Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. R. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies.

Iš nuteistojo S. G. nukentėjusiajam J. R. priteista 4262 Lt turtinės žalos ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. G. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 8 d., 19.00 val., iki 2009 m. vasario 9 d., 1.30 val., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su K. R. metu tyčia sudavė jam vieną smūgį peiliu į dešinės kojos šlaunį, padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę kiauryminę dešinės šlaunies žaizdą su šlauninės arterijos ir venos sužalojimais, kuri komplikavosi išoriniu nukraujavimu, dėl ko K. R. įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu S. G. K. R. nužudė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino S. G. kaltu. Kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas irgi buvo pritaikytas tinkamai.

Visų šių aplinkybių neginčija ir pats nuteistasis S. G., tačiau apklausų metu ir apeliaciniame skunde jis nurodo, kad konfliktą pradėjo pats K. R., pirmasis paėmęs peilį ir juo mojavęs prieš P. R., po to vėl paėmęs tą peilį ir necenzūriniais žodžiais išvadinęs patį S. G.. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad įdūrė nukentėjusiajam į koją peiliu todėl, kad šis jį išvadino necenzūriniais žodžiais ir todėl, kad buvo išsigandęs, nes žinojo, jog K. R. anksčiau buvo teistas už nužudymą. Apeliaciniame skunde ir papildomos apklausos metu nuteistasis nurodė ir papildomas aplinkybes apie tai, kad K. R. tariamai bandė jam suduoti smūgį, o po to, atsikėlęs nuo grindų, keikdamasis ketino atimti iš apelianto peilį. Nors nuteistasis nei savo parodymuose, nei apeliaciniame skunde apie tai nenurodo tiesiogiai, tačiau visi šie jo argumentai, kuriais nuteistasis mėgina pateisinti savo veiksmus, faktiškai reiškia apelianto bandymą savo veiką vertinti kaip būtinąją gintį. Visus šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta ir pirmiausia pažymi, kad daugelis tų argumentų jau buvo išsamiai išnagrinėti bei motyvuotai ir pagrįstai atmesti skundžiamame nuosprendyje. Jo motyvuojamojoje dalyje teismas įvertino nuteistojo S. G. ir liudytojo P. R., irgi dalyvavusio konflikte su K. R., parodymus, o taip pat kai kuriuos jų parodymuose esančius prieštaravimus. Jau buvo nurodyta apie tai, jog P. R. parodė, kad S. G. dūrė peiliu į koją nukentėjusiajam, kai šis stovėjo, tuo tarpu pats nuteistasis S. G. parodė, kad jis smūgį peiliu į dešinę šlaunį K. R. sudavė, kai šis pargriuvęs gulėjo ant grindų. Teismas atsižvelgė į tai, kad paties nuteistojo parodymai dėl šių aplinkybių visų apklausų metu buvo nuoseklūs, todėl patikėjo ir rėmėsi būtent nuteistojo S. G. parodymais. Kartu nuosprendyje buvo pažymėta, jog bylos duomenimis nenustačius, kad S. G. nuo K. R. gynėsi, nukentėjusiojo padėtis jo sužalojimo metu veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi. Nuosprendyje taip pat nurodyta, jog liudytojo P. R., o iš dalies ir paties nuteistojo S. G. parodymais buvo nustatyta, kad vien tik mojuodamas peiliu K. R. realios grėsmės S. G. ir P. R. gyvybei ir sveikatai nekėlė, todėl teismas padarė išvadą, kad nuteistajam aktyviai gintis ir suduoti smūgį nukentėjusiajam peiliu nebuvo jokio pagrindo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo nustatyta, kad S. G. ir P. R. parodymuose yra ir daugiau prieštaravimų, be to, apeliaciniame skunde ir papildomos apklausos metu nuteistasis S. G. nurodė kai kurias naujas įvykio aplinkybes apie tai, kad nukentėjusysis tariamai bandė suduoti smūgius pačiam nuteistajam S. G., o po to, atsikėlęs nuo grindų dar ir bandė iš jo atimti peilį. Dalį šių apelianto argumentų kolegija atmeta, nes jie paneigti kitais išnagrinėtais įrodymais, o net ir tikint kai kuriomis kitomis naujomis apelianto nurodomomis aplinkybėmis, nuteistojo veika suduodant nukentėjusiajam smūgį peiliu vis tiek negali būti vertinama būtinąja gintimi. Jau buvo nurodyta apie tai, kad iš esmės neneigdamas kaltės, S. G. skirtingų apklausų metu savo parodymus dėl kai kurių nusikalstamos veikos aplinkybių keitė. Pirmą kartą apklausiamas įtariamuoju jis parodė, kad K. R. mojavo peiliu prieš P. R., šis atsinešė kirvį ir jo buka dalimi sudavė nukentėjusiajam per kojas maždaug 4 smūgius. Po to K. R. vėl paėmė peilį, atsistojo prieš jį (S. G.) ir ėmė jam priekaištauti sakydamas „ko čia atėjai“. Tada jis K. R. pastūmė, šis nugriuvo ant grindų, bandė siekti iškritusio iš rankos peilio, tačiau jis prišoko pirmas, pakėlė nuo grindų peilį ir gulinčiam K. R. dūrė tuo peiliu į koją. Parodė, kad tokiu būdu gynėsi, galvojo, kad K. R. vėl paims peilį, tačiau tuo pat metu nurodė, kad priežasties, dėl kurios sudavė smūgį peiliu nukentėjusiajam, negali paaiškinti. Antrą kartą apklaustas įtariamuoju S. G. patvirtino, kad jo pirmieji parodymai yra teisingi. Pirmosios instancijos teisme S. G. jau parodė, kad K. R. ne tik priekaištavo jam, kad jis atėjo į tą butą, tačiau ir vadino jį necenzūriniais žodžiais –„policajumi“, „musaru“ ir kitaip, nes žinojo, kad jis anksčiau dirbo policijoje. S. G. parodė, kad sudavė nukentėjusiajam peiliu ne tik todėl, jog bijojo, kad K. R. pasieks iškritusį peilį, bet ir todėl, jog žinojo, kad nukentėjusysis teistas už nužudymą, o taip pat dėl jo pasakytų necenzūrinių žodžių. Pačias smūgio sudavimo aplinkybes nuteistasis nurodė taip pat, kaip ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad sudavė K. R. smūgius į krūtinę, o šiam pargriuvus vieną kartą gulinčiam dūrė peiliu į dešinę koją. Ir teisme S. G. parodė, kad dūrė nukentėjusiajam peiliu, nors šis jo nepuolė. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė jau apie tai, kad K. R. ne tik vadino jį necenzūriniais žodžiais, ne tik stovėjo prieš jį su peiliu rankoje, juo mojavo, bet bandė tuo peiliu jam suduoti (pamatė, kad „smūgis ateina iš apačios“). Tik tada jis K. R. „stuktelėjo“ ir nukentėjusysis pargriuvo, o jis paėmė iš jo rankos iškritusį peilį. K. R. atsistojo, bandė iš jo (S. G.) peilį atimti ir tada jis nukentėjusiajam bakstelėjo tuo peiliu į koją. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. G. jau parodė, kad K. R. jį „užsipuolė“ pirmiausia todėl, kad jis anksčiau dirbo policijoje. Įvykio aplinkybes nurodė taip, kaip apeliaciniame skunde. Tuo tarpu liudytojas P. R., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, kai kurias nusikaltimo įvykio aplinkybes nurodė kitaip. Pirmiausia P. R. parodė, kad jis pats jokio fizinio smurto prieš K. R. nenaudojo, nesudavė jam smūgių kirviu. Be to, liudytojas parodė, kad tarp jo ir K. R. kilus žodiniam konfliktui, nukentėjusysis ėmė mojuoti nuo stalo paimtu peiliu tuo pačiu metu sakydamas „ką, aš tau maišau“. Tada S. G. atsistojo, atėmė iš K. R. peilį ir dūrė juo nukentėjusiajam 2-3 kartus į koją. K. R. nugriuvo ir tuo šis konfliktas baigėsi. Taip pat parodė, kad K. R. S. G. negrasino ir suduoti jam smūgio peiliu nebandė. Liudytojas patvirtino, kad K. R. prasivardžiavo necenzūriniais žodžiais, tačiau plačiau šių aplinkybių nenurodė. Vertinant nuteistojo S. G. ir liudytojo P. R. parodymų prieštaravimus, kolegija atsižvelgia į aplinkybes, iš kurių galima daryti išvadas dėl tų parodymų patikimumo, taip pat į tai, kuriuos parodymus ar jų dalį patvirtina kiti byloje išnagrinėti įrodymai. Kolegija atmeta liudytojo P. R. parodymų dalį apie tai, kad S. G. peiliu į koją K. R. sudavė ne vieną, o 2-3 kartus, nes tai paneigia teismo medicinos specialisto išvados apie tai, kad K. R. kūne, dešiniojoje šlaunyje nustatyta tik viena durtinė-pjautinė žaizda. Tačiau atmetami ir S. G. parodymai apie tai, kad liudytojas P. R. sudavė K. R. kelis ar keletą smūgių kirvio bukąja dalimi. Tai kategoriškai neigia pats P. R., o toje pačioje specialisto išvadoje nurodyta, kad K. R. kūne, išskyrus durtinę-pjautinę žaizdą, buvo nustatytas vienintelis odos nubrozdinimas kairioje šlaunyje. Šis sužalojimas galėjo būti padarytas net keliolikos valandų laikotarpiu iki nukentėjusiojo mirties, t. y. galėjo būti padarytas dar iki kaltinime nurodyto nusikaltimo įvykio. Taip pat neįtikėtina, kad sudavus kelis ar keletą smūgių kirviu, nors ir ne jo ašmenimis, nukentėjusiajam būtų padarytas tik toks vienas nubrozdinimas, įvertintas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Iš to, kaip nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki jos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. G. keitė savo parodymus, matosi, kad nurodydamas vis naujas aplinkybes nuteistasis mėgina kuo labiau palengvinti savo padėtį. Paskutinės apklausos metu duoti S. G. parodymai apie tai, kad K. R. jį užsipuolė pirmiausia dėl to, kad S. G. anksčiau dirbo policijoje, atmetami. Pirmųjų apklausų metu S. G. apie jokius K. R. vartotus necenzūrinius žodžius nieko neparodė iš viso, o tik nurodė apie nukentėjusiojo priekaištus, kodėl jis atėjo į tą butą. Be to, liudytojas P. R. parodė, kad į žodinį jo į K. R. ginčą dėl to, kas kiek atnešė gėrimų, įsijungė ir S. G.. Kolegija atmeta nuteistojo S. G. parodymus apie tai, kad K. R. bandė jam suduoti smūgius peiliu, kad jis matė „iš apačios einantį“ smūgį ir nuo jo išsisukęs pargriovė K. R. ant grindų, taip pat apie tai, kad sudavė smūgį nukentėjusiajam peiliu, kai K. R. bandė iš jo tą peilį atimti. Šie nuteistojo parodymai atmetami dėl kelių priežasčių. Jau nurodytas aplinkybes S. G. pirmą kartą išdėstė tik savo apeliaciniame skunde. Papildomos apklausos metu į klausimą, kodėl apie tai nebuvo parodęs ankstesnių apklausų metu, apeliantas paaiškino, kad būnant suėmime jam „važiavo stogas“. Tokie nuteistojo paaiškinimai neįtikinantys, nes apie jau nurodytas naujas aplinkybes jis nieko neparodė ne tik viso ikiteisminio tyrimo metu, bet ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, pamiršti tokių svarbių aplinkybių nuteistasis negalėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šių apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių S. G. faktiškai nepatvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dar kartą perskaičius apeliacinio skundo dalį apie nuteistojo tariamai matytą „iš apačios ateinantį“ smūgį, nuteistasis vėl parodė tik apie tai, kad K. R. tik mojavo prieš jį peiliu. Nurodytas aplinkybes galiausiai visiškai paneigia ir liudytojo P. R. parodymai apie tai, kad K. R. S. G. suduoti smūgių peiliu nemėgino, o jo mojavimas peiliu nei jam pačiam, nei S. G. grėsmės nekėlė. Dėl tų pačių priežasčių atmetami apelianto dėstomi nauji teiginiai, kad pargriuvęs K. R. atsistojo ir bandė atimti iš S. G. nuo grindų pakeltą peilį. Visi šie aptarti nuteistojo parodymai apie naujas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes paneigti kitais įrodymais, paties S. G. parodymais pirmosios instancijos teisme, ir jie vertinami tik nuteistojo bandymu išvengti baudžiamosios atsakomybės arba siekimu išvengti jam paskirtos griežtos bausmės. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas iki galo taip ir nepašalino S. G. ir P. R. parodymų prieštaravimo dėl nukentėjusiojo padėties paties smūgio sudavimo peiliu metu. Jau buvo nurodyta, kad teismas rėmėsi paties S. G. parodymais, nes visų apklausų, taip pat ir teisme, metu jis vienodai parodė, kad smūgį peiliu į koją K. R. sudavė jam gulinčiam. Be to, teismas padarė išvadą ir apie tai, kad nuteistojo veikos kvalifikavimui nukentėjusiojo padėtis smūgio sudavimo metu neturi esminės reikšmės. Šios teismo išvados yra pagrįstos. BK 28 str. 1 ir 2 d. nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ išaiškinta, kad teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota atremiant pavojingą kėsinimąsi, kuris turi būti realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besikėsinančiojo vaizduotėje. Akivaizdžiu laikomas toks kėsinimasis, kuris yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Šioje byloje duomenų apie tai, kad S. G. sudavė smūgį peiliu K. R. atremdamas pavojingą kėsinimąsi, nėra, o apie tai dėstomi nuteistojo parodymai ir jo apeliacinio skundo argumentai paneigti jau aptartais įrodymais. Byloje tikrai nepaneigta, kad išgertuvių metu kilus žodiniam konfliktui tarp P. R. ir K. R., šis paėmė nuo stalo peilį ir ėmė juo „mojuoti“. Tačiau tai nepatvirtina, kad nukentėjusysis kėsinosi į S. G. arba kartu tame pačiame bute girtavusio P. R. gyvybę arba sveikatą. Kad K. R. mojuodamas peiliu nekėlė grėsmės, patvirtina jau išdėstyti liudytojo P. R. parodymai. Nuteistojo S. G. parodymai apie nukentėjusiojo bandymus suduoti smūgius peiliu buvo atmesti, o visi jo ankstesni, taip pat ir teisiamajame posėdyje duoti parodymai pavojingo kėsinimosi faktą taip pat paneigia. S. G. pats parodė, kad nukentėjusysis tik priekaištavo jam klausdamas, ko jis atėjo į tą butą. Be to, net ir tikint S. G. parodymais apie K. R. jam pasakytus necenzūrinius žodžius, iš to, ką parodė pats nuteistasis, matosi, kad nukentėjusysis negrasino jam nei suduoti smūgio peiliu, nei panaudoti kitokį smurtą. Apeliantas nurodo, kad šio įvykio metu jis prisiminė, kad K. R. anksčiau buvo teistas už nužudymą, todėl išsigando jo ir dėl šios priežasties. Iš bylos matosi, kad K. R. tikrai buvo teistas pagal 1961 m. BK 104 str., tačiau ši aplinkybė irgi negalėjo nuteistajam leisti manyti, kad nukentėjusysis suduos smūgį peiliu. Byloje nustatyta, kad K. R., P. R. ir S. G. buvo geri pažįstami, visi buvo asocialūs asmenys ir anksčiau kartu girtaudavo. Liudytojas P. R. parodė, kad tarp nuteistojo ir K. R. ir anksčiau kildavo konfliktų, bet jie neperaugdavo į muštynes, o peiliai iš viso niekada nebuvo naudojami. Todėl nukentėjusiojo ankstesnis teistumas ir nebuvo S. G. jokia naujiena, ir neleido nuteistajam manyti, kad jam iškilo kokia nors grėsmė. Neįtikėtina ir tai, kad nuteistasis apie K. R. teistumą staiga prisiminė būtent šio konflikto metu. Nuteistasis pats parodė, kad sudavė K. R. peiliu ir dėl to, kad šis jį išvadino necenzūriniais žodžiais, o tai irgi patvirtina, kad smūgis peiliu nukentėjusiajam buvo suduotas ne atremiant pavojingą kėsinimąsi, o nusikaltimo motyvas buvo tiesiog nuteistojo pyktis, kurio kilimui reikšmės turėjo ne tik nukentėjusiojo pasakyti žodžiai, bet ir nuteistojo girtumas. S. G. visų apklausų metu be to parodė, kad K. R. pastūmė (ankstesnėse apklausose buvo parodęs, kad sudavė jam smūgius), nukentėjusysis pargriuvo ant grindų, o tada nuteistasis paėmė nuo grindų iš K. R. rankos iškritusį peilį ir sudavė juo smūgį nukentėjusiajam į dešinę šlaunį. Aptartų bylos aplinkybių visuma taip pat patvirtina, kad jokio realaus ir akivaizdaus pavojingo kėsinimosi nebuvo nei objektyviai, nei paties nuteistojo vaizduotėje. Todėl jo veika suduodant smūgį peiliu nukentėjusiajam negali būti vertinama nei būtinąja gintimi, nei tokios ginties ribų peržengimu. Nors nuteistasis nurodo, kad K. R. konflikto metu jį, kaip buvusį policininką, išvadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, jo nusikalstamą veiką vertinti kaip nužudymą labai susijaudinus taip pat nėra pagrindo. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 str. (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes. Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi ir kitaip. Sprendžiant, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, atsižvelgiama į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Šioje nutartyje jau buvo aptarta tai, kad jokių prieš S. G. neteisėtų veiksmų, kurie pasireikštų kėsinimusi į jo gyvybę, sveikatą, jo turtą, taip pat grasinimais panaudoti smurtą nukentėjusysis neatliko. Nėra pagrindo netikėti nuteistojo parodymais apie tai, kad K. R. jį išvadino necenzūriniais žodžiais, tačiau faktinės bylos aplinkybės galimybę tokį nukentėjusiojo poelgį laikyti itin įžeidžiančiu taip pat paneigia. Pats nuteistasis pirmųjų apklausų metu apie K. R. pasakytus jam necenzūrinius žodžius net neužsiminė ir tai patvirtina, kad šioms aplinkybėms pats apeliantas iš viso neteikė didesnės reikšmės. Apeliantas žodinio įžeidimo taip pat nenurodo kaip pagrindinės priežasties, dėl kurios sudavė nukentėjusiajam smūgį peiliu, o apie tai, kad toks įžeidimas būtų atėmęs ar bent sumažinęs jo galimybę suprasti ir kontroliuoti savo veiksmus, nuteistasis nieko nenurodė nei apklausų metu, nei apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į nuteistojo individualias savybes, į jo asocialų gyvenimo būdą ir piktnaudžiavimą alkoholiu, tai irgi leidžia padaryti išvadą, kad sugėrovo pasakyti necenzūriniai žodžiai apeliantui nebuvo itin įžeidžiantys ir fiziologinio afekto būsenos jam tikrai negalėjo sukelti. Buvimo tokioje būsenoje galimybę paneigia dar ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu S. G. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Nors nuteistasis su tuo sutinka tik iš dalies, šią aplinkybę teismas irgi nustatė pagrįstai ir tai dar bus aptarta šioje nutartyje. Dėl išdėstytų aplinkybių perkvalifikuoti nuteistojo S. G. nusikalstamą veiką į BK 130 str. nėra pagrindo. Byloje įrodyta, kad K. R. mirė nuo išorinio nukraujavimo, įvykusio dėl dešiniųjų šlauninių venos ir arterijos sužalojimo, įvykusio padarant durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą dešinėje šlaunyje. Šį sužalojimą, sukėlusį K. R. mirtį, suduodamas smūgį peiliu, padarė S. G., todėl tarp jo padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nuteistojo kaltės formą ir tyčios rūšį teismas irgi nustatė teisingai, dėl to padarytos išvados yra pagrįstos, o nuosprendyje išdėstyti išsamūs nusikalstamos veikos vertinimo ir kvalifikavimo motyvai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nužudyti K. R. nenorėjo ir tokių pasekmių nesitikėjo. Jis nurodo, kad nukentėjusiajam nesudavė smūgio, o tik bakstelėjo jam peiliu. Be to, peiliu buvo suduota ne gyvybiškai svarbią kūno vietą, nes, apelianto nuomone, žmonės lieka gyvi ir po sunkesnių kojų traumų. Skunde nuteistasis dar nurodo, kad išėjęs iš to buto nusipirkti dar išgerti, ketino grįžti atgal ir su K. R. susitaikyti, be to, jeigu būtų žinojęs, kad nukentėjusiojo sužalojimas sukels tokias pasekmes, tai pats būtų iškvietęs greitąją pagalbą ir būtų bandęs pagalbą nukentėjusiajam suteikti pats. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta, nes jie nepaneigia teismo išvadų dėl jo kaltės, be to, dalis šių argumentų yra nepagrįsti ir neatitinka teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Visas šias aplinkybes skundžiamame nuosprendyje teismas įvertino tinkamai. Nuteistasis atėmė nukentėjusiajam gyvybę suduodamas smūgį peiliu. Įvykio vietos apžiūros metu bute buvo rasta ir paimta keletas peilių. Kuriuo iš tų peilių buvo suduotas smūgis K. R., nustatyti nepavyko, tačiau visi šie peiliai yra dideli. Peilio, ant kurio tyrimo metu buvo rasta kraujo, sutampančio su K. R. genotipu, ilgis net 30 cm. Apelianto argumentai dėl to, kad jis tariamai nesudavė peiliu smūgio, o tik juo bakstelėjo nukentėjusiajam į gyvybiškai nesvarbią kūno vietą, yra atmetami. K. R. padarytos žaizdos kanalas didelis, buvo perpjauta šlauninė vena ir arterija, o pirmosios instancijos teisme pats nuteistasis parodė, kad peiliu K. R. ne bakstelėjo, o dūrė jam tuo peiliu į dešinę koją. Kūno vieta, į kurią buvo suduotas smūgis peiliu, taip pat negali būti vertinama gyvybiškai nesvarbia. Toje pačioje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad stambių kraujagyslių – šlauninės venos ir arterijos sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, todėl net jeigu nukentėjusysis nebūtų miręs, jam vis tiek būtų buvęs nustatytas būtent tokio sunkumo kūno sužalojimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad žaizda nukentėjusiojo šlaunyje yra visiškai arti pilvo ir kitų gyvybiškai svarbių kūno sričių, o pats nuteistasis yra parodęs, kad suduodamas K. R. peiliu jis netgi nesitaikė, į kokią vietą durti. Tai paneigia apelianto teiginius, kad jis peiliu stengėsi įdurti nukentėjusiajam specialiai į tokią vietą, kuri būtų gyvybiškai nesvarbi. Atsižvelgtina ne tik į tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu, bet ir į konkrečias to smūgio sudavimo aplinkybes. Liudytojas P. R. parodė, kad S. G. sudavė K. R. peiliu prieš tai tą peilį atėmęs iš paties nukentėjusiojo. Tuo tarpu nuteistasis visų apklausų metu pats parodė, kad iš pradžių pargriovė K. R. ant grindų, po to pakėlė nuo grindų nukritusį peilį ir sudavė juo smūgį nukentėjusiajam. Jau buvo nurodyta, kad pačiam S. G. jokie kūno sužalojimai nebuvo padaryti, jis pats pripažįsta, kad K. R. jokių smūgių jam nesudavė. Tai reiškia, kad smūgis peiliu buvo suduotas ne abipusių grumtynių metu, o tą smūgį S. G. sudavė K. R. tyčia ir nukentėjusiajam (nepriklausomai nuo to, ar jis tuo metu gulėjo, ar bandė atsikelti, ar net jau buvo spėjęs atsikelti nuo grindų) net neturint galimybės to smūgio peiliu sudavimo išvengti. Sprendžiant nuteistojo kaltės formos ir tyčios rūšies klausimą svarbią reikšmę turi ir S. G. elgesys po nusikaltimo padarymo. Apeliantas nurodo, kad nusipirkęs dar išgerti ketino su K. R. taikytis, o jeigu būtų supratęs, kad nukentėjusiojo gyvybei gresia pavojus, tai būtų bandęs padėti jam pats ir būtų iškvietęs greitąją pagalbą. Išnagrinėti įrodymai šiuos nuteistojo argumentus irgi paneigia. Nuteistasis pripažįsta, kad sudavė K. R. peiliu, todėl jis iš karto turėjo suprasti apie galimas savo veiksmų pasekmes ir apie nukentėjusiojo gyvybei gresiantį pavojų. Kaltininkas negalėjo nematyti ir to, kad K. R. padaryta žaizda intensyviai kraujuoja. Apžiūrint įvykio vietą, ant buto grindų rasta daug kraujo dėmių, o specialisto išvada patvirtina, kad K. R. kraujo rasta ir ant nuteistojo džinsų ir jo dešinio bato. Tai matydamas ir suprasdamas, kad K. R. gyvybei gresia pavojus, nuteistasis net nebandė jam suteikti jokios pagalbos. Liudytojo P. R. ir paties S. G. parodymais nustatyta, kad peiliu sužalojęs K. R., nuteistasis pabaigė gerti burnos skalavimo skysčio likučius ir iš buto išėjo. Apie sugėrovo sužalojimą jis niekam nepranešė, o ieškojo nusipirkti dar išgerti ir prie namo, kuriame padarė nusikaltimą, sugrįžo ir ten buvo sulaikytas tik tada, kai K. R. jau buvo miręs. Tai patvirtina jo visišką abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apeliantas nurodo, kad K. R. nužudyti nenorėjo. Byloje tikrai nėra duomenų, kad nuteistasis to norėjo ir kad siekė būtent tokių padarinių. Tačiau suduodamas K. R. smūgį didelių matmenų peiliu, matydamas, kad sužalojo nukentėjusįjį ir padarė jam intensyviai kraujuojančią žaizdą, S. G. suprato, kad savo veika kėsinasi į K. R. gyvybę ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Apeliantas skunde dar nurodo, kad žmonės kartais nemiršta ir dėl rimtesnių sužalojimų kojų srityse, tačiau tokie jo argumentai taip pat nepagrįsti ir reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Kai nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, o nuo S. G. padaryto sužalojimo nukentėjusysis mirė. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis nužudė nukentėjusįjį veikdamas netiesiogine tyčia ir nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Argumentus, dėl kurių nuteistasis S. G. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, kolegija taip pat atmeta. Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmę teismas BK 41, 54, 61 straipsnių ir kitų BK normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstyti išsamūs konkrečios bausmės S. G. paskyrimo motyvai, į apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes skiriant bausmę irgi jau buvo atsižvelgta. Nuteistojo prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau nustatė ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, kad S. G. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad tuo metu, kai sudavė K. R. smūgį peiliu, girtas nebuvo. Jis nurodo, kad jau po to dar nusipirko burnos skalavimo skysčio „Leda“, grįžo prie namo, kuriame prieš tai girtavo, ir ten jį sulaikė policija. Kai jį policijos automobiliu vežė į policijos komisariatą, jis, žinodamas, kad visus gėrimus iš jo atims, tame automobilyje išgėrė „Leda“ buteliuką ir tik todėl jam buvo nustatytas toks didelis girtumas. Tą patį S. G. parodė papildomos apklausos metu, tačiau šiuos jo argumentus kolegija atmeta. Apie tai, kad S. G. buteliuką burnos skalavimo skysčio išgėrė jau policijos automobilyje, nenurodoma nei nuteistąjį sulaikiusių policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, nei jų parodymuose. Jau buvo nurodyta apie tai, kad policijoje pas sulaikytąjį nebuvo rasta nei pilnų, nei tuščių jokių spiritinių gėrimų buteliukų. Taip pat pažymėtina, kad pats S. G. apie tariamą alkoholio vartojimą policijos automobilyje pirmą kartą nurodė tik savo apeliaciniame skunde, todėl ši jo versija yra neįtikinanti ir todėl ji atmetama. Kolegija vis dėlto neatmeta galimybės, kad S. G. dar galėjo vartoti alkoholį ir po nusikaltimo padarymo, nes jis parodė, kad burnos skalavimo skysčio likučius išgėrė iš karto po to, kai sudavė K. R. peiliu, negalima atmesti ir galimybės, kad jis tą skystį dar gėrė ir išėjęs iš buto dar nusipirkti alkoholio. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia teismo išvados, kad S. G. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir paties nusikaltimo padarymo metu. Liudytojas P. R. parodė, kad S. G. į tą butą atėjo jau būdamas išgėręs ir netikėti šiais liudytojo parodymais nėra pagrindo. Be to, ir liudytojo P. R., ir paties nuteistojo parodymais nustatyta, kad S. G. atsinešus 4 buteliukus burnos skalavimo skysčio, tą skystį iš pradžių gėrė tik S. G. ir P. R., o tik vėliau prie jų prisijungė K. R.. P. R. parodė, kad išgėrę buvo ir S. G., ir K. R., o kuris iš jų buvo girtesnis, jis negalėjo pasakyti, tuo tarpu teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad nužudytojo K. R. kraujyje rasta 1,83% alkoholio. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nusikaltimo padarymo metu S. G. buvo panašaus girtumo kaip ir kiti tų išgertuvių dalyviai. Papildomos apklausos metu ir pats apeliantas pripažino, kad tuo metu buvo išgėręs. Jau buvo nurodyta, kad tą naktį po sulaikymo policijoje S. G. buvo nustatytas vidutinis, tačiau artimas sunkiam 2,33% apsvaigimas nuo alkoholio. Dėl jau aptartų aplinkybių galima manyti, kad nusikaltimo padarymo metu jo girtumas buvo lengvesnis, tačiau ženkliai mažesnis jis būti negalėjo. Įvertinus konflikto kilimo priežastis, smūgio peiliu sudavimo ir kitas konkrečias K. R. nužudymo aplinkybes, yra akivaizdu, kad S. G. neteisėti veiksmai pirmiausia buvo įtakoti būtent jo girtumo, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir tai pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad nužudęs žmogų nuteistasis padarė ypatingą žalą nužudytojo artimiesiems ir visuomenei, ir jo nusikalstama veika sukėlė neatstatomas pasekmes. Tačiau buvo atsižvelgta ir į tai, kad nužudymas buvo padarytas netiesiogine tyčia. Į nuteistojo asmenybę irgi buvo atsižvelgta. Iš bylos matosi, kad S. G. anksčiau neteistas, tačiau daug kartų buvo baustas administracinėmis nuobaudomis, dažniausiai už nedidelį chuliganizmą ir smulkius svetimo turto grobimus. To, kad S. G. niekur nedirbo, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos ir faktiškai valkatavo, vienareikšmiškai neigiamai vertinti jo asmenybę dar nepakanka. Tačiau jo piktnaudžiavimas alkoholiu ir konkrečios šios bylos aplinkybės, patvirtinančios, kad net ir sunkiai peiliu sužalojęs savo sugėrovą, nuteistasis pirmiausia galvojo tik apie tai, kur dar įsigyti alkoholio, parodo nuteistojo asmenybės degradavimą. Pagal BK 129 str. 1 d. teismas paskyrė S. G. laisvės atėmimo bausmę, kuri yra ženkliai mažesnė už šio baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį. Įvertinus visumą jau aptartų aplinkybių, ši bausmė nėra per griežta ir ją dar labiau švelninti pagrindo nėra.

Apelianto argumentai dėl iš jo priteisto nužudytojo broliui J. R. neturtinės žalos atlyginio dydžio taip pat nepagrįsti ir atmetami. CK 6.250 str. 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, teismas į visas išvardintas aplinkybes atsižvelgė. Nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu šioje byloje buvo pripažintas nužudytojo brolis J. R., civiliniame ieškinyje prašęs jam priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad J. R. savo broliu K. R. nesirūpino, nepadėjo jam finansiškai, todėl K. R. tekdavo gyventi sandėliukuose, jis vaikščiojo nesiprausęs, o maisto ieškodavo šiukšlių konteineriuose. Nukentėjusysis J. R. teisme parodė, kad savo brolį paskutinį kartą matė prieš dvi dienas iki nužudymo. Jis žinojo, kad jo brolis valkatauja, tačiau jų santykiai buvo normalūs, nukentėjusysis parodė, kad duodavo broliui pavalgyti. Su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais galima sutikti tik iš dalies, nes J. R. neprivalėjo priimti savo pilnamečio brolio gyventi į savo namus ir neturėjo pilnai jį išlaikyti. K. R. pasirinktas gyvenimo būdas buvo irgi jo paties pasirinkimas. Tačiau tai, kad tarp brolių nebuvo nuolatinių artimų ryšių, nepaneigia to, kad brolius siejo dvasiniai ir emociniai ryšiai, o K. R. nužudymas ir jo mirtis jo broliui sukėlė dvasines kančias ir jam buvo padaryta neturtinė žala. Kad J. R. nebuvo abejingas brolio mirčiai, patvirtina ir tai, kad jis jį palaidojo savo lėšomis. Jau buvo nurodyta, kad nustatant neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į daugelį aplinkybių, taip pat ir į tą žalą padariusio asmens kaltę ir jo turtinę padėtį. Nuteistasis S. G. neturtinę žalą nukentėjusiajam padarė nužudydamas jo brolį, t. y. padarydamas tyčinį labai sunkų nusikaltimą. Be to, pagal galiojančią teismų praktiką, nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju žalą padariusio asmens turtinė padėtis nelaikoma lemiančiu kriterijumi. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis S. G., būdamas pakankamai jauno amžiaus, atlikdamas ir atlikęs bausmę ir po to dirbdamas dar turės galimybę sumokėti iš jo priteistą žalos atlyginimo sumą ateityje. Nepaisant to, į nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes jau buvo atsižvelgta pačiame nuosprendyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad nužudytąjį ir jo brolį siejantys ryšiai nebuvo itin artimi ir glaudūs, taip pat atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis niekur nedirba ir neturi turto, todėl civilinį ieškinį patenkino tik iš dalies ir J. R. vietoje prašomų 100000 Lt iš nuteistojo prieteisė tik 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kolegijos nuomone, net ir pripažįstant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus iš dalies pagrįstais, tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas nužudymo byloje tiktai nėra per didelis, jis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl dar labiau mažinti šio žalos atlyginimo dydį irgi nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. G. apeliacinį skundą atmesti.