- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-29
- Bylos Nr.
- A-1441-261/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02948-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Stasys Gagys (pran.)
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
- Pareiškėjas
- Z. P., I. K.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. P. ir I. K. (buv. B.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl administracinių aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjos Z. P. ir I. K. (buv. B.) (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–5; t. II, 75–80), prašydamos panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 1T-13-(7.5) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1T-13-(7.5)), Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) (toliau – ir Įsakymas Nr. 49VĮ-223) ir Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) (toliau – ir Įsakymas Nr. 49VĮ-224) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjos skunde nurodė, kad:
2.1. Ginčas byloje kilo dėl L. K. atkurtinos žemės dalies. Šis klausimas jau buvo išspręstas daugiau nei prieš 10 metų, tačiau Tarnyba nepagrįstai dėl to pakeitė poziciją ir priėmė skundžiamus Įsakymus Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224. Nepaisant to, kad dokumentų visuma patvirtina, jog S. K. valdė 7,036 ha žemės sklypą, kurio 5,36 ha patenka į Vilniaus miesto teritoriją, Įsakymu Nr. 49VĮ-223 nuspręsta L. K. (jo paveldėtojams) nebeatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. Vilniaus mieste valdytos ir iki šiol neatkurtos 2,97 ha žemės dalį. Tokį sprendimą Tarnyba priėmė remdamasi Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nutarimu reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų jų veiklos srityse spręsti dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo Nr. 2.1.5-46 (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėjos su šiuo Nutarimu nebuvo supažindintos, neturėjo galimybės ginčyti jo išvadų, o Tarnybos skundai teismui dėl prokuratūros nutarimų buvo vertinami tik formaliais pagrindais, neanalizuojant jų turinio.
2.2. Skundžiami Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus Įsakymai Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224 yra neteisėti ir naikintini, nes jie prieštarauja ankstesniems valstybinių institucijų sprendimams ir išvadoms. Pareiškėjos nesutinka, kad atkuriamos žemės dydis turi būti nustatomas remiantis tik 1932 m. testamentu, pagal kurį S. K. palikta 4,61 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, kadangi atkurtinos žemės dydis nustatomas remiantis ne tik testamentu, bet ir kitais dokumentais, kurie jau anksčiau buvo priimti ir nėra nuginčyti ar panaikinti. Dokumentų, patvirtinančių S. K. nuosavybės teise valdytos žemės dalį, klausimas buvo sprendžiamas ir teisme. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-219-04/2005 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A2-666-05 patvirtino, kad esamų dokumentų pakanka konstatuoti, jog S. K. turėjo 7 ha žemės Vilniaus rajone ir mieste, (duomenys neskelbtini) kaime.
2.3. Prokuratūra netinkamai vertino turimus duomenis:
2.3.1. Nutarime netinkamai aiškinamas civilinės bylos Nr. 2A50-238/07 turinys, kadangi šioje byloje buvo sprendžiamas juridinio fakto dėl visai kitos žemės dalies, todėl šioje byloje pateikti išaiškinimai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai.
2.3.2. Nutarime neįvertinta tai, kad 1,8551 ha yra tik Vilniaus rajone S. K. nuosavybės teise valdyta žemė sklypais, tačiau S. K., kaip J. K. (J. K.) paveldėtojui, priklausė ir Vilniaus rajono žemė, valdyta rėžiais (skirtinė). Rėžių ribos nebuvo fiksuojamos, todėl planuose ši žemė nebuvo nurodoma sklypais. Šias aplinkybes administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014 patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
2.3.3. Nutarime netinkamai įvertintos ir aplinkybės dėl S. K. Vilniaus mieste nuosavybės teise valdytos žemės. S. K. nuosavybės teisės į 1932 m. plane pažymėtą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) anksčiau nebuvo ginčijamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas nuosavybės teises į J. K. žemės sklypus, vadovavosi ne tik 1932 m. testamentu, bet ir 1932 m. žemės naudojimo planu, kuriame S. K. yra nurodytas kaip žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, o ne naudotojas. Tikėtina, kad prokuratūra, darydama išvadą, kad S. K. buvo minėto žemės sklypo naudotojas, interpretuoja 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutartį, kuria J. K. išnuomojo S. K. dviejų dešimtinių (2,19 ha) žemės sklypą 36 metams. Prokuroras nesiėmė jokių priemonių šios nuomos sutarties originalui išreikalauti ir vertino tik nepatvirtintą kopiją, kurioje yra iškirptos teisiškai itin reikšmingos vietos. Civilinėje byloje buvo pateikta pareiškėjos Z. P. turima šios nuomos sutarties kopija, kuri liudija, jog prokuroro turimoje nuomos sutarties kopijoje iškirptas 5 punktas bei sutarties pabaigoje esantis notaro patvirtinimas, kad 1930 m. birželio 14 d. S. K. sumokėjo J. K. nuomos mokestį už visą nuomos laikotarpį, t. y. 36 metus. Nuomos sutartyje taip pat buvo nustatyta, kad visi nuomininko statiniai nuomojamame žemės sklype bet kokiu atveju yra nuomininko nuosavybė. Visos šios nuomos sutarties sąlygos lemia, kad pagal tuo metu galiojusias Carinės Rusijos Civilinio įstatymo X tomo 1 dalies 692 straipsnio nuostatas ir tuo metu egzistavusią praktiką tai iš esmės buvo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią S. K. įgijo dviejų dešimtinių (2,19 ha) žemės sklypą iš J. K. Tai logiškai ir nuosekliai paaiškina, kodėl 1932 m. privačios žemės padalijimo tarp giminės plane S. K. yra nurodytas žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas – 2,19 ha, savininku, o J. K. 1932 m. spalio 15 d. testamente šio žemės sklypo nemini ir nepaskirsto.
2.3.4. Civilinėje byloje taip pat buvo pateiktas 1920 m. išskiriamasis žemės sklypo planas, kuriame fiksuota, kad 35,46 dešimtinių ploto žemės sklypas buvo A. P. ir S. P. parduotas J. K. Sulyginus šį planą su 1932 m. privačios žemės padalijimo tarp giminės planu, matyti, jog šis žemės sklypas yra tas pats, kurį J. K. įgijo iš A. P. ir S. P. Šios aplinkybės patvirtina, kad šį žemės sklypą sudarė tik pirktinė žemė, o J. K. valdyta skirtinė žemė buvo atskira ir į šį plotą nepateko. Todėl J. K. įpėdinių paveldėtas skirtinės žemės plotas privalo būti skaičiuojamas atskirai, kaip papildomas žemės plotas, tačiau į šias aplinkybes prokuratūrai priimant Nutarimą nebuvo atsižvelgta.
2.3.5. Civilinėje byloje buvo pateiktas 1941 m. spalio 20 d. Riešės valsčiaus Viršaičio pieno gamintojų sąrašas, kuriame nurodyta, kad S. K. iš (duomenys neskelbtini) valdo 7,5 ha žemės. Taip pat pateiktas S. K. 1951 m. rugpjūčio 14 d. pareiškimas, kuriame nurodyta, kad 1950 m. pavasarį jam priklausanti 7,50 ha žemė buvo paimta į kolūkio masyvą, bei 1951 m. gruodžio 5 d. aktas, kuriame nurodyta, jog S. K. iki 1949 m. turėjo 7,5 ha žemės, kuri buvo nacionalizuota ir atiteko (duomenys neskelbtini) kolūkiui.
2.4. Tarnyba tik formaliai sprendė susidariusią situaciją, nevertindama turimų dokumentų bei prokuratūros Nutarimo turinio, juo vadovavosi ir priėmė nepagrįstus ir neteistus aktus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Tarnybos Vilniaus miesto skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimuose į pareiškėjų skundą (t. I, b. l. 63–68; t. II, 167–169) prašė jį atmesti.
4. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-219-04/2005 Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įpareigota atlikti veiksmus, t. y. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl žemės sklypo ribų ir naudojimo sąlygų nustatymo, bet ne dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ar S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės ploto, todėl pareiškėjos skunde nepagrįstai remiasi šiuo teismo sprendimu. Nėra nė vieno teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kokį žemės plotą S. K. nuosavybės teise valdė iki 1940 m. nacionalizacijos. Be to, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-58-577/2006 eksplicitiškai nurodė, kad pagrindinis nuosavybės teises į žemę patvirtinantis dokumentas yra 1932 m. J. K. testamentas. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A50-238/07 ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-887-437/2012 taip pat pripažino, jog nuosavybės teisę į žemės sklypus visiems J. K. palikuonims patvirtina ne 1932 m. žemės naudojimo planas, o 1932 m. testamentas. Todėl darytina išvada, kad 1932 m. privačios žemės nuosavybės padalijimo tarp giminės planas, kaip ir kiti pareiškėjų nurodyti papildomi nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, neprivalo būti aiškinami kartu su 1932 m. testamentu. Atsiliepime taip pat akcentuota, kad pareiškėjų skundo argumentai dėl prokuroro veiksmų buvo nagrinėti civilinėje byloje Nr. 2-31288-987/2015, kuri buvo nutraukta, todėl tų pačių aplinkybių nėra pagrindo nagrinėti ir šioje byloje.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu (t. II b. l. 181–187) pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus Įsakymus Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224 bei Tarnybos Sprendimą Nr. 1T-13-(7.5).
6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, vertinant ginčijamus Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus Įsakymus Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224 Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, jie nėra tinkamai pagrįsti, yra visiškai nemotyvuoti. Faktinės aplinkybės, lėmusios Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimą neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste, valdytos ir iki šiol neatkurtos 2,97 ha žemės dalį, pagal L. K. vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256, Įsakyme Nr. 49VĮ-223 išvis nėra nurodytos. Šis įsakymas nėra pagrįstas ir jokiomis teisės aktų nuostatomis, jame tėra nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Vilniaus apygardos prokuratūros Nutarimu. Atsižvelgdamas į tai, kad minėto Vilniaus apygardos prokuratūros Nutarimo rezoliucinėje dalyje suformuluojant reikalavimą Tarnybai imtis teisinių priemonių Nutarimo aprašomojoje dalyje nustatytiems ir nurodytiems teisės aktų pažeidimams, atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų, įskaitant S. K., žemę pašalinti, nėra apibrėžta, kokiu konkrečiai būdu ir kokia apimtimi S. K. atžvilgiu pažeidimai turi būti pašalinti, teismas sprendė, jog toks individualaus akto pagrindimas nelaikytinas tinkamu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.
7. Teismas sutiko su pareiškėjų pozicija, kad nei Tarnyba, nei prokuratūra be pagrindo nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A146-1035/2014 pateiktu išaiškinimu dėl 1932 m. testamento ir 1932 m. plano ryšio bei dėl S. K. priklausančio 0,80 ha skirtinės (rėžiais) žemės Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Be to, byloje nustatyta, kad tiek Tarnyba, tiek prokuratūra vertino 1930 m. birželio 13 d. sudarytą žemės nuomos sutartį, pagal kurią J. K. 36 metams sūnui S. K. išnuomojo vientisą dviejų dešimtinių (2,1850 ha) žemės sklypą, kurio plotas iš esmės sutampa su žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotu. Šalys yra pateikusios skirtingo turinio tos pačios 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutarties tarp S. K. ir J. K. kopijas, todėl, vertinant šios nuomos sutarties teisinę reikšmę nustatant nuosavybės teisių turėtoją, svarbu nustatyti šio dokumento autentišką tekstą.
8. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje pateikta daug prieštaringų faktinių duomenų, skirtingų atskirų institucijų teisinių vertinimų, o dėl ilgai trunkančios nuosavybės teisių grąžinimo procedūros pareiškėjoms pagrįstai yra susiformavę teisiniai lūkesčiai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad sprendimas pakeisti jų teisinį statusą turi būti ypač išsamiai motyvuotas tiek faktiniais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis. Nesant nurodytų aiškių priimtų Įsakymų Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224 motyvų, neįmanoma spręsti, ar Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus pasirinktas Vilniaus apygardos prokuratūros Nutarimo vykdymo būdas ir apimtis yra teisėtas ir teisingas. Dėl ginčijamo sprendimo neaiškumo, t. y. jo nemotyvavimo, teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, todėl ginčijami Įsakymai Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224 laikytini neteisėtais. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, vykdydamas Vilniaus apygardos prokuratūros Nutarimo reikalavimą imtis teisinių priemonių Nutarimo aprašomojoje dalyje nustatytiems ir nurodytiems teisės aktų pažeidimams, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko S. K. žemę, pašalinti, privalo parinkti teisėtą ir teisingą pažeidimų pašalinimo būdą, jį tinkamai pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį individualų aktą.
9. Pirmosios instancijos teismui pripažinus Tarnybos Vilnius miesto skyriaus Įsakymus Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224 nepagrįstais ir neteisėtais, iš esmės tų pačių motyvų pagrindu naikintinu pripažintas ir Tarnybos Sprendimas Nr. 1T-13-(7.5).
III.
10. Atsakovas Tarnybos Vilniaus miesto skyrius pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 191–195), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
11. Atsakovas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas į bylą neįtraukus kitų buvusio savininko J. K. įpėdinių, kurių teisėms ir pareigoms turės įtakos sprendimas, priimtas šioje byloje. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus teigimu, tam, kad pretendento S. K. paveldėtojams būtų galima atkurti nuosavybės teises į pareiškėjų pageidaujamą plotą, tas grąžinamas plotas turėtų būti atimtas iš kitų J. K. paveldėtojų, t. y. būtų pažeistos jų teisės.
Atsiliepimas
12. Pareiškėjos Z. P. ir I. K. (buv. B.) atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 1–4) prašo jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pareiškėjos sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, tokią savo poziciją grindžia argumentais, kuriuos išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui. Dėl atsakovo apeliacinio skundo motyvų, susijusių su trečiųjų suinteresuotų asmenų neįtraukymu į bylą, pareiškėjos nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo dėl individualių administracinių aktų, kurie turi įtakos tik pareiškėjų, o ne kitų asmenų teisėms ir pareigoms. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas nekėlė klausimo dėl kokių nors trečiųjų susiinteresuotų asmenų įtraukimo į bylą. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 19 d. sprendime nurodė, kad panaikinus Įsakymus Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224 ginčas tarp šalių iš esmės neišsprendžiamas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė konkrečių S. K. atkurtinų žemės plotų, tai pavedė atlikti Tarnybai. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas nedaro įtakos trečiųjų asmenų teisėms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
15. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.
16. Pirmosios instancijos teismas panaikindamas Tarnybos Sprendimą Nr. 1T-13-(7.5), kuriuo Tarnyba atsisakė nagrinėti pareiškėjų 2015 m. kovo 26 d. skundo dalį dėl Įsakymų Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224 panaikinimo, konstatavusi, kad Įsakymas Nr. 49VĮ-223 savo esme yra sprendimas neatkurti nuosavybės teisių, todėl turi būti skundžiamas ne Tarnybos direktoriui, o tiesiogiai teismui, nenagrinėjo šio Tarnybos argumento.
17. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Remiantis šia nuostata teismas privalo identifikuoti ginčą, nustatyti ginčo šalis bei patikrinti kitas skundo priimtinumo sąlygas (ABTĮ 37 str.).
18. Tikrindamas Tarnybos Sprendimą Nr. 1T-13-(7.5), siekdamas išsiaiškinti ABTĮ 37 straipsnyje nustatytas skundo priimtinumo sąlygas, pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti atsisakymo nagrinėti pareiškėjų skundo argumentus tuo pagrindu, kad 2015 m. kovo 26 d. skundo daliai dėl Įsakymų Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224 teisėtumo netaikytina privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo tvarka.
19. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pareiškėjų skundo priimtinumo sąlygas, daro išvadą, jog Tarnybos argumentai nenagrinėti pareiškėjų skundo dalies yra pagrįsti.
20. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnis, nustatantis sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo tvarką, nustato, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos (19 str. 1 d.).
21. Pareiškėjos skundžia institucijos aktus, kuriais iš esmės atsisakyta atkurti nuosavybes teises. Todėl, remiantis šios nutarties 20 punkte nurodyto teisės akto nustatyta tvarka, pareiškėjos privalėjo teikti skundą tiesiogiai teismui, kadangi sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 18 straipsniu, yra laikytini ir sprendimai, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, ir sprendimai, kuriais atsisakoma atkurti nuosavybės teises.
22. Nustačius, kad Tarnyba Sprendimu Nr. 1T-13-(7.5) pareiškėjų skundą dėl Įsakymų Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224 teisėtumo ir pagrįstumo atsisakė nagrinėti pagrįstai ir minėti įsakymai turėjo būti skundžiami tiesiogiai teismui, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjos praleido Įsakymų Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224 apskundimo teismui 30 dienų terminą, skaičiuojant skundo padavimo terminą teismui nuo minėtų aktų priėmimo datos iki kreipimosi į teismą datos.
23. Vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, teismas nustatęs, kad skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuojama taisyklė, kad teismas bylos nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytus terminus ir tai yra pagrindas bylą nutraukti, turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti savo galbūt pažeistas teises (žr., pvz., 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).
24. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas neišaiškino pareiškėjoms jų teisės prašyti atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymų Nr. 49VĮ-223 ir Nr. 49VĮ-224 paduoti ir pareiškėjos šia teise nepasinaudojo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo, kad būtų pašalintos sprendimo teisėtumą paneigiančios aplinkybės.
25. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nuo skundo priėmimo stadijos, nesvarstytini apeliacinio skundo argumentai dėl materialinės teisės taikymo ginčui, nes byla gali būti nagrinėjama iš esmės tik išsprendus skundo priimtinumą bei nustačius šios bylos proceso šalis. Taip pat nesvarstytinas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi bylos nagrinėjimas nėra baigtas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.