Kauno apygardos teismo nutartis

2017-05-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-331-485/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-30
Bylos Nr.
1A-331-485/2017
Teisminio proceso Nr.
1-04-5-00106-2016-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Svetlana Jurgaitienė, Albinas Antanaitis, Algirdas Remeika
Nuteistasis
R. Ž.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-331-485/2017Teisminio proceso Nr. 1-04-5-00106-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.7; 2.5.1 (S)
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 30d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Svetlanos Jurgaitienės ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei - Puidienei,dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,nuteistojo R. Ž. gynėjai advokatei Loretai Daukšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžios laikas skaičiuotas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2017 m. vasario 9 d., į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2017 m. vasario 9 d., vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kardomoji priemonė – suėmimas iki bausmės vykdymo pradžios palikta nepakeista, pradėjus vykdyti bausmė panaikintina.

R. Ž. atleistas nuo išlaidų mokėjimo gynėjo pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. Ž. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdamas bendrai su nenustatytais asmenimis, Lenkijos Respublikos Suvalkų mieste, tiksliau nenustatytoje vietoje, 2016 m. spalio 10 d., apie 20 val., vienam nenustatytam asmeniui jam perdavus didelės vertės žinomai nusikalstamu būdu gautą – pavogtą turtą, automobilį „BMW 520“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė vagystės metu buvo 30 000 eurų ir kuris vagystės metu priklausė Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiui D. M. D. M., ir ant kurio buvo pritvirtinti kitam automobiliui priklausantys valstybinio numerio ženklai „(duomenys neskelbtini)“ (Lenkijos Respublikos registracija), kitam nenustatytam asmeniui lydint ir duodant nurodymus R. Ž. apie padėtį kelyje, jis (R. Ž.) nuo automobilio „BMW 520“ identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo momento žinodamas, kad automobilis gautas nusikalstamu būdu juo naudojosi vairuodamas, kol 2016 m. spalio 10 d. 21.05 val., (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) savivaldybėje buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) rinktinės Sargybų skyriaus pareigūno.Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 9 d. apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, jog R. Ž. kaltinimai pasitvirtino, jie įrodyti teisme ištirta bylos medžiaga, bausmė paskirta sankcijos ribose.Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Ž. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas jį nuteisė tik manydamas, kad jo kaltumas įrodytas, tačiau byloje tokių faktinių įrodymų nėra. Teismas rėmėsi tik trumposiomis žinutėmis, tačiau nepatikrino pirkimo dokumento, kuris buvo rastas automobilyje, neperžiūrėjo vaizdo įrašų ir nenustatė kalto asmens, kuris nusikaltimą ir padarė. Apeliantas tvirtina, jog nežinojo dėl automobilio vagystės, automobilį R. Ž. tiesiog turėjo parvaryti. Kaltės nepripažįsta, nes šio nusikaltimo jis nepadarė. Skunde nesutinka ir su tuo, jog jis yra laikomas recidyvistu. Teismas nurodė, kad automobilio apytikrė vertė yra apie 30 000 eurų, tačiau tikrosios vertės nenurodė. Be to, jo atžvilgiu nėra civilinių ieškinių, pretenzijų, todėl prašo teismo apeliantą išteisinti arba bylą grąžinti iš naujo apylinkės teismui nagrinėti iš naujo tam, kad būtų surastas tikrasis kaltininkas, o jį patį galima bausti tik už tai, kad vairavo automobilį neturėdamas vairuotojo pažymėjimo. Taip pat skunde kelia abejones dėl trumpųjų žinučių perkaitymo tinkamumo, teigdamas, jog telefonas yra neišmanus, naudotas tris metus, žinutes perskaityti neatidarius neįmanoma, todėl teismas melavo nurodydamas, kad galima trumpąją žinutę perskaityti.Kritikuoja teisme apklausto liudytojo parodymus dėl eismo sąlygų ir kad apeliantas slėpėsi už vilkiko. Paaiškina, jog važiavo nuo automobilio nutolęs 20 – 30 metrų atstumu, tikrai nelabai žinojo, jog automobilis vogtas, nebijojo sustoti stabdomas, be to, pasienyje yra vaizdo kameros, kurių pagalba galima visa tai įsitikinti. Nesupranta už ką jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir nurodo, kad turi sugyventinę, kuri nėščia ir gegužės mėnesį numatytas gimdymas, nori rūpintis vaiku. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo R. Ž. gynėja palaikė jo apeliacinį skundą ir prašė tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.Apeliacinis skundas netenkinamas.Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant inkriminuotą R. Ž. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 189 straipsnio 2 dalyje.BK 189 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, kaltininkui žinant, kad šis įgytas, naudotas ar realizuotas turtas gautas nusikalstamu būdu. Pagal BK 189 straipsnio 1–3 dalių dispoziciją turto įgijimas, naudojimasis ir realizavimas yra šių veikų alternatyvūs objektyvieji požymiai, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno jų. Pažymėtina, kad šie objektyvieji požymiai aiškiai susieti su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais, disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu). Pagal konstrukciją šio nusikaltimo sudėtis formalioji, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimo arba realizavimo.Be to, nustatant asmens kaltumą įrodinėtinas ir BK 189 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia, o jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-213/2013, 2K-7-88/2014, 2K-114-489/2016). Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Užtenka bendro supratimo apie kito asmens padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą.Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), t. y. įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Todėl, kaltinant nusikalstamu būdu gauto turto naudojimu, turi būti nustatyta šios veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.Pirmosios instancijos teismas R. Ž. nuteisė už tai, kad veikdamas bendrai su nenustatytais asmenimis, Lenkijos Respublikos Suvalkų mieste, tiksliau nenustatytoje vietoje, 2016 m. spalio 10 d., apie 20 val., vienam nenustatytam asmeniui R. Ž. perdavus didelės vertės žinomai nusikalstamu būdu gautą – pavogtą turtą, automobilį „BMW 520“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė vagystės metu buvo 30 000 eurų ir kuris vagystės metu priklausė Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiui D. M. D. M., ir ant kurio buvo pritvirtinti kitam automobiliui priklausantys valstybinio numerio ženklai „(duomenys neskelbtini)“ (Lenkijos Respublikos registracija), kitam nenustatytam asmeniui lydint ir duodant nurodymus R. Ž. apie padėtį kelyje, jis (R. Ž.) nuo automobilio „BMW 520“ identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo momento žinodamas, kad automobilis gautas nusikalstamu būdu, juo naudojosi vairuodamas, kol 2016 m. spalio 10 d. 21.05 val., (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) savivaldybėje buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) rinktinės Sargybų skyriaus pareigūno.Nuteistasis kaltės nepripažino, teigė, kad nežinojo, jog jo naudotas automobilis „BMW 520“ yra vogtas, tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamojo kaltė įrodyta leistinais ir teismo ištirtais įrodymais, jų visuma yra pagrįsta ir apeliacinio skundo argumentais nepaneigta.Iš bylos duomenų matyti, kad iš esmės ginčo dėl veikos objektyvių požymių bei tai, jog automobilis „BMW 520“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pavogtas nėra. Tačiau neigiamas inkriminuoto nusikaltimo subjektyvus požymis – kaltė bei jos turinio elementas – žinojimas, kad naudojasi nusikalstamu būdu gautu turtu. Apelianto teigimu, jis už atlygį turėjo minėtą automobilį tik parvaryti į Lietuvos Respubliką, o paklausus ar automobilis vogtas, buvo pasakyta, kad viskas gerai, taigi pagal R. Ž. jis naudojosi nevogtu automobiliu, tačiau jo iškelta versija paneigta byloje esančių duomenų visuma. Vertinant paduoto apeliacinio skundo argumentus dėl šio subjektyvaus požymio teisėjų kolegija, padarė faktinę ir teisinę byloje ištirtų ir išanalizuotų rašytinių įrodymų analizę bei nustatė, kad pirmos instancijos teismas BPK įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nepadarė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostatomis, kad visi byloje esantys duomenys turi vienodą įrodomąją reikšmę, jeigu tik jie atitinka leistinumo ir sąsajumo reikalavimus – yra gauti įstatymo nustatyta tvarka, galimi patikrinti BPK numatytais veiksmais bei yra patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymai yra vertinami teisėjų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos.Pabrėžtina, kad asmens kaltės turinys kiekvienoje byloje nustatomas individualiai, atsižvelgus į konkrečias įrodytas faktines aplinkybes. Analizuojat nusikaltimo subjekto subjektyviuosius požymius dėl vertinimo ar R. Ž. suvokė, kad naudojasi vogta transporto priemone ar ne, aktualios ir svarbios teisingos šiuo klausimu išvados darymui užfiksuotos faktinės aplinkybės bei nustatyti objektyvieji požymiai. Subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai glaudžiai susiję ir jų vertinimas priklauso teismui. Sprendžiant dėl asmens tyčios turinio elemento, teisėjų kolegija nustatė, kad R. Ž. sutikdamas už tam tikrą atlygį parvaryti iš kitos šalies apynaujį automobilį, kur į visą šį procesą buvo įtrauktas ne vienas asmuo, šie asmenys ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti, apie juos konkrečių duomenų nenurodė ir pats kaltinamasis, aiškindamas faktines aplinkybes, kuriomis pasitvirtino kaltinime nurodyti objektyvieji nusikaltimo požymiai ir įvertinus jų visumą bei formuojant veikos mechanizmą, siejant visas aplinkybes į loginę grandinę, formuojamas įsitikinimas, kad R. Ž. suvokė, nors ir neigė, kad į Lietuvos Respubliką turi parvaryti automobilį „BMW 520“, kurio įsigijimo kilmė yra nusikalstama. Jis pats nurodo, kad dėl šio aspekto buvo teirautasi ir jam pasakyta, jog viskas gerai, tačiau analizuojant ir vertinant tolimesnius nuteistojo veiksmus ir elgesį, sutinkant su skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje analizuotu, aptartu ir motyvuotai paaiškintu situacijos vertinimu, skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas kitaip vertinti neturi pagrindo ir mano, kad nuteistasis suprato, jog automobilis gautas nusikalstamu būdu, R. Ž. pagalba buvo varomas į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinamojo nurodyta pozicija, jog nesuvokė, kad automobilis vis dėlto vogtas, nepaneigia jo žinojimo apie nusikalstamą automobilio įsigijimo kilmę. Pats automobilio parvarymo procesas keliantis abejonių teisėtumo prasme, lydint kitam asmeniui, kur nuteistasis buvo informuojamas apie padėtį kelyje, duodant jam nurodymus mobiliu ryšiu trumpųjų žinučių pagalba. Be to, vertinant ir automobilio perdavimo būdą, neva neduodant visų reikiamų priemonių dėl automobilio užvedimo, t. y. rakto, kurio buvimo vieta būtina automobilyje. Pačių asmenų duomenų nežinojimas, bent taip teigia pats nuteistasis, ypatingai tokiu atveju, kuomet patikima gana didelės vertės kilnojamas turtas su rizikos aspektais. Patys nuteistojo parodymai, kurie kartu su kitais parodymais įvertinti ne tik atskirai, bet ir juos sugretinant tarpusavyje formavo teisingą išvadą šioje baudžiamojoje byloje. Tai, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip tikėjosi nuteistasis, savaime negali būti laikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu. Nekilus abejonei, jog objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo požymiai sutinka, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistojo kaltumas įrodytas pirmosios instancijos teismo aprašytais, ištirtais ir įvertintais liudytojo E. R. parodymais, jo tarnybiniu pranešimu, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos informacija, kuria patvirtinama, jog R. Ž. naudotas ir Lietuvos teritorijoje sustabdytas automobilis „BMW 520“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) yra vogtas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 9 d. 20 val. iki 2016 m. spalio 10 d. 5.20 val., taip pat kad šio automobilio vertė yra 30 000 Eur, be to, ant minėto automobilio buvo uždėti Lenkijos Respublikos valstybinio numerio ženklai (2 vnt.), kurie pavogti 2016 m. spalio 10-11 d. Suvalkuose. Nuteistojo atžvilgiu kaltumas grindžiamas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ informacija dėl automobilio užvedimo be raktelio, automobilio apžiūros protokolo, R. Ž. kratos protokolo ir kratos metu paimtų daiktų apžiūros protokolo duomenimis, tyrėjos R. B. tarnybinio pranešimo duomenimis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šie įrodymai įvertinti jų tarpusavio sąsajos aspektu ir padaryta veika kvalifikuota teisingai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Aptartų duomenų kontekste kritiškai vertinamos apeliacinio skundo aplinkybės dėl trumpųjų žinučių perskaitymo tinkamumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo motyvus ir patikrinusi jų pagrįstumą, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ištirtais ir sugretintais įrodymais, žinučių turinio analize, įvertinus, jog vis tik jų gavėjas buvo nuteistasis, jų turinys jam buvo žinomas. Aplinkybių ir duomenų, kurių pagrindu aukštesnysis teismas turėtų daryti kitokią išvadą, ir ją paneigti, nepateikta, jo nurodyta kritika šio įrodymo kontekste nėra pagrįsta, todėl atmestina. Apeliantas kritikuoja ir apklausto liudytojo E. R. parodymus dėl eismo sąlygų ir R. Ž. elgesio, siekiant pasislėpti už priekyje važiavusio vilkiko. Teisėjų kolegija šio liudytojo parodymų patikimumu neabejoja, jis, duodamas paaiškinimus teismui teisiamojo posėdžio metu prisiekė, buvo įspėtas pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, jo suinteresuotumo bylos baigtimi ar konflikto apraiškų su nuteistuoju nenustatyta, tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas, todėl abejoti tai, kas teismui paaiškinta remiantis tik apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Objektyvus šio inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymis – vertė, pagal BK 190 straipsnį, kur numatyta ne mažesnė nei 250 MGL, nustatyta tinkamai atsižvelgiant į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktą informaciją, kuri gauta iš (duomenys neskelbtini) Vokietijos nacionalinio skyriaus. Pavogto automobilio vertė įvertinta apie 30 000 Eur. Šio požymio nustatymo kontekste pirmosios instancijos teismas aptarė ir nurodė, jog galima tokio dydžio suma net tris kartus viršija 250 MGL sumą. Tai patvirtinančios aplinkybės nustatytos nepažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso normų reglamentuojančių įrodymų leistinumo ir pakankamumo tam tikro fakto buvimo patvirtinimui kriterijų. Be to, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog šio automobilio modelio ir atitinkamai jo pagaminimo metų prasme, pagrobto turto vertė negalėtų būti mažesnė nei 250 MGL (9 415 Eur).Apibendrinus visa tai matyti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ir faktines R. Ž. padaryto nusikaltimo aplinkybes nustatė pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), baudžiamąjį įstatymą (BK 189 straipsnio 2 dalis) pritaikė tinkamai.Iš nuteistojo R. Ž. apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis nesutinka su jam paskirta bausmės rūšimi bei aplinkybę, kad nusikaltimą padarė recidyvistas.Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, tokių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam R. Ž. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei sunkinančios aplinkybės – veika padaryta recidyvisto, nustatymą, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į tai, kad R. Ž. padarė apysunkį nusikaltimą, jis anksčiau teistas 6 kartus, visais nusikaltimais buvo kėsintasi į nuosavybę, charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka, ankstesni teistumai jo nesulaikė ir nepaveikė taip, kad vėl nenusikalstų, todėl sprendė, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus įgyvendinti paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę artimą, bet mažesnę nei sankcijos vidurkis. Atsižvelgus į apeliacinio skundo argumentus bausmės individualizavimo kontekste, teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismo įvertintos aplinkybės, kurių pagrindu padaryta išvada parenkant bausmės rūšį ir dydį yra pagrįsta, nes vis tik byloja, jog apelianto padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis jo neigiamas poelgis, tai labiau vertintinas kaip dėsningas jo elgesio padarinys dėl susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje, visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jog ankstesniais nuosprendžiais (įsakymu) paskirtos bausmės R. Ž. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo nesustabdė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, konstatuoja, kad tik realaus laisvės atėmimo bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus - ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Kolegijos vertinimu, apeliantui paskirta bausmės rūšis ir dydis yra parinkta teisingai, nėra per griežta, ji proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei. Skirti švelnesnę bausmę nėra objektyvaus pagrindo.Konstatavus, jog nuteistojo R. Ž. atžvilgiu bausmės rūšis ir jos dydis paskirta tinkamai, atsižvelgus į tai, kad jis, būdamas pilnametis, naują tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusius ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintus teistumus taip pat už tyčinius nusikaltimus, kas pagal BK 27 straipsnio 1 dalį vertinama kaip nusikaltimų recidyvas, todėl teismas teisingai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte ir ją vertino skiriant bausmę, šiuo pagrindu BK 61 straipsnio nuostatų nepažeidė. Skundžiamame nuosprendyje teismas apelianto, kaip pavojingo recidyvo BK 27 straipsnio 2 dalies prasme nepripažino, tokie skundo teiginiai nepagrįsti ir atmestini kaip subjektyvios nuomonės apraiška. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad bausmės klausimo sprendimui nebuvo atsižvelgta, jog jis turi sugyventinę, kuri laukiasi ir gimdymas numatytas gegužės mėnesį, pateikė tai patvirtinantį dokumentą grindžiant šias aplinkybes, tačiau kolegija pažymi, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir vis dėlto pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, tame tarpe ir tikimybę būti nubaustam laisvės atėmimo bausme, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Darytina išvada, jog nurodytos aplinkybės nėra tos absoliučios, kur įvertinus jų esmingumą, teisėjų kolegija šiuo pagrindu tenkintų apeliacinį skundą ir keistų skundžiamą nuosprendį BPK 328 straipsnio pagrindais.Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus gautas prašymas priteisti valstybei iš kaltinamojo R. Ž. tarnybos turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas 57,90 Eur. Kolegija pažymi, kad BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su pastarojo teise į gynybą ir valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Albinas AntanaitisSvetlana JurgaitienėAlgirdas Remeika