Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. B. ir V. B. gynėjo advokato B. Chranovskio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir I. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas I. B. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau nei 7 paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš I. B. ir V. B. solidariai priteista 1 557,81 Eur turtinės žalos atlyginimo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo V. T. naudai ir 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo R. S. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. ir V. B. nuteisti už tai, kad bendrininkų grupėje sunkiai sužalojo V. T. bei nežymiai sužalojo R. S., o būtent:

I. B. 2013 m. sausio 1 d., apie 06.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir supykęs dėl konflikto, kuris įvyko 2013 m. sausio 1 d., apie 02 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir kurio metu jis nukentėjo, turėdamas tikslą atkeršyti konflikte su juo dalyvavusiems asmenims, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su sūnumi V. B., pastarajam paėmus su savimi nenustatyto modelio 380 (9 mm) kalibro pistoletą, skirtą šaudyti šoviniais užtaisytais guminėmis kulkomis, kartu atvyko į butą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur buto kambaryje I. B. nurodė į sėdintį V. T., po ko V. B. tyčia du kartus į V. T. iššovė iš specialiai su savimi paimto pistoleto, tuo padarydamas nukentėjusiajam du šautinius kiauryminius pilvo sienos sužalojimus su šautinėmis žaizdomis kairėje klubinėje srityje ir aukščiau bambos su vartų venos, plonosios žarnos, pasaito, kairio retroperitoninio kampo pažeidimu, t. y. padarė sunkų sveikatos sužalojimą. Tuo pačiu metu ir tame pačiame bute, tęsiant nusikalstamą veiką, I. B. iš vonios kambario išėjusiam R. S. tyčia sudavė vieną smūgį ranka bei vieną spyrį koja į krūtinės ląstą, sukeldamas pastarajam fizinį skausmą, o V. B. tyčia sudavus R. S. smūgį pistoleto rankena į sprandą ir tuo sukėlus nukentėjusiajam fizinį skausmą, kartu su V. B. įmetė R. S. į vonią, po ko V. B. tyčia sudavė smūgį pistoleto rankena R. S. į galvą bei tyčia vieną kartą į R. S. iššovė iš specialiai su savimi pasiimto pistoleto, tuo sukeldamas fizinį skausmą bei padarydamas nukentėjusiajam dešinės kirkšnies srities šautinį sužalojimą (šautinę žaizdą ir svetimkūnį dešinės kirkšnies srityje), t. y. padarė nežymų sveikatos sužalojimą.

Nuteistojo V. B. gynėjas advokatas Bogdanas Chranovskis apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendį pakeisti ir V. B. išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra šališkas, neobjektyvus, nepagrįstas ir neteisėtas. Gynėjo teigimu, dėl padarytų esminių BPK pažeidimų buvo suvaržytos V. B. teisės bei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, taip pat buvo šiurkščiai pažeisti BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 305 straipsnio reikalavimai ir nekaltumo prezumpcijos principas. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas vien tik prielaidomis, nuosprendžio argumentacija apima iš esmės tik teorinių aspektų dėl BK 135 ir 140 straipsnių išdėstymą, nuosprendžio turinys iš esmės grindžiamas kaltinamojo akto aprašomosios dalies bei prokuroro baigiamosios kalbos pakartojimu ir bendro pobūdžio argumentais, nesusietais su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti tik kaltinimui palankūs nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, nenurodyta, kodėl buvo atmesta kita V. T., R. S., liudytojų L. S., T. M. parodymų dalis kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nepasisakyta dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų prieštaravimų, neaptarti liudytojų policijos pareigūnų R. D., G. L. bei eksperto A. J., T. B. parodymai. Taip pat šiurkščiai nuteistojo teisė į gynybą buvo pažeista neatsižvelgus į vyr. tyrėjo O. C. 2014 m. rugsėjo 10 d. tarnybinį pranešimą, kuriame yra ginamajam naudinga informacija.

Apeliantas teigia, kad V. B. parodymai yra nepaneigti. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus. V. B. kaltu neprisipažino, parodė, kad nuo 2012 m. gruodžio 31 d. vakaro iki 2013 m. sausio 1 d. dienos šventė Naujuosius metus bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kartu su savo broliu S. B. ir draugais, niekur nebuvo išėjęs, tėvo nematė ir su juo nebendravo, bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, nebuvo ir jame nieko nežalojo. Nuteistojo parodymus iš esmės patvirtino kitas nuteistasis I. B., liudytojai T. M., V. E., kita bylos medžiaga. Skundžiamame nuosprendyje tik nemotyvuotai nurodyta, jog V. B. parodymai yra paneigti byloje surinktais duomenimis, bet nedetalizuota kokie duomenys ir kaip paneigia nuteistojo parodymus. Gynėjas nesutinka su teismo teiginiu, kad nukentėjusieji ir liudytojai nebuvo suinteresuoti apkalbėti nuteistuosius, kadangi tarp I. B. ir nukentėjusiojo R. S. bei liudytojos L. S. naktį prieš įvykį buvo kilęs konfliktas, susijęs su smurto panaudojimu.

Gynėjo vertinimu, nors nukentėjusysis R. S. ir liudytoja L. S. atpažino V. B. iš jiems pateiktų nuotraukų, tačiau šis procesinis veiksmas yra neteisėtas ir atpažinimo metu gautais duomenimis kaip įrodymu vadovautis negalima. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad prieš atpažinimą apklausiamas R. S. skirtingai apibūdino jį sužalojusio asmens išvaizdą: pirmoje apklausoje teigė, kad tai buvo 180 cm ūgio, lieso kūno sudėjimo vaikinas, bet apklausiamas papildomai jau nurodė, kad vaikinas buvo 175 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo. Tuo tarpu V. B. parodė, kad jo ūgis 165 cm, kas visiškai neatitinka nukentėjusiojo parodymų. Be to, R. S. nurodė, kad policijos pareigūnai jam pateikė tris nuotraukas (I. B. ir jo sūnų), iš kurių jis ir atpažino I. B. bei V. B.. Liudytoja L. S. parodė, kad atpažinimo metu jai buvo pateiktos dvi nuotraukos, iš kurių ji atpažino V. B.. Toks asmens atpažinimas iš nuotraukos neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Apeliantas kelia abejones, kodėl atpažinimas buvo atliktas iš nuotraukų, nors šį proceso veiksmą galima buvo atlikti „gyvai“.

Skunde akcentuojama tai, kad nukentėjusieji V. T. ir R. S., liudytoja L. S. kiekvienos apklausos metu davė vis kitokius parodymus. Nukentėjusiųjų pirminiai parodymai iš esmės prieštarauja vėlesniems jų parodymams, yra prieštaringi tarpusavyje, neatitinka liudytojų parodymų, kitos bylos medžiagos. Skunde nurodytų neatitikimų ir prieštaravimų pirmosios instancijos teismas neįvertino, nuosprendyje išdėstė tik vieną parodymų versiją, nepašalindamas abejonių dėl parodymų patikimumo, todėl, gynėjo nuomone, nepašalinus prieštaravimų parodymuose, vertinant parodymus vadovautinasi principu, jog visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

Skunde cituojami įvairiose proceso stadijose duoti nukentėjusiųjų V. T., R. S. ir liudytojos L. S. parodymai akcentuojant neatitikimus dėl nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybių, juos sužalojusio asmens, I. B. vaidmens sužalojant nukentėjusiuosius bei ankstesnio konflikto su I. B. aplinkybių.

Apeliantas nurodo, kad nei pareiškime, nei pirmojoje apklausoje V. T. neužsiminė apie I. B.. Papildomos apklausos metu V. T. parodymus pakeitė, nurodė buvus konfliktą (muštynes) tarp I. B. ir R. S., taip pat nurodė buvus tris šūvius. Kitoje apklausoje papildydamas parodymus V. T. jau teigė, kad galimai buvo tik du šūviai. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš pradžių nurodė, kad muštynių tarp I. B. ir R. S. nebuvo, bet atsakydamas į klausimus vėl teigė, kad fizinis smurtas konflikto metu buvo naudojamas. Nenuoseklus V. T. buvo ir aiškindamas I. B. vaidmenį šiam grįžus su nepažįstamu vaikinu. Iš pradžių teigė, kad I. B. nieko nenurodinėjo, vaikinas kažko paklausė I. B. ir šiam atsakius iššovė, bet atsakydamas į klausimus jau teigė, kad girdėjo trumpus nurodymus „šitas, tas“. Teisiamojo posėdžio metu V. T. negalėjo logiškai paaiškinti parodymų nenuoseklumo, aiškino, kad pirminiai parodymai buvo duoti iš karto po operacijos, dėl ko neva galėjo suklysti, bet liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. D. parodė, kad nukentėjusįjį apklausė tik įsitikinęs, kad šis yra sąmoningas, sugeba aiškiai dėstyti mintis ir gali duoti parodymus bei gavęs gydytojų leidimą atlikti apklausą. Be to, abejonių kelia V. T. parodymai ir dėl to, kad jis neigė buvęs sumuštas, nors specialisto išvadoje be šautinių žaizdų V. T. buvo nustatytos muštinės galvos žaizdos. Taip pat vertinant V. T. parodymus būtina atsižvelgti ir į jo būseną įvykių metu, t. y. apsvaigimą nuo alkoholio.

Skunde aptariant nukentėjusiojo R. S. parodymus nurodoma, jog pareiškime nukentėjusysis nurodė tik apie nepažįstamo vaikino dujiniu pistoletu sužalotą koją ir galvą, tuo tarpu apie I. B. veiksmus neužsiminė. Pirmojoje apklausoje R. S. teigė, kad tarp jo ir I. B. buvo įvykęs konfliktas, kurio metu jam I. B. sudavė šampano buteliu į galvą, o jis I. B. trenkė kumščiu, po kurio laiko būdamas tualete išgirdo, kad kažkas įsiveržė į butą, girdėjo tris šūvius, išlaužus tualeto duris nepažįstamas apie 180 cm ūgio vyriškis, lieso kūno sudėjimo iš dujinio pistoleto šovė jam į dešinės kojos kirkšnį bei pistoleto rankena sudavė per galvą. Papildomos apklausos metu nukentėjusysis jau nurodė, kad buvo užpultas išėjęs iš tualeto, jam smogė I. B., po to pajuto smūgį iš nugaros į galvos sritį, atgavo sąmonę vonioje, kur nepažįstamas vyriškis, apie 175 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo pistoleto rankena sudavė į galvą, po to šovė į kirkšnį. Apklausiamas papildomai R. S. nurodė naują aplinkybę, kad I. B. sudavė šampano buteliu ir L. S., taip pat papildė, kad su nepažįstamu vaikinu į butą grįžęs I. B. dar jam sudavė kumščiais ir kojomis. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. S. teigė, kad šampano buteliu jam nebuvo suduota. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis negalėjo logiškai paaiškinti savo parodymų nenuoseklumo, teigė neva ligoninėje galėjo visko gerai neprisiminti, nors liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. D., kaip ir nukentėjusiojo V. T. atveju, parodė, kad nukentėjusysis buvo apklaustas gavus gydytojų leidimą ir įsitikinus jo sąmoningumu. R. D. paaiškinimus patvirtino ir policijos pareigūnas G. L.. Dėl nukentėjusiojo R. S. parodymų patikimumo abejonių kyla ir dėl to, kad specialisto išvadoje jokių kitų R. S. sužalojimų, išskyrus šautinę žaizdą kirkšnyje, nenustatyta, nors nukentėjusysis teigė buvęs mušamas pistoleto rankena į galvą, kumščiais ir kojomis į krūtinę. Be to, pranešdamas apie įvykį telefonu R. S. nurodė tik tai, kad jam buvo šauta į kirkšnį. Abejonių kyla ir dėl R. S. paaiškinimo, kad į kirkšnį jam buvo šauta prirėmus pistoleto vamzdį prie pat džinsų, nors specialisto išvadoje nurodyta, kad „kelnių šautinio pažeidimo aplinkoje artimo šūvio pėdsakų nėra“, t. y. pažeidimas padarytas šaunant iš atstumo, ką teismo posėdžio metu patvirtino ir ekspertas A. J..

Tuo tarpu L. S. pirmosios apklausos metu dėl konflikto pradžios parodė, kad I. B. jai sudavė šampano buteliu į galvą, po ko sudavęs I. B. butelį iš jo atėmė R. S., po kiek laiko I. B. į butą grįžo su dviem nepažįstamais vaikinais, I. B. pirštu parodė į juos, po ko nepažįstamas vaikinas du kartus šovė į V. T., po to girdėjo koridoriuje šūvio garsą ir R. S. riksmą. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją konflikto pradžią L. S. apibūdino kitaip, neva iš pradžių kilo konfliktas tarp I. B. ir R. S., tik po to I. B. paėmė šampano butelį, kuriuo nestipriai sudavė jai, I. B. grįžo maždaug po pusvalandžio kartu su dviem vaikinais, V. B. vieną kartą šovė V. T. į pilvą, po kiek laiko iš tualeto pradėjo rėkti R. S., atėjusi, pamatė, jog jam peršauta koja, liudytoja patikslino, jog I. B. nieko nesakydamas pirštais rodė į juos. Atsakydama į klausimus jau teigė, kad iš kambario nematė įėjimo į butą, nors pirminiuose nurodė, kad matė kaip į butą įėjo I. B. su dviem vaikinais, taip pat negalėjo tiksliai nurodyti, kada pamatė pistoletą. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu liudytoja negalėjo logiškai paaiškinti parodymų pakeitimo aplinkybių. Skunde keliama versija, jog L. S. parodymų nenuoseklumą lėmė apsvaigimas nuo alkoholio.

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad R. S. BPC pranešė, jog jį sužalojo nepažįstami asmenis, nors su I. B. jis buvo pažįstamas. Be to, pagal iškvietimą atvykęs greitosios pagalbos specialistas T. B. parodė, jog pagalbą kvietę asmenys aiškino, kad kažkas paskambino į duris ir jiems atidarius duris į juos buvo šauta, kas akivaizdžiai prieštarauja nukentėjusiųjų ir L. S. įvykių versijai. Taip pat prašoma atsižvelgti į tai, kad liudytoja T. M. papildomos apklausos metu ir duodama parodymus teisme nurodė, jog I. B. jokių veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu neatliko, niekam nieko nenurodinėjo ir nesmurtavo, o ankstesnius parodymus ikiteisminio tyrimo metu paneigė, kadangi jie buvo duoti po epilepsijos priepuolė, be to, jai buvo daromas spaudimas. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad L. S. ir T. M. skirtingomis dienomis duoti parodymai sutampa pažodžiui, dėl ko kyla abejonių, liudytoja buvo apklausta tinkamai ir savanoriškai.

Taip pat skunde nurodoma, kad liudytojas V. E. parodė nematęs jokių V. B. veiksmų, liudytojai A. G., V. I., S. B. parodė, kad V. B. nebuvo pasišalinęs, su tėvu I. B. nebendravo, šis pas juos nebuvo atėjęs. Be kita ko, byloje nenustatyta, kad I. B. būtų bendravęs su kitais asmenimis, tame tarpe ir su V. B., duomenys apie I. B. mobilaus ryšio telefono prisijungimus prie tarnybinių stočių atitinka jo parodymus, V. B. mobilaus ryšio telefonas buvo prisijungęs Naujininkuose, ten kur jis šventė Naujuosius metus, I. B. ir V. B. telefonai iki įvykio ir įvykio metu nebuvo prisijungę prie tos pačios tarnybinės stoties.

Nuteistojo I. B. gynėjas advokatas Bogdanas Chranovskis apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir I. B. išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimus.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas analogiškais argumentais kaip ir V. B. apeliacinis skundas. Teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra šališkas, neobjektyvus, nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, pagrįstas prielaidomis, skundžiamame nuosprendyje iš esmės išdėstyti tik kaltinimui palankūs įrodymai, neaptariant parodymų prieštaravimų, neatitikimo tarpusavyje ir su kitais įrodymais, nepasisakant dėl ginamojo versiją patvirtinančių įrodymų.

Skunde teigiama, kad I. B. parodymai byloje nepaneigti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme I. B. davė nuoseklius parodymus, jog šventė Naujuosius metus T. M. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dar buvo L. S., R. S. ir V. E., bešvenčiant užmigo, prabudo nuo smūgių, jį mušė V. T. ir R. S., jam buvo ištraukta piniginė, iš jos išimti pinigai, ištaikęs momentą paėmė nuo stalo tuščią butelį ir bandė trenkti kažkuriam iš nukentėjusiųjų, bet jo ranką sulaikė L. S., jį vėl pradėjo mušti, kažkokiu būdu pabėgo iš buto, skambino kaimynams, prašė pagalbos, nesulaukęs pagalbos grįžo į butą pasiimti batų ir striukės, būnant bute niekas nešaudė, po to nuvyko pas draugą ir ryte dėl sumušimų kreipėsi į medikus. Iš karto į policiją nesikreipė, nes sulaukė grasinimų iš V. T. ir jo artimųjų. Nuteistojo parodymus iš esmės patvirtino kitas nuteistasis V. B., liudytojai T. M., V. E., iš dalies liudytoja L. S. ir nukentėjusysis R. S., kita bylos medžiaga. Nuteistojo I. B. parodymus dėl jo sumušimo patvirtina specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad remiantis medicininiais dokumentais nustatytos kraujosruvos apie akis galėjo būti padarytos įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Be to, įvykio vietos apžiūros metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ant grindų prie tualeto rastos į kraują panašios dėmės, kurių paimtus pavyzdžius ištyrus nustatyta, kad nuoplovos DNR profilis sutampa su I. B. DNR profiliu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai atmetė nuteistųjų parodymus kaip gynybinę versiją, nors nenurodė, kokie bylos duomenys ir kaip paneigia nuteistųjų parodymus.

Kaip ir nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde, nurodoma, kad R. S. ir L. S. yra suinteresuoti apkalbėti nuteistuosius, nes tarp šių asmenų ir I. B. buvo įvykęs konfliktas. Skunde analogiškai cituojami nukentėjusiųjų V. T. ir R. S., liudytojos L. S. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, akcentuojant neatitikimus dėl nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybių, juos sužalojusio asmens, I. B. vaidmens sužalojant nukentėjusiuosius bei ankstesnio konflikto su I. B. aplinkybių. Taip pat prašoma atsižvelgti į pagal iškvietimą atvykusio greitosios medicinos pagalbos specialisto T. B. parodymus, užfiksuotą iškvietimą BPC, V. E., A. G., V. I. ir S. B. parodymus, liudytojos T. M. parodymus, kuriais ji paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, duomenis apie I. B. ir V. B. mobiliojo ryšio telefonų prisijungimus prie tarnybinių stočių.

Papildomai nurodoma, kad nukentėjusieji prokuratūrai civilinį ieškinį padavė prašydami priteisti žalos atlyginimą tik iš į juos šaudžiusio asmens, bet ne iš I. B.. Be to, teigiama, kad net jei būtų nustatyta, kad I. B. sužalojant nukentėjusiuosius buvo bute, tačiau nėra jokių įrodymų, jog I. B. žinojo ar galėjo žinoti, kad nukentėjusieji bus sužaloti iššaunant iš pistoleto, tokiu būdu V. T. padarant sunkų sveikatos sutrikdymą, o R. S. – nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje nėra patikimų įrodymų, kad I. B. turėjo tyčią sužaloti nukentėjusiuosius.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji I. B. ir V. B. bei jų gynėjas B. Chranovskis prašė apeliacinius skundus tenkinti, valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų I. B. ir V. B. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliaciniuose skunduose ginčijant nuteistųjų I. B. ir V. B. kaltę dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, teigiama, jog nuteistųjų parodymai yra nepaneigti, todėl apygardos teismas nepagrįstai juos atmetė kaip gynybinę versiją, nukentėjusiųjų V. T., R. S. ir liudytojos L. S. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl jais vadovautis negalima, taip pat priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo atsižvelgta į kitus surinktus įrodymus, dėl ko teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kaltinamasis ar jo gynėjas teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, I. B. ir V. B. pagrįstai pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuotos nusikalstamų veikų, teisingai kvalifikuotų pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį, skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

I. B. ir V. B. nuteisti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. sausio 1 d., apie 06.00 val., veikdami bendrininkų grupėje, atvykę į butą, kuriame anksčiau I. B. šventė Naujuosius metus ir kilusio konflikto metu buvo sumuštas, kur buto kambaryje I. B. nurodžius į sėdintį V. T., V. B. du kartus į pastarąjį iššovus iš specialiai su savimi paimto pistoleto, padarė V. T. du šautinius kiauryminius pilvo sienos sužalojimus su šautinėmis žaizdomis kairėje klubinėje srityje ir aukščiau bambos su vartų venos, plonosios žarnos, pasaito, kairio retroperitoninio kampo pažeidimu, tokiu būdu sunkiai sužalojo V. T., po to I. B. iš vonios kambario išėjusiam R. S. tyčia sudavus vieną smūgį ranka bei vieną spyrį koja į krūtinės ląstą, o V. B. tyčia sudavus R. S. smūgį pistoleto rankena į sprandą, pastarajam sukėlė fizinį skausmą bei įmestam į vonią V. B. tyčia sudavus smūgį pistoleto rankena į galvą bei tyčia vieną kartą iššovus, sukėlė fizinį skausmą bei padarė nukentėjusiajam dešinės kirkšnies srities šautinį sužalojimą (šautinę žaizdą ir svetimkūnį dešinės kirkšnies srityje), tokiu būdu nežymiai sužalojo R. S..

Byloje nekyla abejonių, kad 2013 m. sausio 1 d., apie 6 val. V. T. ir R. S. buvo padaryti aukščiau nurodyti sužalojimai. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys: skambučio Bendrajam pagalbos centrui išklotinė, greitosios pagalbos medikų iškvietimo kortelės, specialisto išvados (t. 1, b. l. 81-82, 88, 106-109, 175-176).

Tačiau tiek I. B., tiek V. B. neigia padarę jiems inkriminuotus veiksmus, teigia įvykio metu nebuvę bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tvirtina Naujųjų metų naktį nesusitikę. I. B. parodė, kad Naujųjų metų išvakarėse susirinko švęsti T. M. bute, be jo bute buvo T. M., R. S., L. S. ir V. E., vėliau kažkuriuo metu atėjo V. T., nuteistasis neneigė, kad buvo stipriai išgėręs, bet tvirtino jokio konflikto nesukėlęs, priešingai, jį snūduriuojantį kažkas pradėjo mušti, sumušę nuvedė į vonią atsiprausti, tuo metu ištraukė piniginę, paskui vėl mušė ir vedė į vonią, tada grąžino piniginę, bet joje nebebuvo pinigų, liepė L. S. jį saugoti, o patys užpuolikai neva nuėjo aiškintis su V. E., supratęs, kad yra proga pabėgti, jis griebė butelį, kuriuo norėjo trenkti savo užpuolikams, bet L. S. jam sutrukdė ir vyriškiai vėl jį pradėjo mušti, jam kažkaip pavyko ištrūkti į laiptinę, kur skambino kaimynams į duris ir prašė iškviesti pagalbą, nesulaukęs pagalbos trumpam grįžo į butą, pasiėmė striukę ir pasišalino. V. B. parodė, kad Naujųjų metų naktį su tėvu I. B. susitikęs nebuvo, Naujuosius metus šventė savo namuose su broliu S. B. ir šio draugais, iš namų išėjęs buvo tik pažiūrėti fejerverkų, apie 1 val. grįžo ir netrukus nuėjo miegoti.

Nors nuteistieji kategoriškai neigė savo kaltę, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų parodymus vertino kaip gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, jų nepatvirtina kita bylos medžiaga. Visų pirma, nuteistųjų parodymus paneigia nukentėjusiųjų R. S. ir V. T., liudytojos L. S. parodymai. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, kiti byloje surinkti įrodymai nuteistųjų parodymų nepatvirtina, bet juos netgi paneigia.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų R. S. ir V. T. bei liudytojos L. S. parodymų patikimumu. Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog šie asmenys būtų suinteresuoti apkalbėti I. B. ir V. B. arba dėl girtumo būtų neteisingai suvokę įvykio aplinkybes. Vien tai, kad iki įvykio tarp R. S. ir I. B. buvo kilęs konfliktas, savaime nesudaro pagrindo manyti, jog R. S. ir šio draugė L. S., o taip pat V. T. būtų sąmoningai davę neteisingus parodymus dėl I. B. ir V. B. veiksmų. Sutiktina, jog proceso metu nukentėjusieji R. S., V. T. ir liudytoja L. S. apie tam tikras aplinkybes parodymus keitė, jas nurodė skirtingai, tačiau apeliaciniuose skunduose tam tikri parodymų neatitikimai yra nepagrįstai pernelyg akcentuojami, kadangi parodymų neatitikimas dėl kai kurių įvykio detalių nesudaro pagrindo iš viso nesivadovauti asmenų parodymais, tuo labiau kad dėl esminių sužalojimo aplinkybių asmenų parodymai iš esmės sutapo, juos patvirtina rašytiniai bylos duomenys. Be to, visi Naujųjų metų šventėje dalyvavę asmenys neneigė buvę išgėrę, kas irgi galėjo įtakoti tam tikrų aplinkybių skirtingą vertinimą, bet savaime asmens parodymų vien dėl girtumo atmesti negalima, tokio asmens parodymų patikimumas įvertinamas parodymus vertinant visumoje su kitais įrodymais, dėl ko daromos išvados, ar pakanka duomenų pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis.

R. S. pirminėje apklausoje kitą dieną po įvykio dar būdamas ligoninėje teigė, jog girdėjo kaip į V. T. buvo šauta tris kartus, o į jį nepažįstamas vyriškis šovė du kartus, bet vėlesnėse apklausose jau tvirtino, kad į V. T. buvo šauta du kartus, o į jį – vieną kartą. Be to, pats V. T. skirtingai nei pirminės apklausos metu, apklausiamas papildomai pas tyrėją nurodė, kad į jį buvo šauta tris kartus, kas akivaizdžiai prieštarauja specialisto išvadoje nustatytoms aplinkybėms, tačiau apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir teisme jau vėl tvirtino, kad į jį šauta du kartus. Taip pat R. S. pirminės apklausos metu teigė, kad jam būnant tualete buvo išlaužtos durys ir jis buvo užpultas, vėliau tvirtino pats išėjęs iš tualeto ir buvęs užpultas. V. T. pirminės apklausos metu nurodė, kad į kambarį įėjęs nepažįstamas vyriškis prieš iššaudamas jam dar sudavė du kartus į veidą, bet vėlesnėse apklausose šią aplinkybę paneigė. Pastarosios aplinkybės nenurodė ir kartu su V. T. kambaryje buvusi L. S.. Pažymėtina, kad šios aplinkybėms nuteistiesiems nebuvo inkriminuotos, kadangi apklausti asmenys jas patys paneigė, be to, jos neatitinka kitų bylos įrodymų. Nustatydamas nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tik ta parodymų dalimi, kurią patvirtino kiti įrodymai.

Pagal L. S. parodymus I. B. iš buto po konflikto išėjo apie 2 val. nakties ir grįžo maždaug po pusvalandžio su dviem nepažįstamais vyriškiais, tačiau pagal aukščiau minėtą rašytinę bylos medžiagą ir nukentėjusiųjų parodymus nustatyta, jog I. B. iš buto po konflikto išėjo vėliau, paskui į butą grįžo bei V. T. ir R. S. buvo sužaloti apie 6 val. ryto. Be to, nei nukentėjusieji V. T. ir R. S., nei liudytoja L. S. pirminių apklausų metu nenurodė, kad be jų, T. M. ir I. B. Naujuosius metus kartu šventė ir V. E.. Taip pat R. S. ir L. S. iš pradžių nenurodė, kad V. T. į T. M. butą atėjo tik apie 2 val. nakties. L. S., iš pradžių teigusi, jog matė kaip I. B. su nepažįstamais vyriškiais įėjo į butą, vėliau patikslino mačiusi kaip jie įėjo ne į butą, o į kambarį, kuriame buvo švenčiama. R. S. pirminės apklausos metu teigė, kad I. B. konflikto metu buteliu sudavė ne L. S., bet jam. Visgi pastarosios aplinkybės nėra esminės, iš kurių būtų sprendžiama apie I. B. ir V. B. neteisėtų veiksmų apimtį ir jų kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų.

Pagal nukentėjusiųjų R. S., V. T. ir liudytojos L. S. parodymus nustatyta, jog T. M. bute buvo švenčiami Naujieji metai, bešvenčiant tarp R. S. ir I. B. kilo žodinis konfliktas, kurio metu I. B. užsimojo su šampano buteliu ir juo pataikė L. S. į galvą, dėl to supykęs R. S. porą kartu sudavė I. B.. Pastarąsias aplinkybes patvirtino ir liudytoja T. M., kurios parodymais prašo remtis apeliantai. L. S. parodė, kad po smūgių I. B. veide matėsi kraujo žymės, kuo paaiškinama kodėl bute ant grindų prie tualeto buvo rasta I. B. kraujo (t. 1, b. l. 77-79). Išėjęs iš buto I. B. po kurio laiko paskambino T. M. ir paprašė išnešti į lauką paliktą striukę. R. S. ir V. T. buvo išėję į lauką, bet ten nieko nebuvo, todėl grįžo atgal į butą, bet grįžę neužrakino buto durų, todėl netrukus į butą netrukdomi įėjo I. B., V. B. ir dar vienas nepažįstamas asmuo. Įėjus į kambarį, kuriame buvo V. T., L. S., T. M. ir V. E., I. B. parodė ranka į sėdintį V. T., po ko prie pastarojo priėjęs V. B. jam du kartus šovė į pilvą, o kitiems kambaryje buvusiems liepė slėptis po antklodėmis. Išgirdęs šūvius iš tualeto išėjo R. S., kuriam I. B. sudavė smūgį į krūtinę, o paskui spyrė koja, taip pat smūgį pistoleto rankena sudavė V. B., po ko R. S. buvo įtemptas į vonią, kur V. B. dar kartą sudavė pistoleto rankena ir šovė į dešinę koją.

Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, jog R. S., V. T. ir L. S. skirtingai apibūdino šaudžiusį asmenį. Pirminėje apklausoje R. S. šaudžiusį asmenį apibūdino kaip 20 metų amžiaus, 180 cm ūgio, lieso kūno sudėjimo (t. 1, b. l. 93-94), papildomos apklausos metu patikslino, kad vaikinas buvo apie 175 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo (t. 1, b. l. 95). V. T. jį sužalojusį asmenį apibūdino kaip 180 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo (t. 1, b. l. 156-157). L. S. nurodė, kad šaudė vaikinas apie 18 metų amžiaus, 170 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo (t. 2, b. l. 12-13). Taigi, apklausti asmenys šaudžiusį asmenį apibūdino iš esmės identiškai. Iš dalies galima sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad ikiteisminio tyrimo metu V. B. atpažinimas iš kartotekų (t. 1, b. l. 97, t. 2, b. l. 14) buvo atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes R. S. ir L. S. pripažino, jog prieš atpažinimą jiems buvo parodytos išimtinai vien I. B. ir jo sūnų nuotraukos. Kita vertus, teisme R. S. ir L. S. kategoriškai patvirtino, kad pagal nurodytus bruožus jie atpažįsta V. B. kaip šaudžiusį asmenį, todėl vien ikiteisminio tyrimo metu nesilaikant procesinių reikalavimų atlikta atpažinimo procedūra nesudaro pagrindo abejoti R. S. ir L. S. parodymais, kad įvykio metu šaudė būtent V. B..

Siekiant patikrinti I. B. versiją, jog jis, išėjęs iš T. M. buto, kuriame buvo užpultas, kreipėsi pagalbos pas kaimynus, buvo apklausti namo gyventojai, bet nei vienas nenurodė ką nors žinantis apie įvykusį konfliktą (t. 2, b. l. 91). Išanalizavus I. B. mobiliojo ryšio telefono prisijungimus prie tarnybinių stočių nustatyta, jog iki 05.35 val. I. B. mobilaus ryšio telefonas veikė Vytenio g. rajone, kur yra T. M. butas, nuo 05.39 val. iki 05.53 val. veikė Naugarduko-Panerių-Švitrigailos gatvių rajone, 05.59 val. vėl veikė Vytenio g. rajone ir tik nuo 06.13 val. iki 07 val. veikė Naujininkų rajone (t. 2, b. l. 75). Šie duomenys paneigia I. B. parodymus, jog išėjęs iš T. M. buto jis iš karto nuvyko pas draugą į Naujininkus, bei patvirtina nukentėjusiųjų ir L. S. parodymus, jog I. B. trumpam buvo pasišalinęs iš buto, o po kurio laiko grįžo kartu su V. B..

Apeliaciniuose skunduose nurodyti liudytojų V. E., A. G., V. I., S. B. parodymai yra nereikšmingi, kadangi bylos aplinkybių nei patvirtina, nei paneigia. V. E. nurodė, kad šventė kartu su I. B., V. T., T. M., R. S. ir L. S., bet dėl girtumo beveik visą laiką snūduriavo, jokių konfliktų nematė, šūvių ar grumtynių negirdėjo, prabudo nuo smūgio, kai jam nepažįstamas vaikinas liepė slėptis po antklode, t. y. tuo metu kai buvo sužalotas V. T.. Liudytojai A. G., V. I. ir S. B. parodė, kad visi kartu su V. B. šventė Naujuosius metus, apie 2 val. nuėjo miegoti, iš ryto V. B. buvo bute ir niekur nebuvo išėjęs. Tačiau liudytojai negalėjo patvirtinti, kad V. B. naktį iš buto nebuvo išėjęs.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu surašyti liudytojos T. M. parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 2, b. l. 36-37) pažodžiui sutampa su prieš tai apklaustos liudytojos L. S. parodymais, todėl apeliaciniame skunde keliamos pagrįstos abejonės tokių T. M. parodymų patikimumu. T. M. nurodė nedavusi tokių parodymų, bet dėl sveikatos būklės (epilepsijos priepuolio (t. 2, b. l. 35) pasirašė apklausos protokolą jo neskaičiusi. Kita vertus, liudytojos vėliau duoti parodymai, jog I. B. visą laiką buvo bute, tame tarpe ir į butą įsiveržus dviem jaunuoliams, taip pat vertinami kritiškai ir jais nesivadovaujama, kadangi neatitinka aukščiau aptartų I. B. mobiliojo ryšio telefono prisijungimo prie tarnybinių stočių duomenų.

Nuteistojo I. B. apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog nei vienas iš apklaustų asmenų nenurodė girdėjęs kaip I. B. liepia V. B. sužaloti V. T. ir R. S., tačiau tai nešalina I. B. atsakomybės. V. T. ir L. S. parodė, kad įėjęs į kambarį I. B. ranka parodė į V. T., taip pat pasakė „tas“, „šitas“ ar panašiai, po ko priėjęs V. B. iš karto šovė į V. T.. Po to I. B. pats užpuolė iš tualeto išėjusį R. S., į kurį taip pat šovė V. B.. Iš bylos aplinkybių darytina išvada, jog I. B. pasikvietė V. B. vien dėl to, kad pastarasis atkeršytų už anksčiau tą pačią naktį įvykusį konfliktą, I. B. ir V. B. veikė vieninga tyčia, kuri buvo nukreipta į nukentėjusiųjų sužalojimą – įsiverždami į butą nuteistieji iš anksto buvo nusprendę sužaloti nukentėjusiuosius, nuteistuosius tenkino bet kokios nukentėjusiesiems kilsiančios pasekmės, jie neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė galinčius kilti padarinius ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. I. B. matė, kad V. B. turi ginklą ir suprato, kad jį gali panaudoti realizuojant bendrą nusikalstamą ketinimą, bet veikdamas kartu su V. B. ir nurodydamas, kuriuos asmenis bute reikia sužaloti bei pats suduodamas R. S. išreiškė pritarimą V. B. veiksmams, todėl abu nuteistieji pagrįstai pripažinti nusikaltimo bendravykdytojais. Byloje nėra pagrindo konstatuoti vykdytojo eksceso.

Vien tai, kad skambinant Bendrajam pagalbos centrui ir pareiškimuose policijai R. S. ir V. T. nenurodė, kad I. B. buvo kartu su juos sužalojusiu nepažįstamu asmeniu, nesudaro pagrindo abejoti tuo, kad I. B. veikė kartu su V. B.. Nors specialisto išvadoje konstatuota, kad pagal R. S. kelnių šautinio pažeidimo aplinkoje artimo šūvio pėdsakų nėra, tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti R. S. parodymais dėl jo sužalojimo aplinkybių, kadangi specialisto išvadoje nebuvo galima nustatyti iš kokio atstumo konkrečiu atveju nebepasireiškė artimo šūvio pėdsakai, nes nebuvo pateiktas tirti ginklas, nėra nustatyta, koks ginklas ir kokie šoviniai buvo panaudoti (t. 1, b. l.51-55).

Skundžiamu nuosprendžiu I. B. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, V. B. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes ir nustatydamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes bei nepažeidė baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo reikalavimų.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų, BK 140 straipsnio 1 dalyje be laisvės atėmimo iki vienerių metų taip pat numatyti viešieji darbai, laisvės apribojimas ir areštas.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas bausmes nuteistiesiems pirmosios instancijos teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgė į tai, kad nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, I. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), padaryti nesunkus ir sunkus tyčiniai nusikaltimai, I. B. anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, V. B. po nusikaltimų padarymo buvo teistas tris kartus, baustas administracine tvarka. Teisėjų kolegija, neturi teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu būdu sušvelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes. Teisėjų kolegijos nuomone, I. B. ir V. B. paskirtos ženkliai už sankcijos vidurkį mažesnės laisvės at ėmimo bausmės negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos. Paskirtos bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei padės įgyvendinti bausmės tikslus.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pateikti medicininiai dokumentai apie V. B. sveikatos būklę ir darbo sutartis, vertinant šiuos duomenis aukščiau išdėstytų aplinkybių visumoje, taip pat nesudaro pagrindo V. B. paskirtų bausmių vertinti kaip aiškiai per griežtų.

Skundžiamu nuosprendžiu I. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas vadovaujantis BK 75 straipsniu, tuo tarpu V. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pirmosios instancijos teismas neatidėjo.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu neatidėti bausmės vykdymo V. B..

Nors V. B. formaliai atitinka šiuo metu galiojančiose BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, tačiau taikyti BK 75 straipsnį teismas turi teisę (bet ne pareigą), jeigu įvertinus reikšmingų bylos aplinkybių visumą yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apie pastarąją aplinkybę sprendžiama atsižvelgus į visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą (nusikaltimo padarymo būdą, įrankius ir priemones, laiką, vietą, pasekmių sunkumą, kaltės formą, tikslą ir motyvą), apibūdinančias kaltininko asmenybę (ankstesnius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, polinkį į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginamųjų priemonių vartojimą, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, asmens charakteristiką ir pan.), elgesį po nusikaltimo padarymo (atvykimą ir prisipažinimą, gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimą ir pan.). Taip pat turi būti įvertinama, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Nagrinėjamoje byloje V. B. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo. Kaip jau buvo minėta, po nagrinėjamoje byloje padarytų nusikaltimų V. B. buvo teistas tris kartus, kas rodo jau susiformavusias nuteistojo antivisuomenines nuostatas, nuteistasis kritiškai nevertina savo nusikalstamų veiksmų, priešingai, kategoriškai neigė savo kaltę, dėl ko negalima manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals bei kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusiesiems R. S. ir V. T. dėl jų sužalojimo buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta. Dėl nuteistųjų smurtinių veiksmų nukentėjusieji neabejotinai patyrė emocinį ir dvasinį sukrėtimą, padaryti sužalojimai sukėlė fizinį skausmą, nepatogumus, nukentėjusieji buvo gydomi ligoninėje, V. T. operuojamas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ženkliai sumažino nukentėjusiųjų prašomą priteisti neturtinės žalos dydį, diferencijavo atlygintinos žalos dydį pagal kilusias pasekmes. Pirmosios instancijos teismo priteista 800 Eur suma R. S. ir 8 000 Eur suma V. T. neturtinei žalai atlyginti yra adekvati byloje nustatytoms aplinkybėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus bei teismų praktiką.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų I. B. ir V. B. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.