Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jūratė Jakubonienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant prokurorei Romualdai Pocienei, nuteistajam R. M., jo gynėjai advokatei Reginai Majauskienei, nuteistajam E. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d. 182 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. P., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. P. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu L., 2012 m. rugsėjo mėnesį, tikslesniu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, organizavo apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. iš anksto žinodamas, kad automobilio negrąžins, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, internetu per UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)), turėdamas E. P. anketinius duomenis, jo vardu sudarė transporto priemonės rezervavimo sutartį, Nr. (duomenys neskelbtini) , laikotarpiui nuo 2012-09-10 iki 2012-10-16 ir nurodė E. P. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, vardu L., nuvykti į (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) bei paimti rezervuotą automobilį, o E. P., vykdydamas jo nurodymus, 2012-09-10, apie 14.04 val., Centrinėje geležinkelio stotyje (duomenys neskelbtini), nuomotojo „(duomenys neskelbtini)“ atstovui pateikęs savo asmens pasą ir vairuotojo pažymėjimą, sudarė nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pagal rezervavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir išnuomojo automobilį „Ford Focus Kombi“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2012-09-09, kurį išnuomojęs tą pačią dieną, toje pačioje vietoje perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, vardu L., tokiu būdu R. M. organizavo savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį „Ford Focus Kombi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 18 000 Eur (62150,40 Lt) vertės, tuo padarydamas „(duomenys neskelbtini)“ 18 000 Eur (62150,40 Lt) turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde R. M. prašo Kauno apylinkės teismo 2016-02-15 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: išteisinti nepadarius veikos, turinčios BK 24 str. 4 d. 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių. Skunde teigiama, kad nuosprendžio neteisėtumas ir neteisingumas yra akivaizdūs. Kaltė tendencingai ir deklaratyviai grindžiama vien tik prielaidomis, spėjimais ir nuolat kintančiais bei absoliučiai jokiais faktiniais duomenimis byloje nepatvirtintais E. P. parodymais. Faktinių duomenų vertinimas, kurių pagrindu teismas yra konstatavęs sukčiavimo organizavimo sudėtį, neatitinka BPK 20 str. 1, 4, 5 d. reikalavimų. Išvados apie inkriminuotos nusikalstamos veikos apgaulingą pobūdį padarytos iš viso nesilaikant reikalavimo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Inkriminuotų veiksmų organizavimas ir apgaulingas pobūdis deklaratyviai konstatuoti vien tik melagingų E. P. parodymų pagrindu. Nuteistasis pabrėžia, kad nei vieno iš jam kaltinime inkriminuotų veiksmų padarymo neorganizavo, jokių organizatoriaus veiksmų neatliko, nurodymų E. P. išnuomoti automobilį nedavė, asmens, vardu L., nepažįsta ir yra E. P. tyčia apkalbėtas. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad kaltę teismas grindžia prieštaringais ir deklaratyviais E. P. parodymais, E. P. bankininkystės dokumentų paėmimu iš apelianto gyvenamosios vietos ir 2012-09-11 telefoninio pokalbio su E. P. faktu. Nei vienas iš šių duomenų, pasak nuteistojo, pareikšto kaltinimo neįrodo.

Skunde R. M. tvirtina, kad E. P. parodymai yra prieštaringi ir nepatvirtinti jokiais faktiniais duomenimis. 2013 m. vasario-kovo mėnesiais, Lietuvai perėmus iš (duomenys neskelbtini) E. P. baudžiamąjį persekiojimą, šis pripažino, kad (duomenys neskelbtini) pasisavino išsinuomotą automobilį. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) automobilį išsinuomojo asmens, vardu L., prašymu ir davė jį laikinam pasinaudojimui L., bet L. to automobilio negrąžino. Už tai 2013-12-19 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu E. P. pagal BK 183 str. 2 d. buvo nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme. 2013-12-12, duodamas parodymus kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. 20-1-00286-12), E. P. patvirtino savo vardu (duomenys neskelbtini) išsinuomotą automobilį perdavęs ne asmeniui, vardu L., bet apeliantui, o šis jo negrąžinęs. Praėjus dar keliems mėnesiams, 2014-03-13, Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje R. P. tvirtino, kad R., kurį jis pažįsta apie 5 metus, pavardė yra M., kad R. M. jam prie S. B. ir P. P. grasino ir privertė (duomenys neskelbtini) išsinuomoti automobilį, kad, išsinuomojęs automobilį, paliko jį asmeniui, vardu L., o vėliau iš R. M. sužinojo, kad automobilis nuomos punktui nebus sugrąžintas. Praėjus dar 6 mėnesiams, 2014-09-18 Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje, E. P., iš apklausiamo tyrėjo A. U. parodymų išgirdęs, kad jis yra suklydęs, pavadindamas apeliantą M., vėl ėmė apeliantą vadinti M. ir deklaratyviai tvirtinti, kad apeliantas jam ir grasino ir šantažavo, kad apeliantas grasinimais ir šantažu privertė jį važiuoti į (duomenys neskelbtini), kad R. M. pasakė, kad išnuomotas automobilis jau parvažiavo į Lietuvą ir, kad R. M. pasisavino E. P. išsinuomotą automobilį. Praėjus dar beveik 6 mėnesiams, 2015-02-23 apklausos įtariamuoju metu E. P. parodė, kad R. M. jam liepė vykti į (duomenys neskelbtini) ir išsinuomoti jo vardu jau užrezervuotą automobilį, kad išsinuomotą automobilį trumpam turėjo palikti draugams. Bilietus į (duomenys neskelbtini) nupirko L., kartu su juo išsinuomojo automobilį. Iš R. M. sužinojo, kad automobilį turi palikti L. Grįžęs į Lietuvą taip pat iš R. M. sužinojo, kad automobilis jau parvarytas į Lietuvą ir jį reikia parduoti. R. M. liepė policijai sakyti, kad automobilis dingęs ir tada jis suprato, kad padarytas nusikaltimas. 2015-06-26 apklausos metu E. P. parodymus davė tik atsakymų į klausimus forma, parodė, kad R. P. internetu išnuomojo automobilį pagal anketinius duomenis, kuriuos pats pasakė, kad pinigų kelionei davė R. M., nupirko bilietą į (duomenys neskelbtini), ten automobilį perdavė asmeniui, vardu L. Nors akivaizdžiai matyti, kad E. P. duodami parodymai pastoviais nebuvo, kad jie kaskart tendencingai ir dirbtinai keitėsi plėsdamiesi apeliantą deklaratyviai kaltinančia apimtimi, teismas į tai nekreipė jokio dėmesio. Teismas E. P. parodymų iš viso neanalizavo ir nevertino, savo padarytų išvadų motyvuotai nepagrindė. Teismas nuosprendžiu deklaratyviai konstatavo, kad E. P. parodymai yra nuoseklūs, jie atitinka liudytojo A. R. I. M. parodymus bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą, todėl teismas neturi pagrindo netikėti E. P. parodymais apie „apelianto vaidmenį darant šią nusikalstamą veiką“, nes „apelianto parodymai yra tik gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą“, kad „apelianto versijos nepatvirtina nuoseklūs ir bylos medžiagą atitinkantys E. P. parodymai“. R. M. pažymi ir tai, kad tendencingai ir deklaratyviai grįsdamas jo kaltę, teismas vietomis netgi iškraipė įvykio aplinkybes teigdamas, kad E. P. į (duomenys neskelbtini) nuvyko tik pasiimti jo vardu jau išnuomotą automobilį ir pasiėmė jį, kad automobilio nuomai E. P. pateikė apeliantui savo anketinius duomenis ir elektroninės bankininkystės dokumentus, kad E. P. teikė apeliantui priemones, šalino kliūtis ir t. t. Iš visų E. P. parodymuose nurodytų faktų, faktiniais duomenimis byloje patvirtinta tik ta aplinkybė, kad 2012-09-10 E. P., pateikęs savo pasą, vairuotojo pažymėjimą, banko kortelės duomenis ir sudaręs rašytinę automobilio nuomos sutartį, pats išsinuomojo 18 000 Eur vertės automobilį, bet, pasibaigus nuomos laikui, jo negrąžino. Visi kiti E. P. parodymuose nurodyti faktai, kuriais teismas grindžia apelianto kaltę, yra tik prielaidos ir spėjimai, kurių jokie faktiniai duomenys byloje nepatvirtina.

Dėl E. P. bankininkystės dokumentų R. M. skunde nurodo, kad nuo pirmos apklausos paaiškino, kad dokumentus E. P. buvo palikęs apelianto automobilyje. Juos radęs, parsinešė namo ir pranešė E. P., kad atvyktų pasiimti, bet E. P. neatvyko. Šie parodymai nėra paneigti. Teismo išvada, kad apeliantas šiuos dokumentus panaudojo nusikalstamai veikai daryti, yra deklaratyvi, šališka, nepatvirtinta jokiais faktais ir grubiai pažeidžianti nekaltumo prezumpciją. Dėl telefoninio pokalbio su E. P. apeliantas nurodo, kad nei pats telefoninio pokalbio faktas, nei to pokalbio turinys niekaip nepagrindžia prisidėjimo prie E. P. padarytos nusikalstamos veikos, juo labiau – jos organizavimo. E. P. skambino tik prašydamas paskolinti pinigų grįžimui į Lietuvą, tačiau jis pinigų neskolino. Kam dar be apelianto ir savo tėvų 2012-09-11 skambino E. P. dėl pinigų, kokias pinigų prašymo priežastis ir kokio dydžio jam pinigai buvo pervesti, teismas netikrino ir nevertino, nors tai padaryti privalėjo.

Skunde taip pat teigiama, kad E. P. parodymai, apie tai, kad nusikaltimą jis padarė apelianto grasinimų pasekoje, yra absurdiški. Jokie faktiniai duomenys tokių teiginių nepatvirtina. Visiškai nelogiška, kad įbaugintas ir prigrasintas asmuo skambintų savo skriaudėjui, kaip geram draugui, ir prašytų pinigų. E. P. parodymai apie grasinimus, šantažą yra nelogiški, nepatikimi ir jokiais faktiniais duomenimis nepatvirtinti. E. P. pats neatsako už melagingų parodymų davimą, todėl šie parodymai negali būti pagrindu apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Visiškai nepagrįsti yra ir teiginiai, kad apeliantas rezervavo automobilį nuomai. Nei tyrimas, nei teismas nenustatinėjo kompiuterio IP adreso, iš kurio yra atliktas šis veiksmas. Nustačius šią aplinkybę taptų aišku, kad nieko panašaus apeliantas nedarė ir negalėjo daryti, o apie E. P. ir L. planuotą nusikaltimą nieko nežinojo. Byloje nesant jokių leistinų duomenų, kad internetu automobilio nuomos rezervaciją užsakė būtent apeliantas, pažeista ne tik nekaltumo prezumpcija, bet ir nepagrįstai įrodinėjimo našta perkelta pačiam apeliantui, kad jis tokio veiksmo neatliko. Nei kaltinimas, nei teismas faktinių duomenų, kurie pagrįstų išvadą, kad apeliantas organizavo nusikaltimą, taip pat nenustatė, įrodymais tokios savo išvados nepagrindė. Teismas tik deklaratyviai preziumavo, nes bendrininkų grupėje esant organizatoriui ir padėjėjui, yra būtinas ir vykdytojo buvimas. R. M. pabrėžia, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik prieštaringais E. P. parodymais, kurių jokie kiti faktiniai duomenys nepatvirtina. EŽTT yra ne kartą konstatuota, kad į bendrininkų parodymus turi būti žiūrima kritiškai ir, kad nuteisimas remiantis vien tik bendrininkų parodymais, yra grubus ne tik BPK normų, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. pažeidimas. Apylinkės teismas šiuos reikalavimus ignoravo. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad apeliantą apkalbėjęs E. P. iš to turėjo didelę naudą. Jis vietoje turėtos jam paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės yra nubaustas lygtine laisvės atėmimo bausme. Be to, prieš jį yra nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl 2013-07-04 padarytų sunkių nusikaltimų, numatytų BK 150 str. 2 d., 149 str. 2 d.

Teismo posėdyje nuteistasis R. M. ir jo gynėja advokatė R. Majauskienė apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė R. Pocienė ir nuteistasis E. P. apeliacinį skundą prašė atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš R. M. apeliacinio skundo turinio, jis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ginčija atliktą įrodymų vertinimą tvirtindamas, kad yra nuteistas remiantis vien tik melagingais E. P. parodymais.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pažymima, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus konstatuoja, kad, sprendžiant R. M. kaltės klausimą, padarius BK 24 str. 4 d. 182 str. 2 d. nusikaltimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. R. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Priešingai apelianto tvirtinimui, kad byloje nėra duomenų, kurie įrodytų, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje R. M. kaltės įrodymų yra pakankamai.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, vienu iš pagrindinių įrodymų šaltinių sprendžiant dėl R. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas laikė nusikalstamos veikos bendrininko E. P. parodymus, kuriuose jis tvirtino, kad internetu automobilį išnuomojo R. M., kuriam davė savo anketinius duomenis. R. M. duomenis panaudojo automobilio rezervacijai (duomenys neskelbtini). R. M. davė pinigų kelionei, nupirko bilietą. Autobusų stotyje susitiko su asmeniu, vardu L. Kartu vyko į (duomenys neskelbtini). L. žinojo, kur reikia eiti nuomotis automobilį. Kartu nuėjo į nuomos punktą, išsinuomojo automobilį. Pateikė savo asmens dokumentus, kreditinę kortelę. Pasiėmė automobilį kartu su L. L. davė pinigų kelionei namo. Lenkijoje pritrūko pinigų. Dėl jų skambino R. M., šis žadėjo pažiūrėti. Skambino ir tėvams, jie pinigų pervedė. Taip pat E. P., apklausiamas teisme, nurodė, kad R. M. bijojo, todėl vykdė jo nurodymus. R. M. ne kartą grasino, sakė, kad žino, kur jis gyvena. Žinojo R. M. draugus. Žinojo, kad jie užsiima nelegalia veikla, kad R. M. susijęs su nusikalstamu pasauliu. Nors nuteistasis R. M. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos organizavimo neigė tvirtindamas, kad E. P. meluoja, pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. M. paaiškinimus vertino kritiškai, kaip neobjektyvius ir neatitinkančius byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. M. kaltės, pagrįstai rėmėsi nusikalstamos veikos bendrininko E. P. duotais paaiškinimais, taip pat rašytiniais duomenimis, kurie iš esmės E. P. paaiškinimams neprieštarauja ir tuo pačiu paneigia R. M. nurodytas aplinkybes. Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautais duomenimis nustatyta, kad kitą dieną po to, kai (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotas automobilis, E. P. skambino numeriu, priklausančiu R. M. ir prašė pervesti pinigų kelionei į Lietuvą. Ši aplinkybė iš esmės paneigia R. M. paaiškinimus, kad E. P. dėl pinigų jam skambino išėjęs iš kalėjimo (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad skambutis buvo fiksuotas 2012-09-11, o turimais duomenimis E. P. iš kalėjimo (duomenys neskelbtini) buvo paleistas 2011-11-15, akivaizdu, kad nuteistasis R. M. nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kurias paneigia objektyvūs rašytiniai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netikėjo ir kritiškai vertino nuteistojo R. M. paaiškinimus dėl E. P. elektroninės bankininkystės dokumentų, surastų jo namuose. Apklausiamas teismo posėdyje R. M. nurodė, kad E. P. savo elektroninės bankininkystės dokumentus paliko jo automobilyje tuo metu, kai vežė E. P. namo. Tačiau tokie paaiškinimai yra nelogiški, kadangi neįtikima, jog asmuo ne savo automobilyje paliktų būtent tuos dokumentus, kurie reikalingi naudotis internetine bankininkyste. Taip pat nelogiška ir tai, kad, kaip teigia R. M., E. P. jam sakė, kad jam dokumentai nereikalingi, tačiau jis vis tiek dokumentų neišmetė, o toliau laikė savo bute, kur jie ir buvo rasti kratos metu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje į šias aplinkybes pagrįstai atkreipė dėmesį ir, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad R. M. kaltė organizavus nusikalstamą veiką, yra įrodyta. Kolegija sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad E. P. parodymais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautais duomenimis, kratos protokolu, kitais nuosprendyje aprašytais rašytiniais įrodymais R. M. paaiškinimai, kad jis nedalyvavo šioje nusikalstamoje veikoje, yra paneigti. Apeliaciniame skunde dėstomi nuteistojo R. M. samprotavimai, jo subjektyvus byloje surinktų įrodymų vertinimas, jų analizė, bandant šiuos duomenis pateikti sau palankia linkme, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų nepaneigia.

Dėl skundo argumento, kad tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatytas kompiuterio, iš kurio buvo rezervuota automobilio nuoma, IP adresas, pažymima, kad faktinės aplinkybės dėl automobilio nuomos šioje byloje buvo nustatytos aukščiau paminėtais įrodymais, kurių patikimumu ir objektyvumu teismas neturėjo pagrindo abejoti ir kurių pakako išvadoms dėl R. M. kaltės pagrįsti. Be to, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis R. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tokio prašymo neišreiškė, kas rodo, kad šios aplinkybės jis nelaikė esmine. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, tokios aplinkybės nurodymas apeliaciniame skunde sietinas su nepalankaus nuteistajam nuosprendžio priėmimu ir vertintinas kaip nuteistojo siekis vilkinti procesą.

Nuteistasis R. M. savo apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria E. P. parodymų vertinimui tvirtindamas, kad E. P. parodymai yra melagingi, tačiau su tokiu vertinimu nesutiktina. Skunde teisingai nurodyta, kad E. P., duodamas parodymus dėl ,, (duomenys neskelbtini) ‘‘ priklausančio automobilio „Ford Focus Kombi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasisavinimo tuo metu, kai jis buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 2 d., padarymu, apie R. M. dalyvavimą šioje nusikalstamoje veikoje savo parodymuose neužsiminė. Ši aplinkybė E. P. parodymuose atsirado vėliau, Kauno apygardos teismui 2013-12-19 priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo E. P. buvo pripažintas kaltu pagal BK 183 str. 2 d. Tačiau ši skunde akcentuojama aplinkybė, priešingai, negu teigia apeliantas, pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad E. P., nurodydamas R. M. kaip asmenį, organizavusį ,, (duomenys neskelbtini) ‘‘ priklausančio automobilio „Ford Focus Kombi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasisavinimą, davė melagingus parodymus. Vertinant E. P. parodymus nagrinėjamoje byloje matyti, kad E. P. savo kaltės neneigė viso proceso metu, patvirtino, kad automobilio nuomos rezervacija buvo atlikta jo vardu, jis nuvyko į (duomenys neskelbtini), jo vardu buvo užpildyti visi dokumentai ir jis pasiėmė automobilį, kurį po to perdavė asmeniui, vardu L. Atsižvelgiant į tai, kad E. P. nusikalstamų veiksmų, kuriuos pats atliko, neneigė, laikyti, kad jis apkalba R. M. ir duoda melagingus parodymus siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo. Nuteistasis E. P. paaiškino, kokios priežastys lėmė tai, kad jis iš pradžių nutylėjo apie R. M. dalyvavimą darant nusikaltimą ir aukštesnysis teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių visumą, neturi pagrindo E. P. versija netikėti. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad proceso Lietuvos apeliaciniame teisme metu E. P. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bijojo kalbėti apie R. M., kadangi šis jam grasino, vertė nuomotis automobilį. Sužinojęs, kad šis asmuo šiuo metu yra suimtas, nebebijo apie jį pasakoti. Taip pat E. P. nurodė, kad apie šias aplinkybes yra pasakojęs tyrėjui A. U.. Teismo posėdyje liudytoju apklausus tyrėją A. U., šis patvirtino, kad apklausiamas E. P. papasakojo apie tai, kad jis R. M. paprašytas, išnuomojo automobilį (duomenys neskelbtini). E. P. apklausos metu nurodė, kad apklausų metų sakė netiesą, nes bijojo R. M. ir jo draugų. Palyginęs E. P. paaiškinimus su duomenimis, gautais tyrimo, atliekamo R. M. atžvilgiu, metu nustatė, kad E. P. nurodytu laiku iš tikrųjų buvo fiksuotas jo pokalbis su R. M., kurio metu E. P. prašė pervesti pinigų. Paaiškėjus šioms aplinkybėms patarė E. P. skųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis buvo nuteistas dėl automobilio „Ford Focus Kombi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasisavinimo. Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes ir manydamas, kad E. P. naujai nurodytos aplinkybės dėl R. M. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką gali būti teisingos, baudžiamąją bylą grąžino prokurorui. Atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus buvo nustatyta, kad E. P. nurodytos aplinkybės dėl R. M. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje pasitvirtino. Įvertinus paminėta, kolegija neturi pagrindo E. P. parodymų, kuriuose jis R. M. įvardina kaip nusikalstamos veikos organizatorių, nelaikyti įrodymų šaltiniu ir pripažinti, kad jo parodymais, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepagrįstai. Skunde minima aplinkybė, kad E. P. parodymų melagingumą patvirtina tai, kad apklausiamas Lietuvos apeliaciniame teisme jis R. įvardino ne kaip M., o kaip M., kolegijos vertinimu, nepatvirtina E. P. parodymų neteisingumo ar jo siekio nepagrįstai apkaltinti R. M. nusikalstamos veikos padarymu. R. M. įvardinimas R. M. laikytinas suklydimu, kadangi iš Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje apklausto liudytojo A. U. paaiškinimų matyti, kad E. P. jam pasakojo būtent apie R. M., o jo nurodytos aplinkybės dėl skambučio R. M. laiko, sutapo su duomenimis, gautais ikiteisminio tyrimo, atliekamo R. M. atžvilgiu, metu (šiame tyrime E. P. buvo apklausiamas liudytoju ir R. M. nurodė kaip asmenį, organizavusį automobilio (duomenys neskelbtini) pasisavinimą sukčiavimo būdu).

Nesant objektyvių kliūčių, dėl ko E. P. parodymai neturėtų būti laikomi BPK reikalavimus atitinkančiu įrodymų šaltiniu, jais priimant skundžiamą nuosprendį buvo remtasi pagrįstai. Apylinkės teismo nuosprendyje pateikta E. P. parodymų analizė patvirtina padarytą išvadą, kad dėl esminių nusikalstamai veikai aplinkybių, t. y. dėl R. M., kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus, vaidmens, E. P. parodymai buvo pakankamai nuoseklūs, logiški ir atitinkantys kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus.

BK 182 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika pasireiškia didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės išvengimu arba jos panaikinimu savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė yra lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui, tačiau apgaulė gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą, t. y. kaltininkas, jau sudarydamas sutartį, visai neketina vykdyti susitarimo, nors kitą sutarties šalį įtikinėja priešingai ir daro veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Toks asmens savo ketinimų nutylėjimas ir sutarties sąlygų vykdymą imituojantys veiksmai yra kitos sutarties šalies apgaulė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje sukčiavimo panaudojant apgaulę objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius R. M. veiksmuose nustatė ir atskleidė tinkamai, išsamiai aprašė, kokiais veiksmais BK 182 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika šioje byloje pasireiškė. Nėra pagrindo nesutikti su išvada, kad apgaulė R. M. veiksmuose šiuo atveju pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas bendrai su E. P. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu L., internetu rezervuodamas automobilio nuomą, duodamas nurodymus E. P. nuvykti į nuomos punktą ir sudaryti nuomos sutartį, iš anksto šios sutarties sąlygų, tame tarpe ir sąlygos pasibaigus nuomos sutarties terminui automobilį grąžinti savininkui, neketino vykdyti. Nagrinėjamu atveju apgaulė pasireiškė ne tikrovės neatitinkančių, melagingų duomenų pateikimu, tačiau tikrųjų savo ketinimų – apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą: UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį – nutylėjimu, kas šiuo atveju turėjo esminės reikšmės automobilio savininko apsisprendimui sudaryti automobilio nuomos sutartį. Akivaizdu, kad automobilio savininkas, iš anksto žinodamas, kad automobilio nuomos sutartį sudarantis asmuo neketina vykdyti sutarties sąlygų, tokios sutarties būtų nesudaręs ir automobilio neišnuomojęs. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai, savo išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių R. M. veiksmuose, dėl jo, kaip organizatoriaus vaidmens, išsamiai argumentavo ir pagrindė, nurodė, kokius veiksmus atliko R. M., o kokius R. P. tam, kad būtų pasiektas sumanymas – apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl R. M. kaltės padarius BK 24 str. 4 d. 182 str. 2 d. numatytus nusikaltimus, paisė BPK 20 str. reikalavimų, vadovavosi leistinais ir patikimais įrodymais, juos vertino nešališkai atsižvelgdamas į visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Visi įrodymai byloje išanalizuoti ir tinkamai įvertinti, išvados pagrįstos nustatytomis bylos aplinkybėmis, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas vienais įrodymais grindė savo išvadas, o kitus atmetė, kaip nepatikimus, nuosprendyje nurodyti. Aukštesnysis teismas su nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis pilnai sutinka.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis iš esmės grindžia savo subjektyviu įrodymų vertinimu, kuris nesutampa su vertinimu, pateiktu nuosprendyje, skunde analizuoja byloje esančius įrodymus, juos atitinkamai vertina, tačiau nagrinėjamu aspektu aukštesnysis teismas akcentuoja tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir kasacinėje praktikoje.

Nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos teisingai, įrodymai įvertinti laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, procesinių pažeidimų, dėl kurių nuosprendis negalėtų būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, padaryta nebuvo. Nuteistajam skunde nenurodžius jokių naujų faktinių aplinkybių ar duomenų, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos, o teismo padarytos išvados dėl R. M. kaltės, neatitinka įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.