Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-12-01 · Administracinė byla Nr. I-5499-561/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-12-01
Bylos Nr.
I-5499-561/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00107-2014-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Margarita Stambrauskaitė, Arūnas Kaminskas, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
J. G.
Atsakovas
Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos
Administracinė byla Nr. I-5499-561/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00107-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 38; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant atsakovo atstovui Giedriui Galentui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja J. G. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013-10-23 įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Įsakymas) UAB „Genora“ (toliau – ir Administratorius) įgaliotam asmeniui bankroto administratorei J. G. skyrimo“ skirtą nuobaudą – įspėjimą; 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2013-12-09 sprendimą Nr. 3R-418(AG-375/02-2013) (toliau – ir Komisijos sprendimas).

Pareiškėja skunde teismui paaiškino, kad Departamentas Įsakymu pareiškėjai nepagrįstai skyrė nuobaudą – įspėjimą. Pareiškėja minėtą Įsakymą apskundė Komisijai, tačiau Komisija taip pat nepagrįstai nusprendė pareiškėjos skundą atmesti, nurodydama, kad institucijos valia gali būti išreikšta ne viename rašte, todėl Departamento atstovo 2013-10-15 išvadoje pateikti motyvai turi būti vertintini kartu su skundžiamuoju įsakymu, nagrinėjant Įsakymo pagrįstumą.

Pareiškėja nurodė, kad nuobauda pareiškėjai paskirta už Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Bankroto įstatymas) 22 str. 1 dalies pažeidimą, administruojant BUAB „Toglė”. Įsakyme konstatuota, kad UAB „Genora”, šaukdama pirmąjį kreditorių susirinkimą, nesilaikė minėtoje įstatymo nuostatoje nustatyto termino, numatančio, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Panevėžio apygardos teismas 2012-11-21 nutartimi pavedė UAB „Genora” per 30 dienų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo patvirtinti BUAB „Toglė” kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą ir sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą. 2013-03-21 teismo nutartis, kuria minėtas sąrašas patvirtintas, įsiteisėjo 2013-04-03. Taigi, nuo šios datos, skaičiuojant 30 darbo dienų terminą, turėjo būti sušauktas pirmasis kreditorių susirinkimas. Tuo tarpu jis buvo sušauktas tik 2013-09-19. Pareiškėja termino praleidimo fakto neginčija, tačiau argumentuoja, kad jis praleistas ne dėl jos kaltės, o dėl to, jog BUAB „Toglė” vadovas neperdavė dokumentų. Tačiau Bankroto įstatyme nėra numatyta išimčių, leidžiančių nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo, o taip pat ir Bankroto įstatymo nuostatų.

Pareiškėja pabrėžė, kad tiek Departamentas, tiek Komisija, sprendžiant drausminės nuobaudos paskyrimo teisėtumo klausimą, turėjo vertinti ir įsitikinti, ar ši drausminė nuobauda yra teisinga, ar atitinka proporcingumo principo reikalavimams. Visų pirma, turėjo būti įvertinta, ar buvo drausminio pažeidimo sudėtis.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad vykdydama Panevėžio apygardos teismo 2012-12-21 nutartyje nurodytus pavedimus, ji įvairiomis priemonėmis (internetiniuose puslapiuose nurodytais telefonų numeriais, adresais ir pan.) bandė susisiekti su buvusiu bendrovės vadovu Č. I., tačiau paaiškėjo, kad jo atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnį, t. y. aplaidų apskaitos tvarkymą, o 2013-07-18 buvusiam bendrovės vadovui baudžiamuoju įsakymu buvo skirta bausmė už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir dokumentų neišsaugojimą. Kadangi J. G. laiku nebuvo perduoti bendrovės dokumentai ir turtas, todėl buvo nežinomi ir BUAB „Toglė” kreditoriai bei debitoriai, dėl ko buvo tikslinga prašyti teismo pratęsti kreditorinių reikalavimų pateikimo terminą, su tikslu gauti kuo daugiau kreditorinių pretenzijų ir sutikslinti kreditorių sąrašą su teisme esančiais dokumentais, t. y. sutikslinti kreditorių sąrašą su antstolių grąžintomis vykdomosiomis bylomis. Todėl šis terminas buvo pratęstas ir galutinai buvo patvirtintas 2013-03-21 (įsiteisėjo 2013-03-28). Yra matyti, kad bankroto administratorė (pareiškėja) dėjo visas pastangas, ieškodama galimybių perimti dokumentus ir turtą iš buvusio bendrovės vadovo Č. I. bei pateikti kreditoriams kuo daugiau išsamesnės informacijos apie bankroto eigą pirmajame kreditorių susirinkime. Todėl vėlavimas teismo nustatytais terminais sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą yra pateisinamas objektyviomis priežastimis. Be to, nei vienas iš BUAB „Toglė” kreditorių, dalyvavusių 2013-09-27 kreditorių susirinkime, neįvertino bankroto administratorės elgesio kaip pažeidžiančio jų interesus ir nepareiškė jokių pastabų dėl bankroto administratorės atliekamų veiksmų vykdant bankroto procedūrą. Tuo pagrindu Departamento Įsakymas turėtų būti vertinamas kritiškai, pareiškėjos veiksmuose, vykdant bankroto procedūrą, nėra tiesioginės kaltės ir objektyvių įrodymų, kad buvo vilkinamas bankroto procesas, o Bankroto įstatymo bei Panevėžio apygardos teismo nutartimi nustatytų terminų praleidimas turėtų būti vertinami tik kaip formalūs pažeidimai, kadangi jų pasekmės neturėjo jokios įtakos bankroto procesui ir kreditorių interesai dėl to nenukentėjo.

Be to, pareiškėja nurodė, kad Departamentas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatas, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, kadangi Įsakyme nėra nurodomos konkrečios aplinkybės ir konkretūs motyvai, dėl kurių yra priimamas atitinkamas sprendimas. Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pažymėtina, kad būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje. Atkreiptinas dėmesys, kad atskiri viešojo administravimo subjekto dokumentai negali būti sudėtine įsakymo dalimi. VAĮ nustato viešojo administravimo subjekto pareigą išleisti nustatytos formos teisės aktą, o minėta administracinio akto forma yra aiškiai išdėstyta VAĮ 8 straipsnyje, kuriame įtvirtinti individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai, todėl ir darytina išvada, kad viešojo administravimo aktas yra priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra nemotyvuotas, todėl turėtų būti panaikintas.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindamas, kad Panevėžio apygardos teismas 2012-11-21 nutartimi UAB „Toglė” iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė Administratorių. 2013-03-21 teismas nutartimi patvirtino Įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą. Nuo šio sąrašo patvirtinimo praėjo beveik pusė metų, tačiau teismas niekaip negalėjo susisiekti su Administratoriumi dėl žinių suteikimo apie kreditorių susirinkimo sušaukimą, dėl prašymo pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto pateikimo ir pan. Panevėžio apygardos teismas prašė Departamento imtis priemonių Administratoriaus atžvilgiu ir padėti teismui gauti iš Administratoriaus duomenis, kaip yra vykdomos įmonės bankroto procedūros. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas prašė informacijos iš Administratoriaus apie Įmonės bankroto procedūras, priminė pareigą per mėnesį nuo kreditorių ir jų reikalavimo sąrašo patvirtinimo sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą ir per 3 mėnesius kreiptis į teismą dėl Įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, o Administratorius Panevėžio apygardos teismui atsakė, kad kreditorių susirinkimas dėl Įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto įvyks 2013-09-10.

Departamentas paaiškino, kad Bankroto įstatymo 22 str. 1 dalis nustato, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Remiantis Bankroto įstatymo 22 str. 2 dalimi, iškėlus bankroto bylą, pirmąjį kreditorių susirinkimą sušaukia teismas ar jo pavedimu – bankroto administratorius. Panevėžio apygardos teismas, 2012-11-21 nutartimi iškeldamas Įmonei bankroto bylą, pavedė Administratoriui per 30 dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą įsiteisėjimo sušaukti pirmąjį Įmonės kreditorių susirinkimą, o 2013-03-21 nutartimi patvirtino Įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą. Tačiau pirmasis Įmonės kreditorių susirinkimas buvo sušauktas tik 2013-09-19, tačiau neįvyko, nes nebuvo kvorumo. Pakartotinis Įmonės kreditorių susirinkimas buvo sušauktas 2013-09-27. Departamentas pabrėžė, kad Bankroto įstatymas nenumato išimčių, kada nustatytu terminu gali būti nešaukiamas pirmasis kreditorių susirinkimas.

Departamentas paaiškino, kad kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, jog viešojo administravimo aktas yra priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio reikalavimus ir yra nemotyvuotas, kadangi teismų praktikoje, aiškinant VAĮ 8 str. 1 dalies nuostatas įtvirtinančius sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo kriterijus ne kartą pažymėta, kad įstatyme nėra nustatyta keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (LVAT 2009-04-06 nutartis administracinėje byloje A-438-426/2009 ir kt.), todėl Departamento atlikto patikrinimo išvada laikytina skundžiamo akto – Įsakymo sudėtine dalimi ir faktinių aplinkybių pakartotinis nurodymas bei vertinimas Įsakyme būtų perteklinis.

Teismo posėdžio metu atsakovo Departamento atstovas patvirtino atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilęs dėl Departamento 2013-10-23 įsakymu Nr. V-88 J. G. skirtos nuobaudos – įspėjimo bei Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Departamento Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto skyriaus vyriausiasis specialistas 2013-10-15 surašė išvadą „Dėl BUAB „Toglė“ bankroto administratoriaus UAB „Genora“ veiksmų“, kurioje konstatavo, kad bankroto administratorius, administruodamas UAB „Toglė“, pažeidė Bankroto įstatymo 22 str. 1 dalį, t. y. Administratorius, šaukdamas pirmąjį Įmonės kreditorių susirinkimą, nesilaikė Bankroto įstatymo 22 str. 1 dalyje nustatyto termino. Kadangi administratoriaus nurodyta aplinkybė, dėl ko nebuvo laiku sušauktas pirmasis Įmonės kreditorių susirinkimas, kaip minėta, nelaikytina pateisinančia Bankroto įstatymo 22 str. 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymą, taip pat nelaikytina, kad terminas praleistas nežymiai, siūlytina administratoriaus įgaliotam asmeniui – J. G. skirti Bankroto įstatymo 11⁷ str. 1 dalyje nustatytą nuobaudą – įspėjimą (Komisijos byla, l. 48–50).

Departamento direktorius 2013-10-23 priėmė įsakymą Nr. V-88 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriaus UAB Genora“ įgaliotam asmeniui J. G. skyrimo“, kuriame konstatavo, kad bankroto administratorius UAB „Genora“, šaukdama pirmąjį BUAB „Toglė“ kreditorių susirinkimą, nesilaikė Bankroto įstatymo 22 str. 1 dalyje nustatyto termino, bei skyrė UAB „Genora“ įgaliotam asmeniui – J. G. nuobaudą – įspėjimą (Komisijos byla, l. 15).

Šalies argumentai

Nesutikdama su paskirta nuobauda, pareiškėja Komisijai 2013-11-25 pateikė skundą, kuriame prašė minėtą Departamento jai paskirtą nuobaudą panaikinti (Komisijos byla, l. 1–5).

Žemesnės instancijos teismas

Komisija 2013-12-09 sprendimu Nr. 3R-418(AG-375/02-2013) pareiškėjos J. G. skundą atmetė (Komisijos byla, l. 64–69).

Bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 10 punktas numato, kad įmonės administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme, o Bankroto įstatymo 14 str. 3 dalyje numatytais atvejais – arbitraže, ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Teismas administratoriaus prašymu gali pratęsti šiame punkte nurodytą terminą.

Bankroto įstatymo 22 str. 1 dalis numato (nuo 2013-04-06), kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties, kuriai įsiteisėjus patvirtinta reikalavimų suma sudaro daugiau kaip pusę pateiktų kreditorių reikalavimų sumos, įsiteisėjimo dienos arba teismo nutarties, kuria nustatoma, kad patvirtinta reikalavimų suma tapo didesnė negu pusė pateiktų kreditorių reikalavimų sumos, įsiteisėjimo dienos. Teismas nutartimi, kuria patvirtinami neginčijami kreditorių reikalavimai, gali priimti sprendimą, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties, kuriai įsiteisėjus patvirtinta reikalavimų suma sudaro mažiau kaip pusę pateiktų kreditorių reikalavimų sumos, nustatęs, kad ginčijami kreditorių reikalavimai nebegalės turėti lemiamos įtakos pirmojo kreditorių susirinkimo sprendimams, nes patvirtinta reikalavimų dalis, nepriklausomai nuo likusios pareikštų reikalavimų dalies patvirtinimo (nepatvirtinimo), užtikrina vienam ar keliems kreditoriams balsų daugumą, reikalingą kreditorių susirinkimo sprendimams priimti. Nuo 2008-07-01 iki 2013-04-06 Bankroto įstatyme buvo numatyta, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos. Šiame susirinkime turi būti išrinktas kreditorių susirinkimo pirmininkas. Kol jis išrenkamas, kreditorių susirinkimui pirmininkauja administratorius. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, iškėlus bankroto bylą, pirmąjį kreditorių susirinkimą sušaukia teismas ar jo pavedimu – administratorius.

Bankroto įstatymo 11⁷ str. 1 dalis numato, kad už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda, o būtent: 1) įspėjimas; 2) viešas įspėjimas, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos skelbiamas šio įstatymo 11 str. 10 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje.

Išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismas 2012-11-21 nutartimi UAB „Toglė” iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Genora“, o 2013-03-21 nutartimi teismas patvirtino Įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą. Praėjus beveik pusei metų nuo minėto kreditorių sąrašo patvirtinimo, teismui jokiomis priemonėmis nepavyko susisiekti su Administratoriumi dėl žinių suteikimo apie kreditorių susirinkimo sušaukimą, dėl prašymo pripažinti Įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto pateikimo ir kitų su bankrotu susijusių klausimų. Todėl Panevėžio apygardos teismas 2013-08-29 su raštu Nr. B2-316-2013 kreipėsi į Departamentą, prašydamas Departamento imtis priemonių Administratoriaus atžvilgiu ir padėti teismui gauti iš Administratoriaus duomenis, kaip yra vykdomos Įmonės bankroto procedūros. Departamentas atliko patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta, kad Administratorius 2013-08-26 gavo Panevėžio apygardos teismo 2013-08-22 raštą Nr. B2-316-252-2013, kuriame teismas nurodė, kad per mėnesį nuo kreditorių ir jų reikalavimo sąrašo patvirtinimo bankroto administratorius privalo sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą ir per 3 mėnesius privalo kreiptis į teismą dėl Įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Teismas taip pat nurodė, kad visi terminai atlikti minėtiems darbams yra suėję ir prašė 5 dienų laikotarpiu pateikti kreditorių susirinkimų protokolus bei prašymą dėl Įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Administratorius į minėtą Panevėžio apygardos teismo raštą atsakė 2013-09-02, išsiųsdamas teismui 2013-08-29 raštą, kuriame pranešė, kad kreditorių susirinkimas dėl Įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto įvyks 2013-09-10. Administratorius taip pat informavo, kad iki šiol nėra gautas pasiūlymas sudaryti taikos sutartį su Įmonės kreditoriais, todėl Įmonė gali būti paskelbta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto.

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismas, 2012-11-21 nutartimi iškeldamas Įmonei bankroto bylą, pavedė Administratoriui per 30 dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą įsiteisėjimo sušaukti pirmąjį Įmonės kreditorių susirinkimą, o 2013-03-21 nutartimi patvirtino Įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, t. y. teismas daro išvadą, kad pirmasis Įmonės kreditorių susirinkimas turėjo būti sušauktas ne vėliau kaip 2013-05-06, o buvo sušauktas 2013-09-19 (praėjus daugiau kaip 4 mėnesiams), tačiau neįvyko, nes nebuvo kvorumo. Pakartotinis Įmonės kreditorių susirinkimas buvo sušauktas 2013-09-27.

Teismas konstatuoja, kad Bankroto įstatymas nenumato išimčių, kada nustatytu terminu gali būti nešaukiamas pirmasis kreditorių susirinkimas. Administratoriaus nurodyta aplinkybė, dėl kokių priežasčių nebuvo laiku sušauktas pirmasis Įmonės kreditorių susirinkimas (tai, kad BUAB „Toglė” vadovas laiku neperdavė pareiškėjai reikiamų dokumentų), nelaikytina pateisinančia Bankroto įstatymo 22 str. 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymą, todėl pareiškėjos veika buvo pagrįstai ir tinkamai įvertinta kaip pažeidimas ir jai pagrįstai buvo skirta Bankroto įstatymo 11⁷ str. 1 dalyje nustatyta nuobauda – įspėjimas.

Teismas daro išvadą, kad, ginčo atveju, J. G. buvo skirta švelniausia bankroto administratoriui skirtina nuobauda – įspėjimas. Minėto pažeidimo aplinkybės pareiškėjos atžvilgiu buvo įvertintos tinkamai bei objektyviai, nuobauda paskirta pagrįstai, atitinkanti padaryto pažeidimo sunkumą, t. y. proporcinga pareiškėjos įvykdytai veikai.

Teismas atmeta pareiškėjos skundo argumentus, kad ginčijamas įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, kadangi Įsakyme nėra nurodyta konkrečių aplinkybių ir motyvų, o atskiri viešojo administravimo subjekto dokumentai negali būti sudėtine Įsakymo dalimi.

Teismas daro išvadą, kad Departamento Įsakymo preambulėje nurodyta, kad Įsakymas priimtas, atsižvelgiant į Departamento 2013-10-15 išvadą. Teismas konstatuoja, kad šioje išvadoje ginčijamas pažeidimas bei jo įvertinimas yra nurodyti išsamiai ir visapusiškai. Teismų praktikos analizė leidžia daryti išvadą, kad administracinio sprendimo priėmimo motyvai gali būti nurodomi ne tik administraciniame akte (šiuo atveju Įsakyme), bet ir prie jo pridėtuose dokumentuose (šiuo atveju Departamento 2013-10-15 išvadoje).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamentas ginčo aplinkybes vertino tinkamai ir objektyviai, procesinių reikalavimų nepažeidė bei padarė pagrįstą išvadą, kad J. G., atlikdama Įmonės bankroto procedūras, neįvykdė pareigos sušaukti Įmonės pirmąjį kreditorių susirinkimą Bankroto įstatymo 22 str. 1 dalyje nustatytu terminu, todėl Departamentas pagrįstai paskyrė J. G. nuobaudą – įspėjimą. Be to, teismas daro išvadą, kad Komisijos sprendimas, vertinant Departamento Įsakymą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti, remiantis pareiškėjos skunde nurodytais argumentais, t. y. teismas daro išvadą, kad J. G. skundas dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjos J. G. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasMargarita StambrauskaitėHalina Zaikauskaitė