Šiaulių apygardos teismo nutartis

Sprendimo procesinė kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.9.; 1.1.9.4.; 1.1.10.1.; 1.2.4.6.3.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.15.1.2.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.6.3.4.; 2.4.7.; 2.4.9.

2011 m. vasario 18 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 3 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant D. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos ir D. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 valandų nemokamų darbų, įpareigojant juos atidirbti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2010 m. lapkričio 16 d.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš D. S. priteista 1000 Lt E. P. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Kolegija n ustatė:

D. S. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2010 m. gegužės 31 d. apie 21 val., (duomenys neskelbtini), bute, asmeninio konflikto metu tyčia spyrė vieną kartą koja savo šeimos nariui – asmeniui, su kuriuo gyvena neįregistravęs santuokos - E. P. , padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl kairės pusės dešimto šonkaulio lūžio.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl D. S. kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 3 p.

Dėl kaltės

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.

Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apelianto kaltę teismas grindė būtent byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis.

BK 138 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Sprendžiant klausimą ar sužalojimas buvo padarytas tiesioginio smūgio poveikyje ar sužalojimas būdingas griuviminei traumai, buvo analizuojama teismo medicinos specialisto išvada, ją sugretinus su byloje surinktais kitais duomenimis.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji E. P. 2010-06-04 dėl patirto fizinio smurto kreipėsi ne tik į medikus, bet ir į policiją. 2010-06-04 E. P. pasirašytas protokolas–pareiškimas dėl jos sužalojimo patvirtina, kad nukentėjusi nuo pat pradžių D. S. įvardino kaip ją sužalojusį asmenį (1 t. 13 b. l.). Parodymus, jog buvo sužalota savo sugyventinio D. S. nukentėjusioji patvirtino ir vėlesnių apklausų metu, tarp jų ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei teisiamajame posėdyje. Be to, tokios aplinkybės yra užfiksuotos ir jos medicininių dokumentų išrašuose (1 t. 29-32 b. l.). Pastebėtina, kad parodymus, jog būtent sugyventinis ją sužalojo, nukentėjusioji davė būdama įspėti ne tik dėl atsakomybės pagal BK 236 str. už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, bet ir dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi, vertinant nukentėjusiosios E. P. parodymus, kaip vieną iš įrodymų šaltinių, daroma išvada, kad jie yra nuoseklūs ir išsamūs. Nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybę patvirtina ne tik pateiktos medicininių dokumentų kopijos, bet ir valstybinio teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 673/10(04), kurioje nurodyta, kad E. P. rasti šie sužalojimai: kairės pusės 10 šonkaulio lūžis, kraujosruvos smakre, abiejuose žastuose, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, kairėje plaštakoje, nugaroje, abiejuose šlaunyse ir blauzdose, rasti sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui, šiems sužalojimams padaryti reikėjo 17 smūgių bukais kietais daiktais ir rastų sužalojimų visuma nėra būdinga griuviminei traumai, sužalojimai išsidėstę keliuose kūno paviršiuose. E. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė kairės pusės 10 šonkaulio lūžis, nes nukentėjusios sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui (1 t. 38-39 b. l.). Taip pat šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad pas medikus kreipėsi dėl to, kad 05-31 buvo sumušta, kad skauda kairį šoną ir kontrolinėje rentgenogramoje Nr. 6672 pastebėtas kairės pusės 10 šonkaulio lūžis. Aplinkybę, kad nukentėjusioji buvo sužalota į dešinį šoną, E. P. nurodė visų apklausų metu. Taigi, įvertinus visus šiuos duomenis – nukentėjusiosios parodymus, medicininių dokumentų išrašus, specialisto išvadą dėl sužalojimo, sukėlusio nesunkų sveikatos sutrikdymą – kairės pusės 10 šonkaulio lūžį – kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, jais netikėti nėra pagrindo.

Be to, liudytoju apklausto policijos pareigūno R. Š. parodymai nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, jog ji nesiskundė dėl sužalojimų, priešingai, liudytojas parodė, kad atvykus pagal būdėtojo pranešimą pas D. S. ir nukentėjusiąją, moteris jam ir jo kolegoms aiškino, kad vyras ją muša, smurtauja prieš ją šeimoje, tačiau išoriškai jokių rimtų sužalojimų pas moterį nematė (1 t. 124 b. l.). Įvertinant šio liudytojo parodymus sąryšyje su nukentėjusiajai padarytu sužalojimu – t. y. su kairės pusės 10 šonkaulio lūžiu, galima daryti išvadą, kad šonkaulio lūžis išoriškai ir nebūtų matomas, nes jis nustatomas tik atlikus rentgenogramą. Taigi, liudytojas R. Š. parodė, kad jam nuvykus pagal iškvietimą, moteris skundėsi dėl smurto jos atžvilgiu.

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad nukentėjusioji dėl sužalojimo nesiskundė net savo dukrai, nes liudytoja K. P. parodė, jog po kelių dienų, kai grįžo namo, pastebėjo, kad mama nedirba, jai nukentėjusioji sakė, kad pasitempė nugarą, kad lankosi pas medikus, jai skundėsi šonkaulių skausmais, tik vėliau E. P. jai prisipažino buvusi sumušta, papasakojo visą sužalojimo eigą. Nors telefoninio pokalbio metu nukentėjusioji dukrai sakė, jog pas juos viskas gerai, tačiau liudytoja parodė, kad paprašė draugės patikrinti, ar namuose didelis triukšmas. Be to, K. P. parodė, kad jų namuose buvo dažnos konfliktinės situacijos, kurias sukelia pats D. S.. Pastebėtina, kad pats nuteistasis prisipažino, kad įvykio metu tarp jo ir nukentėjusiosios buvo konfliktas. Įvertinant liudytojos K. P. parodymus sąryšyje su įrodymų visetu, daroma išvada, kad nors liudytoja paties konflikto nematė, apie nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes sužinojo iš pačios nukentėjusiosios, kuria liudytoja neturi pagrindo netikėti, todėl šios liudytojos parodymai patvirtina, kad tarp apelianto ir nukentėjusiosios 2010-05-31 vakare įvyko konfliktas, kurio metu nukentėjusioji ir buvo sužalota – nuo tiesioginio smūgio koja į kairę pusę, buvo padarytas kairės pusės 10 šonkaulio lūžis.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad nukentėjusioji dažnai būdavo girta, nes nukentėjusioji ir jos dukra parodė, kad alkoholį E. P. vartojo simboliškai. Nors byloje yra pateiktas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010-04-07 nutarimas, kuriuo E. P. nubausta už administracinės teisės pažeidimą, tačiau šiame nutarime nurodytos aplinkybės liudija, kad tuo metu E. P. girtavo savo namuose kartu su savo sugyventiniu D. S. , su juo garsiai konfliktavo nepilnametės akivaizdoje, jos atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, neleido jai miegoti ir tuo pažeidė K. P. teisę į poilsį, nesudarė jai sveikų ir saugių gyvenimo sąlygų bei sukėlė emocinį stresą (1 t. 46 b. l.). Taigi, šis dokumentas patvirtina, kad ir pats apeliantas vartojo alkoholinius gėrimus, konfliktavo, vartojo necenzūrinius žodžius. Taip pat nors ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. Š. parodė, jog atvykus pagal iškvietimą moteris atrodė neblaivi, apie jos girtumą sprendė pagal tai, kad ji buvo agresyviai nusiteikusi, iš kvapo ir iš koordinacijos, tačiau byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, t.y. nebuvo nustatytas jos girtumas. Tikėtina, kad nukentėjusioji, po jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, buvo agresyvi ir jos koordinacija buvo sutrikusi. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad nesant pateikta jokių objektyvių duomenų apie nukentėjusiosios įvykio metu girtumą, nėra pagrindo teigti, kad ji buvo girta ar, kad dažnai girtauja, kaip teigia apeliantas.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinkti įrodymai – nukentėjusiosios parodymai, medicininiai dokumentai, specialisto išvada, liudytojų R. Š. , K. P. parodymai, patvirtina, kad nukentėjusioji skundėsi skausmu ir buvo nedarbinga dėl patirto fizinio smurto jos atžvilgiu, kolegija daro išvadą, kad šių įrodymų pakanka konstatuoti apelianto D. S. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą. kadangi su nukentėjusiąja apeliantas gyveno daugiau kaip 10 metų, kartu vedė bendrą ūkį, pagrįstai D. S. nusikalstama veika kvalifikuota kaip padaryta prieš savo šeimos narį – asmenį, su kuriuo nuteistasis gyveno neįregistravęs santuokos. Taigi, pagrįstai D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 3 p.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo atlikta akistata, parodymų patikrinimas vietoje, neapžiūrėta pati įvykio vieta ar nebuvo paskirta pakartotinė teismo medicinos ekspertizė dėl E. P. sužalojimų, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nuteistasis prašymų atlikti tokius veiksmus nepateikė. Be to pastebėtina, kad baudžiamojo proceso kodeksas imperatyviai nenumato kada ir kokius procesinius veiksmus reikia atlikti, šį klausimą įstatymas numato teisę spręsti ikiteisminį tyrimą atliekančiam ar jam vadovaujančiam pareigūnui. Taigi, nors ir nebuvo atliki nuteistojo nurodyti veiksmai, tačiau byloje surinktų duomenų pakako spręsti apelianto kaltės klausimą.

Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl apelianto kaltės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės

Apeliaciniu skundu nuteistasis teigia, kad jis dėl savo sveikatos ir nedarbingumo negalės atlikti jam paskirtų nemokamų darbų, kadangi jo darbingumo lygis yra 50 procentų, jis negali dirbti lauko sąlygomis, kelti krovinius, dirbti darbą, susijusį su nuolatiniu vaikščiojimu, priverstiniais liemens palenkimais. Pagal BK 70 str. nemokami darbai yra skiriami atidirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, tačiau skundžiamu nuosprendžiu teismas nenurodė, kur nemokamus darbus turi atidirbti nuteistasis, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Nors nuteistasis pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jo darbingumas yra ribotas, kas būtų objektyvi priežastis neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės, tačiau BK 67 str. 2 d. numatytų kitų baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas yra netikslingas, kadangi nuteistojo gaunamos pajamos yra pakankamai mažos, jis išlaiko du paauglius vaikus, todėl baudžiamojo poveikio priemonės, susijusios su turtu ar piniginėmis įmokomis, yra netikslingos. Taip pat netikslinga skirti uždraudimo naudotis specialia teise, kadangi nusikalstama veika padaryta ne naudojantis specialia teise. Draudimas prisiartinti prie nukentėjusio asmens ar dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose taip pat netikslingos poveikio priemonės, nes iš nuteistojo ir nukentėjusios parodymų matyti, kad jiedu nebegyvena kartu, nustatyta, kad jų šeimoje buvo dažni konfliktai, bet ne smurto naudojimas. Įvertinus šias aplinkybes, reali baudžiamojo poveikio priemonė yra nemokami darbai. be to, BK 75 str. 2 d. numato, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus. Ši BK 75 str. 2 d. nuostata įpareigoja teismą nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę, ką skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas ir padarė. Taigi, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonės rūšis yra tinkama ir ji nekeistina. Be to, pažymėtina, kad institucija, vykdanti šią baudžiamojo poveikio priemonę, pagal nuteistojo nedarbingumo lygio pažymą parinks konkrečius darbus, kuriuos nuteistasis galėtų atidirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.

Dėl neturtinės žalos

Byloje nukentėjusioji E. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturtinę žalą įvertino 7 tūkstančiais litų, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje visus surinktus duomenis, kad įtakos nusikalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusios elgesys, priteisė 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 109 str. nuostatomis, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 str. nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos CK 6.283 str. 1 d. nurodyta, kad, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas klausimą dėl civilinio ieškinio priteisiant neturtinę žalą nukentėjusiajai išsprendė tinkamai, neturtinės žalos atlyginimo dydį E. P. nustatė atsižvelgęs į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso ir Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiajai įvykio metu dėl patirto kairės pusės 10 šonkaulio lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl patirto sužalojimo nukentėjusioji pusantro mėnesio buvo nedarbinga, tačiau nustatyta, kad nukentėjusiajai po patirto sužalojimo žymių liekamųjų reiškinių neliko, sukeltos pasekmės yra atstatomos. Taigi, įvertinus visas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios sužalojimu ir sukeltu skausmu, nepatogumais, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo pačios nukentėjusiosios provokuojantis elgesys, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusios konfliktai vyksta keleri metai, kad E. P. iš darbo atleista pačiai prašant, kas nebuvo nusikalstamų veiksmų pasekmė, bendravimo su kitais asmenimis galimybės buvo sumažėję laikinai, nedarbingumo laikotarpiu, kolegija daro išvadą, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pagrįstas ir teisingas, nėra pagrindo visiškai netenkinti E. P. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad nėra pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti. 2010 m. lapkričio 16 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti: D. S. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 20 valandų nemokamų darbų, įpareigojant juos atidirbti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, paskirti atlikti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose.