Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos ir Egidijos Puzinskaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Pietarių kuras“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjos manymu, nagrinėjamu atveju atsakovė, visų pirma, privalėjo įvertinti Lenkijos mokesčių administratoriaus ir / arba kitų institucijų dokumentus ir tada tik priimti juos vykdyti, nes taip yra pažeidžiamos pareiškėjos teisės. Lenkijos mokesčių administratoriaus pateiktas vykdymui suvienodintas dokumentas neatitinka tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, kadangi jame nėra pateikta reikalavimo aprašymo, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, o nesant šios informacijos, toks dokumentas negali būti laikomas teisėtu ir tokio dokumento pagrindu negalimas išieškojimo vykdymas Lietuvoje. VMI neabejotinai pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsnį, kuris reglamentuoja bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais. Kadangi priimant skundžiamą Sprendimą, buvo padaryti šiurkštūs procesiniai teisės pažeidimai, jis priimtas neturint pakankamai įrodymų, pateikti dokumentai neatitiko jiems numatytų formos bei turinio reikalavimų, pareiškėjas nebuvo iš anksto supažindintas su jokia susijusia informacija, jis turi būti panaikintas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas prašė skundą tenkinti jame nurodytais argumentais. Paaiškino, kad Lenkijos teismas 2017 m. liepos 12 d. priėmė pareiškėjai palankų sprendimą, kuris šiuo metu apskųstas kasacine tvarka.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad iš Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus prašyme esančių nurodytų duomenų matyti, kad Lenkijos mokesčių administratorius patvirtino, kad egzistuoja Įstatymo 10 straipsnyje 4 dalyje nustatytos taisyklės, todėl VMI turėjo informacijos, jog prašančiosios institucijos valstybėje (Lenkijos Respublikoje) buvo taikomos atitinkamos reikalavimo vykdymo procedūros. Suvienodintuose dokumentuose yra nurodyta visa Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta informacija, kuri turi atsispindėti tokio pobūdžio dokumente. Pabrėžė, kad Lietuvos institucija nebevertina kompetentingos Europos Sąjungos narės pateikto vykdymą leidžiančio dokumento pagrįstumo bei teisėtumo ir toks sprendimas pripažįstamas ir yra galiojantis Lietuvos Respublikoje. Skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintiems individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lenkijos Respublika pateikė VMI 2017 m. balandžio 13 d. prašymą vykdyti reikalavimą ir / arba imtis prevencinių priemonių Nr. PL_LT_2569BIZ17_20170968G1_20170413_b_RR (toliau – Prašymas) ir nustatytos formos suvienodintus dokumentus Nr. PL_2569BIZ17_20170413_UIPE_2, Nr. PL_2569BIZ17_20170413_UIPE_3, Nr. PL_2569BIZ17_20170413_UIPE_4, Nr. PL_2569BIZ17_20170413_UIPE_1 (toliau – Suvienodinti dokumentai), kurie patvirtina pareiškėjos prievolę sumokėti 40 177,31 Eur PVM ir su juo susijusių sumų skolą.

VMI 2017 m. gegužės 9 d. surašė Sprendimą, kuriuo pareiškėjai pranešama apie prievolę sumokėti 40 177,31 Eur PVM ir su juo susijusių sumų skolą. VMI minėtu Sprendimu informavo, kad 2017 m. balandžio 28 d. buvo gautas Lenkijos mokesčių administratoriaus prašymas vykdyti reikalavimą iš UAB „Pietarių kuras“ dėl 40 177,31 Eur PVM ir su juo susijusių sumų skolos išieškojimo, be to, nurodyta, kad pareiškėja gali prašoma išieškoti skolą užginčyti.

Byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. gegužės 9 d. Sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.1-08-3-5) RNA14537 teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo santykius nagrinėjamoje byloje reglamentuoja 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyva Nr. 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva), Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ) ir Įstatymas.

MAĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) pagal Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymus išieškodamas mokestines nepriemokas.

Direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašančiosios institucijos prašymu institucija, į kurią kreipiamasi, vykdo reikalavimus, turėdama dokumentą, kuriuo leidžiama juos vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje. Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestines nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi Įstatymo nustatyta tvarka, o prašymuose nurodytos sumos, už kurių išieškojimą pagal Įstatymo nuostatas atsakingas mokesčių administratorius, išieškomos kaip mokestinė nepriemoka MAĮ nustatyta tvarka (MAĮ 29 straipsnio 3 dalis). Pagal MAĮ 33 straipsnio 8 punktą mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai, gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų (Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje. Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad prašančioji institucija Lenkijos Respublika pateikė VMI prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo remiantis leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, kad dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje, reikalavimas neužginčytas ir akivaizdu, kad prašančiojoje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba, kad taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi. Taigi matyti, kad šiuo atveju prašančioji institucija Lenkijos Respublika patvirtino, kad egzistuoja anksčiau paminėtos Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nustatytos taisyklės, jog Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informacijos, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išimtis. Todėl nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog prašančioji institucija Lenkijos Respublika, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko kokias nors išieškojimo vykdymo procedūras, ir todėl toks Lenkijos Respublikos prašymas neturėjo būti priimtas vykdyti.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimas M. K. byloje, C-233/08, 44 p.). Ši pozicija atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje, kurioje teismas yra nurodęs, kad Įstatymo nuostatos suponuoja, kad, išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis pagal Europos Sąjungos valstybės narės prašymą, pagrindas pradėti išieškojimo procedūrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra prašančiosios šalies kompetentingos institucijos sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje. Toks sprendimas pripažįstamas, t. y. sutinkama, jog jis yra galiojantis Lietuvos Respublikoje. Pastaroji norma reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nebevertina kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo ir, nesant teisės aktais nustatytų išimčių, jį vykdo (2007 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-398/2007).

Vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgęs į teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad VMI, gavusi iš Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos prašymą vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, įgijo teisinį pagrindą pradėti išieškojimo iš pareiškėjos teisinę procedūrą Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos teismas negali vertinti vykdymą leidžiančio dokumento teisėtumo, o vykdymą leidžiančiame dokumente pateikta pakankama esminė informacija, teismas konstatuoja, jog vykdymą leidžiantis dokumentas yra tinkamai parengtas, todėl jis tiesiogiai pripažįstamas ir, nesant Įstatymo 16 straipsnyje nustatytų pagalbos neteikimo ar viešosios tvarkos išlygos taikymo pagrindų, privalo būti vykdomas, t. y. Lietuvos kompetentinga institucija teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis turi pareigą suteikti pagalbą kitai Europos Sąjungos valstybės kompetentingai institucijai. Taigi pareiškėjos argumentas, kad atsakovė privalėjo, pirma, įvertinti Lenkijos mokesčių administratoriaus ir / arba kitų institucijų dokumentus, o paskui priimti sprendimą pareiškėjos atžvilgiu, yra nepagrįstas. Kadangi teisės aktai nesuteikia teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo, teismas nevertina pareiškėjos argumentų dėl Lenkijos mokesčių administratoriaus pateiktas vykdymui suvienodinto dokumento neatitikimo tokiam dokumentui keliamų procesinių reikalavimų.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, kad ginčijamas VMI sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardintų teisės normų taikymą, taip pat nėra nurodyta jokios esminės informacijos dėl šios mokestinės nepriemokos atsiradimo priežasčių, teismas pažymi, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu. Kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias sprendimo priėmimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Šiuo aspektu pabrėžtina, jog ginčijamas VMI sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas pakankamai motyvuotu, kadangi jame aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, jis priimtas tam įgalioto subjekto, pasirašytas. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjai nebuvo pateiktas pirminis Lenkijos mokesčių administratoriaus ir / arba kitų institucijų dokumentas, kurio pagrindu UAB „Pietarių kuras“ atžvilgiu buvo apskaičiuoti mokesčiai, nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu pažeidimu, nes pareiškėjas buvo informuotas apie Lenkijoje priimtą sprendimą tiek skundžiamame Sprendime, tiek 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-19551 „Dėl UAB „Pietarių kuras“ prašymo“, todėl darytina išvada, kad pareiškėja suprato, kokiu pagrindu vyksta išieškojimas. Be to, teismo posėdžio metu buvo pateiktas Lenkijos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 2 d. sprendimas dėl prekių ir paslaugų mokesčio už ataskaitinius laikotarpius nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2014 m. sausio mėn.

Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Lietuvos Respublikos institucija turi informuoti suinteresuotą asmenį, kuris Lietuvos Respublikos institucijai vykdant išieškojimą ginčija prašančiosios institucijos veiksmus ar dokumentus, kad ginčijimą jis turi teikti prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja turi galimybę ginčyti Lenkijos Respublikos dokumentus, kuriais remiantis atsakovei buvo pateiktas prašymas vykdyti išieškojimą bei suvienodintas dokumentas, kompetentingose Lenkijos institucijose.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti skundžiamą VMI Sprendimą.

Kadangi pareiškėjos skundas atmestinas, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Pietarių kuras“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.