigas, t. y. jam nepasiūlė lygiaverčių pareigų arba žemesnių pareigų ne tik Rinktinėje, bet ir visoje policijos sistemoje bei netinkamai formulavo Vilniaus apsaugos skyriaus viršininko ir Veiklos organizavimo skyriaus viršininko pareigybių aprašymų specialiuosius reikalavimus. Teismas, spręsdamas dėl perkėlimo į lygiavertes ar pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas visoje policijos sistemoje, vadovavosi Statuto 56 straipsnio 5 dalimi. Pažymėjo, jog teismų praktikoje lygiavertėmis pareigomis laikomos pareigos, atitinkančios tą patį lygį ir tą pačią kategoriją (pagal Valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnio nuostatas), o žemesnėmis pareigomis – visos kitos pareigos, nepriklausomai nuo jų lygio. Teismas nustatė, kad Viešosios policijos apsaugos tarnybos 2009 m. gruodžio 1 d., 2009 m. gruodžio 2 d. ir 2009 m. gruodžio 15 d. pasiūlymais Nr. 120-IL-1753, Nr. 142-S-997, Nr. 142-S-1040 pareiškėjui buvo siūloma užimti Viešosios policijos apsaugos tarnybos Marijampolės skyriaus Stebėjimo ir techninės kontrolės poskyrio viršininko (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio 10 kategorijos) pareigas (tarnybos vieta Marijampolės miestas) bei Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ Alytaus apsaugos skyriaus Stebėjimo ir techninės kontrolės poskyrio specialisto (statutinio valstybės tarnautojo, B lygio 6 kategorijos) pareigas (tarnybos vieta Alytaus miestas). Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Reorganizavimo sąlygų 19 punktą ir niekaip nemotyvavo, kuo remdamasis jis konstatavo, jog būtent šis punktas leidžia daryti išvadą, kad Departamentas neprivalėjo jam siūlyti laisvų pareigų. Pirma, organizaciniai pertvarkymai iš esmės buvo susiję tik su atskiromis policijos įstaigomis, t. y. Viešosios policijos apsaugos tarnyba ir Lietuvos viešosios policijos rinktine „Vytis“, todėl atitinkamos pareigybės galėjo būti siūlomos tik su reorganizacija susijusiose policijos įstaigose. Antra, kaip teismo posėdžio metu paaiškino atsakovo atstovė, Reorganizavimo sąlygų 19 punktas buvo skirtas atvejams, kai reorganizuojamos įstaigos atitinkamus pareigūnus į pareigas buvo skyręs Lietuvos policijos generalinis komisaras (Viešosios policijos apsaugos tarnybos viršininkas). Taigi šiuo bylos aspektu Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Reorganizavimo sąlygų 19 punkto atitiktis Statuto 56 straipsnio 5 daliai teismui nekelia abejonių, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Departamentas kokia nors forma turėjo siūlyti pareiškėjui lygiavertes arba žemesnes pareigas, ir atmetė pareiškėjo skundo argumentus kaip nepagrįstus, kad paminėta įstaiga (Departamentas) nevykdė pareigos siūlyti lygiavertes pareigas arba žemesnes pareigas. Teismas, spręsdamas dėl Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ vado 2009 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 142-V-96 „Dėl Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ steigiamų nuo 2010 m. sausio 1 d. statutinių, karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių aprašymų patvirtinimo bei pareigybių aprašymuose lygių ir kategorijų (koeficientų) nustatymo“ patvirtintų Vilniaus apsaugos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 6.1 ir 6.4 punktų bei Veiklos organizavimo skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 6.1 punkto panaikinimo, nurodė, kad pareiškėjas ginčija paminėtuose pareigybės aprašymuose nustatytus specialius reikalavimus šias pareigas einantiems valstybės tarnautojams. Teismas atsižvelgė į Statuto 6 straipsnio 1, 2 dalis. Vilniaus apsaugos skyriaus viršininko ir Veiklos organizavimo skyriaus viršininko pareigybių aprašymuose nustatyti ginčijami specialieji reikalavimai, teismo vertinimu, yra pateisinami objektyvia būtinybe atlikti šioms pareigybėms priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos reikalavimų pažeidimų rengiant anksčiau paminėtus pareigybių aprašymus nenustatyta (11.1, 11.2 p.). Teismas, spręsdamas dėl Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ vado 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. 142-TE-39 „Dėl komisaro A. A. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinimo, nustatė, kad pareiškėjui buvo siūlomos tokios turimos laisvos pareigybės, kurios atitiko jo kvalifikaciją, o jis atitiko bendrus ir specialius reikalavimus, nurodytus siūlomuose pareigybių aprašymuose, tačiau jis jų nesutiko eiti (siūloma užimti atitinkamas pareigas Viešosios policijos apsaugos tarnybos Marijampolės ir Alytaus skyriuose). Pareiškėjui buvo pasiūlytos visos pareigybės, atitinkančios jo lygį ir kategoriją bei kvalifikaciją. Pareiškėjui nebuvo pasiūlytos tik laisvos pirmosios grandies pareigūnų (postinių) pareigos. Tačiau šias pareigas pareiškėjui nebuvo tikslinga siūlyti, kadangi jis nei pagal fizinio pasirengimo ir papildomų reikalavimų, susijusių su fiziniais ir praktiniais gebėjimais lygį, nei pagal sveikatos būklę neatitiko šioms pareigoms keliamų fizinio pasirengimo reikalavimų (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1V-500 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų fizinio pasirengimo reikalavimų ir pareigūnų fizinio pasirengimo tikrinimo bei papildomų reikalavimų, susijusių su fiziniais ir praktiniais gebėjimais eiti tam tikras pareigas tam tikruose vidaus reikalų įstaigų padaliniuose, ir atitikties šiems reikalavimams tikrinimo taisyklės (toliau – Taisyklės) bei keliamų sveikatos reikalavimų (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 patvirtintas Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose mokymo įstaigose Vidaus reikalų ministerijos siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvadas (toliau – ir Sąvadas). Atsakovas nurodė, kad šioms pareigybėms keliami I arba II lygio fizinio pasirengimo reikalavimai ir I skilties (patys griežčiausi) arba II skilties (mažesni nei I skilties, bet griežtesni negu III skilties) sveikatos būklės tinkamumo vidaus tarnybai reikalavimai, tačiau pareiškėjas atleidimo iš vidaus tarnybos dieną pagal fizinio pasirengimo lygį atitiko trečiąjį lygį ir priklausė 6 amžiaus grupei, o pagal sveikatos būklę atitiko tik III skiltį, kuriai keliami patys mažiausi sveikatos tinkamumo vidaus tarnybai reikalavimai. Teismas pažymėjo, jog Statuto 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta vidaus tarnybos pareigūno, kurio pareigybė naikinama, garantija (perkėlimas į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas) nėra absoliuti, kadangi statutinis valstybės tarnautojas turi atitikti kitai (-oms) darbdavio turimai (-oms) laisvai (-oms) pareigybei (-ėms) nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad vien tas faktas, jog atsakovas nepateikė informacijos apie visas žemesnes pareigas, kurios buvo laisvos, ir nesiūlė jų užimti pareiškėjui, nagrinėjamu atveju negali būti Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ vado 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. 142-TE-39 „Dėl komisaro A. A. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinimo pagrindu. Realiai buvusioms laisvoms pirmosios grandies pareigūnų (postinių) pareigoms pareiškėjas neatitiko keliamų fizinio pasirengimo ir sveikatos būklės reikalavimų. Vadinasi, toks pasiūlymas ar informacijos pateikimas objektyviai negalėtų būti realizuotas. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Lietuvos viešosios policijos rinktinės ,,Vytis“) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taigi, nekonstatavus atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės ,,Vytis“ neteisėtų veiksmų, nėra juridinio pagrindo civilinei atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnio prasmę. Nesant vienos iš būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų) žalai (tiek turtinei, tiek ir neturtinei) atsirasti, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos tiek įspėjimo apie atleidimą laikotarpiu, tiek atleidimo momentu, tiek po jo egzistavusios faktinės aplinkybės, sąlygojusios neturtinės žalos jam padarymą, nėra reikšmingos ir detaliau neanalizuotinos bei nevertintinos, o apeliacinio skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

IV.

Pareiškėjas 2011 m. liepos 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2050/2011, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 8, 10 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, ir tai turėjo esminės įtakos priimant neteisėtą nutartį. Jeigu teismas nebūtų konstatavęs, jog jis realiai buvusioms laisvoms pirmosios grandies pareigūnų (postinių) pareigoms keliamų fizinio pasirengimo ir sveikatos būklės reikalavimų neatitiko, jis galbūt nebūtų padaręs ir kitos išvados – jog jam pagrįstai nebuvo siūlomos tuo metu Rinktinėje laisvos pareigybės, pagrįstai nebuvo užtikrinta galimybė likti vidaus tarnyboje ir jis iš vidaus tarnybos buvo atleistas teisėtai.

2. Jo užimamoms Viešosios policijos apsaugos tarnybos viršininko pavaduotojo pareigoms buvo keliamas reikalavimas atitikti tik III sveikatos būklės skiltį. Gydytojų konsultacinė komisija ir Centrinė medicinos ekspertizės komisija tikrina pareigūno sveikatos būklės atitikimą konkrečios Sąvado skilties (I, II ar III) sveikatos būklės reikalavimams ir netikrina šio pareigūno sveikatos būklės atitikimo kitų skilčių reikalavimams. Taigi atitinkamos medicinos komisijos išvada apie pareigūno sveikatos būklės atitikimą tam tikros Sąvado skilties reikalavimams neleidžia daryti išvados apie jo sveikatos būklės neatitikimą kitų skilčių reikalavimams, jeigu jo sveikatos būklė nebuvo atskirai tikrinama pagal šias kitas Sąvado skiltis, ir nėra Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvados, kad pareigūnas neatitinka I ir (ar) II skilčių reikalavimų. Kartu su šiuo prašymu ne tik pateikia įrodymus, patvirtinančius, kad jis buvo siųstas tikrinti ir tikrintas pagal Sąvado III skiltį, bet ir dokumentus, įrodančius, kad jis buvo siųstas tikrinti pagal II skiltį ir jos reikalavimus atitiko. Siuntimo medicinos ekspertizei pagal I ar II ar pagal abi skiltis 2008–2010 m. jis nebuvo gavęs ir nebuvo tikrintas, be to, Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvados, kad jo sveikatos būklė neatitinka kurios nors iš trijų skilčių, nėra byloje ir tokia išvada nebuvo pateikta į bylą, todėl teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog jis atitiko tik III sveikatos būklės skiltį, o I ir II skilčių reikalavimų neatitiko.

3. Pagal galiojančią tvarką (Taisykles) tikrinamas vidaus tarnybos pareigūnų atitikimas pareigūnų fizinio pasirengimo ir papildomiems reikalavimams, susijusiems su fiziniais ir praktiniais gebėjimais eiti tam tikras pareigas tam tikruose vidaus reikalų įstaigų padaliniuose, todėl vertinimo komisijos išvada apie pareigūno fizinį pasirengimą bei atitiktį papildomiems reikalavimams yra pateikiama tik dėl konkretaus pareigūno ir tik dėl jo gebėjimo eiti tam tikras pareigas tam tikruose vidaus reikalų įstaigų padaliniuose. Vertinimo komisijos išvada apie tai, kad konkretaus pareigūno fizinis pasirengimas atitinka tam tikro lygio (pirmo, antro ar trečio) reikalavimus, neleidžia teigti, jog pareigūno fizinis pasirengimas neatitinka kitų lygių reikalavimų. Jis atitiko III lygiui 6 amžiaus grupei keltus fizinio pasirengimo reikalavimus. Atitikimas kitų lygių reikalavimams net nebuvo tikrintas, nes tai nėra būtina užimant konkrečias pareigas, kurioms nustatytas III fizinio pasirengimo lygis. Jo sveikatos būklė atitiko III (netgi II) skiltį, o fizinis pasirengimas – III lygį ir papildomus reikalavimus. Jokių duomenų apie tai, kad jis buvo tikrintas pagal aukštesnius sveikatos ar fizinio pasirengimo reikalavimus, byloje nėra, nors, perkeliant į kitas pareigas, kurioms tokie aukštesni reikalavimai yra taikomi, pagal teisės aktus tai buvo būtina. Teismas neturėjo jokio teisinio bei faktinio pagrindo teigti, kad jis realiai buvusioms laisvoms pirmosios grandies pareigūnų pareigoms keliamų fizinio pasirengimo ir sveikatos būklės reikalavimų neatitiko.

4. Teismas visiškai nemotyvavo, ar pagrįstai jam nebuvo siūlomos kitos laisvos pareigybės Rinktinėje ir ar nebuvo pažeistas pirmenybės principas (DK 135 str.) siūlant šias pareigas kitiems Rinktinės pareigūnams.

5. Tas faktas, jog teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, ir tai turėjo esminės įtakos priimant neteisėtą nutartį, iš esmės paaiškėjo ir buvo patvirtinta tik tada, kai buvo gauti kompetentingų institucijų – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro (toliau – Medicinos centras) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Vidaus reikalų ministerija) raštai su atitinkamais paaiškinimais dėl byloje aktualių teisės aktų taikymo ir aiškinimo (Vidaus reikalų ministerijos raštas buvo gautas 2011 m. liepos 19 d., Medicinos centro raštas faksu – 2011 m. liepos 22 d.). Tas faktas, kad jis buvo siųstas tikrinti sveikatą pagal II skiltį ir kad jos reikalavimus atitiko, paaiškėjo tik gavus atitinkamus atsakymus iš Medicinos centro, t. y. 2011 m. birželio 9 d. Tas faktas, kad teismas visiškai nepasisakė, ar Rinktinė pagrįstai taikė DK 135 straipsnio nuostatas, dėl to ši svarbi klausimo dalis visiškai liko be teismo motyvų, paaiškėjo įsiteisėjus nutarčiai, t. y. 2011 m. balandžio 26 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atmestinas.

Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 8 ir 10 punktais. Todėl nagrinėjamu atveju turi būti patikrinta, ar šiame prašyme nurodytos aplinkybės atitinka aplinkybes, su kuriomis yra siejama galimybė atnaujinti procesą pagal šiuos ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies punktus.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai, tarp jų pareiškėjo prašomi taikyti pagrindai: kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (2 p.); kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 p.); jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (10 p.).

Pasisakydama dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo šioje proceso atnaujinimo byloje, kolegija pažymi, jog prašymą taikyti šį punktą pareiškėjas sieja su aplinkybe, kad, pagal savo fizinio pasirengimo lygį bei sveikatos būklę jis (priešingai negu nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-26 nutartyje) galėjo eiti jo atleidimo iš vidaus tarnybos metu buvusias laisvas pirmosios grandies pareigūnų (postinių) pareigas, kurios jam nebuvo pasiūlytos prieš jo atleidimą iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Pagal pareiškėją, to nepadarius, buvo pažeistas Statuto 56 straipsnio 5 dalyje nustatytas reikalavimas, pagal kurį pareigūnas gali būti atleistas iš vidaus tarnybos tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas. Kolegija, sutinka su tuo, kad Statuto 56 straipsnio 5 dalies bei ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu ši (pareiškėjo nurodyta) aplinkybė laikytina viena iš esminių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos išnagrinėtos bylos aplinkybių. Tačiau, kolegijos manymu, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo prasme ji negali būti pripažinta naujai paaiškėjusia bylos aplinkybe. Darydama tokią išvadą, kolegija pažymi, kad, pagal administracinių teismų naujai paaiškėjusių aplinkybių instituto taikymo praktiką, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis gali būti pripažintos tik tokios bylai reikšmingos aplinkybės, kurios prašančiam atnaujinti procesą asmeniui (pareiškėjui) nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Tai reiškia, kad tokiam pripažinimui turi būti taikomi ne tik subjektyvūs, bet ir objektyvūs sužinojimo kriterijai. Pažymėtina, kad šie kriterijai yra taikytini ir naujų įrodymų, patvirtinančių tariamai naujai paaiškėjusias aplinkybes, pateikimui proceso atnaujinimo bylą nagrinėjančiam teismui ta prasme, kad turi būti nustatyta, ar šie įrodymai galėjo (ar dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti) pateikti bylą nagrinėjusiam pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams. Iš pirmosios instancijos (Vilniaus apygardos administracinio) teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo matyti, jog aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo pasiūlytos paminėtos pirmosios grandies pareigūnų (postinių) pareigos, šiam teismui buvo žinoma ir buvo šio teismo pripažinta kaip bylai lemiamą reikšmę turinti aplinkybė. Atsakovo apeliaciniame skunde ši aplinkybė buvo ginčijama ta prasme, kad pagal savo fizinio pasirengimo lygį bei sveikatos būklę pareiškėjas negalėjo eiti šių pareigų, todėl jos jam ir nebuvo siūlytos. Apeliacinės instancijos teismas, kuriam proceso šalys galėjo pateikti šią aplinkybę patvirtinančius arba ją paneigiančius įrodymus, (kaip paminėta aukščiau) taip pat pasisakė dėl šios aplinkybės. Esant tokiai situacijai, darytina išvada, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu pareiškėjo nurodyta kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė jam buvo žinoma ir jis objektyviai galėjo pateikti teismui atitinkamus šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus. Tai konstatuodama, kolegija daro išvadą, kad prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu negali būti pripažintas pagrįstu.

Pasisakydama dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo šioje proceso atnaujinimo byloje, kolegija pažymi, jog joje įtvirtinta nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui. Todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto aiškinimo, kolegija pažymi, kad šis proceso atnaujinimo pagrindas skirtas ištaisyti galbūt padarytą ir proceso atnaujinimo tvarka taisytiną materialinės teisės normos, kuri buvo teismo pritaikyta įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu ir kuri turėjo esminę reikšmę išnagrinėtos bylos teisingam išsprendimui, pažeidimą. Kartu kolegija pažymi, kad šio punkto taikymas yra sietinas su įrodymų, patvirtinančių tokį pažeidimą, akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti įrodymai (argumentai), kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad jame kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, pareiškėjo manymu, padarytą Statuto 56 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Pagal pareiškėją, šis pažeidimas pasireiškė tuo, kad teismo nebuvo ištirtos ir išaiškintos visos su šios materialinės teisės normos taikymu sietinos bylos aplinkybės. (Pažymėtina, kad šiame kontekste pareiškėjas kelia ir aukščiau aptartą klausimą dėl, jo manymu, naujai paaiškėjusios aplinkybės). Kokių nors kitų argumentų dėl šios materialinės teisės normos pažeidimo prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nenurodo. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau pateiktą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto aiškinimą, konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė (nepateikė) šios procesinės normos taikymo požiūriu akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių teismo tariamai padarytą materialinės teisės normos pažeidimą.

Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 8 ir 10 punktų taikymo prasme negali būti pripažintas pagrįstu. Todėl šis prašymas kolegijos atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662–2050/2011 pagal pareiškėjo A. A. J. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į pareigas, kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį ir neturtinės žalos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusAnatolijus Baranovas