Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Paulauskienės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Violetai Tamošiūnaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Vytautui Valašinui ir Liudmilai Fedorkovai, atsakovės atstovui Vytautui Sinkevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą atsakovei Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl aktų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

ABTĮ 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Byloje ginčas kilo dėl 2009-05-08 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Savavališkos statybos akto Nr. (101)-11.11-73 ir 2009-05-08 Statybos sustabdymo akto Nr. (101)-11.11-74 (toliau – Aktai), kuriuose nurodyta, kad I. K. atliko savavališkus statybos darbus (b. l. 7-9, 10-11, 29-31, 32-33). Pareiškėjas ginčija šiuos Aktus kaip neteisėtus ir nepagrįstus, motyvuodamas tuo, kad jis jokių savavališkos statybos darbų neatliko.

Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Aktų teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyr. specialistės, patikrinusios 2008-08-19 gauto I. B. prašyme dėl kaimyno I. K. savavališkai atliekamų statybos darbų nurodytus faktus, 2008-12-03 surašė Faktinių aplinkybių nustatymo aktą, kuriame nurodė, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pamatas buvo apšiltintas ir tuo padidėjo žemės sklypo užstatymo plotas iš viso 6 kv. m. (b. l. 25, 26, 27). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009-02-12 surašė Reikalavimą Nr. (101)-11.12-74, kuriame I. K. nurodė nuardyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, apšiltintą fasado sienos ir pamatų dalį prie geodezinių taškų Nr. 23-24, nes nustatė, kad jis apšiltino gyvenamą namą be namo bendrasavininkio (I. B.) sutikimo, kuri prieštarauja, kad namo dalis prie geodezinių taškų 23-24 būtų apšiltinta (b. l. 28). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009-05-08 surašė Savavališkos statybos aktą Nr. (101)-11.11-73, kuriame nurodė, kad I. K. savavališkai apšiltino gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, fasado dalį, t. y. atliko statinio rekonstrukciją be gyvenamo namo bendrasavininkių sutikimo (b. l. 7-9, 29-31). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, vadovaudamasis 2009-05-08 Savavališkos statybos aktu Nr. (101)-11.11-732009-05-08, taip pat 2009-05-08 surašė ir Statybos sustabdymo aktą Nr. (101)-11.11-74, kuriuo pareikalavo sustabdyti bet kokius gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos darbus (10-11, 32-33).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007-05-03 įsakymu Nr. D1-243 patvirtintas STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ (pakeistas 2008-06-02 įsakymu Nr. D1-299), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-12-05 įsakymu Nr. 622 patvirtintas STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (pakeistas 2004-03-25 įsakymu Nr. D1-132), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtintas STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (pakeistas 2008-06-02 įsakymu Nr. D1-297).

Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant išspręsti byloje kilusį ginčą, būtina nustatyti, kokios rūšies statybos darbus gyvenamajame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjas I. K. vykdė, t. y., ar jis atliko statinio paprasto remonto, ar statinio rekonstrukcijos darbus.

Visų Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naujų statinių statybos, rekonstravimo, remonto, jų pripažinimo tinkamais naudoti, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo bei visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkų (ar naudotojų), kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus nustato Statybos įstatymas (įstatymo redakcija galiojusi skundžiamų Aktų surašymo metu). Pagal įstatymo 2 str. 13 d., statyba yra veikla, kurios tikslas pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį.

Statinio statybos rūšis ir pagrindinius principus, pagal kuriuos statybos darbai priskiriami atskiroms statybos rūšims, detalizuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-12-05 įsakymu Nr. 622 patvirtintas STR 1.01.08:2002 ,,Statinio statybos rūšys“ (toliau – Reglamentas). Reglamento 7 p. nurodytos tokios statinio statybos rūšys: naujo statinio statyba; statinio rekonstravimas; statinio remontas: statinio kapitalinis remontas, statinio paprastasis remontas; statinio nugriovimas. Pagal Reglamento 9 p., statinio rekonstravimo tikslas yra iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukuriant jo naują kokybę. Darbai, kuriuos atlikus esamas statinys įgauna naują kokybę, išvardinti Reglamento 9.1-9.15 p.

Statybos įstatymo 2 str. 19 d. pateikiama tokia statinio remonto sąvoka: ,,statinio remontas – statybos rūšis, kai yra tikslas iš dalies arba visiškai atkurti normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytas statinio ar jo dalies savybes, pablogėjusias dėl statinio naudojimo, arba jas pagerinti“. Statinio remontas skirstomas į statinio kapitalinį remontą ir statinio paprastąjį remontą, kurie yra apibrėžti Statybos įstatymo 2 str. 20 ir 21 d.

Statinio paprastasis remontas kai: atliekami statinio išorės ir vidaus konstrukcijų bei kitų statinio elementų remonto darbai – šalinami šių elementų defektai nekeičiant ir nestiprinant statinio laikančiųjų konstrukcijų, bet keičiant ar stiprinant kitas statinio konstrukcijas bei statinio elementus; keičiamos pertvarų vietos; nežymiai keičiamas statinio fasadas (atnaujinama fasado apdaila, įstiklinamos gyvenamojo namo atskirų butų lodžijos, balkonai, pakeičiami butų ar kitų patalpų langai, durys, vėdinimo angos nekeičiant kiekvieno iš jų matmenų daugiau kaip 10 procentų), keičiamos atskirosios statinio inžinerinės sistemos (jų tipas, pralaidumas) ar šalinami jų defektai; šalinami bendrųjų statinio inžinerinių sistemų defektai - pakeičiami atskiri susidėvėję šių sistemų elementai, tačiau nekeičiamas jų tipas bei pralaidumas; atliekamas bendrųjų statinio inžinerinių sistemų dalių, kurios skirtos tik butų ar kitų patalpų reikmėms, remontas pertvarkant, pakeičiant visiškai ar iš dalies šias sistemų dalis, tačiau nekeičiant butuose ar kitose patalpose esančių bendrųjų statinio inžinerinių sistemų bendrojo naudojimo elementų; atliekami technologinių įrenginių ir technologinių sistemų, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų paprastojo remonto darbai, nurodyti normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose.

Pagal Reglamento 12 p., statinio paprastojo remonto tikslas – iš dalies atkurti statinio ar jo dalies savybes, pablogėjusias dėl statinio naudojimo, arba jas pagerinti. Reglamento 13 p. nustatyta, kad pagrindinis principas, kuris lemia statybos darbų priskyrimą paprastajam remontui – šiais darbais nekeičiamos, nešalinamos, nestiprinamos ir nesilpninamos statinio laikančiosios konstrukcijos. Prie statinio paprastojo remonto darbų priskiriama kai nežymiai keičiamas statinio fasadas, t. y. pakeičiami fasado elementai: keičiami išorinėje atitvaroje elementai gali būti to paties ar kito tipo, tačiau jų išmatavimai neturi skirtis nuo esamų daugiau kaip 10%, o jų išvaizda gali keistis tik tiek, kiek jos pasikeitimą lemia naujų medžiagų panaudojimas bei šio Reglamento nuostatos (Reglamento 14.10.3 p.). Reglamento 6.12 p. fasado elemento tipas apibrėžiamas kaip fasado elementai, pagaminti iš tokių pačių medžiagų ir turintys tokį patį paviršiaus skaidymą, spalvą, konstrukcinį sprendinį ir pan. Dangos (apdailos) tipo pakeitimas – fasado ar stogo dangos pakeitimas į kitą dangą, kurios elementai skiriasi nuo buvusios savo statybos produktais, matmenimis, išdėstymu, paviršiaus faktūra, paviršiaus suskaidymu, piešiniu ir pan. (Reglamento 6.17 p.).

Vadovaujantis Reglamento 9 p., statinio rekonstravimo tikslas – iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukuriant jo naują kokybę. Naują kokybę esamas statinys įgauna, kai apšiltinamas bet kuris pastato fasadas (9.9.1 p.); keičiami fasado elementai, kai nauji elementai skiriasi nuo esamų savo išmatavimais (daugiau kaip 20%) ar savo išvaizda (fasado paviršiaus grafiniu suskaidymu, spalva ir kt.). Spalvos keitimas įvertinamas, vadovaujantis 14.10.4 punkto nuostatomis (9.9.5 p.)

Statybos įstatymo 23 str. nustatyta, kad statybos leidimas statinio statybai privalomas, išskyrus statinio paprastąjį remontą.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtinto STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (pakeistas 2008-06-02 įsakymu Nr. D1-297) 2.2 p. taip pat nurodyta, kad statybos leidimas vykdyti statinio rekonstravimą, statinio remontą, statinio griovimą yra privalomas, išskyrus statinio paprastąjį remontą.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas kaip institucija vykdanti jam teisės aktais priskirtas, įskaitant ir statybų teisėtumo kontrolės, funkcijas yra viešojo administravimo sistemos sudėtinė dalis, turi laikytis tiek bendrųjų teisės aktų, skirtų visiems viešojo administravimo subjektams, tiek specialiųjų teisės aktų, apibrėžiančių tik konkrečios institucijos veiklą, reikalavimų. Skundžiami aktai dėl savavališkos statybos ir statybos sustabdymo akivaizdžiai patenka į viešojo administravimo sritį, todėl jiems taikytini Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) nurodyti administracinio sprendimo teisėtumo kriterijai.

VAĮ 3 str. 2 p. įtvirtintas objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. VAĮ 8 str. 1 d. nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas savo suformuotoje teisminėje praktikoje yra pažymėjęs, kad „viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008); „teisės aktas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi tiksliai žinoti, kokią teisei priešingą veiką įvykdė ir kokiu teisiniu pagrindu jam skiriamos poveikio priemonės. Priešingu atveju teisė apsiginti nuo inkriminuojamos veikos tampa iliuzine, pažeidžiama principinė nuostata teisiniuose santykiuose laikytis teisių ir pareigų vienovės. Situacija, kada viešosios teisės srityje viešojo administravimo sistemos subjektas turi daugiau teisių negu pareigų, yra ydinga“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-549/2007); „Jeigu iš viešojo administravimo subjekto priimto akto negalima daryti išvados, kokiais faktais ir / ar teisės normomis vadovaujantis šis administracinis aktas buvo priimtas, tokiu atveju įrodyti akto teisėtumą ir pagrįstumą turi aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas, o pastarajam šių aplinkybių neįrodžius toks administracinis aktas negali būti pripažįstamas teisėtu. Motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-03-750/2004; A-444-203/2005, A-63-994/2008).

Vadovaudamasi sistemine paminėtų VAĮ normų analize ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, daro išvadą, kad tik nustačius, išnagrinėjus bei įvertinus visas aplinkybes, sudarančias pažeidimo faktinę pusę, bei tiksliai nurodant teisės aktuose įtvirtintas ir pažeistas normas (straipsnius, dalis, punktus), pats sprendimas gali būti pripažįstamas objektyviu, pagrįstu ir teisėtu.

ABTĮ 57 str. 6 d. nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Įvertinusi byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasi anksčiau nurodytų teisės normų sistemine analize, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas I. K. atliko statinio rekonstrukcijos darbus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai prieštaringi: nors 2008-12-03 Faktinių aplinkybių nustatymo akte konstatuota, kad buvo apšiltintas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pamatas ir dėl to padidėjo žemės sklypo užstatymo plotas 6 kv. m., tačiau Aktuose nurodoma, kad I. K. atliko minėto gyvenamojo namo fasado dalies apšiltinimo darbus, neturėdamas bendrasavininkių sutikimo ir statybos leidimo. Aktuose nieko nenurodyta apie pamatų apšiltinimą ir padidėjusį žemės sklypo ploto užstatymą. Teismo posėdyje atsakovės atstovas negalėjo paaiškinti, kodėl Faktinių aplinkybių nustatymo akte nurodyta, kad buvo apšiltinti pamatai ir dėl to padidėjo žemės sklypo užstatymo plotas, o Aktuose konstatuojama viso gyvenamojo namo fasado dalies apšiltinimo faktas, nenurodoma apie padidėjusį sklypo užstatymo plotą. Teisėjų kolegija pažymi, kad statybos valstybinę priežiūrą atlikę apskrities viršininko administracijos pareigūnai ir surašę skundžiamus Aktus, prie jų nepridėjo jokių rašytinių įrodymų, išskyrus ankščiau paminėtą 2008-12-03 Faktinių aplinkybių nustatymo aktą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007-05-03 įsakymu Nr. D1-243 patvirtinto STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 16.1 p. reglemntuojama, kad pareigūnas, atliekantis statybos valstybinę priežiūrą, nustatęs savavališkos statybos faktą, tą pačią dieną nufotografuoja savavališką statybą. To padaryta nebuvo. Be to, skundžiamuose Aktuose nėra nurodyta, kokius teisės aktų reikalavimus pareiškėjas savo veiksmais pažeidė: nėra nė vienos nuorodos į atitinkamą teisės aktą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė, nagrinėjamu atveju, nenurodžiusi kokį teisės aktą pažeidė pareiškėjas, apsunkino jo galimybę gintis nuo pareikštų kaltinimų. Akte užfiksuotas gyvenamojo namo rekonstrukcijos atlikimas savaime negali būti traktuojamas kaip savavališka statyba.

Anksčiau nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad iš Savavališkos statybos akto negalima nustatyti, kokiais faktais ir teisės aktų normomis remiantis jis priimtas bei kokią teisei priešingą veiką pareiškėjas įvykdė. Jame nurodytos aplinkybės neleidžia konstatuoti savavališkos statybos fakto. Savavališkos statybos aktas neatitinka VAĮ 8 str. 1 d. individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, jis negali būti laikomas objektyviu ir VAĮ 3 str. 2 p. prasme. Todėl Savavališkos statybos aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Iš statybos sustabdymo akto matyti, kad jis priimtas savavališkos statybos akto pagrindu ir atsižvelgus į jame nustatytas faktines aplinkybes. Nurodytais motyvais pripažinus savavališkos statybos aktą nepagrįstu ir neteisėtu, naikintinas ir šio akto pagrindu priimtas statybos sustabdymo aktas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė, neįrodė, kad pareiškėjas atliko statinio rekonstrukciją, t. y. naujai apšiltino gyvenamojo namo dalį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Aktai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų aplinkybių įvertinimą. Aktai, kaip individualūs administraciniai aktai, kuriuose išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. įtvirtintą objektyvumo principą ir 8 str. reikalavimus, todėl, remiantis anksčiau nurodytais motyvais bei vadovaujantis ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p., naikintini. Pareiškėjo skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

ABTĮ 39 str. 1 d. nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą, mokamas 100 Lt žyminis mokestis. Pagal ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p., sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą.

Pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, už skundą sumokėjo 390 Lt (b. l. 2), t. y. daugiau nei reikia pagal įstatymą, todėl pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio dalis jam grąžintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 str. 1 d. 1 p., 85-87 str., 88 str. 2 p., 89 str. 1 d. 3 p., 127 str. ir 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą patenkinti.

Panaikinti 2009-05-08 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Savavališkos statybos aktą Nr. (101)-11.11-73 ir 2009-05-08 Statybos sustabdymo aktą Nr. (101)-11.11-74.

Grąžinti pareiškėjui I. K. (I. K.), a. k. (duomenys neskelbtini) į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 2009-06-12 sumokėto žyminio mokesčio dalį 290 (du šimtus devyniasdešimt) Lt.

Sprendimas per 14 nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.