Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Vytauto Masioko ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. G. ir V. B. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Remiantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

V. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams vienam mėnesiui.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 15 d. nutartis, kuria nuteistųjų R. G. ir V. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteisti J. V. ir R. U., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo, o V. B. – kad bendrininkavo grupei iš anksto susitarusių asmenų vykdant nusikalstamą veiką. R. G. 2004 m. lapkričio 11 d. nurodė J. V. ir R. U. nuvykti pas nukentėjusįjį A. S., gyvenantį Kaune, (duomenys neskelbtini), turint tikslą jį nugirdyti alkoholiniais gėrimais, taip pašalinti jam ir V. B. kliūtis įsibrauti į nukentėjusiojo būstą, siekiant pagrobti jam priklausantį turtą, tačiau nepavykus to padaryti, pasinaudojo J. V. ir R. U. perduotomis žiniomis apie tai, kad A. S. išvyksta, ir, jam išvykus, 2004 m. lapkričio 12 d. kartu su V. B., sulaužę durų spynas, įsibrovė į A. S. priklausantį butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), ir iš ten pagrobė nukentėjusiajam priklausančius daiktus: televizorių „Toshiba“ su nuotolinio valdymo pulteliu, televizoriaus naudojimosi instrukciją, skalbimo mašiną „Zanusi“, radijo imtuvą „Roadstar“; iš viso pagrobė 1768 Lt vertės turto.

V. B. nuteistas dar ir už tai, kad 2005 m. gegužės 18 d., apie 12.00 val., bendrininkaudamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu Saulius, šiam sudaužius lango stiklą ir įsibrovus į G. J. priklausantį butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), ir iš vidaus atidarius duris, įsibrovė į butą, iš kurio asmeniui, vardu Saulius, pagrobus garso stiprintuvą „Grunding“, pasiliko bute, iš kur pasikėsino pagrobti televizorius „Beko“ ir „Šilelį“, t. y. pasikėsino pagrobti 350 Lt vertės svetimo turto, tačiau nusikaltimo neužbaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo R. G. kasacinio skundo argumentų

Kasatorius nesutinka su veikos kvalifikavimu esant kvalifikuojančiai aplinkybei – įsibrovimui į patalpą. Tačiau R. G. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes į gyvenamąją patalpą buvo patekta neteisėtai, prieš savininko valią, įveikus kliūtis – išlaužus duris. Daugiau nusikalstamą veiką kvalifikuojančių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta, nes tai, kad jis veiką padarė bendrininkų grupe, yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl labai sunkios turtinės padėties.

BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Pagrįstai teismai šios atsakomybės lengvinančios aplinkybės nenustatė. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. G. iš laisvės atėmimo vietos – Marijampolės pataisos namų – 2004 m. lapkričio 3 d. buvo paleistas lygtinai prieš laiką vieneriais metais penkiais mėnesiais 22 dienomis, išvyko adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), jam buvo išmokėta 40 Lt pašalpa. Nors tuo metu sirgo jo duktė I. G., kuri gydėsi KMUK nuo 2004 m. lapkričio 4 d. iki lapkričio 11 d., dėl to pripažinti R. G. padėtį kaip beviltišką nėra pagrindo. R. G. neišlaikė savo dukters, nors, kaip patvirtino jos motina, dukrai gulint ligoninėje 2004 m. lapkričio mėn. jis ateidavo jos aplankyti, atnešdavo jai maisto, reikiamų daiktų. Tai rodo, kad R. G. pinigų turėjo ir jo materialinė padėtis nebuvo labai sunki. Be to, kaip patvirtino nuteistoji J. V., priešingai nei teigia kasatorius, ji vertėsi prostitucija dar iki padaryto nusikaltimo, R. G. užtikrindavo jos saugumą ir už tai ji jam duodavo pinigų. Be to, kaip paaiškino pats kasatorius, jis nukentėjusįjį apvogė supykęs ant jo, nes pastarasis negrąžino jo paliktų daiktų.

Taip pat nebuvo pagrindo pripažinti, kad R. G. padėjo išaiškinti šią nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Neatitinka tikrovės kasatoriaus teiginys, kad jis pirmasis davė parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką. Pirmoji parodymus apie šią nusikalstamą veiką 2004 m. gruodžio 16 d. davė nuteistoji J. V., kuri nurodė visas veikos padarymo aplinkybes ir jame dalyvavusius asmenis. R. G. buvo apklaustas 2004 m. gruodžio 4 d., tačiau jis neprisipažino kaltu. Apklausiamas 2005 m. gruodžio 16 d., ikiteisminio tyrimo teisėjo 2005 m. sausio 10 d., 2005 m. vasario 8 d. jis vis neigė dalyvavęs nusikalstamoje veikoje, aiškindamas, kad pas jį rastus nukentėjusiojo daiktus – televizorių ir radijo imtuvą – nusipirko. Kad dalyvavo pagrobiant nukentėjusiojo A. S. turtą, R. G. prisipažino tik 2005 m. balandžio 19 d., kai jau kiti kaltinamieji – V. B. ir R. U. – davė išsamius parodymus apie veikos padarymo aplinkybes.

Nebuvo teisinio pagrindo taikyti ir BK 61 straipsnio 4 dalį, nes byloje nustatyta R. G. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupės. Ši norma yra taikoma tik tuo atveju, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Nuosprendyje išsamiai išdėstytais motyvais R. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti BK 41, 50, 54 straipsnių reikalavimus, nėra aiškiai per griežta, todėl jos švelninti nėra įstatyminio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal R. G. apeliacinį skundą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmetė pagrįstai ir argumentuotai.

Dėl nuteistojo V. B. kasacinio skundo argumentų

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jo veiksmai pagrobiant A. S. turtą turėtų būti kvalifikuojami ne kaip vykdytojo, o kaip padėjėjo. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ir pan., iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Tačiau, teismo nustatyta, kad V. B. tiesiogiai pats dalyvavo darant vagystę įsibraunant į A. S. priklausantį butą: kaip parodė pats V. B. teisiamojo posėdžio metu, jis pritarė R. G. pasiūlymui pagrobti svetimą turtą įsibraunant į patalpą, važiavo nupirkti nusikaltimo padarymo įrankio – laužtuvo, kartu su R. G. laužė nukentėjusiojo buto duris, paėmęs iš buto televizorių ir radijo imtuvą nuvežė juos į bendrininko butą, vėl grįžo į nusikaltimo darymo vietą ir kartu su R. G. išnešė skalbimo mašiną. V. B. veiksmai atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos bendravykdytojo veiksmų turinį. V. B. nuo R. G. nebuvo priklausomas, galėjo atsisakyti dalyvauti veikoje, bet to nepadarė, pats buvo aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis, todėl nėra pagrindo jo vaidmenį laikyti antraeiliu.

Kasatorius taip pat teigia, kad buvo pagrindas pripažinti, jog yra jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3, 13 punktuose. Teismas nustatė, kad V. B. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino kaltu padaręs abi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kad atlygino nukentėjusiajam G. J. padarytą materialinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ir į tai atsižvelgė, skirdamas jam bausmę. Bylos duomenimis, nebuvo pagrindo pripažinti, kad yra dar viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką – asmens sąmoningas sprendimas atsisakyti tęsti pradėtą rengimąsi nusikaltimui ar pabaigti pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką. Tokį sprendimą asmuo turi priimti ne priverstas kitų asmenų ar susidūręs su neįveikiamomis kliūtimis, neleidžiančiomis pabaigti pradėtą parengtinę nusikalstamą veiką, o savanoriškai. Asmuo kuris bandė savo noru atsisakyti pabaigti nusikaltimą, bet nusikalstamos veikos arba jos padarinių jam nepavyko išvengti, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu (BK 23 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju V. B. tariamo R. G. įkalbinėjimo negrobti šaldytuvo negalima laikyti atsisakymu pabaigti nusikalstamą veiką, nes tam, kad būtų ši aplinkybė, reikalingas asmens veikimas ar neveikimas. Be to, V. B. jau atlikti veiksmai – įsibrovimas į gyvenamąją patalpą ir televizoriaus bei radijo imtuvo pagrobimas – atitiko baigtos BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Kasatorius teisingai nurodo, kad jo pirmieji du teistumai yra išnykę: 1985 m. liepos 29 d. jis buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme, pritaikius 1961 m. BK 25¹ straipsnį, lygtinai priverstinai įdarbinant, naują nusikalstamą veiką jis padarė 1987 m. lapkričio 1 d. jau išnykus teistumui už pirmąją nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas 1989 m. birželio 14 d. nuosprendžiu laisvės atėmimu penkeriems metams. Iš laisvės atėmimo vietos paleistas 1992 m. gegužės 1 d. lygtinai prieš laiką vieneriais metais penkiais mėnesiais 14 dienų. Pagal 1961 m. BK 58 straipsnio 1 dalies 5 punktą teistumas už šią veiką yra išnykęs, nes jis per penkerius metus nepadarė naujos nusikalstamos veikos (naują nusikaltimą padarė 2000 m. kovo 5 d.). Tačiau ta aplinkybė, kad du pirmieji V. B. teistumai yra išnykę, neduoda pagrindo švelninti jam paskirtų bausmių. V. B. 2000 m. birželio 5 d. ir 2003 m. kovo 31 d. buvo nuteistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, padarytas įsibrovus į gyvenamąją ir negyvenamąją patalpas, iš laisvės atėmimo vietos paleistas 2004 m. gegužės 18 d. lygtinai šešiais mėnesiais 20 dienų prieš laiką ir nepasibaigus šiam terminui 2004 m. lapkričio 12 d. padarė naują nusikalstamą veiką.

Teismas, įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikaltimų padarymo motyvus, V. B. asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybes, V. B. už A. S. turto vagystę paskyrė laisvės atėmimo bausmę, nežymiai viršijančią įstatymo sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, kuris yra dveji metai septyni mėnesiai ir 15 dienų, o už pasikėsinimą pagrobti G. J. turtą – mažesnę už bausmės vidurkį, kurių švelninti taip pat nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutar i a:

Nuteistųjų R. G. ir V. B. kasacinius skundus atmesti.