- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-06
- Bylos Nr.
- A-63-1683-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriaus
- Atsakovas
- J. Š., R. K., J. V. B.
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriaus prašymą atsakovams J. Š. , R. K. ir J. V. B. dėl žalos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyrius (toliau – pareiškėjas, VSDFV Plungės skyrius) prašymu (T I, b. l. 181 – 184) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų J. Š. , R. K. , J. V. B. 17 287,71 Lt žalos padarytos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad 1997 m. gegužės 15 d. bankrutuojanti akcinė bendrovė „Plungės maistas“ jam pateikė pažymą apie įmonės darbuotojo J. B. (J. V. B. ) 1989 m. ir 1990 m. draudžiamąsias pajamas. Pažymą pasirašė bankrutuojančios bendrovės administratorius J. Š. ir vyriausioji buhalterė R. K. . Paaiškino, kad, vadovaudamasis AB „Plungės maistas“ pateikta pažyma, 1997 m. birželio 24 d. priėmė sprendimą dėl J. V. B. teisės į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir apskaičiavo 378,21 Lt dydžio senatvės pensiją. Nurodė, kad 2004 m. lapkričio 29 d. atlikus patikrinimą, nustatė, jog buvo pateikti klaidingi AB „Plungės maistas“ darbuotojo draudžiamųjų pajamų duomenys. Teigė, kad 2004 m. gruodžio 16 d. perskaičiavus valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją nustatytas teisingas J. V. B. senatvės pensijos dydis – 237,63 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 1997 m. birželio 2 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. J. V. B. buvo mokama nepagrįstai didesnė senatvės pensija, tuo padaryta valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 17 287,71 Lt materialinė žala. Pareiškėjas reikalavimą priteisti iš atsakovų J. Š. ir R. K. senatvės pensijos permoką grindė teisės aktais, galiojusiais pateikiant pažymą apie įmonės darbuotojo draudžiamąsias pajamas, kurie numatė pareigą fiziniams ir juridiniams asmenims pateikti teisingus duomenis ir šių asmenų atsakomybę už duomenų teisingumą, nes pažyma išduota ir pasirašyta bankrutuojančios AB „Plungės maistas“ administratoriaus J. Š. ir vyriausiosios buhalterės R. K. . Manė, kad J. V. B. atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) normos numatančios, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjusio kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.
Atsiliepimas
Atsakovai J. Š. ir R. K. atsiliepimais į prašymą (T I, b. l. 198 – 200, 202 –204) prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
J. Š. ir R. K. nurodė, kad AB „Plungės maistas“ su darbo santykiais susijusias išmokas patvirtinantys dokumentai buvo perduoti saugoti į Telšių apskrities, Plungės ir Kauno savivaldybių archyvus. Duomenis apie įmonės darbuotojų darbo užmokestį rinko R. K. , o jie tik pasirašydavo ant pažymų. Teigė, kad įmonės darbuotojai buvo dažnai premijuojami piniginėmis išmokomis, o išmokos įforminamos mokėjimo žiniaraščiuose, kurie buvo surašomi ranka ir kurie turėjo būti perduoti archyvui pagal paskutinio įmonės direktoriaus nustatytą tvarką. Manė, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalavimus grindžia teisės aktais, kurie galiojo tariamai neteisingos pažymos pateikimo metu, nes prašymo teismui pateikimo metu galioja kitos teisės normos. Pažymėjo, kad už duomenų teisingumą taip pat atsako ir pareiškėjas, kuris privalo sutikrinti jam pateiktus duomenis. Nurodė, kad 17 287,71 Lt senatvės pensijos permoka išieškotina iš J. V. B. , kuris pripažįsta žinojęs, jog pensija paskaičiuota pagal neteisingus draudžiamųjų pajamų dydžio duomenis. Atsakovai prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Manė, kad pareiškėjas privalėjo nurodyti, kokios sumos reikalauja iš kiekvieno atsakovo atskirai, nes administracinių bylų teisenoje nenumatyta solidarioji atsakomybė. Pažymėjo, jog reikalavimas dėl nepagrįstai gautų lėšų turi būti teikiamas bendrosios kompetencijos teismui.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu (T I, b. l. 231 – 235) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas atsakovų neteisėtus veiksmus kildina iš pažymų apie asmenų draudžiamąsias pajamas pateikimo, o permokėtų pensijų sumą įvardina kaip patirtą žalą, kurią prašo priteisti. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas akcentavo, kad žalos, kilusios iš deliktų, atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad naujojo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžios momentą, kuris apsprendžia, ar ieškinio senačiai bus taikomos 1964 m. Civilinio kodekso, ar šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso nuostatos, nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-1120-07 konstatavo, kad teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, vertina pensijos skyrimo byloje pateiktų dokumentų pagrįstumą ir nustato objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti, todėl apie pažymose pateiktų duomenų teisingumą galėjo ir turėjo sužinoti jam pateikus pažymas, kurias įvertinęs atsakovas priima sprendimą pensijai skirti, t. y. nuo pensijos skyrimo. Pažymėjo, jog pareiškėjo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato išimties dėl ieškinio senaties terminų eigos pradžios (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, jog kitoks šios normos aiškinimas, t. y. kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo patikrinimo momento, patikrinimo neribojant jokiais terminais, sukurtų padėtį, kai patikrinimas galėtų būti neatliekamas neribotą laiką ir tuo būtų pažeistas teisinio tikrumo principas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, jog įpareigojimą teritoriniam skyriui veikti aktyviai numato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 50 punktas, nustatantis, jog socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinių archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų, dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Atsižvelgęs į minėtų teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, jog teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, privalo vertinti visumą pensijos byloje pateiktų įrodymų, kurie liudija draudėjo išduotų dokumentų pagrįstumą, ir nustatyti objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti. Pažymėjo, jog pareiškėjas naudojosi teise tikrinti jam pateiktų duomenų pagrįstumą. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas nurodė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo VSDFV Plungės skyriaus sprendimo skirti J. V. B. valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją priėmimo, t. y. nuo 1997 m. birželio 24 d., todėl ieškinio senaties terminas baigėsi 2000 m. birželio 24 d. Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senačiai taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso normos. Nustatęs, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą 2007 m. vasario 26 d, t. y. kai ieškininės senaties terminas buvo pasibaigęs, teismas konstatavo, kad yra išnykusi teisė į teisminę pažeistos pareiškėjo teisės gynybą, ir atsakovams prašant senatį taikyti, yra pagrindas pareiškėjo reikalavimus atmesti. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių buvimo ieškininės senaties terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas, pareiškėjas nenurodė objektyvių, t. y. nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, jog negali nagrinėti skundo pagrįstumo toje dalyje, kurioje pareiškėjas savo reikalavimus grindžia Civilinio kodekso 6.237 straipsniu. Pabrėžė, jog reikalavimai dėl nepagrįsto praturtėjimo, kildinami iš civilinės teisės ir administraciniams teismams priskiriami tik nedaugelis civilinių teisinių ginčų. Atsižvelgęs į specialios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo 2007 m. gegužės 25 d. nutartį, teismas nurodė, jog administracinio teismo kompetencija nagrinėti šios bylos ginčą kildinama iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių asmenų, dėl kurių kaltės valstybinio socialinio draudimo įstaigos turėjo išmokėti apdraustiesiems tam tikras išmokas arba kurių kaltais veiksmais buvo padaryta kitokia žala valstybinio socialinio draudimo turtui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog administracinių teismų kompetencijai priskirtini tik civiliniai ginčai dėl žalos atlyginimo viešojo administravimo srityje ir ginčas dėl nepagrįsto praturtėjimo administraciniams teismams yra neteismingas. Atsižvelgęs į aplinkybę, jog VSDFV Plungės skyrius dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2007 m. vasario 26 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą, o atsakovai ieškinio senatį prašo taikyti, teismas prašymą atmetė ir panaikino Plungės rajono apylinkės teismo nutartį, kuria buvo areštuotas atsakovui J. Šlyžiui priklausantis turtas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T I, b. l. 238 – 243) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pakartojami skundo pirmosios instancijos teismui argumentai, taip pat nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnyje aiškiai reglamentuotos visos VSDFV teritorinių skyrių funkcijos, tačiau niekur nėra nustatyta teritorinio skyriaus pareiga tikrinti visų pensijoms skirti išduotų pažymų teisingumą. Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 65 punkte nustatyta, kad dokumentus išdavęs asmuo atsako už jų teisingumą įstatymų nustatyta tvarka ir atlygina valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui materialinę žalą, padarytą dėl neteisėtai išduotų dokumentų, o Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad draudėjai privalo fondo administravimo įstaigoms pateikti teisingus duomenis apie apdraustuosius asmenis. Teismas nepagrįstai nevertino šių teisės aktų nuostatų ir kad J. Š. bei R. K. jas pažeidė, dėl ko valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo padaryta žala.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, kadangi šios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra analogiškos.
3. Nepagrįsta išvada, jog pareiškėjas priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo galėjo ir turėjo žinoti apie pažymose nurodytų duomenų teisingumą, kadangi pateikta pažyma buvo užpildyta tvarkingai, patvirtinta atsakingų asmenų parašais ir antspaudais, todėl jo forma ir turinys nekėlė abejonių. Pareiškėjas neturėjo pareigos tikrinti pažymos pagrįstumo, kadangi Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 63 punkte numatyta teisė, o ne pareiga, tikrinti, ar dokumentai, reikalingi pensijai skirti ir mokėti, išduoti pagrįstai. Todėl aplinkybės, jog pažyma nebuvo patikrinta, negalima laikyti pareiškėjo neapdairumu ar nerūpestingumu.
4. Kadangi pareiškėjas apie savo pažeistą teisę ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą žalą sužinojo tik atlikęs patikrinimą 2004 m. lapkričio 29 d. ir perskaičiavęs pensijos dydį pagal naujai nustatytus duomenis, senaties termino pradžia turi būti sietina būtent su šių aplinkybių atsiradimu. Priešingu atveju skaičiuojant senaties termino pradžią nuo 1997 m. ir nesant pareigos tikrinti kiekvieno asmens, įgijusio tiesę gauti pensiją pažymų, teismo sprendimas prieštarautų pareiškėjo veiklą reglamentuojantiems teisės aktams.
5. Pritaikęs ieškinio senaties terminą, teismas nevertino kitų aplinkybių, todėl nevisapusiškai ištyrė bylą.
6. Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo 2007 m. gegužės 25 d. nutartyje konstatuota, jog pensijos nustatymas ir mokėjimas yra viešosios teisės reglamentavimo sritis, todėl teisiniai santykiai, susiklostantys dėl pensijos dydžio, pensijos asmenims išmokėjimo ir panašiai, yra viešosios, o ne privatinės teisės reglamentavimo dalykas, ir ginčai, kylantys šioje srityje, t. y. fizinio asmens ir VSDFV ginčai, yra teismingi administraciniams teismams. Taigi bylos teismingumą apsprendžia ne teisės aktas, kuriuo grindžiamas reikalavimas, o išmokos (senatvės pensijos) ir ją administruojančios institucijos pobūdis.
7. Siekiant teismo proceso ekonomiškumo teismas privalėjo bylą nagrinėti visiškai, be to, atsakovas J. V. B. nepateikė prašymo taikyti ieškinio senatį, todėl termino pasibaigimas negali būti pagrindu atmesti pareiškimo jo atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsakovai J. Š. ir R. K. atsiliepimais į apeliacinį skundą (T II, b. l. 1 – 3, 4 – 6) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Ieškinio senaties termino skaičiavimas nuo patikrinimo momento, patikrinimo neribojant jokiais terminais, sukurtų padėtį, kai patikrinimas galėtų būti neatliekamas neribotą laiką ir tuo būtų pažeistas teisinio tikrumo principas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, jog įpareigojimą teritoriniam skyriui veikti aktyviai numato Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 50 punktas, nurodantis, jog socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinių archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai.
2. Pareiškėjas naudojosi teise tikrinti jam pateiktų dokumentų pagrįstumą, 1998 m. tikslino pažymos apie J. V. B. draudžiamąsias pajamas valstybinio socialinio draudimo pensijai skirti duomenis, todėl, net ir skaičiuojant nuo šios datos, senaties terminas yra pasibaigęs.
Šalies argumentai
3. Nustačius, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą 2007 m. vasario 26 d., t. y. kai ieškininės senaties terminas buvo pasibaigęs, pagal 1964 m. Civilinio kodekso 83, 85, 90 straipsnius yra išnykusi teisė į teisminę pažeistos teisės gynybą ir atsakovams prašant ieškinio senatį taikyti yra pagrindas pareiškėjo reikalavimus atmesti.
4. Administracinių teismų kompetencijai priskirtini tik civiliniai ginčai dėl žalos atlyginimo viešojo administravimo srityje, o ginčas dėl nepagrįsto praturtėjimo administraciniams teismas yra neteismingas.
5. VSDFV neatliko savo funkcijų dėl duomenų patikrinimo, nors privalėjo tai padaryti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad VSDFV Plungės skyrius pagal bankrutuojančios AB „Plungės maistas“ pateiktą 1997 m. gegužės 15 d. pažymą Nr. 35 (b. l. 10, 42) apie įmonės darbuotojo J. B. (atsakovo J. V. B. ) 1989 m. ir 1990 m. draudžiamąsias pajamas valstybinio socialinio draudimo pensijai skirti, kurią pasirašė atsakovai – tuometinis bankrutuojančios AB „Plungės maistas“ administratorius J. Š. ir vyr. buhalterė R. K. , 1997 m. birželio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 606 (b. l. 14, 60) dėl J. V. B. teisės į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir apskaičiavo 378,21 Lt senatvės pensijos dydį. Atlikus patikrinimą, surašytas VSDFV Plungės skyriaus 2004 m. lapkričio 29 d. draudžiamųjų pajamų sutikrinimo aktas Nr. 235 (b. l. 11, 43), kuriame nustatyta, kad 1997 m. gegužės 15 d. pažymoje nurodytos J. V. B. 1989 m. ir 1990 m. draudžiamosios pajamos neatitinka asmeninėje kortelėje nurodytų priskaičiuotų darbo užmokesčio sumų. VSDFV Plungės skyrius 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 186420 (b. l. 15, 56) perskaičiavo J. V. B. valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir nustatė 237,63 Lt jos dydį. Pagal pareiškėjo atliktus paskaičiavimus dėl klaidingų duomenų J. V. B. laikotarpiu nuo 1997 m. birželio 2 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. buvo mokama nepagrįstai didesnė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, o valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 17 287,71 Lt žala (b. l. 25, 49).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl neteisingų duomenų apie asmenų draudžiamąsias pajamas pateikimo VSDFV Plungės skyriui bei J. V. B. paskirtos nepagrįstai didesnės pensijos ir dėl to atsiradusios žalos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio, reglamentuojančio pareigą atlyginti iš deliktų atsiradusią žalą, 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad draudėjai privalo teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir Fondo administravimo įstaigoms šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius asmenis, o 18 straipsnyje numatyta atsakomybė už Fondui padarytą žalą – juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. 1 d.).
Atsakovai J. Š. ir R. K. prašo byloje taikyti ieškinio senaties terminą.
Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina nustatyti momentą, nuo kurio atsirado pareiškėjo teisė reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, t. y. momentą, kada pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-1120-07, kurios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamoje byloje, nurodė, jog įpareigojimą teritoriniam skyriui veikti aktyviai numato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 50 punktas, nurodantis, jog socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinių archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Tokį minėto Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų punkto aiškinimą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (adm. byla Nr. A7-121/2004), nurodanti, jog šiame punkte įtvirtintas ir įpareigojimas aktyviai veikti renkant stažą bei pajamas patvirtinančius dokumentus. Paminėtų teisės aktų pagrindu konstatuotina, jog teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, privalo vertinti visumą pensijos byloje pateiktų įrodymų, kurie liudija draudėjo išduotų dokumentų pagrįstumą, ir nustatyti objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti. Teismas pažymėjo, jog ieškovo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato išimties dėl ieškinio senaties terminų eigos pradžios (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kitoks šios normos aiškinimas, t. y. kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo patikrinimo momento, patikrinimo neribojant jokiais terminais, sukurtų padėtį, kai patikrinimas galėtų būti neatliekamas neribotą laiką ir tuo būtų pažeistas teisinio tikrumo principas.
Taigi atsižvelgus į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, teisingai nustatė ir vertino reikšmingas šios administracinės bylos išsprendimui faktines aplinkybes ir taikytinas normas, nuspręsdamas, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo VSDFV Plungės skyriaus 1997 m. birželio 24 d. sprendimo, kuriuo J. V. B. paskirta pensija, priėmimo.
Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso 86 straipsnyje (kaip ir galiojančio Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje) buvo nustatyta, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, vertina pensijos skyrimo byloje pateiktų dokumentų pagrįstumą ir nustato objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti, todėl apie pažymoje pateiktų duomenų teisingumą galėjo ir turėjo sužinoti jam pateikus pažymas, kurias įvertinęs atsakovas priima sprendimą pensijai skirti, t. y. nuo pensijos skyrimo.
Tiek iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame Civiliniame kodekse, tiek šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių buvimo šis terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas (CK 1.129 str., 1.130 str.). Taip pat pareiškėjas nenurodė objektyvių, t. y. nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovai J. Š. ir R. K. aiškiai išsakė reikalavimą taikyti šioje byloje ieškinio senatį, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinio senaties terminas reikalavimų atsakovams J. Š. ir R. K. atžvilgiu baigėsi 2000 m. birželio 24 d.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, o taip pat vadovaujantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo dėl žalos, atsiradusios iš atsakovų J. Š. ir R. K. pateiktų pažymų apie asmenų draudžiamąsias pajamas pateikimo, priteisimo.
Atkreiptinas dėmesys, jog specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo 2007 m. gegužės 25 d. nutartyje numatyta, kad teisiniai santykiai, susiklostantys dėl pensijos dydžio, pensijos asmenims išmokėjimo ir panašiai, yra viešosios, bet ne privatinės teisės reglamentavimo dalykas, o ginčas dėl atsakovo pareigos sumokėti VSDFV Plungės skyriui nustatytą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos permoką yra nagrinėtinas administraciniame teisme, kaip savo esme kilęs iš administracinių teisinių santykių. Specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 13 d. nutartyje, taip pat konstatuota, kad jeigu skundo teisinę esmę sudaro aplinkybės, kylančios iš administracinių teisinių santykių, ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme, nepriklausomai nuo to, koks yra faktinis skundo pagrindas (šiuo atveju apeliantas mano, kad J. V. B. atsakomybę nustato Civilinio kodekso normos numatančios, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas). Atsižvelgus į minėtą specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo praktiką, darytina išvada, jog reikalavimai atsakovo J. V. B. atžvilgiu nagrinėtini administraciniame teisme.
Kaip minėta, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Įvertinus aplinkybes, jog atsakovas J. V. B. neprašė taikyti ieškinio senaties termino, laikytina, jog teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį reikalavimų atsakovo J. V. B. atžvilgiu dalyje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje bei 86 straipsnio 1, 2 dalyse numatyti reikalavimai teismui nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir jas visapusiškai, objektyviai ištirti bei įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus ir jų pagrindu konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, kurios nenustatytos, priimti pagrįstą sprendimą. Atsižvelgus į minėtas nuostatas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies panaikinamas ir administracinė byla dėl reikalavimų dėl žalos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimo atsakovui J. V. B. dalyje grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą dalyje dėl reikalavimų atsakovui J. V. B. panaikinti, o administracinę bylą perduoti tam pačiam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.