- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-18
- Bylos Nr.
- I-1082-142/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- G. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. S. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. rugsėjo 6 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyto vienam asmeniui, laikomam kameroje, tenkančio ploto reikalavimo, dėl ko buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė. Pažymėjo, kad remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis kamerose įrengus metalines lovas, stalą, taburetes, spinteles daiktams, sanitarinį mazgą ir prausyklę, jie užimtų apie 7,5 kv. m. kameros ploto. Taip pat nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo įrengtos taburetės kiekvienam asmeniui, stalas buvo tik 0,3 kv. m. ploto, nebuvo spintelių maistui ir higienos reikmenims susidėti.
Tvirtina, kad Lukiškių TI-K, žinodamas teisės aktų reikalavimus, sąmoningai juos pažeidinėjo. Mano, kad Lukiškių TI-K, stengdamasis pašalinti aukščiau nurodytus pažeidimus, turėjo prailginti pasivaikščiojimų gryname ore, sporto, kitų renginių laiką.
Nurodė, kad kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patyrė orumą pažeminimą, fizinius ir dvasinius nepatogumus, diskomfortą, pablogėjo sveikata. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatomis, Europos žmogaus teisių teismo praktika, pareiškėjas mano, kad jo patirta neturtinė žala turi būti atlyginta (b. l.1-4).
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2015-02-27 ir su pertraukomis (pareiškėjas tam tikrais periodais buvo išvykęs į kitas įkalinimo įstaigas) buvo laikomas iki 2015-08-27. Pažymėjo, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Lietuvos higienos norma (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“), galiojanti nuo 2015-11-01, taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Prie atsiliepimo pridėtų pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijų duomenys rodo, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Teigia, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras Lukiškių TI-K laikomasi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra - 954 asmenys. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Taip pat pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pripažįsta, kad dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K sudarydamos galimybės naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Tvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio reikalavimų. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Akcentavo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio.
Paaiškino, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Akcentavo, kad tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Lietuvos valstybės atstovas laiko nepagrįstu bei traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Atsakovo atstovas taip pat prašo priteisti 2,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė kopijuodamas medžiagą, kurią prašė pateikti teismas nutartimi (b. l.11-18).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo.
Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde netiksliai nurodė laikotarpį, už kurį prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Bylos duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-02-27 iki 2015-08-27 su pertraukomis (pareiškėjas laikotarpiais nuo 2015-07-30 iki 2015-08-12 ir nuo 2015-08-17 iki 2015-08-20 buvo išvykęs į kitas įkalinimo įstaigas) (b. l. 20-21). Atsižvelgiant į tai, ginčui aktualiu laikotarpiu laikytinas būtent šis.
LVAT laikosi praktikos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teigia, kad laikotarpiu nuo 2015-02-27 iki 2015-09-06 jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už normą, joje trūko vietos judėti. Nurodo, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124).
EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT tai pat yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m. turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m.; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).
Remiantis Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės (b. l. 20-21) duomenimis ir Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 11-18) detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičiumi, nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-02-27 iki 2015-08-27 Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 163 paras. Laikotarpiais 2015-02-27 (1 d.), 2015-03-13–2015-03-15 (3 d.), 2015-03-17–2015-03-18 (2 d.), 2015-03-20–2015-03-24 (5 d.), 2015-04-24–2015-04-27 (4 d.), 2015-05-14–2015-05-19 (6 d.), 2015-05-23–2015-05-25 (3 d.), 2015-06-24–2015-07-06 (13 d.) ir 2015-08-14–2015-08-16 (3 d.), gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui nebuvo užtikrinta. Pareiškėjui šiais laikotarpiais teko nuo 1,87 iki 3,4 kv. m. kameros ploto (įskaitant baldų užimamą plotą, šis plotas buvo dar mažesnis). Taigi, 40 dienų iš 163 pareiškėjo subjektinė teisė į ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą kameroje buvo pažeista. Tai rodo, kad šiuo atveju atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ir suimtiesiems. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat, skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatyto nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nepakako taburečių kiekvienam joje esančiam asmeniui (būdavo tik dvi), stalas buvo mažas, nebuvo spintelių maistui ir higienos reikmenims sudėti.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje turi tekti metalinė lova, spintelė prie lovos, taip pat kameroje turi būti stalas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad kameroje turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti (14.6 p.); viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7. p.); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8. p.).
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016-09-26 Pažymos „Dėl G. S. skundo“ Nr. 24-7478 duomenys patvirtina, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas ir kuriose yra 2-4 lovos, įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdutėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau nei 4 lavos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Stalo matmenys apie 0,5 m x 0,6 m kamerose, kuriose yra iki 4 gultų, didesnėse kamerose stalų dydis priklauso nuo lovų skaičiaus (b. l. 59-60).
Atsiliepimo į skundą ir minėtos Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016-09-26 Pažymos „Dėl G. S. skundo“ Nr. 24-7478 duomenys patvirtina, kad pareiškėjas praleido kamerose, kuriose buvo 4 arba 8 gultai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą su dar dviem, trimis asmenimis, kamerų plotas taip pat buvo pakankamai mažas, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui ne visada užtekdavo jam priklausančio inventoriaus ar vietos prie stalo. Taigi, pareiškėjo skundo argumentais dėl inventoriaus trūkumo laikytini pagrįstais ir vertintino jo naudai.
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto ir įrengimo reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Nustatant žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo mąstą (pareiškėjui 40 dienų iš 163 nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis gyvenamasis plotas), į tai, kad konstatuoti laikymo sąlygų pažeidimai nebuvo nepertraukiamo pobūdžio. Taip pat teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Pažymėtina, kad pareiškėjas su skundais dėl kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 19), be to, nepateikė duomenų, kad nustatyti pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Taigi, pareiškėjui skunde nenurodžius tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio (10 000 Eur) neturtinė žala, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, kad adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti neturtinės žalos suma yra 400 Eur, kuri priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 2,82 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 2,82 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai 2,82 Eur už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendė:
G. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti G. S. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 (keturis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą