- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2007-11-09
- Bylos Nr.
- 1A-346-382-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Pocius (pirm.), Eduardas Maškevičius, Juozapas Surblys
- Nukentėjusysis
- G. V.
- Nuteistasis
- E. B.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. trejiems metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo.
Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
10000 litų neturtinės žalos atlyginimo;
386,34 litai turtinės žalos atlyginimo;
6319,60 litai negautų pajamų.
Iš E. B. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 3040 litų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 str. 1 d., 2 d. 2 p. konfiskuotas E. B. priklausantis pistoletas CZ-83 Nr. 99198 ir dvi pistoleto apkabos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. B. nuteistas už tai, kad 2006 m. vasario 25 d., apie 16 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) gatvės trečiuoju namu, tarpusavio konflikto metu iš teisėtai laikomo 9-o kalibro pistoleto CZ-83 tyčia šaudė į žemę šalia G. V. kojų. Rikošetavusiai kulkai pataikius G. V. į koją, pastarajam buvo padarytas šautinis dešinės blauzdos sužalojimas, atviras skeveldrinis dešiniojo blauzdikaulio ir šeivikaulio diafizių lūžimas, t. y. sunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d. bei skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., prašo taikyti BK 62 str. nuostatas ir sušvelninti bausmę. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino nukentėjusiojo G. V. veiksmų, t. y. to, kad nukentėjusysis G. V. aiškintis jų tarpusavio santykius telefonu į pagalbą iškvietęs brolį išprovokavo konfliktą, kurio metu jis ir buvo sužalotas. Teismas netinkamai vertino įrodymus dėl prieš apeliantą pavartoto smurto, nes kaip neobjektyvius įvertinęs D. Š. parodymus, visiškai nekreipė dėmesio į specialisto išvadą, kuri patvirtina padarytų jam sužalojimų faktą. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino fakto, kad jis iššovė įspėjamąjį šūvį į orą. Tai padarė bijodamas, kad broliai V. jo nesumuštų, tačiau įspėjamasis šūvis reikiamo poveikio nukentėjusiajam nepadarė. Kad jis iššovė įspėjamąjį šūvį, patvirtina įvykio vietoje rasta nedeformuota kulka. Įvykio vietoje rastos gilzės patvirtina jo parodymus, kad jis šovė tris šūvius. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, kad po sužalojimo jis padėjo nukentėjusįjį įkelti į automobilį, to, kad G. V. parodymai nėra objektyvūs, nes jis suinteresuotas bylos baigtimi. Apeliantas teigia, kad šaudyti jis pradėjo siekdamas apsiginti, nes bijojo, kad nukentėjusysis ir pastarojo brolis jį sužalos. Sužaloti nukentėjusįjį jis nesiekė, o pasekmės kilo dėl jo neatsargumo. Skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į jo padarytos veikos motyvus ir tikslus, tai, kad jis yra invalidas, išlaiko mažametį vaiką, gailisi dėl padarytos veikos, atlygino dalį žalos.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė ir nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (BPK 328 str. 1 p.).
Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 34 str. 2 d. konstatuota, kad ginklo panaudojimas nelaikomas prieštaraujančiu žmogaus teisėms, jeigu tai įvyko neviršijant tokio jėgos panaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo, jo brolio ir nuteistojo buvo, tačiau konfliktas nebuvo tokio pobūdžio, kurio metu teisėtai būtų galima vartoti šaunamąjį ginklą. Apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusysis išlipęs iš jo automobilio smogė apeliantui kumščiu į veidą, todėl jis, bijodamas, kad broliai V. jo nemuštų, iš teisėtai laikomo ginklo iššovė įspėjamąjį šūvį į viršų. Po šio šūvio G. V. pabėgo, o nukentėjusysis G. V. to nepadarė, todėl jis kelis kartus šovė į žemę prieš G. V.. Rikošetavusi kulka pastarąjį sužalojo. Jis sužaloti nukentėjusįjį nenorėjo ir mano, kad veikė esant būtinąją ginčiai. Tiek apelianto, tiek ir nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad iki nukentėjusiojo sužalojimo jie abu konfliktavo prie Jūros upės. Nukentėjusysis aiškintis santykius dėl 50 litų skolos buvo išsikviestas apelianto iniciatyva, todėl konfliktas tarp apelianto nukentėjusiojo ir jo brolio (duomenys neskelbtini) gatvėje vertintinas kaip pirmojo konflikto, kurio iniciatoriumi buvo apeliantas, tąsa. Paties apelianto parodymais nustatyta, kad po jo šūvio į viršų G. V. pabėgo, todėl toliau vartoti šaunamąjį ginklą nebuvo jokio pagrindo, nes akivaizdu, kad apeliantas fiziškai stipresnis už nukentėjusįjį G. V. Esant tokioms aplinkybėms apelianto veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį ar būtinosios ginties ribų peržengimą nėra jokio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojos D. Š. parodymus bei teismo medicinos specialisto išvadą dėl apelianto veide rastų sužalojimų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tokiu įrodymų vertinimu ir pirmosios instancijos teismo argumentų šiuo klausimu nebekartoja. Kolegija nevertina liudytojo G. V. parodymų, nes jis nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas. Teismo nuosprendyje jo parodymai nurodomi nepagrįstai, nes tokios būtinybės nebuvo. Apeliantas nuosekliai parodo, kad jis pirmą šūvį iššovė į orą, o kitus kartus šovė į žemę. Tai iš dalies patvirtina ir nukentėjusysis G. V.. Pastarasis neigia, kad apeliantas iššovė įspėjamąjį šūvį į viršų. Šioje situacijoje tikėtina apelianto parodymais, nes juos patvirtina objektyvūs duomenys, t. y. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad įvykio vietoje rasta kulka, trys tūtelės ir vienas šovinys (t. 1, b. l. 5-16). Iš specialisto išvados (t. 1, b. l. 25-28) matyti, kad įvykio vietoje rasta kulka nedeformuota. Esant tokiai aplinkybei darytina išvada, kad ji buvo iššauta į viršų, nes priešingu atveju (atsitrenkusi į kliūtį) ji būtų deformuota.
Iš teismo medicinos specialisto išvados (t. 1, b. l. 152) matyti, kad G. V. dešinės blauzdos sužalojimas buvo padarytas nuo sušalusios žemės rikošetavusios kulkos. Tai patvirtina apelianto parodymus apie tai, kad jis sužaloti nukentėjusįjį tyčios neturėjo, nes ginklas buvo nukreiptas ir šaudoma į žemę. Jo veiksmai dėl atsiradusių pasekmių yra neatsargūs. Šaudamas į žemę prieš nukentėjusįjį E. B. privalėjo pagalvoti, ar tokie jo veiksmai nepadarys žalos kitam asmeniui. Taip darydamas jis elgėsi rizikingai, nesilaikė elementarių atsargumo taisyklių. Po šūvio į sušalusią žemę rikošetavusi kulka pataikė į G. V. ir jį sunkiai sužalojo. Nuteistasis privalėjo numatyti, kad nesilaikant elgesio su šaunamuoju ginklu atsargumo taisyklių gali kilti pavojingos pasekmės, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta.
Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. B. sąmoningai leido kilti BK 135 str. 1 d. numatytiems padariniams, nes byloje tokių duomenų nėra. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo, iš ko jis daro tokią išvadą. E. B. dirbęs Krašto apsaugos sistemoje, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ir ilgus metus turėjęs reikalų su šaunamaisiais ginklais siekdamas tyčia sunkiai sužaloti arti stovintį G. V. tai galėjo padaryti be jokių kliūčių.
E. B. veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 137 str. 3 d. Minėto BK straipsnio 3 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką, kuri kelia pavojų kito asmens sveikatai, bet daromos veikos ryšį su specialių elgesio saugumo taisyklių, kurių laikytis privalėjo kaltininkas, pažeidimu. Priežastinis ryšys šiuo atveju nustatomas tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių. E. B. šaudė pažeisdamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 34 str. 2 d. reikalavimus. Šiuo atveju priežastinis ryšys nustatinėjamas ne tarp specialiųjų elgesio saugumo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių, o tarp nuteistojo veikos, kurią jis padarė pažeisdamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 34 str. 2 d. reikalavimus, ir atsiradusių padarinių-nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė byla Nr. 2K-555/2007).
Taigi kolegija nustato, kad E. B. pažeisdamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 34 str. 2 d. reikalavimus dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų: 2006 m. vasario 25 d., apie 16 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) gatvės trečiuoju namu, tarpusavio konflikto metu, nesant neišvengiamo būtinumo panaudoti ginklą gynybai, iš teisėtai laikomo 9-o kalibro pistoleto CZ-83 šaudė į žemę šalia G. V. kojų. Rikošetavusiai kulkai pataikius G. V. į koją, pastarajam buvo padarytas šautinis dešinės blauzdos sužalojimas, atviras skeveldrinis dešiniojo blauzdikaulio ir šeivikaulio diafizių lūžimas, t. y. sunkus sveikatos sutrikdymas.
Skirdama bausmę, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 str.), tai, kad E. B. padarė neatsargų, tačiau sukėlusį gana sunkias pasekmes nukentėjusiajam nusikaltimą, atsižvelgiama į E. B. asmenybę: pensininkas, buvusioje darbovietėje charakterizuojamas patenkinamai, anksčiau neteistas, serga sunkia liga, išlaiko mažametį vaiką, apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis, kad atlygino dalį nusikaltimu padarytos žalos. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad bausmės tikslai E. B. gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jam taikytinos BK 75 str. nuostatos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., kolegija
nusprendži a:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 5 d. nuosprendį pakeisti: E. B. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 137 str. 3 d. ir paskirti trejus metus laisvės atėmimo. Taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams. Įpareigoti E. B. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti G. V. padarytą žalą (pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistą turtinę žalą ir negautas pajamas).
Kardomąją priemonę panaikinti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.