Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų Aloyzo Kruopio, Daivos Pranytės – Zalieckienės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 181 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7, 8 punktais, N. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį tęsti mokslą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir vienerius metus nuo nuosprendžio vykdymo pradžios neišeiti iš namų nuo 22.00 val. vakaro iki 06.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Į N. B. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.

N. B. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas - paliktos galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Iš N. B. nukentėjusiajam V. M. priteistas 140 (vienas šimtas keturiasdešimt ) eurų žalos atlyginimas.

Nuosprendžiu taip pat yra nuteistas A. M., tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. N. B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. M., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo ir bendrininko naudai, pavartodamas fizinį smurtą bei psichinę prievartą ir atimdamas nukentėjusiam asmeniui laisvę, prievartavo turtą iš nukentėjusiojo V. M., t. y. 2015 m. kovo 27 d., apie 21.40 val., N. B. ir A. M. atvažiavę pastarojo vairuojamu automobiliu „BMW 530“, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), į degalinės „Baltic Petroleum“, esančios Rokiškio r., Pandėlyje, Rokiškio g. 6, teritoriją ir pasikvietę nukentėjusįjį V. M. pasikalbėti, kaltindami jį cigarečių vagyste Juodupės miestelyje, N. B. sudavus nukentėjusiajam vieną kartą kumščiu į veidą, V. M. suklupus, N. B. smogus nukentėjusiajam į veidą keliu, po to liepus V. M. atsistoti, A. M. neleidžiant nukentėjusiajam pabėgti, N. B. sudavus nukentėjusiajam rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, V. M. parkritus ant žolės, N. B. laikant jį prispaudus prie žemės, kol A. M. atvarys arčiau savo automobilį, po to abu kartu įkėlė V. M. į automobilio „BMW 530“ bagažinę, uždarė dangtį ir bagažinėje nuvežė nukentėjusįjį į vietovę, esančią Rokiškio r., Pandėlio sen., Kilpiškių k. apie 150 metrų atstumu nuo namo Nr. 4, kur V. M. tebebūnant atidarytoje automobilio bagažinėje, abu reikalavo, jog V. M. sumokėtų 3000 Eur už dingusias cigaretes. Nukentėjusiajam pasakius, kad apie cigaretes nieko nežino, N. B., sugriebęs V. M. ranką, o A. M. du kartus suspaudęs žnyplėmis V. M. rankos pirštą, grasinant pirštą nukirpti bei liepus prisipažinti, kad pavogė cigaretes, po to N. B. paėmus žnyples iš A. M., įkirpus jomis V. M. į dešinės rankos plaštaką ir į kairės kojos šlaunį, sudavus žnyplėmis nukentėjusiajam per galvą, spyrus ne mažiau kaip 3 kartus ir smogus nukentėjusiajam rankomis ne mažiau kaip 15 kartų į įvairias kūno vietas, taip padarant V. M. odos nubrozdinimus galvos srityje, dešiniame žaste, poodinę kraujosruvą kairiame žaste, paviršines pjautines žaizdas dešinėje plaštakoje ir kairėje šlaunyje – nežymų sveikatos sutrikdymą, tęsdami nusikalstamą veiką abu užvaldė V. M. priklausančius pinigus – 450 eurų.

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. B. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti N. B. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti veiką į BK 294 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 38 straipsniu, bylą nutraukti.

2.1. Nuteistojo teigimu, nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nusikalstama veika buvo netinkamai kvalifikuota ir N. B. paskirta neteisinga bausmė. Be to, anot apelianto, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

2.2. Vertindamas byloje surinktus įrodymus bei vadovaudamasis teismų praktika, formuojama nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas, apeliantas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog įvykio metu N. B. buvo pagrindas, t. y. tariama teisė, išsiaiškinti dėl cigarečių ir magnetofono vagystės su nukentėjusiuoju V. M., nes nuteistojo to prašė draugas. Apeliantas pažymi, kad jis iš nukentėjusiojo jokio turto nereikalavo, tik minėjo, kad cigarečių vertė 3 000 Eur. Nuteistasis taip pat nurodo, kad teisėtas pagrindas atsirado ir jam pačiam, nes jis norėjo išsiaiškinti su nukentėjusiuoju dėl pastarojo žinutėse fiksuotos informacijos apie grasinimus susidorojimu. Pasak N. B., jo veiksmuose nėra turto prievartavimo požymių. Jis tik norėjo išsiaiškinti tiesą ir pasiekti, kad nukentėjusysis prisipažintų dėl padaryto nusikaltimo – vagystės - ir už jį atsakytų. Taigi, anot apelianto, jo veika atitinka visus savavaldžiavimo požymius ir turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

2.3. Nuteistojo teigimu, pagal BK 294 straipsnio dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektais. Anot N. B., šioje byloje pakanka duomenų išvadai, kad jis ir nukentėjusysis buvo tariamo teisinio santykio subjektais. Taip pat pakanka duomenų, kurie leistų manyti, kad apeliantui galėjo pagrįstai susiformuoti įsitikinimas apie tariamos teisės turėjimą.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą taip pat svarbu dėl ko naudojamas smurtas – ar tam, kad įgyvendinti savo tariamą teisę, ar keršto ir panašiais tikslais. Anot apelianto, apygardos teismas nenustatė kokie poreikiai ir vidinės paskatos skatino jį nusikalsti, tačiau N. B. neneigia, kad smūgius sudavė dėl pykčio perskaitęs nukentėjusiojo žinutes. Pasak apelianto, nagrinėjamu atveju, atribojant BK 181 straipsnio 2 dalyje ir BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus, didelę reikšmę turi veikos tikslai ir motyvai.

2.5. Apeliantas pažymi, kad jis savanoriškai atlygino nukentėjusiajam apygardos teismo priteistą 140 Eur turtinę žalą, susitaikė su pastaruoju, atlygino jo patirtą moralinę žalą, V. M. jam jokių pretenzijų neturi. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas prašo teismo, perkvalifikavus jo veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius (BK 38 straipsnis).

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis N. B. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau -BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde, neginčydamas savo kaltės dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį, prašo teismo perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis, bylą nutraukti.

6. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo N. B. veiksmai apygardos teismo kvalifikuoti teisingai. Byloje surinkti įrodymai – nukentėjusiojo V. M., liudytojo B. M., M. K. parodymai, iš dalies liudytojo A. A., nuteistojo A. M. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, daiktų apžiūros protokolai, specialisto išvada, kita rašytinė bylos medžiaga - patvirtina, kad nuteistasis N. B., veikdamas bendrininkų grupe su A. M., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai, pavartodamas fizinį smurtą ir psichinę prievartą bei atimdamas nukentėjusiajam asmeniui laisvę, prievartavo turtą iš nukentėjusiojo V. M.. Nors N. B. neigė reikalavęs iš nukentėjusiojo perduoti jam 3 000 Eur taip pat sakė nežalojęs V. M. žnyplėmis, šiuos jo teiginius paneigia nukentėjusiojo paaiškinimai, iš dalies nuteistojo A. M. parodymai, specialisto išvada ir kiti aukščiau minėti įrodymai. Vertindamas nukentėjusiojo parodymus, apygardos teismas pagrįstai pažymėjo, kad jie yra nuoseklūs ir išsamūs. Viso proceso metu V. M. teigė, kad kaltinime nurodytą dieną N. B. smurtavo prieš jį, mušė, spardė, kartu su A. M. įkėlė į automobilio bagažinę ir, išvežę į nuošalią vietą, sužalojo žnyplėmis. Pasak nukentėjusiojo, naudodamas prieš jį tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą, nuteistasis reikalavo grąžinti pinigus – 3 000 Eur - už neva V. M. pavogtas kontrabandines cigaretes (T1, b. l. 25-27, 29, 31, T3, b. l. 147-148). Nukentėjusiojo nurodytas faktines įvykio aplinkybes taip pat patvirtino liudytojas B. M., kuris paaiškino, kad N. B. kaltino jį ir V. M. cigarečių vagyste, taip pat nurodė matęs, kad nukentėjusiajam grįžus į degalinės teritoriją, jam buvo prakirsta ranka (T3, b. l. 148-149); liudytojas A. A., kuris parodė, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų kilo dėl cigarečių vagystės (T3, b. l. 199); nuteistasis A. M., pasak kurio, iš nukentėjusiojo buvo reikalauta ne 3 000 Eur sumos, bet nuostolio dėl dingusių cigarečių atlyginimo (T3, b. l. 204). V. M. parodymai atitinka ir rašytinius įrodymus: 2015 m. kovo 29 d. V. M. asmens apžiūros protokolą, kuriame be kitų sužalojimų, užfiksuotos pjautinės žaizdos dešinėje plaštakoje ir kairėje šlaunyje (T1, b. l. 56-62); specialisto išvadą Nr. G 435/15(05), kurioje konstatuota, kad pjautinės žaizdos dešinėje plaštakoje ir kairėje šlaunyje padarytos aštriu pjaunančiu savybių turinčių daiktu. Duomenų, prieštaraujančių užduotyje nurodytam įvykio laikui, t. y. 2015 m. kovo 27 d., nustatyta nebuvo (T1, b. l. 68-70) ir kt. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai nei nukentėjusysis, nuteistasis N. B. viso proceso metu keitė savo parodymus, nurodydamas vis naujas aplinkybes. Kaip teisingai pažymėjo apygardos teismas, pirmų apklausos metu N. B. teigė naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį dėl šio jam žinutėse išsakytų grasinimų. Taip pat buvo nurodęs, kad jokių pinigų iš V. M. neėmė (T2, b. l. 61, 65). Pateikus jam galutinį įtarimą, nuteistasis savo kaltę pradėjo neigti (T2, b. l. 70) ir tik bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu prakalbo apie pavogtas kontrabandines cigaretes ir apie jo norą „pasiaiškinti“ dėl to su nukentėjusiuoju. Taip pat pripažino paėmęs iš V. M. pinigus (T3, b. l. 202-204). Tokie nuteistojo paaiškinimai yra ne tik prieštaringi ir nenuoseklūs, bet ir neatitinkantys kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Taigi apygardos teismas pagrįstai nesivadovavo jais spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą ir kvalifikuodamas jo veiką.

6.1. Įvertinusi įrodymų visumą, teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad byloje yra nustatyta, jog nuteistasis atvirai, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą bei atimdamas nukentėjusiajam laisvę, vertė jį perduoti turtą. Priešingai nei teigia apeliantas, šie nuteistojo veiksmai sudaro turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 2 dalis), o ne savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 2 dalis) sudėtį.

6.2. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, kurio tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Turto prievartavimas yra nusikaltimas nuosavybei, kurio rūšinis objektas – nuosavybė, o papildomas objektas gali būti sveikata, laisvė, orumas ir kt. Šios kartais išoriškai vieną į kitą labai panašios nusikalstamos veikos atribojamos pagal esminius jų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atskiriant objektyviuosius šių nusikalstamų veikų požymius, svarbu pažymėti tai, kad savavaldžiavimo atveju yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė, o esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia ginama teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimą, kokią normą – turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ar savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) – taikyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2011, 2K-296/2013, 2K-133-677/2015).

6.3. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto nurodomu argumentu, kad įvykio metu jis turėjo tariamą teisę „išsiaiškinti“ su nukentėjusiuoju dėl cigarečių vagystės, nes to jo prašė draugas. Taip pat apeliantas nepagrįstai teigia, kad teisėtas pagrindas atsirado ir jam pačiam dėl nukentėjusiojo rašytų žinučių turinio, o jis ir nukentėjusysis buvo tariamo teisinio santykio subjektais.

6.4. Apelianto dėmesys atkreipiamas į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.3 straipsnyje numatyti prievolių dalykui keliami bendrieji reikalavimai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas ar neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Taigi CK normos imperatyviai reikalauja, kad prievolės dalyku gali būti tik teisėti, visuomenėje nustatytas normas atitinkantys veiksmai, todėl bet kokios kaltininko patiriamos išlaidos, susijusios su neteisėtų veiksmų atlikimu (taip pat ir su kontrabandinių cigarečių vagyste), savaime laikomos neteisėtomis. Nagrinėjamu atveju tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo galbūt susiklosčiusių nusikalstamų santykių prigimtis rodo, kad bet koks nuteistojo reikalavimas nukentėjusiajam grąžinti dėl kontrabandinių cigarečių vagystės patirtas išlaidas yra neteisėtas, neatitinkantis CK 6.3 straipsnio 1 dalyje numatytų prievolės dalykui keliamų reikalavimų. Taigi net ir pasitvirtinus nuteistojo nurodomai aplinkybei dėl cigarečių vagystės, tai nesuteiktų N. B. juridinio pagrindo reikalauti iš V. M. perduoti jam turtą (3 000 Eur). Tokio pagrindo jam nesuteikė ir nukentėjusiojo liudytojui B. M. rašytų žinučių turinys. Bylos medžiaga nustatyta, to neneigia ir nukentėjusysis, kad savo žinutėse B. M. jis vadino nuteistąjį necenzūriniais žodžiais. Taip pat minėjo, kad jeigu pastarasis sugadins V. M. ir B. M. turtą, jie irgi sudegins A. M. automobilį. Tačiau, priešingai nei nurodo apeliantas, įžeidinėjimai ir net išsakyti grasinimai nesuteikia teisėto pagrindo reikalauti iš kito asmens turto perdavimo ir, juo labiau, nepateisina fizinio smurto prieš tokį asmenį panaudojimo.

6.4. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog V. M. ir N. B. nesiejo jokie tikri ar tariami teisiniai santykiai, nuteistojo turtinės pretenzijos nebuvo pagrįstos jokia ginama teise, daroma išvada, kad N. B. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių.

7. Konstatavus, kad nuteistojo veiksmai pirmos instancijos teismo kvalifikuoti tinkamai ir nustačius, kad N. B. įvykdė sunkų BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo.

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. B. apeliacinį skundą atmesti.