- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-01
- Bylos Nr.
- 2A-15-527/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolita Cirulienė (pirm.), Ramūnas Mitkus, Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- Kauno rajono savivaldybės, Kauno apskrities viršininko administracijos, P. Z., G. Š.
- Ieškovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- V. M., I. T., A. S., D. J. Ž., R. M., R. K., K. S., R. S., VĮ Registrų centro
- Advokatai
- Gintaras Černiauskas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Egidijaus Tamašausko ir Ramūno Mitkaus, sekretoriaujant Elenai Skruodenienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo P. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1304-097/2006 pagal ieškovų V. S. ir V. S. ieškinį atsakovams Kauno rajono savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, P. Z., G. Š. teisių perėmėjams M. Š. ir A. Š., atstovaujamam įstatyminės atstovės V. Š., G. L., B. T. M., tretiesiems asmenims V. M., I. T., A. S., D. J. Ž., R. M., R. K., K. S., R. S., VĮ Registrų centro Kauno filialui dėl neteisėtų aktų, sandorių dalies panaikinimo ir pripažinimo negaliojančiais.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2004-12-14 sprendimu (3t.,b.l.135-141) atstatė ieškovams praleistą dėl svarbių priežasčių senaties terminą kreiptis į teismą ir jų ieškinį patenkino visiškai: 1) panaikino Kauno rajono valdybos 1995-03-16 potvarkį Nr.157 dalyje dėl leidimo P. Z. pirkti asmeninio naudojimo 0,50 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) pripažino negaliojančia 1996-10-17 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 0,50 ha žemės sklypo pardavimo, sudarytą tarp Kauno apskrities valdytojo administracijos ir P. Z., taikė abišalę restituciją; 3) panaikino ŽKNTKR VĮ Kauno filialo žemės registravimą P. Z. vardu Valstybinio žemės kadastro duomenų registro (duomenys neskelbtini) (1996-11-08) dalyje dėl 0,50 ha žemės, esančios(duomenys neskelbtini); 4) panaikino Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995-07-13 įsakymą Nr.437 dalyje dėl leidimo G. Š. pirkti asmeninio naudojimo 0,50 ha žemės plotą, (duomenys neskelbtini); 5) pripažino negaliojančia 1996-10-17 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį(duomenys neskelbtini), sudarytą tarp Kauno apskrities valdytojo administracijos ir G. Š., taikė abišalę restituciją; 6) panaikino ŽKNTKR VĮ Kauno filialo 0,50 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) įregistravimą G. Š. vardu valstybinio žemės kadastro duomenų registro (duomenys neskelbtini) (1997-01-13); 7) panaikino Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995-06-13 įsakymą Nr.113 dalyje dėl leidimo G. L. pirkti asmeninio naudojimo 0,50 ha žemės plotą, esantį(duomenys neskelbtini); 8) pripažino negaliojančia 1996-10-17 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.B-P52/96-0301, sudarytą tarp Kauno apskrities valdytojo administracijos ir G. L. dalyje dėl 0,50 ha žemės, esančios(duomenys neskelbtini), pardavimo, taikė abišalę restituciją; 9) panaikino ŽKNTKR VĮ Kauno filialo 0,50 ha žemės, esančios(duomenys neskelbtini), registravimą G. L. vardu, Valstybinio žemės kadastro duomenų registro (duomenys neskelbtini) (1997-01-14); 10) panaikino Kauno apskrities viršininko administracijos 2000-08-09 įsakymą Nr.02-05-6122 „Dėl asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašo patvirtinimo“ dalyje dėl B. T. M. 1,15 ha asmeninio ūkio žemės patvirtinimo Raudondvario sen. Raudondvario kadastrinės vietovės asmeninio ūkio žemės naudotojų sąraše Nr.66; 11) priteisė iš Kauno rajono savivaldybės administracijos ir Kauno apskrities viršininko administracijos po 250 Lt išlaidų už advokato pagalbą V. S. ir po 116 Lt pašto išlaidų valstybei bei iš valstybės lėšų grąžino V. S. 356 Lt žyminio mokesčio.
Kauno apygardos teismas 2006-05-09 nutartimi (4t.,b.l.34-41) panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2004-12-14 sprendimo dalį, kuria buvo taikyta restitucija dėl pripažintų negaliojančiomis 1996-10-17 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių, ir perdavė šią bylos dalį nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-09-17 nutartimi (4t.,b.l.211-217) Kauno apygardos teismo 2006-05-09 nutartį pakeitė ir panaikino nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno rajono apylinkės teismo 2004-12-14 sprendimo dalis dėl ginčo žemės sklypų teisinės registracijos atsakovų vardu panaikinimo, ir ieškovų reikalavimus dėl ginčo žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo atmetė, o kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.
Kauno rajono apylinkės teismas 2006-10-30 sprendimu (4t.,b.l.103-105), taikydamas vienašalę restituciją, įpareigojo Kauno apskrities viršininko administraciją grąžinti P. Z. 1.154,00 Lt, sumokėtus pagal 1996-10-17 valstybinę žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.B-P52/96-0281, grąžinti G. Š. teisių perėmėjams M. Š. ir A. Š. 1.111,00 Lt, sumokėtų pagal 1996-10-17 valstybinę žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.B-P52/96-0304, ir grąžinti G. L. 855,00 Lt, sumokėtus pagal 1996-10-17 valstybinę žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.B-P52/96-0301. Teismas nurodė, kad, panaikinus pirkimo-pardavimo sutartis, ginčo žemė grąžinta valstybei (Kauno apskrities viršininko administracijai), atsakovai žeme nedisponuoja, todėl taikė vienašalę restituciją. Taikydamas pastarąjį teisių gynimo būdą, teismas laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos nuostatos, jog grąžintinas piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-06-25 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-608/2003). Teismas pažymėjo, kad atsakovai žemę pirko mokėdami investiciniais čekiais. Toks atsiskaitymo būdas sprendžiant minimą klausimą yra pasibaigęs. Kadangi atsakovai iš valstybės žemės sklypus įsigijo lengvatinėmis sąlygomis, o tikroji tuo metu buvusi sklypų vertė įvardinta pirkimo-pardavimo sutartyse, teismas grąžintiną piniginį ekvivalentą apskaičiavo pagal sandorio sudarymo metu buvusią sklypų vertę, įvardintą pirkimo-pardavimo sutartyse (CK 6.147 str. 1 d.). Teismas taip pat pažymėjo, kad toks šalių atstatymo į pirminę padėtį būdas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams, o taikant ginčo sklypų vertės nustatymo būdą būtų išvengta atsakovų nepagrįsto praturtėjimo bei priešingos šalies padėties pablogėjimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas P. Z. prašo sprendimą panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nurodo, kad sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi:
Žemesnės instancijos teismas
1) apylinkės teismas, iš naujo spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, privalėjo vadovautis Kauno apygardos teismo 2006-05-09 nutartimi, kurioje konstatuota, kad apylinkės teismas, pripažinęs negaliojančiomis valstybinės žemės pirkimo — pardavimo sutartis, ir nusprendęs taikyti abišalę restituciją, šį klausimą išsprendė visiškai nemotyvuotai, nesvarstė ir nepasisakė dėl restitucijos taikymo šioje byloje galimumo, atsakovų pripažinimo sąžiningais įgijėjais ir dėl galimybės iš jų išreikalauti nekilnojamuosius daiktus. . Taip pat neaišku, kodėl teismas taikė būtent vienašalę restituciją, kodėl apskritai nusprendė taikyti restituciją, nesvarstęs sąžiningo įgijėjo klausimo, ir galiausiai, kodėl nusprendė grąžinti būtent tokias pinigų sumas atsakovams;
2) atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypai atlygintinai buvo įgyti iš asmens (Kauno apskrities viršininko administracijos), kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjai (atsakovai) to nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, vadinasi jie (atsakovai) turi būti pripažinti sąžiningais įgijėjais. CK 4.96 str. 2 d. numato, kad iš „sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo''. Tokiu būdu, įstatymas numato vienintelį nekilnojamojo daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo atvejį - kai daiktas prarastas dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo, panaikinus pirkimo - pardavimo sandori, įstatymas nenumato, vadinasi restitucija šioje byloje apskritai negalima. Žemės sklypo išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo negalima. Taikydamas restituciją, laikydamas, kad restitucija natūra negalima ir priteisdamas iš Kauno apskrities viršininko administracijos atsakovams piniginį ginčo žemės sklypo ekvivalentą, teismas jo dydį nustatė pagal kainas, galiojusias tuo metu, kai ginčo žemės sklypas buvo parduotas atsakovei. Akivaizdu, kad toks restitucijos taikymas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams ir pažeidžia atsakovų teises ir teisėtus interesus;
3) restitucijos taikymas reiškia asmens grąžinimą į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta. Taikant restituciją turtas grąžinamas natūra. Jeigu jo natūra grąžinti neįmanoma, turi būti grąžinta turto vertė. Kai privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 str. 2 d.). Vadovaujantis CK 147 str. 2 d., akivaizdu, kad taikant restituciją už grąžintą žemę (už kurią buvo atsiskaityta nebegaliojančiais investiciniais čekiais), grąžintina suma gali būti skaičiuojama atsižvelgiant į žemės kainas pagal kelis galimus laiko kriterijus, iš kurių vienas - pagal kainas, galiojančias restitucijos taikymo metu. Kadangi žemės sklypų pirkimo - pardavimo sandoriai buvo panaikinti dėl Kauno apskrities viršininko administracijos kaltės (t.y. dėl to, kad minimas asmuo leido atsakovams privatizuoti žemę, kuri nebegalėjo būti privatizuota), todėl Kauno apskrities viršininko administracija privalo grąžinti atsakovams didžiausią turto vertę, t.y. pagal žemės sklypų kainas, galiojančias restitucijos taikymo metu;
4) neįvertintos aplinkybės, kad nekilnojamojo turto privatizavimas už vienkartines išmokas Lietuvoje yra pasibaigęs, todėl, pritaikius restituciją, jie patenka į žymiai blogesnę padėtį nei dauguma Lietuvos gyventojų, įsigijusių nekilnojamąjį turtą už vienkartines išmokas, o teisingai atlyginti už paimamus sklypus šiuo metu praktiškai neįmanoma, nes nuo 1996 m. iš esmės pasikeitė žemės sklypų kainos. Atsakovai, 1996 m. įsigydami žemės sklypus iš valstybės, pagrįstai tikėjosi, kad valstybė teisėtai parduoda turtą, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad tokie pirkimo-pardavimo sandoriai bus panaikinti. Todėl teismas pagal CK 4.96 str. turėjo pripažinti juos sąžiningais įgijėjais, apginti jų teises ir pagal CK 6.145 str. nepaimti iš jų žemės sklypų natūra, arba paėmus taikyti teisingą restituciją, t.y. nepabloginti atsakovų padėties, buvusios iki pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo. 1996 m. investicinius čekius panaudoję kito žemės sklypo įsigijimui, atsakovai dabar turėtų žemės sklypą, kurio vertė šiuo metu būtų ne tokia, kaip pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu, o žymiai didesnė. Tokiu būdu, teismui priėmus skundžiamą sprendimą, t.y. pritaikius restituciją pagal 1996 m. žemės kainas, atsakovai atsidūrė žymiai blogesnėje padėtyje, kadangi už gautus pinigus analogiško žemės sklypo nusipirkti jokiu būdu negalėtų (nes dabar juk nebe 1996 m., kai žemės sklypų kainos buvo nepalyginamai mažesnės). Teismui derėtų grąžintinas sumas skaičiuoti ne pagal 1996 metų žemės kainas, o pagal dabartines, t.y. apskaičiuojant grąžintiną sumą atsižvelgti į nebeegzistuojančių investicinių čekių perkamąją galią 1996 m. ir grąžinti atsakovams tokią pinigų sumą, kuri atitiktų investicinių čekių perkamąją galią (t.y. sumą, už kurią galima būtų nusipirkti analogišką sklypą). Todėl, taikant restituciją, iš Kauno apskrities viršininko administracijos atsakovams turėjo būti išieškota reali žemės sklypų vertė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno rajono savivaldybė prašo sprendimo nekeisti. Atsakovas nurodo, kad atsakovai už žemę mokėjo investiciniais čekiais, o šiuo metu investiciniai čekiai netekę galios (jie nekeičiami į jokias valstybės ar savivaldybės obligacijas ir į grynuosius pinigus neperskaičiuojami), kadangi turto privatizavimo laikas už čekius pasibaigė, todėl restitucija grąžinant čekius negalima. LAT 2003-06-25 nutartyje (byla Nr.3K-7-608/2003 nustatė, kad taikant restituciją, grąžintiną pinigų sumą litais privalo paskaičiuoti ir pateikti teismui šalys. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti CK 147 str. 1 d.). Atsakovai įsigijo valstybinės žemės sklypus lengvatinėmis sąlygomis ir reali sklypų vertė nurodyta sklypų pirkimo - pardavimo sutartyse. Atsakovo nuomone, taikant restituciją, toks šalių atstatymo į pirminę padėtį būdas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Taikant kitokį grąžinamų pinigų sumos skaičiavimo būdą būtų neišvengta nepagrįsto praturtėjimo, o kitos šalies padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo apeliacinį skundą atmesti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad restitucija taikytina pagal kainas, galiojusias tuo metu, kai buvo sudarytos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys, ir atsakovams yra grąžintina pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyta žemės sklypų vertė litais, nes privatizavimas už vienkartines išmokas - investicinius čekius yra pasibaigęs, todėl atsakovams nėra galimybės sugrąžinti jų įmokėtus investicinius čekius. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Kauno apskrities viršininko administracija privalo atlyginti didžiausią turto vertę, kaip numato CK 6.147 str. 2 dalis, nes dėl jos kaltės buvo sudarytos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys. Atsižvelgiant į tai, kad būtent P. Z. Kauno rajono apylinkės teismo 2002-12-20 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-194-06/02 buvo pripažintas kaltu, nes jis, būdamas seniūnu, organizavo oficialaus dokumento - 1994-04-15 Raudondvario Tarybos 1-ojo šaukimo sesijos protokolo, dėl asmeninio ūkio suteikimo asmenims, suklastojimą, apeliacinio skundo argumentas dėl Kauno apskrities viršininko administracijos kaltės yra atmestinas. Atmestinas ir argumentas dėl restitucijos negalimumo, nes Kauno rajono apylinkės teismo 2004-12-14 sprendimo dalis dėl žemės sklypų teisinės registracijos P. Z., G. Š., G. L. vardu panaikinimo yra įsiteisėjusi.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovų G. Š. teisių perėmėjų M. Š. ir A. Š. įstatyminė atstovė V.Š. su skundu sutinka. Teismas privalėjo restitucijos klausimą spręsti motyvuotai, svarstyti ir pasisakyti dėl apskritai restitucijos taikymo šioje byloje galimumo, atsakovų pripažinimo sąžiningais įgijėjais ir dėl galimybės iš jų išreikalauti nekilnojamuosius daiktus. Jos nuomone, apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypai atlygintinai buvo įgyti iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjai (atsakovai) to nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, todėl jie (atsakovai) turi būti pripažinti sąžiningais įgijėjais. CK 4.96 str. 2 d. numato, kad iš „sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo". Tokiu būdu, daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo panaikinus pirkimo - pardavimo sandorį, įstatymas nenumato, vadinasi restitucija šioje byloje apskritai negalima. Be to, restitucijos taikymas pagal kainas, galiojusias tuo metu, kai ginčo žemės sklypas buvo parduotas atsakovei, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams ir pažeidžia atsakovų teises ir teisėtus interesus, todėl atsakovai nesutinka su teismo nustatytomis grąžintinomis pinigų sumomis. Pritaikius tokią restituciją, atsakovai neabejotinai gautų mažiau, negu iš jų buvo paimta, o tai prieštarautų restitucijos esmei, nes restitucijos taikymas reiškia asmens grąžinimą į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Kadangi žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoriai buvo panaikinti dėl Kauno apskrities viršininko administracijos kaltės, todėl Kauno apskrities viršininko administracija privalo atlyginti atsakovams didžiausią turto vertę, t.y. pagal žemės sklypų kainas, galiojančias restitucijos taikymo metu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad restitucija taikytina pagal kainas, galiojusias tuo metu, kai buvo sudarytos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys, ir atsakovams yra grąžintina pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyta žemės sklypų vertė litais, nes privatizavimas už vienkartines išmokas - investicinius čekius yra pasibaigęs, todėl atsakovams nėra galimybės sugrąžinti jų įmokėtų investicinių čekių.
Vadovaujantis CK 1.80 str. 2 d., teismas, konstatavęs sandorio negaliojimo faktą, turi taikyti restituciją – grąžinti šalims tai, ką jos yra gavusios pagal sandorį. Taikant restituciją turtas grąžinamas natūra, tačiau, jeigu jo natūra grąžinti neįmanoma, turi būti grąžinta turto vertė, sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.145, 6.146 str.). Be to, kai privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 str. 2 d.). Pagal civilinės teisės teoriją restitucija yra asmens grąžinimas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos priimtoje nutartyje yra akcentuota, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo neteisėtai paimta, bet kartu jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, pripažįsta, jog šioje byloje restitucija natūra atsakovų atžvilgiu nėra galima, įvertinus tai, kad po pripažintais negaliojančiais žemės privatizavimo sandorių sudarymo yra praėję nemažai laiko, per kurį pasikeitė civilinėje apyvartoje cirkuliuojanti valiuta bei pakito jos nominalumas, todėl restitucija taikytina CK 6.146 str. numatytu būdu, t.y. atsakovams, fiziniams asmenims, kurie panaikintų sandorių pagrindu buvo įsigiję žemės sklypus, priteistinas ekvivalentas pinigais, apskaičiuotinas vadovaujantis CK 6.147 str. 1 dalies, o ne 6.147 str. 2 d. nuostatomis, kaip to norėtų apeliantas. CK 6.147 str. 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas skaičiuojamas remiantis tomis kainomis, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti. Šio straipsnio 2 dalis yra specialioji norma, nustatanti išimtis iš pirmojoje dalyje nustatytos taisyklės ir reglamentuojanti piniginio ekvivalento apskaičiavimo taisykles, kai grąžintinas turtas yra sunaikintas arba jau perleistas kitiems asmenims, kuomet atlygintino turto vertė, priklausomai nuo skolininko sąžiningumo, skaičiuojama pagal kainas, galiojusias gaunant turtą, sužalojant ar perleidžiant turtą arba taikant restituciją. Jei privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią to turto vertę, o priešingu atveju – mažiausią vertę.
Kolegija atmeta apelianto argumentus, kad restitucija šioje byloje taikoma dėl vienos iš sandorio šalių – Kauno apskrities viršininko administracijos – kaltės ir kad todėl piniginis ekvivalentas skaičiuotinas vadovaujantis CK 6.147 str. 2 dalies taisykles, atlyginant atsakovams didžiausią turto vertę, paskaičiuotą pagal žemės sklypų rinkos kainas restitucijos taikymo metu.
Kolegija pažymi, kad atsakovams grąžintinas restitucijos pasekoje turtas yra ne žemės sklypai, o už šiuos sklypus sumokėtos piniginės lėšos, todėl turi būti atlyginama vertė šių lėšų, o ne žemės sklypų, įsigytų lengvatine tvarka, t.y. ne už rinkos kainą, o už nominalią kainą, kuri iš esmės skyrėsi nuo rinkos kainos. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną, žodis ,,nominalus“ reiškia ne tikrą, o nustatytą, pažymėtą kainą. Atsižvelgiant į tai ir nustatytina vienkartinių išmokų bei kitų piniginių lėšų, kurias atsakovai sumokėjo valstybei už išsiperkamą žemę, perkamoji galia. Ekonomine prasme perkamoji galia yra suprantama kaip tam tikras prekių ar paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti už tam tikrą pinigų sumą. Kaip žinia, valstybės vienkartinės išmokos ir kitos tikslinės kompensacijos buvo skirtos visiems Lietuvos piliečiams kaip vienkartinė išmoka vieninteliam tikslui – suteikti galimybę dalyvauti pirminiame valstybinio turto privatizavime. Už kokį privatizuojamą turtą – akcijas, žemę, patalpas ar kitą turtą – atsiskaityti šiomis išmokomis buvo kiekvieno piliečio laisva valia. Nagrinėjamoje byloje atsakovai įsigijo žemės sklypus, kurie jiems buvo suteikti asmeniniam ūkiui. Šie sklypai privačion nuosavybėn buvo parduodami taikant nominalią kainą, kurios nustatymo tvarką reglamentavo LR Vyriausybės 1993-12-06 nutarimu Nr.909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ patvirtinta metodika. Kolegija konstatuoja, jog tuo metu sumokėtų vienkartinių išmokų perkamoji galia ir pasireiškė atsakovų galimybe įsigyti žemės sklypus už nominalią, o ne už rinkos kainą. Tuo tarpu dabar atsakovai pageidauja, jog jiems būtų priteista sklypų rinkos, o ne nominali kaina, kurią jie sumokėjo valstybei. Kolegijos nuomone, tai reikštų nepagrįstą atsakovų praturtėjimą. Pažymėtina tai, kad atsakovai patys pasirinko, kokio turto privatizavimui panaudoti jų turimas vienkartines išmokas. Be to, jokie galiojantys teisės aktai neįpareigojo atsakovų šiuos sklypus iš valstybės išsipirkti, tai buvo atsakovų teisė, bet ne pareiga. Todėl kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pritaikytas piniginio ekvivalento apskaičiavimo metodas, paremtas žemės sklypų nominalia kaina sutarčių pasirašymo metu, yra teisingas ir atitinka restitucijos taikymo principą.
Kita vertus, kolegija nesutinka, kad restitucija šioje byloje yra taikoma tik dėl Kauno apskrities viršininko administracijos kaltės. Asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės sklypą privačion nuosavybėn, tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių žemės sklypui pirkti, ir ar į perkamą sklypą nėra pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises natūra. Žemės reformos metu ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese vadovaujantis šiuos santykius reglamentuojančiais teisės aktais informacija apie pretendentus atkurti nuosavybės teises į žemę buvo kaupiama agrarinės reformos tarnybose, vėliau – žemėtvarkos skyriuose. Ginčo žemės pirkimo pardavimo sutartys buvo sudarytos 1996 metais, kai nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas jau vyko aktyviai. Atsakovai, prieš įsigydami sklypus nuosavybėn, kolegijos nuomone, taip pat turėjo pareigą pasidomėti, ar į jų pageidaujamą įsigyti sklypą nėra pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises natūra. Asmuo, ketinantis įsigyti nuosavybėn jo naudojamą asmeniniams poreikiams išskirtą žemės sklypą, privalėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei žinoti ir vykdyti įstatymų reikalavimus. Jam tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių valstybinės žemės sklypui pirkti. Asmuo turi teikti įrodymus, kad padarė viską, siekdamas išsiaiškinti, ar žemės sklypas yra laisvas, arba kad jis sąžiningai klydo dėl kitų asmenų kaltės (pavyzdžiui, valstybinės institucijos suteikė klaidingą informaciją ar reikalaujant duomenų nuslėpė pretendentus). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, informacijos negavimas ar jos neišsamus pobūdis neturėtų būti vertinamas kaip asmens pareigos išsiaiškinti perkamo žemės sklypo teisinį statusą tinkamas įvykdymas, o iki galo šios pareigos neatlikęs asmuo turėtų prisiimti neigiamas savo veiksmų pasekmes, nes neaiškioje situacijoje rizikuotų. Ta aplinkybė, kad valstybinė institucija pardavinėjo žemę, kurios neturėjo teisės parduoti, nesudaro pagrindo valstybinio žemės sklypo pirkėjo laikyti sąžiningu įgijėju vien dėl to, kad jis žemę pirko iš valstybinės institucijos. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad atsakovai tinkamai nesidomėjo pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą buvimu. Negana to, bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas P. Z., vienintelis padavęs apeliacinį skundą, tuo metu dirbo apylinkės seniūnu ir vien dėl to galėjo netrukdomai susipažintu su agrarinės reformos tarnyboje esančiais duomenimis apie pretendentus (šios bylos ieškovus), pageidaujančius atkurti nuosavybės teises natūra į jo asmeniniam ūkiui naudojamą žemės sklypą. Be to, apelianto nesąžiningumą patvirtina ir tas faktas, kad jis Kauno rajono apylinkės teismo 2002-12-20 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-194-06/02 buvo pripažintas kaltu, kad, būdamas seniūnu, organizavo oficialaus dokumento - 1994-04-15 Raudondvario Tarybos 1-ojo šaukimo sesijos protokolo dėl asmeninio ūkio suteikimo asmenims suklastojimą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog tokiu būdu ir atsakovai patys prisiėmė riziką, o jų nepakankamas atidumas bei apelianto nusikalstami veiksmai taip pat lėmė neteisėtų sandorių dėl žemės sklypų sudarymą.
Pažymėtina, jog tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogiškose bylose sprendžiant restitucijos taikymo klausimus (2007-06-22 nutartis byloje Nr.3K-3-294/2007; 2008-01-25 nutartis byloje Nr.3K-3-55/2008).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-08-27 nutartyje nurodė, kad, vadovaujantis CK 1.80 str. 4 dalimi, turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 str. 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Trečiaisiais laikomi asmenys, kurie nėra prievolės, siejančios kreditorių ir skolininką, šalys, o susiję tik su viena iš prievolės šalių. Tik iš tokio sąžiningo įgijėjo, bet ne iš pripažinto negaliojančiu sandorio šalies, negalima išreikalauti restitucijos objektu esančio daikto, išskyrus CK 4.96 str. 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Atsakovai yra pripažintų negaliojančiais sandorių šalys, bet ne tretieji asmenys, todėl jiems CK 1.80 str. 4 dalis netaikoma, taip pat šios dalies pagrindu netaikomos ir CK 4.96 straipsnio normos. Tiesiogiai CK 4.96 straipsnis šioje byloje taip pat negali būti taikomas, nes nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pagal specialųjį įstatymą, numatantį tik ribotą savininko pažeistų teisių restituciją. Tačiau, vertindamas, ar atsakovų, įgijusių žemės sklypus nuosavybėn, sąžiningumas reikšmingas restitucijos taikymui, kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog šiems santykiams taikytinos pagrindinės šio CK daiktinės teisės instituto (lex generalis) normos, kiek jos neprieštarauja Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų (lex specialis) normoms, o taip pat CK 4.96 str. 2 dalies normos, nustatančios sąžiningo įgijėjo teisių gynimą.
Nors apylinkės teismas skundžiamame sprendime ir nepasisakė dėl restitucijos taikymo šioje byloje galimumo, atsakovų pripažinimo sąžiningais įgijėjais ir dėl galimybės iš jų išreikalauti nekilnojamuosius daiktus, tačiau, kolegijos nuomone, teismo sprendimas dėl šios priežasties nėra neteisėtas ir nepagrįstas. Kaip minėta prieš tai, atsakovų, įgijusių nuosavybėn asmeninio ūkio sklypus, dėl jų nepakankamo atidumo, o ypač apelianto, įvykdžiusio ir nusikaltimą, dėl aukščiau nurodytų priežasčių nėra pagrindo laikyti sąžiningais žemės sklypų įgijėjais, kas reiškia, kad įstatymu nėra apribota galimybė išreikalauti iš jų žemės sklypus.
Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė taikyti restituciją ir, ją taikydamas, priteisė atsakovams piniginį ekvivalentą, apskaičiuotą remiantis CK 6.147 str. 1 dalies nuostatomis, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-09-17 nutartimi (4t.,b.l.211-217) panaikino Kauno apygardos teismo 2006-05-09 nutarties dalį, kuria buvo palikta nepakeista Kauno rajono apylinkės teismo 2004-12-14 sprendimo dalis dėl ginčo žemės sklypų teisinės registracijos atsakovų vardu panaikinimo, ir ieškovų reikalavimus dėl ginčo žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo atmetė, kolegija sprendimą patikslina ir, pritaikiusi dvišalę restituciją, įpareigoja atsakovus grąžinti jų pagal 1996-10-17 valstybinę žemės pirkimo-pardavimo sutartis įsigytus žemės sklypus grąžinti Kauno apskrities viršininko administracijai.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 30 d. sprendimą patikslinti.
Taikyti dvišalę restituciją ir papildomai įpareigoti P. Z., G. Š. teisių perėmėjų M. Š. ir A. Š. įstatyminę atstovę V.Š. bei G. L. grąžinti jų pagal 1996-10-17 valstybinę žemės pirkimo-pardavimo sutartis įsigytus žemės sklypus Kauno apskrities viršininko administracijai.